Teresė Neumanaitė yra mūsų laikų stigmatizuotoji. Jos kentėjimai ir jos nepaprastas gyvenimo būdas stebina pasaulį. Jau 28 metai ji nieko nevalgo. Nuo 1926 metų ji turi stigmas (žaizdas) savo rankose, kojose, šone ir galvoje. Beveik kas antrą penktadienį pergyvena Kristaus kančią. Be to, kartais pranašauja ir atskleidžia didžiausias paslaptis.
Bažnyčia apie šių visų įvykių antgamtiškumą dar nieko nėra pasakiusi. Tarp teologų yra daug tokių, kurie jos gyvenimo nuostabius faktus laiko antgamtiniais, bet yra ir tokių, kurie abejoja, mano, kad visa tai gal būtų galima išaiškinti kokiu nors natūraliu būdu.
Nuo pat jaunystės Teresės gyvenimas buvo viena didelė kančia. Ji persirgo įvairiausiomis ligomis. Po nelaimingo įvykio tėvo ūkyje, kur ji begesindama gaisrą nupuolė nuo kopėčių ir išsinarino stuburo slankstelius, prasidėjo visa jos kančių odisėja. Skausmai stuburkaulyje išlaikė ją keletą metų ligos patale. Gydytojai nieko negalėjo pagelbėti. Po to nelaimingo susižeidimo gaisro metu Teresė viena ausimi apkurto, o netrukus visai apako. Kairioji kūno pusė buvo dalinai paraližuota. Nuo ilgo gulėjimo lovoje kūne atsivėrė baisios žaizdos. Po poros metų jai taip pradėjo skaudėti gerklę, kad negalėjo nuryti jokio maisto. Trejus metus maitinosi vien tik skysčiais. Pagaliau nė skysčių negalėjo nuryti. Pradėjo badauti.
Čia įvyko nuostabus dalykas, kuris iki šiai dienai stebina žmoniją - nuo 1926 metų Teresė nieko nevalgo ir gyvena tik šv. Neumanaitė niekad neprašė Dievo būti pagydoma. Ji buvo labai pamaldi į savo vienvardę šv. Teresėlę. Jos beatifikacijos dieną Neumanaitei buvo grąžintas regėjimas. Po poros metų, šv. Teresės kanonizacijos dieną, ji staiga visai išgijo ir atsikėlusi iš lovos galėjo dirbti net fizinius darbus. Dingo visų ligų simptomai, žaizdos užgijo, nepalikdamos jokių žymių.
Stigmos - Kristaus kančios ženklai
Tačiau neilgai Teresė džiaugėsi savo puikia sveikata. 1926 m. kovo 5 dieną Teresei atsivėrė stigma kairiame šone. Tą dieną ji pirmą kartą matė Kristaus kančią Alyvų Darželyje. Vizijai dar nepasibaigus, Teresė pajuto didelį skausmą kairiame šone. Jis buvo toks smarkus, jog manė, kad mirs. Tuo pačiu metu iš šono pradėjo bėgti kraujas. Alyvų Darželio vizija išnyko, palikdama Teresei atsiminimą - apie 3 1/2 cm. ilgumo ir 1 cm. Tų pat metų Didįjį Penktadienį atsivėrė žaizdos rankų delnuose ir kojose. Vėliau prakiuro dešinysis petys ir atsirado visas žaizdų vainikas galvoje.
Iš pradžių Teresė bandė savo žaizdas nuslėpti, bet nepasisekė, nes tam tikromis dienomis jos smarkiai kraujuodavo, ką nesunku buvo visiems pastebėti. Jos tėvai tuojau pakvietė gydytoją. Šis žaizdas apžiūrėjo, davė vaistų ir nuramino tėvus tvirtindamas, kad žaizdos greit užgis. Jam vos išėjus, Teresė pajuto nepakeliamą skausmą kojose ir rankose. Tuojau reikėjo žaizdas atrišti. Gydytojas buvo pakviestas antrą kartą. Bet ir dabar jis negelbėjo.
Stigmos yra nepaprastos žaizdos. Jos nepūliuoja, neužsikrečia, bet ir niekad neužgyja. Iš jų kyla nemalonus skausmas. Pati Teresė apibūdina jį kaip nuolatinį dūrimą. Jis nenyksta net ir tada, kai niekas jų neliečia.
Penktadieniais, kada Teresė pergyvena Jėzaus kančios vizijas, šios žaizdos daug kraujuoja. Baltuose rūbuose, kuriuos ji dėvi vizijų metu, tuoj pasirodo kraujo dėmės tose vietose, kur yra stigmos: šone, galvoje, kojose. Iš delnų kraujas nubėga ant rankos riešo ir net ant alkūnių, su-teršdamas marškinius, paklodes, pagalvę. Kraujas prasiveržia ir iš jos akių. Dviem tamsaus kraujo srovėmis jis bėga ant veido, paskui ant kaklo, kur dalis jo sukrešėjo, dalis susisiurbia į marškinius.
