Kartais po oda galime pajusti judesį, kuris gali kelti nerimą. Tai gali būti įvairių priežasčių sukeltas pojūtis, nuo paprastos odos dehidratacijos iki parazitų invazijos. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos (NVSPL) parazitologijos specialistė Daiva Veitienė ir medicinos diagnostikos ir gydymo centro dermatovenerologė Lina Duobienė aiškina, kas gali sukelti šiuos pojūčius ir kaip nuo to apsisaugoti.
Vandens paukščių šistosomos ir jų invazija į žmogaus odą
Vandens paukščių organizme parazituoja siurbikės - šistosomos. Pasaulyje jų žinoma apie 130 rūšių, iš kurių apie 70 proc. yra paukščių. Kaip tarpinį šeimininką šistosomos taip pat naudoja kai kurias sraigių rūšis. „Šistosomos - įdomūs gyvūnai. Patinėliai visą gyvenimą nešioja patelę tam tikroje pilvinėje vagelėje, dar galima vaizdžiai išsireikšti - savo glėbyje. Taip abiem draugiškai begyvenant paukščių kraujagyslių sistemoje, patelės produkuoja kiaušinėlius“, - paaiškina D. Veitienė.
Su paukščių išmatomis šistosomų kiaušinėliai pasišalina į vandenį, iš kiaušinėlių išsirita lervutės (miracidijos), kurios vandenyje aktyviai ieško tam tikros rūšies sraigių ir intensyviai skverbiasi į jų kūnus. „Lervučių brendimas sraigės kūne užtrunka nuo 3 iki 10 savaičių. Sraigėje parazitas ima daugintis it pašėlęs ir iš sraigės į vandenį pradeda plūsti gausybė paskutinės lervos stadijos gyvūnų - cerkarijų. Masinėse sraigių susikaupimo vietose 1 ml vandens gali būti 5-7 tūkstančiai cerkarijų“, - sako NVSPL specialistė.
Vandens paukščių šistosomų cerkarijos - pailgos lervos su dvišaka uodega. Šios lervos koncentruojasi vandens paviršiuje ir reaguoja į judantį potencialaus šeimininko šešėlį, į šiluminį bei cheminius dirgiklius (linolo ir linoleno rūgštys). Kai cerkarijos pajunta šiuos dirgiklius - puola. Vidutiniškai cerkarija įsiskverbia į odą per 4 minutes. Vienos cerkarijos skvarbus elgesys ir skverbimosi metu susidariusios išskyros skatina kitas cerkarijas skverbtis į tą pačią vietą.
Kadangi žmogaus odoje yra didesnė nesočiųjų riebalų koncentracija ir didelis neapsaugotas odos plotas, cer
Įsiskverbimo vietoje pradeda niežėti ir dilgčioti odą, gali atsirasti deginimo jausmas. Šie reiškiniai gali tęstis iki 2 dienų, kai kuriems asmenims - ir savaitę. Reiškinių intensyvumas priklauso nuo to, kiek cerkarijų skverbėsi į odą ir nuo žmogaus individualaus jautrumo. Odos dilgčiojimas atsiranda maždaug po kelių minučių po kontakto su cerkarijomis. Per parą atsiranda dėmelės, kurios virsta į 3-8 mm skersmens niežtinčias papules. Dėl bakterinės infekcijos gali susidaryti pustulės. Visa tai pamažu, per 4-10 dienų, išnyksta, tik tose vietose gali neilgam likti 1-4 mm skersmens pigmentinės dėmelės. Pakartotinai susidūrus su cerkarijomis būna žymiai ryškesni invaziniai reiškiniai: difuzinė edema, eriteminės papulės, papulovezikulės. Gali patinti limfmazgiai, galūnės, gali prasidėti pykinimas, viduriavimas, karščiavimas. Labiausiai šistosomų cerkarijos paveikia mažuosius, mat vaikai braidžioja sekliuose vandenyse, kur yra didžiausia šių parazitų koncentracija.
Apsauginiai kremai, kurių pagrindas yra augalinis aliejus ir kuriame yra didelis kiekis nesočiųjų riebiųjų rūgščių, taip pat kremai, kurie turi dimetikonų ir silikoninių aliejų, gali vilioti vandens paukščių šistosomų cerkarijas.
