Automatinė transmisija, populiariai dar vadinama „automatu“, yra sudėtingas mechaninis-hidraulinis-elektroninis mazgas, kurio konstrukcija gerokai skiriasi nuo mechaninės. „Automato“ sukonstruotas perjunginėti pavaras taip, kad būtų užtikrintas kuo sklandesnis ir optimalus variklio galios perdavimas varantiesiems ratams. Važiuodami automobiliu, kuriame įmontuota mechaninė pavarų dėžė, patys perjungiame laipsnius, o automatinė transmisija tai padaro už mus.
Prieš gerą dešimtmetį automobilis su automatine transmisija buvo laikomas kone prabanga ir dėl patogaus valdymo priskiriamas moteriškai vairuotojų auditorijai. Dabar situacija visiškai pasikeitusi - automatinę transmisiją vertina tie vairuotojai, kurie taupo laiką automobilių spūstyse, nori turėti laisvas rankas ir vertina saugumą. Automatinė transmisija ne tik padeda lengviau valdyti automobilį kas kartą sėdus už vairo, bet ir suteikia daugiau saugumo, juk vairuotojui nereikia galvoti apie pavarų keitimą, ir jis gali visą dėmesį sutelkti į kelią.
Dažniausios automatinės pavarų dėžės gedimų priežastys ir požymiai
Automobilių su „automatu“ vairuotojai dažnai klausia, ar tokį automobilį prireikus galima užvesti stumiant. Deja, bet kokie bandymai tai padaryti pažeis ar net visiškai sugadins pavarų dėžę. Neveikiant varikliui, neveikia ir automobilio automatinės transmisijos sutepimo sistema. Dėl nepakankamo besisukančių detalių sutepimo galima sugadinti pavarų dėžę, tad tempti nerekomenduojama. Tiesa, sugedus automobiliui, jį tempti galima, bet trumpą atstumą ir labai nedideliu greičiu (ne daugiau kaip 20 km ir ne greičiau kaip 40 km/val.), nebent vartotojo vadovėlyje nurodyta kitaip. Automobilių gamintojai dažnai leidžia tokią galimybę, tačiau įspėja neviršyti nurodyto didžiausio greičio ir atstumo. Daugumoje atvejų ribinis greitis lygus 50 km/h - tokius apribojimus lemia pirmiau minėtas perkaitimo pavojus.
Jeigu turite automobilį su automatine pavarų dėže, nepamirškite, kad vairuodami ar trumpai stabtelėdami neturėtumėte piktnaudžiauti neutraliu (N) režimu. Šis režimas gali labai apkrauti pavarų dėžę (ir dėl to gali anksčiau susidėvėti sankabos diskai), o tarp judančių elementų ilgainiui gali atsirasti tarpelių. Tokiu atveju variklis dirba mažomis apsukomis ir neužtikrina pakankamo transmisijos alyvos slėgio, o ji, savo ruožtu, negali tinkamai sutepti ir aušinti pavarų dėžės. Šiek tiek senesniuose automobiliuose nerekomenduojama išjungti variklio, kai pavarų dėžė veikia vairavimo (D), atbulinės eigos (R) arba rankiniu režimu. Išjungus variklį, pavarų dėžėje staiga sumažėja slėgis, todėl darbiniai jos elementai nepakankamai sutepami. Kita vertus, jeigu įjungti stovėjimo režimą (P) pamiršite naujesniuose automobiliuose, už jus tai padarys elektronika. Galiausiai, važiuojant pirmyn negalima iš karto pasirinkti atbulinės eigos pavaros: pirmiausiai automobilį reikia sustabdyti, o tik tada galima pradėti judėti atgal.
Viena iš vėlavimo perjungti pavara priežasčių, gali būti pasenęs pavarų dėžės tepalas, arba problemos su automobilio kompiuteriu. Pabandykite perkrauti automobilio kompiuteri, tai galite padaryti atjungdami automobilio bateriją ir palaukti 30 minučių.
