Universiteto įkūrimas net ir mūsų laikais didelis ir reikšmingas įvykis miesto, krašto ar valstybės gyvenime. Tuo reikšmingesnis jis būdavo viduramžiais. Nepaprastą, tiesiog išimtinę universiteto reikšmę švietimui, mokslui ir apskritai kultūrai rodo tradicinis, nuo viduramžių jam prigijęs maloninis vardas - alma mater, motina maitintoja.
XX a., audringai augant mokslui, atsiradus daugybei aukštųjų mokyklų ir specializuotų mokslo įstaigų, universitetai neteko savo dominuojančios reikšmės. Tačiau ir dabar jie suvokiami kaip institucija, kuri apima visus mokslus - tų mokslų visumą,- kaip institucija, kuri yra ar turėtų būti visų mokslų jungtis ir apibendrinimas. Pastaroji aplinkybė kartu su tradicija vainikuoja universitetus tam tikra šlovės ir įvertinimo aureole, skiriančia juos nuo kitų aukštųjų mokyklų. Ypač tai išryškėja tada, kai universitetas švenčia savo jubiliejų. Visose šalyse jis tampa visuotine mokslo ir kultūros švente.
1979 m. Vilniaus Darbo Raudonosios Vėliavos ordino V. Kapsuko universitetas švenčia 400 metų sukaktį. Įkurtas 1579 m. kaip Academia et Universitas Vilnensis, jis kelis šimtus metų buvo vienintelė aukštojo mokslo įstaiga Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir turėjo didelę įtaką intelektualiniam krašto gyvenimui.
Jo istorija sudėtinga, kaip ir krašto istorija. Jo kultūrinis vaidmuo kito priklausomai nuo to, kokiu mastu jame stiprėdavo pažangiosios idėjos - tie brangūs šviesos spinduliai, kurie rodė kelią į ateitį, žadino viltį ir mintį tikėti žmogaus jėgomis, jo kovos su priespauda ir prietarais pergale. Vilniaus akademija turėjo būti jėzuitų įrankis, bet ji nebuvo tik katalikybės reakcijos židinys, iš kurio sklido religinė neapykanta ir prietarai. Joje visuomet atsirasdavo profesorių ir studentų, kurie, nepaisydami persekiojimų, kėlė pažangias idėjas ir jas gynė.
Vilniaus universitetui būdingos senos, įvairių tautų žmonių bendradarbiavimo tradicijos. Jame mokėsi lietuvių ir rusų, lenkų ir ukrainiečių, baltarusių ir latvių, o profesorių buvo beveik iš visų Europos kraštų. Todėl universiteto nuopelnai dideli ne tik Lietuvos, bet ir kaimyninių kraštų, pirmiausia Lenkijos ir Baltarusijos, kultūrai ir mokslui. Garsūs 7 universiteto profesoriai ir auklėtiniai buvo autoritetas mokslo pasaulyje, darė įtaką pasaulinei mokslo minčiai. XIX a. pradžioje jis prilygo žymiausioms Europos aukštosioms mokykloms.
Tačiau iš tikrųjų universitetas suklestėjo tik Tarybų valdžios metais, kada socialistinė santvarka atvėrė duris į aukštąjį mokslą darbo žmonių vaikams, sudarė visas sąlygas ne tik mokytis, bet ir mokslo tiriamajam darbui dirbti.
Tarybiniais metais universiteto vaidmuo socialistinės lietuvių tautos kultūros kūrime - nepalyginamas. Komunistų partija, remdamasi V. Lenino nurodymu, jog „marksizmas anaiptol neatmetė vertingiausių buržuazinės epochos laimėjimų, bet, priešingai, pasiėmė ir perdirbo viską, kas buvo vertingo daugiau kaip dviejų tūkstančių metų žmonijos minties ir kultūros išsivystyme", didžiai rūpinosi teisingai įvertinti kultūrinį palikimą ir panaudoti jį tarybinių tautų kultūrai.
Lietuvos Komunistų partija suvažiavimuose ir plenumuose yra ne kartą pabrėžusi, jog būtina stiprinti visapusišką marksistinį-lenininį lietuvių tautos kultūrinio palikimo nagrinėjimą, kad būtų duotas ryžtingas atkirtis nacionalistinėms teorijoms, iškraipančioms lietuvių liaudies istoriją.