Būdai apsisaugoti nuo vandens paukščių šistosomų cerkarijų įsiskverbimo:
- Stiprus nusitrynimas rankšluosčiu išlipus iš vandens.
- Odos valymas spiritiniu tirpalu prieš maudantis ir po maudynių.
- Kai kurių vandeniui atsparių kremų naudojimas apsaugai nuo saulės.
- Jei yra sąlygos - prausimasis karštu (kiek galima kentėti) vandeniu su muilu po maudynių ežere ar tvenkinyje.
Kaip atgauti odos drėgmę ir išvengti išsausėjimo
Oda yra vienas iš geros sveikatos rodiklių, kuris nurodo, kaip mes jaučiamės viduje. Oda susideda iš trijų sluoksnių - epidermis, derma ir hipoderma. Epidermis - tai viršutinis sluoksnis, o dermoje slypi pagrindinė sistema. Joje esantys lipidai sulaiko drėgmę - sugeria ją kaip kempinė ir neleidžia išgaruoti. Dermoje esančios kraujagyslės, limfagyslės aprūpina epidermį drėgme. Tada mūsų oda atrodo elastinga, jos nevargina tempimo jausmas. Tiesa, odą nuo drėgmės praradimo taip pat saugo hipodermoje esantis riebalinis sluoksnis.
Įvairios ligos, išorės veiksniai sutrikdo šią tvarką. Pasak specialistės, sulėtėjus limfotakai, kraujotakai, irstant lipidų struktūrai, epidermis gauna mažiau drėgmės, dėl to nukenčia ir odos išvaizda. Taip atsitinka dėl daugybės priežasčių - įvairių vidaus organų ligų, rūkymo, neteisingai pasirinktų kosmetikos priemonių, piktnaudžiavimo saulės voniomis be apsauginių kremų.
Odos dehidratacija ypač dažna vyresniame amžiuje: jau nuo trisdešimties metų derma taip gerai nebesulaiko drėgmės, odos drėgmę stipriau veikia dažnas prausimasis, šarminių produktų naudojimas.
Išsausėjusios odos požymiai
Pacientai dažnai klysta galvodami, kad tik sausa oda gali būti išsausėjusi. Ši problema - labai dažna ir yra būdinga įvairių tipų odai. Drėgmės kone visada stokoja jautri oda. Ją palietus, perbraukus ranka, matomos rausvos dėmelės. Dehidratacija būdinga ir riebiai odai dėl riebalinių liaukų sutrikimo, vartojamų vaistų ir netinkamų priemonių, stipriai sausinančių odą. Vis dar gajus mitas, kad riebią odą reikia kuo labiau sausinti. Žinoma, labiausiai išsausėjusi būna brandi, vyresnio amžiaus žmonių oda dėl dermoje vykstančių pokyčių (lipidų kiekio sumažėjimo).
Odos išsausėjimą išduoti gali tam tikri požymiai, tokie kaip šerpetojimas, mikro įtrūkimai ar smulkios raukšlelės. Be to, odai stingant drėgmės, jaučiamas nuolatinis tempimas ir padidėjęs jos jautrumas.
Kaip atgauti odos drėgmę
Atgauti prarastą drėgmę padeda kraujo cirkuliaciją skatinančios priemonės - tam tikri masažai - taip pat mezoterapija, maisto papildai su serbentais, erškėtrožėmis ar kanapių aliejumi. Svarbu atsiminti, kad vyresniame amžiuje svarbu padėti odai vartojant priemones, kurių sudėtyje yra keramidų, sulaikančių drėgmę ir apsaugančių nuo dehidratacijos.
Kalbant apie chemines medžiagas, svarbiausios būtų polinesočiosios riebalų rūgštys, pavyzdžiui, linolio rūgštis. Jų kompleksas - tai svarbi keramidų sudėtis. Keramidai yra lipidų, atsakingų už drėgmę, „sukabintojai“: vaizdingai tariant, jie padaro savotišką sieną - vientisą struktūrą - neleidžiančią išgaruoti drėgmei. Minėtųjų rūgščių yra vynuogių kauliukų, sėmenų, moliūgų ir kituose augaliniuose aliejuose.
Būtina atsiminti kelias odos drėkinimo taisykles:
- Žiemą reikėtų vengti vandens pagrindu pagamintų drėkinamųjų priemonių.