Didįjį Penktadienį Teresė kraujuoja daugiausia. Iš stigmų kraujas bėga apsčiau negu kitais penktadieniais. Ant skarelės pasirodo aštuonios kraujo dėmės, kurios greit didėja ir susilieja į vieną didelę dėmę. Bet šios išviršinės žaizdos yra tik ženklas didesnių kančių, kurias Teresė pergyvena savo sieloje.
Kristaus kančios išgyvenimas
Beveik kas antrą penktadienį ji dalyvauja didžiojoje Kristaus kančios dramoje. Vizijų formoje ji pereina per visą Kristaus kančią. Tada ji pasidaro nejautri išoriniam pasauliui ir gyvena vien tik Jėzaus kentėjimų kontempliacija. Bet tai nėra paprasta kontempliacija. Teresė ne tik mato, ką Jėzus kentėjo, ji ir jaučia Jo skausmus.
Vizijų metu Teresė nekalba. Kada Jėzus yra plakamas, jos visas kūnas įsitempia ir net dvilinkai susilenkia. Ji jaučia budelių kirčius, kuriais jie plakė Jėzų. Kareiviams spaudžiant erškėčių vainiką ant Jėzaus galvos, ji pakelia rankas prie savo galvos lyg norėdama neleisti kareiviams Jėzų vainikuoti. Jėzus pasmerkiamas. Ant Jo pečių uždedamas kryžius. Bet ne Jis vienas jį neša. Kryžius spaudžia taip pat ir Teresės pečius.
Kai Jėzaus jėgos išsenka, Teresė pradeda mojuoti ranka, lyg prašydama, kad kas Jėzui padėtų. Bet tuoj nusivylimas ją apima, nes niekas jos neklauso. Pagaliau Simonas Kirenietis ateina į pagalbą. Tačiau tas jos per daug nenudžiugina, nes Kirenietis neša kryžių labai nenoriai, vos jo galą pakeldamas, kai tuo tarpu visas jo svoris guli ant Jėzaus pečių.
Teresės kūnas per šitą laiką yra pakrypęs į dešinę pusę. Staiga jos veidą apima skausmo išraiška, lyg kas būtų ją užgavęs. Rankomis griebiasi dešinio peties - ten labiausiai skauda. Po poros sekundžių kelia rankas prie galvos - skausmas persimetė į galvą. Atrodo, kad erškėčiai įsmigo giliau į galvą.
Apie vienuoliktą valandą Kristus pasiekia kalno viršūnę. Budeliai ruošiasi Jį kalti prie kryžiaus. Teresės kūnas pradeda drebėti, netrukus ją sukausto mėšlungis. Girdi plaktukų smūgius. Šie taip skaudžiai ją veikia, kad su kiekvienu jų garsu ji sudreba visu savo kūnu. Jos pirštai pamažu sulinksta į kumštis; apima jais vinių galvas ir lyg laikosi, kad nenuslystų nuo kryžiaus. Ji seka kiekvieną Jėzaus judesį, kiekvieną Jo žvilgsnį ir juos pakartoja.
Išgirdusi vieną iš latrų prašant Jėzaus prisiminti jį, kai Jis įeis į savo karalystę, Teresė pasuka galvą į dešinę pusę. Atrodo patenkinta tuo, ką mato ir girdi. Bet šis pasitenkinimas pavirsta giliu liūdesiu, kai pažvelgia į kairę pusę, kur kybo piktžodžiaujantis latras. Jėzui tariant "Trokštu", Teresė pajunta didelį troškulį savo burnoje. Ji iškiša liežuvį ir vedžioja jį per lūpas, norėdama suvilgyti jį lašu vandens. Paskui pakelia galvą, praveria plačiau akis - kažką mato. Pagalvojus truputį, pasilenkia ir gauna gurkšnį gėralo. Tik nurijus, visa smarkiai nusipurto. Veido išraiška parodo, kad gėralas buvo labai kartus...
Tuoj po to Teresės kūnas labiau įsitempia, akys įdumba; ji įtemptai klausosi: "Mano Dieve, Mano Dieve, kam mane apleidai". Čia jos veidas pasidaro toks liūdnas ir skausmingas, kad atrodo tuojau verks.
Neužnilgo prasideda pati skausmin-giausioji dramos dalis. Artinasi Jėzaus mirties scena. Jos kūnas dar labiau įsitempia, skausmo pilnos akys Įsmenga į vieną tašką. Galva pasvyra į dešinę pusę, rankos išsitiesia į priekį, kumštys atsigniaužia. Teresės apvalusis veidas ištįsta, žandai įdumba, išblykšta, akių lėliukės pranyksta, taip kad vien tik akių baltumas matosi; kvėpavimas retėja, retėja. Šitokioje padėtyje ji išbūna kokias 5 min. Tada staiga pašoka visu kūnu, pasikamuoja ir lyg mirusi krenta ant pagalvės. Kvėpavimas visai nustoja, kūnas atšąla. Atrodo, kad būtų mirusi. Vaizdas yra labai baisus, ir nenuostabu, kad esantieji pradeda verkti, puola ant kelių, kiti negali pernešti ir išeina iš kambario.
