Viena svarbiausių šiuolaikinės pedagogikos spragų yra auklėjimo moterystei stoka. Daugelis veikalų nagrinėja klausimą, kaip turi auklėti šeima, bet labai mažai dėmesio skiriama tam, kaip reikia auklėti šeimai ir ypač moterystei. Atrodo, kad tai nesvarbus dalykas, kad juo pasirūpins pati gamta.
Tiesa, gamta pasirūpina, bet dažnai tai daro kilniausio žmoniškumo sąskaitom. Kai šiandien daugelis jaunimo bijo amžino susirišimo, kai dauguma moterų mato moterystėje pažeminimą, tai tik dėl to, kad jos auga toje moralinio pakrikimo aplinkoje, kur moterystės vengimas, jos išniekinimas, dažni išsiskyrimai ir vieši skandalai laikomi visai paprastais dalykais. Juos net norima legalizuoti tam tikrų įstatyminių institucijų įvedimu.
Tuo tarpu, iš kitos pusės, auklėjimas jaunimui neduoda tinkamos atramos, neparodo tikrojo lyčių santykių idealo ir neatskleidžia giliausios jo prasmės. Mergaičių internatai, daugumoje vedami moterų vienuolių, išleidžia gražias, bet trapias rožes, kurios nepažįsta pasaulio apskritai, o vyrų ypatingai; nežino, ką jos turi vyrui duoti ir ko iš jo reikalauti, ir todėl šitų mergaičių moterystės dažnai būna labai nelaimingos. Po stiklu augintas padarėlis yra per lepus atsispirti šiaurės vėjui.
Pasauliniai pedagogai dažniausiai visą auklėjimą moterystei sutraukia į vieną posakį: „Tik neužmirškite, gerbiamieji, kad pirmutinis moterystės tikslas yra kūdikis!" Žinoma, tie „gerbiamieji" nė neužmiršta. Vadinamajam „seksualiniam švietimui", kuriuo yra užsikrėtę modernieji pedagogai, sudaro beveik visą jaunimo parengimą moterystėn. Tai maža. Tai labai maža. Tai beveik niekas.
Mūsų amžiui reikia dvasios švietimo, dvasios gelmių nagrinėjimo; reikia, kad berniukas, susitikęs mergaitę, ne „seksualinio švietimo" pamoką prisimintų, bet pajustų dvelkiant tą amžiną paslaptį, tą mysterium magnum, kuri glūdi vyro ir moters santykių gelmėse, štai ko mūsų pedagogikai trūksta.
Šis straipsnis, žinoma, nebandys liesti auklėjimo moterystei problemos, nes visų pirma reikia žinoti gaires, pagal kurias turi būti tvarkoma šitoji taip svarbi pilnutinio ugdymo sritis. Reikia žinoti, kas yra vyras ir kas yra moteris, kas yra moterystė ir kas yra apskritai vyro ir moters santykiavimas. „Pirma doktrina, paskui akcija" - štai dėsnis, kuris tinka čia, kaip ir visur kitur. Kai jaunimui bus nupieštas vyro ir moters santykių idealas ir jų prasmė, kai jaunimas gaus kitokį švietimą, negu šiandien siūlo subiologėję pedagogai, pusė darbo bus padaryta, ir konkretinis prirengimas bendram gyvenimui nebus toks sunkus. Šitame straipsnyje tad ir bus bandoma pažvelgti į tos didelės paslapties gelmes.
Biologija ar teologija?
Gyvename amžių, kada gyvuliškumas žmoguje susilaukė ypatingo susidomėjimo ir net pagarbos. Eksperimentinė psichologija, pedagogika, higiena - daugiausia tyrinėja gyvuliškumo apraiškas, nes žmogiškumas - dvasia eksperimentams neprieinama. Visur triumfuoja biologija, kuri ryžosi išaiškinti net vyro ir moters santykių giliausią esmę. Tam pagrindą padėjo Darwinas. Lyčių skirtume matoma tik priemonė padauginti ir atnaujinti žmonių rūšį. Schopenhaueris, skyrięs moteriai tik patelės rolę, M. Lischnevska, laikiusi celibatinį gyvenimą tik pusiau buvimu, Elena Key, pridengusi seksualizmą estetizmu, ir daug kitų biologinės lyčių teorijos šalininkų pražiūrėjo, kad moteris nėra tik į moterišką kūną įspraustas žmogus, bet yra moteris ligi giliausių savo būties gelmių; ir vyras nėra tik vyro kūnu apvilktas žmogus, bet vyras ligi menkiausio dvasios virptelėjimo.