- Veidą patariama drėkinti ne vėliau kaip likus pusvalandžiui iki išėjimo į lauką.
- Visuomet galiojanti taisyklė - priežiūros priemones rinktis pagal savo odos tipą.
Jautrios, sausos odos drėkinimui rekomenduojama naudoti minkštinančius, riebesnius kremus, kurių sudėtyje nėra dirginančių medžiagų, tokių kaip muilas, alkoholis, parabenai, dirbtiniai dažikliai ar kvapikliai. Šių sudėtinių dalių patariama vengti ir turint riebią ar mišrią odą, kenčiančią nuo spuogų, uždegimų. Jei oda labai riebi, ją drėkinti galima lengvo pagrindo gelinės konsistencijos priemonėmis. Drėkinant mišrią odą ant sausų vietų patariama tepti minkštinantį serumą, ant riebių - lengvą gelį.
Ypatingo drėkinimo reikia kenčiant nuo rožinių spuogų ar psoriazės (žvynelinės). Drėkinti sergančiai odai naudojamos tam tikros kaukės, serumai, purškikliai bei emoliantai.
Parazitai žmogaus organizme: nuo kirmėlių iki mikroskopinių siurbikių
Lietuvoje suskaičiuojama apie 200 žmogaus parazitų rūšių. Nereikėtų manyti, kad visi parazitai matomi plika akimi. Žmogaus organizme gali gyventi kirmėlės, siurbikės ir kiti gyviai, matomi tik pro mikroskopą.
Geriausiai žinomos spalinės. Tai vienas labiausiai išplitusių parazitų, ypač tarp vaikų: šie vengia plauti rankas, laikytis kitų higienos reikalavimų. Dalį parazitinių ligų perneša ir uodai. Užsikrėsti parazitais be galo paprasta: užtenka suvalgyti užterštą maistą, nešvariomis rankomis paliesti produktą ar burną, atsigerti nešvaraus vandens.
Parazitas - organizmas, gyvenantis kitame organizme, įskaitant žmogų. „Dažniausiai žodis „parazitai“ tolygus keiksmažodžiui, bet tai - gamtos fenomenas. Specialistai sako, kad ypač lengva parazitais užsikrėsti vaikams, dažnai nešvariomis rankomis liečiantiems nosį ar burną. Yra kolektyvų, kur spalinių turi 2 iš 3 vaikų.
Daiva Veitienė Nacionaliniame visuomenės sveikatos centre tiria šimtus parazitų, aiškinasi jų kilmės šaltinį. Ji sako, kad spalinės - iki 1 centimetro ilgio kirmėlės, parazituojančios žarnyne, o užsikrėtimo požymius pastebėti nelengva. „Pykinimas, vėmimas, pilvo, žarnyno skausmas... Spalinės ir kai kurie kiti parazitai itin mėgsta žarnyną. Nesiėmus gydymo šios kirmėlės gali rimtai pažeisti žarnyno sieneles.
„Visą laiką jauti intoksikaciją, dėl to žmonės jaučia silpnumą, nuovargį. Nugalėti parazitus nėra lengva. Nebūtinai padės ir vaistai. Pavyzdžiui, jei išgersite 1 tabletę nuo spalinių, ji nužudys gyvas spalines, tačiau jos padeda iki 10-15 tūkst. iki simptomų gali praeiti 20 ar daugiau metų, bet tada simptomai dažniausiai gana rimti: kepenų pažeidimai, jose formuojasi cistos.
Kai kuriais parazitais galima užsikrėsti miške, pavyzdžiui, valgant neplautas uogas. „Renki mėlynes, bruknes, spanguoles, su lapių išmatomis patenka kiaušinėliai. Iki simptomų gali praeiti 20 ar daugiau metų, bet tada simptomai dažniausiai gana rimti: kepenų pažeidimai, jose formuojasi cistos“, - pasakoja specialistai.