Penktadienį, 1 val. po pietų, vizijos baigiasi. Po 13 valandų kankinimosi Teresės jėgos yra visai išsekę. Ji netenka daug kraujo, svoris žymiai sumažėja. Bet keletą minučių pailsėjusi, ji vėl atgyja (šventoji Komunija ypatingai gaivinančiai veikia). Nors kentėjimai yra dideli, tačiau Teresė yra visada linksma. Vienas Amerikos kareivis, aplankęs ją, pasakė, kad linksmesnio žmogaus jis nėra matęs. Teresė yra pasidavusi Dievo valiai, kuri pasirinko ją savo meilės auka.
Istoriniai šaltiniai apie Kristaus kančią ir prisikėlimą
Už visus V. Jėzaus stebuklus, kuriais Jis tvirtina Savo pasiuntinybę, žymiausias yra prisikėlimas iš numirėlių. To stebuklo svarbą pažymėjo pats Kristus prieš jį padarydamas. Fariziejams reikalaujant, kad Jėzus padarytų stebuklą, Kristus atsakė: „Pikta ir svetimoteriaujanti karta ieško ženklo, jai nebus duota kito ženklo, kaip tik pranašo Jonos ženklas“ (Mt 16, 4). Kaip tas pranašas trečią dieną sveikas išėjo iš žuvies vidurių, taip žmogaus Sūnus trečią dieną turėjo išeiti sveikas iš kapų.
Kaip visus praeitų laikų atsitikimus, taip ir Kristaus prisikėlimą iš numirėlių galime patirti tiktai tokiu būdu, kokiu istorija gauna patirti kitus praeities įvykius. Ji juos ima iš senovės raštų, vadinamų šaltiniais. Jėzaus prisikėlimo iš numirėlių šitie yra istoriškieji šaltiniai: 1-ma, keturios Evangelijos, būtent: Mato, Morkaus, Luko ir Jono. Kristaus mirtis ir prisikėlimas labai smulkiai yra aprašyti kiekvienos Evangelijos pabaigoje. 2-ra, taip pat šaltinis yra Šv. Povilo pirmasis laiškas Korintiečiams, Kristaus prisikėlimas jame yra aprašytas 15-ame skyrime. 3-čia, Jėzaus prisikėlimą iš numirėlių liudija ir 1-sis Šv. Petro laiškas 1-me skyrime. 4-ta, Juozapas Flavijus, žydas, savo veikale „Žydų Senovės Dalykai“ mini Jėzaus mirtį ir prisikėlimą iš numirėlių. Taigi viso labo turime septynis rašytus Jėzaus prisikėlimo šaltinius.
Tuos septynis liudininkus galime ketveriopai suskirstyti. Pirmas suskirstymas bus: į tuos, kurie yra patys matę Kristaus mirtį ir prisikėlimą, ir į tuos, kurie mačiusių žodžius iš jų pačių lūpų yra užrašę. Prie mačiusių priklauso: Matas, Jonas Povilas ir Petras. Prie tų, kurie mačiusių liudijimą užrašė, yra Morkus, Lukas ir Juozapas. Tuos septynis liudininkus dar galime suskaidyti į Jėzaus šalininkus ir priešus. Šalininkai buvo penki: Matas, Morkus, Lukas, Jonas ir Petras. Priešai buvo du: Povilas ir Juozapas. Fakto aiškumas Povilui padarė tokią įtekmę, kad tas liovėsi persekiojęs Kristaus šalininkus ir pats patapo jo mokiniu.
Jėzaus mirtis ir prisikėlimas
Krikščionys tiki, kad jų religijos mokytojas buvo nužudytas mirtinai, bet medicinos mokslas žino, kaip sunku būva kartais atskirti tikroji mirtis nuo miego, vadinamo letargu. Pirm devyniolikos šimtų metų medicina buvo menkutė, o tenai, kur Jėzų nužudė ir palaidojo, gydytojų nebuvo. Šiaip žmonės galėjo apsirikti. Sargybos kareiviams nejauku buvo sergėti lavoną lauke, tamsoje. Antrą naktį prieš auštant pasitaikė stovėti bailiems. Tuo tarpu jaunas sveikas Jėzaus kūnas, kurs buvo užmigęs letargo miegu ant kryžiaus po baisių kančių, vėsiame kape pasiilsėjo, atgavo jėgas ir išėjo iš kapo. Tas kapas buvo nedidelis, bet visgi panašus į kambarį, iškaltą uoloje. Ten buvo oro. Išėjus numirėliui iš kapo ir drąsieji nusigąsta. Dar labiau nusigando baugštieji Jėzaus kūno sargai. Pasitaikė į tą tarpą dar ir žemei sudrebėti. Jeruzalė yra žemės drebėjimo šalis. Tas sudrebėjimas Jėzų pažadino iš letargo, o kareiviams dar pridėjo baimės. Jie galvotrūkčiais leidosi į miestą ir skelbė, kad Jėzus prisikėlęs iš numirėlių.