Sunku apibūdinti garsus, kurie yra girdimi, kai transmisijoje pradeda rodytis automatinės pavarų dėžės gedimo požymiai, tačiau tai gali būti ūžesys, zvimbimas ar švilpimo garsas, ir gali skirtis priklausomai nuo automobilio markės. Kaip dar vieną indikatorių, nurodantį pavarų dėžės gedimus, galime išskirti garsus, sklindančius iš pavarų dėžės. Tiesa, tiksliai pasakyti, koks garsas sklinda, gana sunku, kadangi kiekvienos markės automobilis gali skleisti skirtingus garsus.
Tepalo nuotėkis tai vienas iš pastebimiausių automatinės dėžės gedimo požymių ir turėtų būti pašalintas nedelsiant. Nenumokite ranka, jeigu po ilgesnio laiko tarpo pastebėjote tepalo nuotėkį po automobiliu. Tai yra viena iš dažniausiai ignoruojamų automatinės pavarų dėžės gedimo priežasčių. Automobilio transmisijos tepalas savaime niekur nepradingsta, todėl pamatavus ir pastebėjus tepalo trūkumą, galima daryti išvadą, kad yra tepalo nuotėkis ir reikia atlikti patikrą.
Degėsių kvapas atsiranda dėl pernelyg aukštos automatinės pavarų dėžės tepalo temperatūros, kuris įkaista dėl nekokybiško ar pasenusio tepalo. Tepalo trūkumas taip pat gali būti viena iš priežasčių. Tepalui praradus savo tepimo savybes, kyla vis didesnė trintis tarp detalių ir atsiranda drožlės, kurios išplinta pavarų dėžėje. Išplitusios drožlės palaipsniui sugadina dėžę nepataisomai ir ją tenka pakeisti kita. Dar viena problema, rodanti, jog turite pavarų dėžės problemų - iš automobilio sklindantis degėsių kvapas. Šis kvapas dažniausiai atsiranda dėl per aukštos pavarų dėžės tepalo temperatūros. Padidėti temperatūra gali dėl nekokybiško arba pasenusio tepalo, tepalo trūkumo arba dėl automatinės pavarų dėžės aušinimo sistemos problemų. Todėl, pajutus šį kvapą, pirmiausia rekomenduojame patikrinti tepalus.
Šis užsidegusi kontrolinė lemputė reiškia, kad automobilio kompiuteris gavo signalą dėl neįprastai veikiančio komponento ar mechanizmo, kurį užfiksavo daviklis. Yra daug priežasčių, kodėl ši lemputė gali užsidegti, tačiau tai gali būti ir dėl neįprasto pavarų dėžės darbo. Daviklis gali užfiksuoti sutrikusi pavarų dėžės darbą daug anksčiau, kol požymius pradėsite jausti Jūs patys, ir nevertėtų ignoruoti šio įspėjamojo ženklo prietaisų skydelyje.
Įprasto vairavimo metu, drebėjimas ar trūkčiojimas neturėtų jaustis ir pavaros turi persijungti švelniai, bei sklandžiai. Jeigu jaučiate, kad automatinė pavarų dėžė, perjungiant pavaras, pradėjo drėbėti, trūkčioti arba perjungti pavarą užtrunka kiek ilgiau nei įprastai, kreipkitės į specialistus.
Jeigu įjungus laisvą „N - Neutral“ pavarą yra girdimas lyg smūgio garsas, gali užtekti pakeisti transmisijos alyvą ir simptomai išnyks kaip ir ankščiau aprašytais atvejais.
Užkuriate automobilį, parkavimo rėžimą perjungiate į važiavimo padėtį, atleidžiate stabdį, tačiau automobilis pajuda ne iškart? Kaip vieną iš indikatorių, nurodantį pavarų dėžės gedimus, galime išskirti garsus, sklindančius iš pavarų dėžės. Tiesa, tiksliai pasakyti, koks garsas sklinda, gana sunku, kadangi kiekvienos markės automobilis gali skleisti skirtingus garsus.