Todėl seksualinis jaunimo švietimas turėtų remtis ne biologija, ne Freudo psichoanalize. Čia reikia idealo paslapties, kuri dvelkia amžinybe ir savo gelmėse slepia kosminę vyro ir moters buvimo prasmę. Deja, ir teologai čia dažnai virsta biologais. Jie turėtų kartą suprasti, kad krikščioniškos moterystės giliausia prasmė nėra kūdikis, kad pirmoje vietoje čia stovi dvasinis vyro ir moters bendravimas - tą liudija celibatinės moterystės galimumas - nes tik vyriškumo ir moteriškumo sintezė kuria pilnutinį žmogų.
Lytiniame gyvenime, kaip ir kitose žmogaus gyvenimo srityse, turi vietos ne tik kūnas, bet ir dvasia. Lyčių skirtumas iškyla ne iš kūnų skirtumo. Tik biologine prasme vertindami lyčių skirtumą galime sakyti, kad siela neturi lyčių žymių. Bet laikydami moteriškumą nusiteikimu priimti, o vyriškumą nusiteikimu duoti matysime, kad yra vyriškų ir moteriškų sielų, nes sielos skiriasi ne tik kiekybiniu atžvilgiu, bet ir kokybiniu. Nusiteikusi priimti siela suformuoja moterišką kūną, o nusiteikusi duoti - vyrišką, nes siela yra substanciali kūno lytis.
Lyčių problema yra kosminė problema; tai žmogaus idėjos turinio problema, todėl ją turi spręsti ne biologija, bet teologija.
Metafizinis lyčių pagrindas
Tik filosofija, padedama teologijos, gali išaiškinti tai, ką intuityviai nujautusi vaizdavo poezija ir mitologija - gali išaiškinti lyčių kilmę. Žmogus yra įsikūnijusi dvasia. Jame ryškiausiai matyti du pradai - kūnas ir dvasia. Bet ir visi kiti daiktai sudėti iš dviejų pradų - medžiagos ir lyties. Ir medis, ir gyvulys, ir žmogus cheminiu atžvilgiu yra sudėti iš tos pačios medžiagos. Vadinasi, ne medžiaga padaro, kad medis yra medis, gyvulys - gyvulys, ir žmogus - žmogus, tą padaro tvarkomasis tos medžiagos pradas, tai, kas apipavidalina tąją medžiagą. Tas pradas ir vadinamas substancialine lytimi. Žmoguje kūniškumas sudaro medžiagą, o dvasiškumas - lytį. Iš glaudaus kūno (medžiaginio prado) ir dvasios (substancialinės lyties) susijungimo ir kyla žmogus.
Kas yra lytis? Žmogaus sukurtos lytys nėra substancialinės lytys, jos yra pripuolamos, bet jos yra tikros, nors tvarko tik vienodą medžiagą - išskiria vieno žmogaus kūrinį iš kitų kūrinių ir daiktų eilės. Menininkas kurdamas realizuoja savo kūrinyje turimą idėją, kuri ir buvo jo kūrinio medžiagos tvarkomuoju pradu, šitą tvarkomąjį daikto pradą, daikto esmę vadiname lytimi. Lytis tad yra įkūnyta idėja ir atvirkščiai, idėja yra nukūnyta lytis. Panašiai ir Dievo kūrinių substancialinės lytys yra Dievo realizuotos idėjos.
Amžinoji Dievo mintis, idėja, tampa kūrybos vyksme substancialine daikto lytimi. Ir žmogus yra vienos Dievo idėjos įkūnijimas. Žmogaus idėja Dievuje yra nuo amžių ir yra viena, yra viena gyvybės ir būties pilnybė. Ir vis dėlto šitoji viena idėja, šitoji viena pirmapradė realizavosi ne tik individų skaičiaus, bet ir lyčių skirtumo įvairovėje. Ką Dievas norėjo parodyti vieną žmogaus idėją realizuodamas dviejose lytyse? Biologiška prasme spręsdami šį klausimą atsakytume, kad visa tai turi tikslu žmonių giminę palaikyti. Tai būtų tiesa, jei pasaulio kūrimas būtų prasidėjęs žmogumi. Bet dabar buvo visai kitaip. Gamta buvo rengiama žmogui ir rengiama taip, kaip to reikalavo dieviškoji žmogaus idėja.
Ir todėl gyvulių dvilytiškumas yra tik tolimas šešėlis žmonių dvilytiškumo, šis savo ruožtu yra tolimas aidas begalinio Dievo poliariškumo ir begalinės pusiausvyros, nes žmogus yra sutvertas pagal Dievo paveikslą, šito paveikslo pasiturėjime ir yra žmogaus idėjos buvimo pagrindas. Dievo žymės yra įspaustos žmogaus dvasioje, ir tų žymių, taigi ir lyčių skirtumo žymių, negalėtų būti kiekviename individe, jeigu jų nebūtų toje amžinoje Dievuje glūdinčioje žmogaus idėjoje.