Turėdami tai galvoje, universiteto istorikai, filologai ir kiti specialistai, pasitelkę Mokslų akademijos darbuotojų, jau seniai tyrinėja universiteto įnašą į kultūros ir mokslo istoriją ir stengiasi įvertinti savo pirmtakų darbus marksistiškai.
Apžvelgiant Vilniaus universiteto istoriografiją, ryškiai matyti kelios veikalų grupės, išsiskiriančios daugmaž bendromis koncepcijomis.
Istoriografijos apžvalga
Jėzuitų laikotarpio veikalai
Pirmąją grupę sudaro pačių jėzuitų veikalai. Beje, iš pradžių jėzuitai neskyrė didesnio dėmesio šios aukštosios mokyklos istorijai. Kronikose jie daugiausia rūpinosi aprašyti akademijos pasirodymus visuomenei, karalių ir dignitorių lankymąsi universitete ir tik prabėgomis užsimindavo apie mokomąjį ir mokslo darbą.
Antai 1640 m., iškilmingai minėdami ordino šimtmetį, jubiliejaus proga išleido knygą apie Vilniaus akademiją. Leidinio sudarytojas Albertas Kojelavičius-Vijūkas aprašė jubiliejaus iškilmes, aukštino Vilniaus vyskupus, akademijos kanclerius. Jo brolis Kazimieras Kojelavičius vienoje panegirikoje išgarbino vyskupą V. Protasevičių, pakvietusį jėzuitus į Lietuvą. Tačiau leidinyje, pasirodžiusiame po 61 metų nuo Vilniaus akademijos įkūrimo, nerašoma nei apie mokyklos studentus, nei apie mokymą joje.
Kitoje savo knygoje („Įvairios žinios apie bažnyčios padėtį Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje") A. Kojelavičius-Vijūkas paskutiniame skyriuje apibūdina mokyklas; čia jis išvardija ir akademijos mecenatus, chronologiškai bendrais bruožais nusako profesorius, kurie savo „erudicija nušvietė Vilniaus akademiją". Kaip tik šiame leidinyje buvo pabandyta, nors ir epizodiškai, parodyti akademijos istoriją.
Daugiausia medžiagos apie Vilniaus akademiją sukaupta Stanislovo Rostovskio „Lietuvos jėzuitų istorijoje". Tai paskutinis darbas, parašytas iki ordino panaikinimo 1773 m. Knygoje S. Rostovskis aprašė jėzuitų pedagoginę veiklą Lietuvoje. Autorius surinko medžiagą apie akademiją ir Lietuvos jėzuitų provincijos kolegijas, jose dėstomus dalykus, nurodė profesorius ir jų darbus. Didžiąją dalį medžiagos S. Rostovskis ėmė iš Lietuvos jėzuitų provincijos archyvų, kurie neišliko. Tačiau nė viena iš minėtų knygų nėra tokia kupina religinio fanatizmo, kaip S. Rostovskio darbas. Jo fanatizmas ypač ryškėja, kai jis vaizduoja katalikų ir protestantų konfliktus Vilniuje.
Visų šių veikalų koncepcija paprasta - tai ištisinė jėzuitų ordino tikslų ir veiklos apologetika. Minėti kronikiniai darbai apie akademiją dabar teturi reikšmės kaip istorijos šaltinis, kuriame sukaupta faktinė medžiaga padeda nušviesti ankstyvąjį universiteto laikotarpį.
Prie šios grupės veikalų šliejasi ir pirmoji universiteto istorija, kurią parašė Mykolas Balinskis (1794-1864). Apžvelgęs senąjį universiteto laikotarpį ir iš esmės negriaudamas ankstesniųjų autorių pažiūrų, jis daugiausia dėmesio skyrė Lietuvos Vyriausiajai mokyklai, kai ji priklausė pasaulietinei švietimo organizacijai - Edukacinei komisijai. Autorius daugiausia naudojosi rektoriaus M. Počobuto laiškais J. Chreptavičiui, J. Sniadeckiui ir Vyriausiosios mokyklos spaudiniais, kuriuos redagavo M. Počobutas. Būdamas Žečpospolitos patriotas, M. Balinskis perdėtai žavėjosi Edukacinės komisijos reformomis ir Vyriausiosios mokyklos vadovų veikla, todėl jo istorijoje taip pat yra apologetiškumo.