Sunkiai automatiškai persijungiantys bėgiai - tai vienas dažniausių ir akivaizdžiausių gedimų, kuris įspėja apie pavarų dėžės problemas. Tiesa, jei problemos vinis yra sumažėjęs tepalų lygis, apsunkinantis bėgių perjungimą, tuomet per daug nerimauti nereikėtų. Tokiu atveju papildykite tepalų bakelį ir ramiai važiuokite toliau. Visgi, jei tepalai nėra problema, situacija kiek rimtesnė. Turbūt kiekvienas vairuotojas žino, jog važiuojant pastoviu greičiu, atitinkamai ir variklio apsukos turėtų būti tolygios. Todėl, pastebėjus, jog apsukos stipriai kinta - šoka į viršų arba smunka žemyn, vertėtų patikrinti pavarų dėžę.
Teko važinėti su įvairiais automatais ir ne po truputį nuvažiuoti, o net po kelis tūkstančius kilometrų. Mačiau ir nuobodžių automatų, ir žvitrių, net pakankamai smagių. Bet nei vienas neprilygo mechaninei dėžei. Autostradoj aisku naudojuos 6 begiu ir autopilotu, tai nejaučiu jokio skirtumo. O šiaip, kartą mechaninė dėžė ir gyvybę išgelbėjo - dingus stabdžiams. Arčiau vairavimo malonumo buvo SMG dėžė, bet tai mechaninės dėžės tipas. Bei už vairo esančios "pavaros". Labai nemėgstu, kai už mane sprendžia dėžė. Mechaninė man asmeniškai suteikia vairavimo laisvę, pasirinkimą daryti tai, kas patinka arba yra reikalinga.
Visuomenėje vis dar egzistuoja mitas, jog automobiliai su automatinėmis pavarų dėžėmis genda kur kas dažniau, nei su mechaninėmis. Galime patikinti, jog automatinių pavarų dėžių gedimai dažniausiai atsiranda dėl per menkos automobilio priežiūros ir uždelstų smulkiųjų remonto darbų.
Kaip prižiūrėti automatinę pavarų dėžę?
Ankščiau minėtas specialistas A. Kviliūnas pataria, jog įsigijus automobilį su automatine pavarų dėže, prieš sėdant už vairo, reiktų pasidomėti kaip ji veikia. Paprasčiausia tai padaryti - perskaityti gamintojo vadovą.
1. Negalima naudoti šaltos pavaros. Jei įjungus variklį iš karto spausite akseleratoriaus pedalą, staigiai pakils apsukų skaičius, atitinkamos pavaros bus jungiamos grubiai. Automatinės transmisijos detalės yra smulkios, tokių dalykų „nemėgsta“. Tiesa, žiemą šildyti variklio stovint vietoje nebūtina. Automatinė pavarų dėžė greičiau įšyla ne stovėdama, o važiuojant. Svarbu nespurtuoti ir pradėti važiuoti palengva.
2. Įklimpus sniege, slystant ar buksuojant nerekomenduojama automobiliu spurtuoti. Automatinėse transmisijose yra „pažeminti“ laipsniai, tad negalima leisti buksuoti įprastame režime, reikia įjungti rankinį valdymą. Venkite staigaus sūkių kėlimo bei važiavimo režimų keitimo (D<>R). Stenkitės važiuoti naudojant žemesnį laipsnį (L režimas, jei toks pasirinkimas yra) - naudokite rankinio perjungimo funkciją (+/-) ir pasirinkus pirmą laipsnį bandykite važiuoti. Traukos valdymo sistema neleis praslysti varantiems ratams ir palengvins išvažiavimą. Jokiu būdu neišjunkite traukos valdymo sistemos, priešingu atveju, praslysdamas pradės smarkiai suktis vienas varantysis ratas ir kils didelis pavojus sugadinti pavarų dėžę. Tik išvažiavus iš nestandartinių sąlygų, įjunkite D režimą.