Jėzui ir apaštalams to ir tereikėjo. Tiesa, kad medicina šiandien daugiau žino negu pirm 19 šimtų metų, bet netiesa, kad anų laikų medicina nebūtų žinojusi letargo. Letargo vardas senas. Jį žinojo graikų gydytojai - raštininkai, gyvenusieji prieš Kristų. Bet letargą žino ne vien tik gydytojai. Lietuvoje nėra kaimo, kur žmonės nepasakotų baisių atsitikimų apie gyvus užkastus. Pasakotojai ir klausytojai nežino letargo vardo, bet žino, kad yra ligūstas miegas, sunkiai atskiriamas nuo mirties. Žmonės niekada medicinos nebaigusieji turi savo priemonių mirčiai nuo letargo atskirti. Jie žiūri, ar po lavono pečiais nesušyla paklodė, deda veidrodį ant burnos, kad pamatytų, ar nepasirodys rasos ant jo, žiūri per lavono tarpupirščius į šviesą. Jei tarpupirščiai rausvi, tai reiškia, kad žmogus gyvas. Mes nežinome, ko vertos šitos priemonės medicinos žvilgsniu, bet jos be abejo parodo, kad nežinantieji letargo vardo sodiečiai žino jo nuo mirties skirtumą. Žydų tautos mokslininkai ir aukštieji Romos valdininkai daugiau žinojo medicinos, negu šiandien sodžių gyventojai. Be priežasties žmogus neįpuola į letargą. Mačiusieji žmonės užrašė visus atsitikimus dviejų paskutinių Jėzaus gyvenimo dienų. Mūsų laikų medicina gali apsvarstyti tuos atsitikimus dabartinio mokslo šviesoje ir sužinoti, ar jie turėjo tiktai letargą prišaukti, ar mirtį padaryti.
Pirm poros šimtų metų buvo atsiradęs spėjimas, kad Jėzus tebuvo tik letarge. Jėzus iš pradžių buvo romėniškai nuplaktas: ne teismo bausmės paskirtu kirčių skaičium, o beteisminių neapribotų plakimų, prie kurio pridėtas erškėčių vainikas. Jėzaus oda suplėšyta. Ant tų žaizdų buvo užmestas raudonas skarmalas, kada kareiviai užmovė ant galvos erškėčių vainiką, sveikino Jėzų karaliumi ir spjaudė jam į veidą. Ta skraistė prieš atsirandant kareivių stovykloje negalėjo būti švari. Paskui Jėzų prikalė prie kryžiaus. Tam tikslui pavartotos vinys nebuvo mirkytos arba virintos karštame vandenyje, kaip tat daro su chirurgų įrankiais prieš operaciją. Kraujo sugedimas turėjo prasidėti iš to, kad Jėzus kybojo tris ištisas valandas saulėje, vidudienio metu, balandžio mėnesyje, Palestinoje. Toje šalyje tuo laiku saulė jau buvo karšta. Ištemptas Jėzaus kūnas laikėsi tik ant vinių. Nuo to įtempimo gyslos turėjo trūkti viduryje, kraujas turėjo lietis į tarpą raumenų. Šiltoje pavasario saulėje Jis turėjo gesti. Tai buvo gangrena.
Tame pačiame Jeruzalės mieste kiek vėliau įvyko atsitikimas, parodąs, kaip naikina žmogaus gyvybę prikalimas prie kryžiaus. Romos kariuomenės vadas Titus užėmė Jeruzalę. Jo kareiviai 300 000 žydų prikalė prie kryžių. Nelaimingųjų tarpe buvo trys Juozapo Flavijaus draugai. Juozapas meldė Titaus nežudyti tų trijų asmenų. Titus paklausė Juozapo, bet kol vado įsakymas surado nelaiminguosius, jie jau buvo prikalti. Nors jie tik trumpą valandėlę tebuvo prikryžiuoti, nors juos gyvus nuėmė gydytojai ir aprišo žaizdas, tačiau nei vienas neišliko gyvas. Jėzaus buvimas ant kryžiaus buvo blogesnis negu minėtųjų trijų jeruzaliečių. Jis kybojo tris valandas. Jis buvo teismo pasmerktas mirčiai. Romos teisė reikalavo, kad mirčiai pasmerktojo kūnas nebūtų išduotas giminėms, idant jie jo neatgaivintų. Kada Juozapas iš Arimatėjos paprašė Jėzaus kūno, kareiviai nedavė, kol neperskrodė Jėzui šono ir širdies taip, kad iš ten išbėgo kraujo ir vandens. Širdies perskrodimas yra aiškiausia mirtis. Kraujas ir vanduo rodo, kad Jėzui prieš mirsiant, buvo pasidaręs pleuritas apie plaučius. Juozapas su Nikodemu, rengdamiesi Jėzų palaidoti, nusipirko tam tikrą drobulę. Žydų šalyje lavonų drobulės būdavo dusyk ilgesnės už žmogaus ūgį. Lavoną paguldydavo išilgai ant vieno drobulės galo, o kitą galą per galvą užlenkdavo ir juomi užklodavo veidą, krūtinę, kojas taip, kad abudu drobės galu susisiekdavo pas kojas, o vidurys apgaubdavo galvą iš visų pusių. Drobulė būdavo primirkyta įvairių kvepiančių tepalų, kad per ją nepereitų oras. Taip užkloję lavoną, žydai vyniodavo jį ilga skara, kaip vyniojamas yra siūlas ant šeivos, t. y. skersai minėtosios drobulės. Vyniojimas prasidėdavo nuo kojų ir baigdavosi pas galvą. Šitaip suvynioti lavonai ilgai nepūdavo, nes oras neprieidavo prie jų. Jėzaus mokiniai į Jo kapą iš meilės sunešė šimtą svarų kvepalų. Medicina liudija, kad pavojinga nakvoti uždarytame kambaryje, kur daug kvepiančių žiedų. Nuo šimto svarų kvepalų ir sveikiausias žmogus numirtų, pernakvojęs su jais naktį viename kambaryje.