Specialistai sako: pastebima, kad Lietuvoje gali gausėti iki šiol čia nematytų parazitų ir jų keliamų ligų. Šylantis klimatas - puiki terpė atsirasti maliarijai. Maliarinių uodų jau esama. Yra ir kraują gerti mėgstančių parazitų. „Jie žiotyse turi dantis arba plokšteles. Prakala žarnos gleivinę, ją apkabina ir siurbia kraują. Toje vietoje nusekinęs kapiliarą nušliaužia į kitą vietą, vėl prakerta ir vėl geria. Išgeria gana nemažą kiekį kraujo“, - atskleidžia specialistai.
Žmogaus organizme gali gyventi 10 ar 20 metrų ilgio parazitai. Daugelis iš mokyklos atsimena kaspinuočius, kuriais užsikrečiama suvalgius užkrėstos kiaulienos, jautienos ar žuvies. Bet kur kas dažnesnis svečias - pačiose keisčiausiose žmogaus vietose gyvenančios askaridės. Visai neseniai tokią kirmėlę išoperavo iš jaunuolio sėklidžių. Askaridės - antras pagal gausą parazitas Lietuvoje.
„Jei šuo parneša iš lauko ant kailio ar letenų subrendusių parazitų kiaušinėlių, galima užsikrėsti. Kiaušinėlis nukeliauja į plaučius, pasidengia cista - tada jos niekas negali paveikti.
„Toksokaras - šunų, kačių, plėšriųjų gyvūnų parazitas. Panašūs į askarides, apvalūs, užauga iki 18 centimetrų dydžio. Iš kiaušinėlio, pakliuvusio į žmogaus organizmą, išsirita ne suaugėlis, o lervutė. Limfos srove ji klajoja po organizmą. Kur apsistos, žino tik ji pati. Gali nuklysti į akį, plaučius“, - sako specialistai.
Kai kurios kirmėlės juda po oda ir kelia diskomfortą, kitos įsitvirtina akyje ar akies voke. Tai turėtų būti pirmas signalas, kad apsigyveno parazitas. „Žmogus jaučia judesius, nes parazitas greitai šliaužia. Pasitaiko, kad parazitinių kirmėlių vidaus organuose prisiveisia šimtai. „Teko matyti straipsnių nuotraukų, kur šalinama dalis žarnyno, nes kirmėlės gumulais užkemša žarnyną. Jų kitaip pašalinti net negalima“, - teigia specialistai.
Vyrauja nuomonė, kad dažniau parazitais užsikrečia kaimo žmonės, kur daugiau žemės darbų ir nešvaros. Visgi statistika kitokia: miestiečiai serga dažniau, nes glaudžiau kontaktuoja, vaikai gausiau lanko darželius ir mokyklas, šunis ir kates augina butuose, o ne laiko pririštus prie tvoros.
Specialistai susiduria ir su neeiliniais parazitais. „Žmogus grįžo iš Kenijos. Jam pradėjo iš šlaunies lįsti kirmėlė. Atnešė į mūsų laboratoriją. Nustatėme, kad tai Cordylobia anthropophaga, musė, kuri deda kiaušinėlius ten, kur užteršta šlapimu arba išmatomis. Jos kiaušinėliai subręsta dirvožemyje, išsirita lervutės, kurios įlenda pro odą“, - komentuoja specialistai. Lervą pastebėti lengva, nes ji turi spygliukus, ėda audinius, kelia didelį skausmą.
Apie kaspinuočius daugelis prisimena iš biologijos pamokų mokykloje. Kelių ar keliolikos metrų ilgio padarai geba itin greitai daugintis. Kiaulinis kaspinuotis itin pavojingas ir dėl kitos priežasties. Anot specialistų, mūsų labai bijomas kaspinuotis neturi virškinimo ir daug kitų sistemų, tačiau tai tobula dauginimosi mašina. Kaspinuočius sudaro nareliai. Dažnai minimas terminas „tinkamai termiškai apdorota mėsa“, kad tinkamai ruošiant maistą būtų sunaikinami parazitai.
Specialistė primena kitą svarbią informaciją - daržoves įsigyti iš patikimų vietų, nes ir salotose gali tykoti pavojai užsikrėsti: „Yra tokių atvejų, kad ir žmogaus išmatos naudojamos daržovėms tręšti.
Daugelis mylime šunis, kates, kai kurie net miegame su augintiniais vienoje lovoje. Tačiau specialistai pataria gerai pagalvoti, ar verta taip elgtis. Mylimi augintiniai gali nešioti plika akimi nematomų parazitų, kuriais galime užsikrėsti.