3. Automobilio su „automatu“ negalima užvesti tempiant. Neveikiant varikliui, neveikia ir automobilio automatinės transmisijos sutepimo sistema. Dėl nepakankamo besisukančių detalių sutepimo galima sugadinti pavarų dėžę, tad tempti nerekomenduojama.
4. Nepamirškite profilaktiškai naudoti stovėjimo stabdžio. Palikus automobilį, tarkime, nakčiai, ant lygios kelio dangos - užtenka P padėties. Sustojus trumpam, galima naudoti stovėjimo stabdį. Tuo tarpu, jei stovėjimo sąlygos ekstremalesnės, tarkime, įkalnė ar nuokalnė - naudojamas stovėjimo stabdys, ypač - žiemą. Stovint nuokalnėje ar įkalnėje galima naudoti ir abi priemones kartu: režimą P bei stovėjimo stabdį. Jei visai nenaudosite stovėjimo stabdžio, jis gali tapti nebenaudojamu - užstrigti, nebeveikti.
5. Periodiškai tikrinkite tepalų kiekį bei kokybę. Transmisijos skysčio lygis - svarbus parametras, tepalų turi būtų pakankamai. Tačiau reikia mokėti skysčių lygį patikrinti. Labai svarbu prieš tikrinant užvesti variklį ir sušildyti automobilį - pajunginėti pavaras, kad tepalas pasiskirstytų. Koks turi būti reikiamas tepalų lygis, parodyta automobilio instrukcijoje. Ištraukus matuoklę, pirmas jos ištraukimas yra nuvalomas - tepalo lygis vertinamas matuoklę ištraukus antrą kartą. Matuoklėje yra sužymėtos ribos - didžiausia bei mažiausia. Stebėkite ne tik tepalo lygį, bet ir ar jame neatsirado drumzlių, nepakito spalva. A. Kviliūnas pataria tepalus tikrinti bent kartą per mėnesį, o suplanavus ilgesnę kelionę, juos patikrinti - privaloma. Taip greičiau bus pastebėtas tepalų nutekėjimas. Esant per mažai tepalų, „automatas“ gali „sudegti“. Keičiant ar pildant tepalų, negalima pilti bet ko ir bet kiek, ką „patarė draugas“. Geriausia atvykti į servisą, čia patars ir tepalus parinks profesionalūs specialistai.
Specialistai tvirtina, kad klasikinėje pavarų dėžėje (su hidrotransformatoriumi) alyvą reikia keisti kas 60 tūkst. kilometrų, nebent gamintojas rekomenduotų kitaip. Alyvos keitimo intervalai priklauso nuo transmisijos konstrukcijos ir alyvos rūšies. Tai reiškia, kad sintetinę alyvą galima naudoti ilgiau, o mineralinę reikėtų keisti dažniau. Kartu reikėtų pakeisti ir filtrą, nors tai padaryti kartais gali būti nelengva, nes senesniuose automobilių modeliuose jis paprastai montuojamas giliai pavarų dėžėje. Kai kuriems automobiliams su dvigubos sankabos transmisija gamintojai alyvą rekomenduoja keisti kas 120 tūkst. kilometrų. Visgi siūlome sumažinti šį intervalą per pusę ir į priežiūros dirbtuves užsukti kas 60 tūkst. kilometrų. Aplaidžiam naudojimui atspariausia pusiau automatinė pavarų dėžė, tačiau jei turite tokį automobilį, nepamiršite keisti alyvos sankabos valdymo hidraulinėje sistemoje. Belaipsnė transmisija ypač jautri alyvos kiekiui ir kokybei, todėl geriau ją keisti anksčiau negu po 60 tūkst.