Spėjimas apie Jėzaus letargą moksle nepastovi dar ir dėl to, kad Jėzus, jei būtų pabudęs iš letargo, tai nebūtų galėjęs atsistoti ant kojų, nes jos buvo perdurtos. Jis nebūtų galėjęs išeiti iš kapo, nes kapas buvo užverstas akmenimi, kurio iš oro atristi nepasitikėjo keturios sveikos moterys. Žemės drebėjimas negalėjo kareivių pergąsdinti, nes Palestinoje gyvendami kareiviai buvo apsipratę su žemės drebėjimais.
Apaštalų pažiūros į Kristų Jo mirties laiku
Apaštalai ir kiti Jėzaus mokiniai, žiūrėdami į Jo stebuklus, įtikėjo, kad jis yra Mesijas. Nors Jis dažnai jiems sakydavo, kad Jo valdžia ir karalystė yra dvasinė, bet jie tikėjo, kad ji drauge bus žemiška galinga organizacija. Todėl Salomė, Jono ir Jokūbo motina, prašė Jėzaus, kad du jos sūnu būtų artimiausiu Jo pagelbininku. Judas, parduodamas Jėzų, nesitikėjo, kad Jėzus mirs. Judas buvo matęs Jėzaus stebuklus ir manė, kad Jėzus, nors ir suimtas, ištruksiąs iš priešų rankų, kaip ištrūkdavo pirmiaus, kada nenorėdavo duotis suimti. Todėl Judas norėjęs tik fariziejus prigauti, paimdamas iš jų 30 pinigų ir tikėdamasis pasijuokti, kaip paskui Jėzus ištrūksiąs. Petras nusekęs į teismo kiemą ne vien iš meilės, bet ir tikėdamasis pamatyti, kaip Jėzus ištruks. Tenai Petro mintys persimainė. Jis įgavo baimės ir užsigynė Mokytojo. Kol Jėzų vedė surištą, tol apaštalai turėjo vilties, kad ištruks. Kada Jėzui mušė per veidą ir Jis nenubaudė mušiką mirtimi, mokiniai ėmė abejoti, begu[3] Jėzus gali apsiginti nuo priešų. Ta abejonė dar labiau sustiprėjo, kuomet Jėzus, Erodo niekinamas, nepasipriešino. Jei dar kieno širdyje liko šiek tiek įtikėjimo, tai tas įtikėjimas išnyko, Jėzui kybant ant Kryžiaus. Kuomet priešai tyčiojosi: „Jei Jis Izraelio karalius, tegul dabar nužengia nuo kryžiaus, ir mes jam tikime“ (Mt 27, 42). Tokiose aplinkybėse nenulipti yra vis vien ką prisipažinti, negalint tai padaryti. Negana to, Jėzus dar be vilties šaukė: „Mano Dieve, mano Dieve, kam mane apleidai?“ (Mt 27, 46). Todėl Jėzui mirus, mirė ir apaštalų įsitikėjimas Juo. Jo pranašystes apie prisikėlimą iš numirusių jie užmiršo. Todėl apaštalai nedrįso pasirodyti Kalvarijos kalne. Vienas Jonas tebuvo, ir tai tik dėl to, kad giminė, o Jokūbas, nors giminė, nebuvo. Tarnas save kaltino, kad tokią didelę klaidą padaręs: trejus metus sugaišinęs bevaikščiodamas paskui mirtingą žmogų, žuvusį pačia skaudžiausia ir pačia bjauriausia mirtimi. Visi genijų geniališkumai, visų galinčių galybės baigiasi mirtimi. Jėzus numirė darbą tik pradėjęs.