Veterinarė Rita Žilinskienė kiekvieną dieną tikrina augintinių sveikatą. „Parazitai, parazituojantys šuns ar katės organizme, pavojingi ir žmogui. Žmogus, kaip tarpinis šeimininkas, gali jais užsikrėsti ir rimtai sirgti. Pirmiausia kalbama apie helmintus.
Vienas naujausių augintinių parazitų - vadinamoji šuns poodžio kirmėlė. „Daug metų Lietuvoje nediagnozavo dirofiliariozės. Ją perduoda moskitai, bet lietuviški uodai irgi pradėjo pernešti. Šunyje parazituoja kirmėlė, dažniausiai gyvena poodyje, išsirita lervos, o uodas, pasiurbęs šuns kraujo, gali lervas perduoti žmogui. Tik žmoguje ji neišsivysto iki galutinės stadijos“, - kalba specialistai.
„Ji pradėjo lįsti iš žmogaus apatinio voko. Buvo cista, minkštas, vaikščiojantis guzelis, iš kurio pradėjo lįsti siūliukas. Žmona, sakė, paėmė už siūliuko ir ištraukė gal 10 centimetrų siūlą“, - atvejį pamena specialistai.
Kai kurie šuns poodžio parazitu užsikrėtę žmonės tvirtina, kad augintinio net nešioja. Jei šuo prižiūrimas, rizika menka, kad paskleis parazitinių kiaušinėlių. Bet kaip elgtis, jei šuo visą dieną duodasi po kiemą, o vakare veržiasi į patalus? O jei dar mažamečiai vaikai iš didelės meilės išbučiuoja augintinį? Kiekvienas pasakys: aš augintinį prižiūriu. Bet specialistai primena: jie juk negyvena inkubatoriuje. Ne veltui šeimininkų prašoma ir rinkti šunų išmatas - taip aplinka švaresnė ir galimybė užkrėsti kitus mažesnė.
Žinovai tvirtina, kad svarbiausia - tinkama higiena. Kadangi kiaušinėliai sunkūs, jie net be muilo nuskęsta vandenyje, todėl pakanka bent vandeniu nusiplauti rankas. Blusos ir erkės taip pat priskiriamos prie parazitų, nes minta krauju, o kai kuriais atvejais gali sukelti ir infekcinių susirgimų. Prie tokių parazitų priskiriamos ir utėlės, kurių darželiuose ar mokyklose išvengti sunku. Neužmirškite vaikams nuolat priminti elementarių higienos taisyklių.
Kliedimoji parazitozė ir Morgellons liga
Yra manančių, kad po oda gali judėti ir kiti gyviai, tačiau specialistai tai dažnai sieja su psichologinėmis problemomis, tokiomis kaip kliedimoji parazitozė. Šiuo sutrikimu sergantys pacientai įsitikinę, kad po jų oda gyvena parazitai, nors tyrimai to nepatvirtina. Šie pacientai dažnai atsisako gydymo priešpsichoziniais vaistais, nes nesutinka su diagnoze. Kai kurie mano, kad po oda ropinėja pluoštinės skaidulos, kurias gamina nežinomi organizmai. Šie pacientai, remiami gydytojų ir advokatų, siekia, kad jų būklė būtų pripažinta Morgellons liga.
Dauguma medikų mano, kad ši būklė yra psichologinė. Atlikti odos biopsijos tyrimai neparodė jokių parazitų, tačiau kai kuriems pacientams nustatytas odos uždegimas (dermatitas), kurį galėjo sukelti kitos sveikatos problemos arba bandymai sunaikinti įsivaizduojamus parazitus.
Kai kurie pacientai, jaučiantys ropinėjimą po oda, mano, kad dėl to kaltos į siūlus panašios skaidulos, kurias gamina nežinomi organizmai. Padedami grupės užjaučiančių gydytojų ir advokatų, šie pacientai pareikalavo jų būklę pavadinti Morgellons liga ir įtikino Ligų kontrolės ir prevencijos centrus (CDC) atlikti šios ligos tyrimus. Visgi daugelis medikų mano, kad ši būklė yra psichologinė, o ne fizinė - būtent tai ir norėjo įrodyti specialistai.