Jei teisingai eksploatuosite automobilį su automatine transmisija, bent kartą per metus patikrinsite servise, saugiai juo važiuosite ilgai - nepaisant ar automobilis naujas, ar ne. Man naujų ar senų automobilių nebūna, būna tik prižiūrėti ir neprižiūrėti.
Dažniausiai pasitaikantys mitai apie automatines pavarų dėžes
Anot A. Kviliūno, Lietuvoje vis dar gajūs prieš gerą dešimtmetį susiformavę mitai apie automatinės transmisijos eksploatavimą. Eksperto teigimu, dauguma mitų susiformavo tiesiog dėl nežinojimo ir yra absoliučiai klaidingi.
Pirmas mitas - automobiliams su automatine transmisija reikia dažniau keisti stabdžių trinkeles. Šis mitas susiformavo dėl to, kad automobilių su šia transmisija stabdžiai yra jautresni - vos spustelėjus stabdžio pedalą automobilis sustoja. Važiuojant automobiliu su mechanine transmisija ir stabdant, reikia stipriau paspausti stabdžio pedalą. Žmonėms atrodo, kad, jei stabdžiai geriau stabdo, tuomet ir greičiau naudojasi. Tuo tarpu transporto priemonėse su automatine transmisija stabdžių kaladėlės kaip tik ilgiau tarnauja, nes stabdoma tolygiau, nereikia stipriai spausti pedalo.
Antras mitas - „automato“ mažesnis pravažiavimo intervalas. Šį mitą A. Kviliūnas vadina visiškai nepagrįstu. Anot jo, automatinė transmisija labiau reaguoja į neteisingą eksploataciją, tad jos tarnavimo laikas tiesiogiai priklauso nuo vairuotojo žinojimo, kaip ją eksploatuoti. Pagrindinis „automato“ naudojimo principas - pasikrovimas, ypatingai - žiemą. Šaltu metų laiku automatinė transmisija nejungia aukščiausio laipsnio, o žemesni laipsniai jungiami esant didesnėms variklio apsukoms. Automatinė transmisija delsia perjungti laipsnius, kol variklis neįšyla iki darbinės temperatūros. Štai kodėl vairuotojams kyla klausimų dėl šios pavarų dėžės tinkamo veikimo.
Trečias mitas - automobiliai su automatine transmisija naudoja daugiau degalų. A. Kviliūno teigimu, sunaudotų degalų kiekis tiesiogiai priklauso nuo „protingo“ važiavimo ir vairuotojo „kojos sunkumo“. Kai kurie automobiliai su automatine pavarų dėže yra net ekonomiškesni, nes adaptuojasi prie vairuotojo važiavimo stiliaus. Tokiu atveju degalų sąnaudos yra mažesnės nei važiuojant automobiliu su mechanine pavara.
Kurdami šio tipo pavarų dėžę inžinieriai norėjo robotizuoti klasikinę mechaninę transmisiją, taigi tai reiškia, kad tokiame automobilyje „įprastos“ konstrukcijos sankabą tiesiog valdo elektronika. Vairuotojas taip pat gali perjunginėti pavaras, naudodamasis prie vairaračio sumontuotomis perjungimo mentelėmis arba „vairasvirte“. Automobilį su tokia transmisija vairuoti lengviau, tačiau ji turi rimtų trūkumų, nes keičiant pavaras automobilis trūkčioja ir dirba labai vangiai, o tai gali sukelti nepatogumų (ypač miesto gatvėse). Be to, jos remonto išlaidos paprastai yra didelės. Populiariausios pusiau automatinės transmisijos - „Selespeed“, „Sensodrive“ ir „Easytronic“. Ši transmisijos kategorija dar neseniai buvo labai populiari, nors pastaruoju metu ją keičia naujesni sprendimai.