Lenkų ir lietuvių buržuazinių istorikų darbai
Antrąją veikalų apie Vilniaus universitetą grupę sudaro darbai, parašyti lenkų ir lietuvių buržuazinių istorikų. Šiai grupei priklauso ir iki šiol didžiausias apie universitetą Juozapo Bielinskio (1848-1926) trijų tomų veikalas „Vilniaus universitetas (1579-1831)". Jis ilgą laiką buvo pagrindinis žinių šaltinis tiems, kurie domėjosi mūsų aukštosios mokyklos praeitimi.
J. Bielinskio knyga - tai enciklopediškai pateikta istorinė informacija apie universitetą. Čia nesiekiama parodyti universiteto istorinės raidos. J. Bielinskio darbe vertingiausia yra profesorių ir žymesnių studentų biografijos, katedrų veikla, plačios ištraukos iš šaltinių.
Stanislovas Bednarskis, išleidęs monografiją apie jėzuitų mokyklas Žečpospolitoje, plačiai naudojosi jėzuitų archyvais ir ypač mokyklų vizitatorių pranešimais. Jis stengėsi apžvelgti ne tik mokyklų struktūrą, bet ir patį mokymą, jo turinį. Kaip ir kiti, S. Bednarskis aukštino jėzuitų vaidmenį akademijoje.
Vilniaus universiteto praeitimi domėjosi ir kiti lenkų buržuaziniai istorikai. Iš jų darbų minėtini universiteto 350 metų jubiliejui skirtas straipsnių rinkinys, Juozapo Lukaševičiaus darbas. Nedidelę, bet turtingą faktinės medžiagos studiją apie universiteto profesorius yra paskelbęs Liudvikas Janovskis. Studiją apie Vilniaus seminariją-alumnatą, kurį prižiūrėjo jėzuitai, išleido Juozapas Popliatekas.
Reikia pažymėti, jog šie istorikai, nagrinėdami Vilniaus universiteto praeitį, surinko ir panaudojo daug naujos faktinės medžiagos. Tačiau, traktuodami tautą kaip vieningą visumą, nematydami klasių prieštaravimų, varžomi klasinio požiūrio, suplakdami reakcinę ir pažangiąją kultūrą, jie nesugebėjo giliai ir visapusiškai nušviesti universiteto istorijos, aukštino jį už unijinių pažiūrų diegimą Lietuvoje ir Baltarusijoje. Tai ypač keliama minėtame didžiausiame buržuazinių istorikų 1929 m. išleistame darbe. Universitete būta nacionalistinių tendencijų, kurios neabejotinai pasitarnavo šių kraštų polonizacijai. Jos autoriams neleido pastebėti pažangių reiškinių, kurie svarbūs visoms su Vilniaus universitetu susijusioms tautoms, o ne vien tų tautų dvarininkijai ir buržuazijai.
Senieji buržuaziniai lietuvių istorikai Vilniaus universiteto praeitimi domėjosi mažai. Be skyrelių vadovėliuose ir įvairiose monografijose, apie Vilniaus universitetą buvo paskelbta vien Mykolo Biržiškos knygelė, kuri, autoriaus žodžiais tariant, te "vardų ir raštų santrauka".
Senosios istoriografijos prieštaravimų liko ir naujausiuose lietuvių bei lenkų veikaluose, parašytuose nemarksistų istorikų. Antai Romoje gyvenantis jėzuitų profesorius Paulius Rabikauskas, naudodamasis vietos jėzuitų archyvu, parašė darbų ir iš Vilniaus universiteto istorijos. Lenkų istorikas jėzuitas Liudvikas Piechnikas išleido darbą apie Vilniaus akademijos veiklos pradžią. Remdamasis ordino archyvų medžiaga, autorius plačiai aprašė akademijos formavimąsi. Šie autoriai, suprantama, taip pat kelia jėzuitų veiklą Lietuvoje.
Ryškiu nacionalizmu ir antitarybiškumu išsiskiria JAV išleista knyga ,,Lietuvos universitetas". Laikydamiesi pažiūrų, būdingų reakcinei lietuvių emigracijai, autoriai universiteto istorijos nė nebando sieti su esminiais socialiniais-ekonominiais procesais krašte, neigia Tarybų valdžios pergalės Lietuvoje dėsningumą. Norėdami sumenkinti Tarybų valdžios nuopelnus iš naujo organizuojant universitetą, knygos autoriai tvirtina, jog Tarybų Lietuvos vyriausybė 1918-1919 m. paskelbusi tik universiteto steigimo dekretą ir sudariusi komisiją aukštosios mokyklos statutui parengti. Tuo tarpu žinoma, jog Liaudies Komisarų Taryba pasirūpino, be viso kito, universiteto pastatais, paskyrė milijoną rublių darbo pradžiai.