J. Murase ir jos kolegos dažnai pacientams atlieka biopsijas, kurių tikslas - ne patvirtinti kliedimosios parazitozės diagnozę, bet nuraminti pacientus, kad po jų oda nėra jokių gyvių. Iš paciento reikalaujama sutikti, kad jis neprašys pakartotinų biopsijų, o odos plotelį leidžiama pasirinkti pačiam. Be to, jis turi sutikti, kad jei ištyrus odos plotelį mikroskopu nebus rasta įrodymų apie parazitų egzistavimą, jis “turės pamąstyti apie kitas galimas šios būklės priežastis.”
Dermatologas John Koo mano, kad maždaug trečdalį šių pacientų galima nesunkiai įtikinti, jog tikroji problema nėra parazitai, dar trečdalį įtikinti yra sunkiau, o likusieji vis tiek laikysis savo nuomonės. „Jei pacientams skiriama daug laiko ir dėmesio, jų būklė gali pagerėti, - sako J. Murase. Tiesą pasakius, kartais ji net labai pagerėja.“
ВСЕ ПАРАЗИТЫ ИСЧЕЗНУТ 😳 — 3 Мощные Домашние Специи, Которые Работают!
Cukriniai žvyninukai - seni odos ląstelių ir plaukų ėdikai
Cukriniai žvyninukai - seniausi parazitai žemėje, labai mėgstantys puotauti negyvomis odos ląstelėmis ir plaukais. Šie odą ėdantys kenkėjai gali pulti namus, jei jūsų būste kaupiasi kondensacija ar drėgmė. Cukriniai žvyninukai yra labai seni vabzdžiai, kurie išgyvena misdami praktiškai bet kuo, tačiau labiausiai jie mėgsta negyvas odos ląsteles ir plaukus. Jie ypatingai tarpsta drėgnoje aplinkoje, o tai reiškia, kad jei jūsų namuose yra drėgmės, rizikuojate sulaukti jų invazijos.
Šie maži vabzdžiai gali iššokti iki dviejų metrų aukščio ir gyvena aštuonerius metus. Taip pat žinoma, kad jie ėda tapetus, knygas, užuolaidas ir kartonines dribsnių pakuotes. Vienas geriausių būsto priežiūros ekspertų sako: „Cukriniai žvyninukai iš tiesų yra seniausi parazitai žemėje. Jei ant drabužių ar užuolaidų pastebite mažų skylučių, gali būti, kad jums nė nenutuokiant jūsų namus užpuolė parazitai. Jie valgo viską. Tačiau odos ląstelės jiems yra tikras delikatesas. Šie kenkėjai mėgsta palikti savo skiriamąją žymę - nedideles geltonas dėmeles visur, kur jie praeina.“
Kadangi šaltuoju metų laiku esame linkę neatidarinėti langų ir durų, nuo maisto gaminimo, prausimosi duše ir drabužių džiovinimo namuose likusiai drėgmei nėra kur dingti.
Kaip pastebėti cukrinius žvyninukus
Yra keletas lengvų būdų pastebėti požymius, kad jūsų namuose gali būti cukrinių žvyninukų. Jie neblogai slapstosi, tačiau galite juos beskuodžiančius šalin pastebėti naktį, eidami į tualetą. Laikykite akis atmerktas. Taip pat galite pastebėti jų paliekamas žymes - jos primena pipirus ar mažus juodus žirnelius, arba gali būti, kad rasite skylučių tapetuose, knygose ar drabužiuose. Taip pat galite aptikti jų nusimestą odą - tai vyksta tuomet, kai šie vabzdžiai sulaukia paauglystės. Taip, per savo ilgą gyvenimą jie nusimeta odą, tai paprastai atsitinka vabzdžių paauglystėje.
Kaip jų išvengti
- Palaikykite švarą. Įsitikinkite, kad aplink nėra maisto likučių. Kasdien nušluostykite visus paviršius ir kas savaitę gerai išvalykite visus namus - taip būsite ramūs, kad cukriniams žvyninukams nesinorės pas jus užsibūti.
- Valykite dulkes nuo knygų, šluostykite vonios grindis, kad ant jų nebūtų negyvų odos ląstelių.
- Išmeskite senus laikraščius ir žurnalus, kad parazitams nebūtų, ką valgyti.