Dievo poliariškumas, kuris pasireiškia priešingybėmis (pvz., Dievas nėra nei šalia pasaulio, nei viena su juo; Dievas yra vienas, bet kartu ir triasmenis ir t. t.)/ ne prieštaravimais, atsispindi ir šiame pasauly: gamtoje, kultūroje, religijoje. Iš čia ir žmogaus idėja yra poliarinė idėja ir šitos idėjos poliariškumas padaro, kad šitoji viena, bet poliarinė, žmogaus idėja yra realizuojama dviejų lyčių pavidalu. Lytis yra poliarinės žmogaus idėjos išraiška. Taip kaip elektros ar cheminių elementų poliai yra medžiagos poliariškumo išraiška, kaip gyvulių lytys yra gyvybės poliariškumo išraiška, taip žmonių lytys yra dvasios poliariškumo išraiška.
Jeigu tad medžiagos poliariškumas yra patenkinamas elementų jungimusi, jeigu gyvybės poliariškumas yra patenkinamas naujos generacijos sukūrimu, tai kaip naivu yra manyti, kad tuo būdu būtų galima patenkinti ir dvasios poliarumą. Žmogaus lyčių pagrindas nėra gyvybė, bet dvasia - amžinoji žmogaus idėja. Todėl gyvybės perteikimas patenkina tik gyvybės, bet ne dvasios poliariškumą.
Žmogaus lyčių santykiavimas yra iš esmės kitoks, negu gyvulių lyčių. Gyvulys yra visų pirma gyvybė, o paskui medžiaga. Žmogus gi yra visų pirma dvasia, o paskui tik gyvybė. Todėl gyvuliui gyvybės perteikimas yra galutinis tikslas. Žmogui jis yra antraeilis. Gyvulių lytys yra tam, kad gyvybiniame susijungime papildytų gyvybės eiles. Žmonių lytys yra tam, kad dvasiniame susijungime papildytų poliariniais skirtumais jose konkretizuotą tą pačią žmogaus idėją.
Ar reikia stebėtis, kad žmonių lytys atlieka ir gyvybės perteikimo funkcijas? Juk žmogus yra ne tik dvasia, bet ir gyvulys. Bet negalima šitose gyvybinėse funkcijose matyti žmogaus lyčių esmės ir pagrindo. Tai yra tik antraeilis patarnavimas žemiškajai tikrovei. Bet kai pasibaigs pasaulio vyksmas, kai visuotiniu perkeitimu bus išskaistinti visi elementai, tuomet niekas neves ir netekės, visi bus kaip Viešpaties angelai, ir lyčių ženklai, drumstę pirmiau ramybę, bus garbingas poliarinio vienos žmogaus idėjos apsireiškimo papuošalas. Kaip amžina yra žmogaus idėja, kaip amžina yra žmogaus siela, taip amžinas yra ir lyčių skirtumas, nors biologinės jų funkcijos pasibaigs, nors gyvybės nebebus.
Simbolinis moters kilimas
Beieškodami galutinio lyčių pagrindo, mes užkopėme net ligi Dievybės ir ten Amžinojo Logo žmogaus idėjoje - josios poliariškume - kaip tik radome šitą pagrindą, šitą giliausią lyčių buvimo prasmę. Grįžkime dabar pamažu žemyn ir žiūrėkime, kaip eina žmogaus idėjos nusileidimas į kosminės evoliucijos parengtus pavidalus, kitaip sakant, sekime žmogaus tvėrimo eigą. Jeigu lytis yra vienos žmogaus idėjos poliarinė išraiška, tai jau iš anksto galima spėti, kad šitos vienybės ir kartu šito poliariškumo realizavimas taip pat turės savotišką pobūdį, kad ir Dievo kūrybos vyksme kažkaip atsispindės ir vieningumas, ir kartu skirtingumas.
„Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą", - kalbėjo Dievas, kai suėjo laiko pilnybė, kai pasaulio išsivystymas jau buvo parengęs reikalingas sąlygas. „Padarykime žmogų" - žmogų, ne kažką nežinomą, ne kažkokią kreatūrą, kurios esminis vardas paaiškės jai tik atsiradus, bet žmogų, tai yra jau žinomą, nuo amžių pramatytą, kuriam viskas buvo rengiama, kurio vietai paruošti buvo tvarkomas tas pirmykštis chaosas. Žmogaus idėja nuo amžių glūdėjo Dievuje, ir štai dabar jau atėjo laikas jai priimti regimą - kūninį pavidalą. „Padarykime/" - tai valios aktas. Dievas žmogaus idėją turėjo ir ją pažino amžinai. Bet žmogaus nebuvo. Tvėrimui idėjų realizavimui - reikia valios akto, reikia nutarimo, reikia, šv. Augustino terminais kalbant, ištarti laikinį žodį: „nec aliter, cjuam dicento, facis" - tveri ne kitaip, kaip tardamas.