Istorijos autoriai taip pat nenori matyti, kaip Tarybų Sąjungos Komunistų partijos ir tarybinės vyriausybės rūpesčiu universitetas suklestėjo, atkūrus Tarybų valdžią Lietuvoje. 1940-1941 m. universiteto reformos aprašytos iškraipytai ir paviršutiniškai vos keliuose puslapiuose; atsiminimų nuotrupomis stengiamasi pateisinti universiteto darbuotojus, bendradarbiavusius su hitleriniais okupantais.
Marksistinės-lenininės koncepcijos veikalai
Trečiąją grupę sudaro marksistinės-lenininės koncepcijos universiteto istorijos veikalai. Tarybiniams istorikams nelengva marksistiškai įvertinti nemarksistinių istorikų darbus apie universitetą, nagrinėti visą jo istoriją. Tarybinių istorikų nuomone, svarbiausia - iškelti pažangių pradmenų raidą, atskleisti universiteto suklestėjimą socializmo sąlygomis.
Suprantant visą atsakomybę, visą sukakties svarbą, jubiliejui pradėta ruoštis nuo 1969 m. Pradžią davė universiteto biblioteka, 1970 m. paminėjusi keturių amžių sukaktį. Po šios mūsų kultūros šventės, susilaukusios plataus atgarsio Tarybų Sąjungoje ir užsienio šalyse, visą laiką neišleidžiamas iš akių garbingasis mūsų alma mater, seniausios šalyje aukštosios mokyklos, jubiliejus. Jam skiriama daug svarbių darbų. Vienas jų, reikalaujantis nemaža laiko ir pastangų, - universiteto istorijos parengimas. Galėtume išvardyti net keliolika didesnių veikalų, nušviečiančių Vilniaus universiteto kelią.
Šiame, jubiliejiniame, leidinyje remiantis marksistine-leninine metodologija, plačiau bei giliau, nei anksčiau, apibendrinamas įvairių tyrinėtojų darbas, atskleidžiami nauji universiteto istorijos aspektai. Toks uždavinys neįmanomas vienam ar dviem žmonėms. Reikėjo suburti didelį būrį mokslininkų - istorikų, filologų, matematikų, gamtininkų, ir kt. Universiteto darbuotojams į talką mielai atėjo Lietuvos TSR Mokslų akademijos Istorijos instituto istorikai, universiteto bibliotekininkai. Visiems jiems čia reiškiame nuoširdžią padėką už kruopštų darbą.
Universiteto istorija - ne tik reprezentacinis leidinys, reikalingas jubiliejaus dienomis. Jis bus visada pravartus, komunistiškai auklėjant akademinį respublikos jaunimą. Kiekvienai kasmet ateinančiai studentų kartai veikalas tegu primena sunkią, o kartais ir skaudžią mūsų alma mater praeitį, tegu jaunimas akivaizdžiau mato ir didžiau brangina tuos laimėjimus, kuriuos, vadovaujama Komunistų partijos, pasiekė mūsų liaudis. Kad ir kokia būtų praeitis, negalime jos užmiršti; ji priklauso mums, ji - mūsų dalis, ji didina mūsų patirtį, padeda įvertinti šių dienų pasiekimus. Turime žinoti šaknis, kurios, silpnos ir trūkinėjančios, vis dėlto ilgainiui išaugino plačiašakį galiūną ąžuolą.
Tegu ši istorija skatina Lietuvos jaunimą didžiuotis universiteto auklėtiniais ir profesoriais, kurių vardai simbolizuoja ne tik mūsų mažytės tautos, bet net visos žmonijos minties progresą. Tegu jaunimui ji diegia internacionalines tradicijas, kurios tokios ryškios Vilniaus universiteto raidoje. Brangindami universiteto istoriją, dar labiau branginame jo dabartį. Todėl veikale derama vieta skiriama ir tam veiklos tarpsniui, kurį gyvename patys, kuris iš tikrųjų dar nėra istorija. Išsamus tarybinės dabarties pavaizdavimas bus labai brangus ateinančioms kartoms.
Senovėje buvo sakoma: „Habent sua fata libelli“. Ir ši knyga turės savo likimą. Linkime, kad ji būtų verta Vilniaus universiteto istorijos, - kad ji būtų gyva jo istorijos dalis.