Apaštalų mintys mainosi nenoromis. Apaštalų protai buvo visai pilni tos minties, kad Jėzaus mirtis esanti galutina ir kad jau daugiau nieko nebūsią. Su ta mintimi ėjo pas Jėzaus kapą keturios moterys: Marija Magdalena, Marija Jokūbienė, Salomė ir Joana. Nors joms beeinant, sudrebėjo žemė, jos to beveik nepaisė. Radusios netikėtai atristą akmenį, jos nemanė apie Jėzaus prisikėlimą. Angelo žodžiai, pranešą Jėzaus prisikėlimą iš numirusių, buvo pirmutinis kirtis, sudavęs jų netikėjimą. Bet dėl to kirčio jos neįtikėjo. Parbėgusios pasakė apaštalams. Tie taipgi neįtikėjo, tik tą kalbą pavadino plepalais. Magdalena vėl grįžo pas kapą ir verkdama ėmė ieškoti, kur galėtų būti Jėzaus kūnas. Ji pamatė Jėzų bevaikščiojantį. Tai buvo antras kirtis jos netikėjimui. Bet ir to dar neužteko, kad įtikėtų Jėzaus prisikėlimą. Jos nepažinimas Jėzaus nebuvo stebuklas. Iš to tik matyli, kad Jėzaus mirties mintis Magdalenos galvoje buvo stipresnė už jos akių įspūdį, gautą iš Jėzaus pamatymo, ir už ausų įspūdį pirmiaus gautą iš Angelo lūpų. Magdalenos pranešimas apaštalams ir mokiniams buvo naujas kirtis, griovusis jų netikėjimą. Petro ir Jono sugrįžimas iš kapo ir pranešimas, kad lavono nesą grabe, kad antspaudai stebuklingai sveiki, buvo taipgi kirtis, verčiąs tikėti prisikėlimą, bet ir to dar neužteko. Tolesnis kirtis buvo, kad Petras susitiko gyvą Jėzų. Bet mokiniai, eidami į Emausą, dar vis netikėjo prisikėlimą. Jėzus ėjo su jiedviem, ir juodu jo nepažino, kaip Magdalena. Jųdviejų galvose nenoras tikėti prisikėlimą buvo daug didesnis negu Magdalenos, nes juodu ilgai kalbėjosi su Jėzumi ir Jo nepažino. Kada Jo įrodinėinėjimai ir Eucharistija perlaužė dviejų netikėjimą, tai buvo dar vienas kirtis, griaunąs apaštalų mintį, kad Kristaus darbas žlugęs, nė geros pradžios neturėdamas. Juodu parbėgo pas kitus apaštalus. Tie buvo patyrę, kad ir Petrui buvo apsireiškęs, bet dar nestipriai tikėjo. Jiems besišnekant, atsirado jų tarpe Kristus, ir jie dar netikėjo prisikėlimą, tik manė dvasią regį (Lk 24, 37). Tačiau tas Jėzaus pasirodymas visam būriui buvo labai smarkus kirtis, griaunąs jų netikėjimą. Tačiau Tomas dar nenorėjo nė klausyti. Aštuonios dienos truko, kol jis apsiėmė grįžti prie savo draugų, protestuodamas, kad netikėsiąs prisikėlimo. Jis statė tokią sąlygą, kuri jam rodėsi visai neišpildoma: įdėti rankas į Jėzaus žaizdas. Jėzus dar pasirodė šešiems apaštalams pas ežerą Genasaret (Jn 21, 1-6), penkiems šimtams mokinių ant kalno Galilėjoje (1 Kor 15, 6), paskui Jokūbui, paskui visiems apaštalams (ib. 15, 7). Taigi, ištyrus istorijos šaltinius, pasirodo, kad apaštalų mintys buvo kuo sunkiausiai prislėgtos dėl Jėzaus mirties, ir kad ilga eilė smarkių faktų, ateinančių iš lauko, verste privertė apaštalus ir mokinius įtikėti Jėzaus prisikėlimą.
Prisikėlimo priešų pažiūros
Kūno pavogimas. Kristus gyvendamas ir mirdamas turėjo priešų. Tie geriau už apaštalus atminė Jėzaus pranašystę, jog kelsiąsis iš numirusių, ir įprašė Pilotą pastatyti sargybą pas kapą. Kada Kristus kėlėsi iš numirusių, sargai tapo liudininkais. Kristaus priešams fariziejams teko savo pačių sudarytąjį liudijimą naikinti. Bet apaštalai kūno nevogė, nes jie nebūtų galėję tikėti į Kristaus prisikėlimą, jei būtų išvogę negyvą savo Mokytojo lavoną. Aukščiau išdėjome, kokiu būdu faktai privertė apaštalus pripažinti, jog Kristus kėlėsi iš numirusių. Iš to išdėjimo matytis taipgi įtikėjimo nuoširdumas. Prieš Jėzui atsikeliant, jie bijojo žydų, užsirakindavo nuo jų, slapčia ir maža tesusirinkdami. Po prisikėlimo apaštalai įgavo drąsos Kristaus Dievybei skelbti. Pasivogę Jo kūną jie nebūtų turėję kur jo dėti: juk jie buvo atkeliavę į Jeruzalę iš tolimos Galilėjos ir tik pas svetimus apsistoję, ne savo namuose. Apaštalų įtikėjimo nuoširdumą parodo jų skelbimo sėkmingumas. Vieną dieną Petras įtikino 5000 žmonių, kad Kristus kėlėsi iš numirusių. Matyt žmonėse ta Jėzaus prisikėlimo žinia jau buvo, prieš Petrui pradedant ją skelbti, kad jie taip lengvai paklausė apaštalo. Įtikėdavo Petrui ir tolimesnių miestų gyventojai, nieko nežinojusieji apie Jeruzalės atsitikimus ir Kristų vien dėl to, kad matydavo apaštalo pasielgimą, nemokantį ir negalintį meluoti. Tas žmonių įtikėjimas apaštalais būdavo taip didis, kad apaštalų klausytojai duodavosi nužudyti už apaštalų liudijimo teisingumą. Nė vienas žmogus už melą nepašvenčia savo gyvybės, nes melas negali duoti naudos didesnės už gyvybę.