Tas pats šv. Augustinas padaro dar vieną reikšmingą pastabą apie žmogaus sutvėrimą. Jis teisingai įžiūri, kad žmogus buvo sutvertas kitaip negu augalai ir gyvuliai. Dievas nesakė žmogui „tepasidaro" (fiat), kaip gyvuliams, bet - „padarykime!" (faciamus); nesakė „tepasidaro pagal savo rūšį", kaip augalams ir gyvuliams, bet - „padarykime pagal mūsų paveikslą ir panašumą". Taigi ir šitas savotiškumas dar rodo, kad žmogus buvo ypatinga kreatūra, kad jo sutvėrimas buvo ypatingas įvykis kosminiame vyksme.
„Ir sutvėrė Dievas žmogų", davęs jam vardą Adam - tai yra kilęs iš žemės. Tai jau antrasis vardas, ne esmės vardas, bet vardas, arčiau apibrėžiantis dvilypį žmogaus pobūdį. „Žmogaus" vardo Dievas nedavė, bet tiesiog sakė: „padarykime žmogų“, nes tai amžinosios Idėjos vardas. „Žmogus" ateina iš aukšto, „Adamas" - iš apačios. - šitas „žmogus - Adomas", šitas „žemės žmogus" jau sutvertas. Apreiškimas vaizdingai pasakoja, kaip pro jį praeina visa žemiškoji tvarinija, kaip jis duoda jai vardus, tai yra kaip tasai žmogus intuityviniam savo veizdėjimui pareiškia jam išpuošto pasaulio begalinį įvairumą ir grožį, kaip suvokia ir pažįsta viso sutvėrimo esmę, nes duoti vardą reiškia žinoti esmę. Ir jis šitoje nepaprastoje įvairybėje, šitame nuostabiame neseniai gimusio kosmo margume - neranda nė vieno panašaus į save.
Dėl ko ieško pirmasis žmogus ir ko jis ieško? Ieškojimas reiškia ko nors stoką, ieškojimas yra ko nors stoka, ieškojimas yra ko nors neturėjimas. Pasiturintis pilnutine būtimi nieko neieško, nes nieko negali rasti. Jeigu tad pirmasis žmogus ieško, vadinasi, jam dar kažko trūksta, jis dar kažko neturi, jis dar nėra pilnutinis, jis jaučia savyje dar kažkokią tuštumą ir ieško, kas galėtų ją užpildyti. Ieško ir neranda. Ko jis ieško? Jis ieško į save panašaus. Panašumas nėra tapatybė. Panašumas yra poliariškumas. Pirmasis žmogus ieško į save panašaus, vadinasi, ne visiškai tokio, kaip jis, nes tasai antrasis egzempliorius taip pat ieškos, ir ne visiškai skirtingo. Visų pirma jis ieško žmogaus, tai yra tos pat vienos amžinosios žmogiškosios idėjos konkretizacijos, kokia yra ir jis pats. Bet jis ieško žmogaus kitokio, žmogaus, kuris turi turėti tai, ko jam trūksta, žmogaus, kuris, būdamas vienas, taip pat ieškotų ir rastų šį pirmąjį žmogų, šitas Adomo ieškojimas ir neradimas aiškiai parodo, kad žmogiškoji idėja dar nėra pilnai realizuota, kad žmogus dar nepabaigtas tverti.
Ir štai, lyg patvirtindamas nenusisekusias pirmojo žmogaus pastangas, prabyla Dievo balsas: „Negera žmogui būti vienam! Padarykime jam pagalbininkę, panašią į jį". Ne antrą egzempliorių, vadinasi, visiškai tokį pat, bet - pagalbininkę, panašią į jį. Ir čia prasideda antroji - atbaigiamoji - žmogaus idėjos realizavimo, žmogaus tvėrimo dalis. Pirmasis žmogus vėl grįžta į pusiau buvimą, tai yra „užmiega", kaip sako Apreiškimas, ir iš jo išeina, tartum gimdama aukštesniu gimimu, antrasis žmogus - moteris. Tik dabar mes sužinome, kad pirmasis žmogus buvo vyras, nes apie jo lytį nieko nepasakojama. Ji paaiškėja tik iš antro žmogaus priešingumo. Ir todėl dabar mums taip pat darosi suprantama, ko trūko pirmajam žmogui ir ko jis ieškojo. Jis buvo vyras, vadinasi, žmogiškoji idėja jame konkretizavosi teikiančiuoju poliumi. Jis turėjo tai, ką senieji filosofai vadino vis activa - aktyvine jėga. Jis turėjo duoti, teikti, d...
tags: #kaip #sudeti #vinis #nepalietus #plokstumos