Transmisiją su hidrotransformatoriumi sudaro hidrokinetinė sankabos sistema arba hidrokinetinė pavarų dėžė kartu su keliomis epiciklinėmis pavaromis. Tokia pavarų dėžė, be abejo, yra užpildyta alyva, kuri leidžia atskiriems jos elementams sklandžiai veikti. Kitos pavarų dėžės su hidrotransformatoriumi evoliucijos pakopos yra hidraulinė-elektrinė pavarų dėžė ir elektroniniu būdu valdoma pavarų dėžė. Šios konstrukcijos trūkumas yra palyginti mažas eksploatacinis efektyvumas, tiksliau tariant, dideli energijos nuostoliai, kurie pablogina našumą ir padidina degalų sąnaudas. Kita vertus, ši transmisija ypač patvari ir sklandžiai veikia, tad vairuotojui patogu ja naudotis.
Šios transmisijos veikimo principą galima palyginti su dviračio pavarų perjungimu, tik automobilio pavarų dėžėje įtaisytos ne žvaigždutės, o kūgio formos skriemuliai. Skriemuliai sujungiami diržu arba grandine, o perjungiant pavaras ratai artėja arba tolsta vienas nuo kito. Paspaudus akceleratoriaus pedalą, variklio apsukų skaičius per minutę tampa pastovus, o automobilis greitėja, kol pedalas atleidžiamas. Sukimo momentas perduodamas nuolat, todėl automobilis netrūkčioja ir sklandžiai juda - šios savybės patiks nuosaikiam vairuotojui.
Jau pats pavadinimas sufleruoja, kad šią transmisiją sudaro dvi sankabos - tai gali būti „sausosios“ sankabos (automobiliuose su silpnesniais varikliais) arba „šlapiosios“ (panardintos alyvoje) sankabos. Viena sankaba skiriama nelyginėms ir atbulinės eigos pavaroms, o kita - lyginėms pavaroms. Be to, kiekvienoje sankaboje įtaisyta po du sankabos velenus ir du pagrindinius velenus, todėl pavarai pakeisti neprireikia net sekundės. Minėta konfigūracija lemia geresnes automobilio eksploatacines savybes ir mažesnes vidutines degalų sąnaudas. Deja, ji ne itin patvari, o pajudėdamas iš vietos automobilis linkęs trūkčioti.
Automobilio transmisija yra sudėtinga mechaninė sistema, kuri kontroliuoja variklio energiją perduodama per kardaninį veleną ir pusašius į automobilio ratus. Automatinės pavarų dėžės remontas ir keitimas yra sudėtingas ir daug pastangų reikalaujantis procesas, kuris gali kainuoti tikrai nemažą pinigų sumą. Dažnai pavarų dėžės remonto išlaidos perrauga variklio remonto darbų išlaidas. Kiekviena automatinė pavarų dėžė, gali turėti savo specifinę gedimo priežastį, tačiau dažniausiai kylančios bėdos atsiranda dėl prastos priežiūros ir laiku nekeičiamų tepalų.
Tuo momentu, kai pavyzdžiui yra perjungiama automatinės dėžės pavara iš P (park) į D (drive) padėtį, pavara turi persijungti nedelsiant ir atleidus stabdį automobilis turi judėti iš vietos.
Jeigu ketinate vilkti priekabą, automobilio techninių duomenų plokštelėje pirmiausia patikrinkite didžiausią priekabos, kurią jūsų automobilis gali vilkti, svorį, nes kai kurių automobilių vilkimo galia gali būti tiesiog simbolinė. Be to, patikrinkite, ar jūsų automobilyje yra transmisijos alyvos aušintuvas, nes kai kuriuose modeliuose, ypač importuotuose ne iš Europos, šios detalės nėra. Tokiu atveju velkant priekabą pavarų dėžė gali greičiau perkaisti ir dėl to sugesti.
Automatinė pavarų dėžė, kaip ji veikia?
Renkantis naudotą automobilį pravartu žinoti, kokio tipo transmisija sumontuota konkrečioje transporto priemonėje, nes pažiūrėjus į tai pro pirštus, vėliau gali tekti gerokai pakratyti piniginę.
tags: #kodel #blogai #permetineja #pavaras #automatas