Haliucinacijos teorija. Haliucinacija vadinasi ta liga, kad žmogus mato arba girdi nebūtų daiktų. Ji pasitaiko kartais žmonėms beveik visai sveikiems, bet dažniausiai ligonims, ypatingai tiems, kurių smegenys nesveiki. Apaštalai buvo sveiki ir jų buvo vienuolika, tai yra gana daug. Kristų prisikėlusį iš numirusių matė jie ne vieni, bet taipgi ir moterys ir 500 vyrų Galilėjoje. Ta liudininkų įvairybė ir daugybė parodo haliucinacijos teorijos silpnumą. Kuomet akys žmogui rodo nesantį daiktą, tuomet reikia akių įspūdis patikrinti palytėjimu. Jei akyse būta haliucinacijos, tai lytėjimas parodo jų klaidą. Tuo tarpu Tomas, kuris visą savaitę ilgiau už draugus net...
Turino drobulė - kančios liudijimas
Turino drobulė yra nesuvokiamų kentėjimų, kuriuos Jėzus pakėlė eidamas į kryžiaus mirtį, liudijimas. Ji parodo mums, kaip tikras Dievas, kuris tapo tikru žmogumi, kentėjo, kad mus išgelbėtų - išlaisvintų iš nuodėmės ir mirties vergijos. Už Gelbėtojo kančią ir mirtį atsako visi žmonės. Kiekviena nuodėmė, kuri kada nors yra ar bus žmogaus padaryta, atveria dar vieną žaizdą Jėzaus kūne ir veda Jį mirti ant kryžiaus. Kančios kaina, kurią sumokėjo Dievo Sūnus, tampa išgelbėjimo šaltiniu. Kai atiduodame savo kentėjimus Jėzui, Jo Kančia tampa mūsų išgelbėjimo šaltiniu, malonės versme. Užuot griovusi, ji pašventina mus ir yra panaudojama gelbstint kitus. Nukankinto Jėzaus atvaizdas ant Drobulės aiškiai atskleidžia neaprėpiamą Dievo meilę kiekvienam žmogui. Iš tiesų Jis parodė mums savo meilę iki galo (Jn 13, 1). Drobulėje matome Jėzaus kūną rigor mortis (sustingusio lavono) būklės. Jo sužalotas smakras taip prispaustas prie krūtinės, kad nematyti Jo kaklo. Po kankinančio plakimo Jam uždėtas erškėčių vainikas, paskui Jis buvo nukryžiuotas. Suskaičiuota beveik 600 Jo kūno žaizdų ir sužalojimų. Jėzus maldauja mus tirti Jo meilės gelmes kontempliuojant Jo kančią: …dažnai apmąstyk mano kančias, kurias dėl tavęs iškenčiau… Labiausiai man patinki, kai mąstai apie mano sopulingąją kančią (Šv. Faustinos dienoraštis, 1512).Jėzaus veidas Nukryžiuoto žmogaus veidas Drobulėje, nepaisant įbrėžimų prie vokų ir ištinusių antakių, nuo lazdų smūgių
Jėzus, be savo sužaloto kūno atvaizdo, likusio Drobulėje, į kurią buvo įvyniotas Jį nuėmus nuo kryžiaus ir paguldžius nuo kryžiaus ir paguldė į kapą, paliko mums šokiruojantį kančios ir mirties įvaizdį. Kadangi ant Drobulės nerasta jokių gedimo pėdsakų, teismo ekspertai daro išvadą, kad kūnas buvo paliktas laidotuvių drobėje maždaug trisdešimt šešias valandas.lūžusios nosies pertvaros ir kraujo krešulių plaukuose, stebina savo tyliu grožiu ir dieviškojo slėpinio gelme. Kaktos vaizdas rodo, kad ant jos yra didelis krešulys, kurio forma matoma 3 paveiksle. Ūsai ir barzda persisunkę krauju, galvos oda sužeista raunant plaukus. Evangelijose skaitome: Jie daužė jam galvą nendrine lazda, spjaudė ir priklaupdami neva garbino jį (Mk 15, 19), daužė jam į veidą (Jn 19, 3). Šitaip Jėzaus laikais buvo elgiamasi su šventvagiais:Jėzus buvo pasmerktas mirti už šventvagiškas kalbas, už tai, kad laikė save Dievu. Tačiau, nepaisant visų šių fizinių ir dvasinių kančių, Jėzus spinduliuoja dieviška ramybe, tuo patvirtindamas, kad Jis yra Dievas ir kad pakėlė tokią didžiulę kančią, nes žinojo apie galutinę pergalę. Kančia ir mirtis daugiau nebebus beprasmės.
Vainikavimas erškėčiais
Kareiviai, nupynę vainiką iš erškėčių, užspaudė jam ant galvos (Jn 19, 2). Šis kankinimo būdas sugalvotas būtent Jėzui. Joks kitas istorinis šaltinis nemini tokio kankinimo prieš nukryžiuojant. Drobulėje matyti daugybė joje tiksliai atsispaudusių kraujo dėmių ant kaukolės. Jos atsirado spygliams pradūrus galvos kraujagysles (kraujo indus). Erškėčių vainikas buvo nupintas kaip gaubtas, kuris dengė visą viršutinę galvos dalį. Chirurgai aptiko trylika žaizdų, kurias padarė spygliai, kaktoje ir dvidešimt galvūgalyje, tačiau iš viso jų buvo net penkiasdešimt. Kadangi viršutinėje galvos dalyje išsidėsto ištisas nervų ir kraujagyslių tinklas, erškėčių vainikas turėjo sukelti didžiulį skausmą ir kraujavimą. „Atsižvelgdami į tai, - teigia L. Kopinis (L. Coppini), Bolonijos universiteto Anatomijos instituto vadovas, - kad viename kvadratiniame skalpo audinio centimetre yra daugiau kaip 140 į skausmą reaguojančių zonų, galite įsivaizduoti, koks nepakeliamas turėjo būti Jo skausmas“. Tyrimai rodo, kad kraujo pėdsakai sutampa su galvos kraujagyslių anatomija. Dar vienas akivaizdus faktas, patvirtinantis Drobulės autentiškumą, yra tai, kad žmogaus kraujo apytakos sistema nebuvo suprasta ar pavaizduota iki 1593 m.
Nuplakimas
Jėzus buvo žiauriai nuplaktas. Visame Jo kūne randama žaizdų, padarytų romietiško tipo rimbų, kurie vadinami flagrum, pėdsakų. Žaizdos ant sėdmenų rodo, kad Jėzus buvo plakamas nuogas. Nuplakimas buvo baisi bausmė, kuri dažnai baigdavosi mirtimi. Ji paprastai būdavo skiriama tik tiems, kuriuos gailėdavo bausti mirtimi. Nuplaktus kaltininkus vėliau paleisdavo. Rimbas būdavo padarytas iš trijų ilgų botagų su metalo nuolaužomis. Suduodant per kūną, jos išplėšdavo jo gabalus. Pradžioje Pilotas norėjo, kad Jėzus būtų tik nuplaktas. Jis sakė: Tad aš nuplakdinsiu jį ir paleisiu (Lk 23, 16). Tai paaiškina, kodėl jį pliekė tiek botagų, ir neįprastą žiaurumą, kuriuo pasižymėjo kareiviai: jie manė, kad bus įvykdyta tik ši vienintelė bausmė. Plakė du kareiviai: dešinysis buvo aukštesnis ir sadistiškesnis. Jėzus stovėjo truputį palinkęs, jo rankos buvo pririštos prie stulpo. Rimbo botagai apsivydavo apie Jo kūną, pliekdami ir priekį - krūtinę, pilvą, blauzdas ir šlaunis.
Kryžiaus kelias
Iš žaizdų pėdsakų, atsiradusių Drobulėje, kai kurie ekspertai daro išvadą, kad Jėzus nešė tik horizontalią kryžiaus siją, vadinamą patibulum, ir kad Jo rankos buvo prie jos pririštos. Sija tikriausiai svėrė apie trisdešimt kilogramų ir buvo 1,8 m ilgio. Kitų ekspertų manymu, Jėzus nešė visą kryžių. Nuplaktas ir visiškai išsekęs į egzekucijos vietą Jėzus atėjo nepaprastai sunkiai. Jis turėjo sukarti maždaug pusės kilometro atstumą. Jo keliai linko einant akmenuotu keliu, ir keletą kartų Jis krito veidu žemėn. Ekspertai atkreipia dėmesį į gilius įbrėžimus ant veido, nosies (čia rasta purvo ir akmens dalelių, susimaišiusių su krauju ir kelių, ypač ant dešiniojo. Kadangi Jėzus vienas negalėjo panešti kryžiaus, šimtininkas privertė Simoną Kirėnietį jį nešti paskui Jėzų (Lk 23, 26).
Nukryžiavimas
Mirtis nukryžiuojant buvo vienas žiauriausių ir labiausiai žeminančių kankinimo būdų, kurie buvo naudojami Kristaus laikais. Ant Drobulės aiškiai matyti vinių dūrių padarytos žaizdos riešuose. Pėdos buvo prikaltos prie vertikalios kryžiaus sijos viena vinimi, kuri perdūrė čiurnikaulį. Kairė koja buvo uždėta ant dešiniosios. Rankos, padėtos kryžmai ant pilvo, aiškiai matomos. Prie kairiojo riešo yra didelis U raidės formos kraujo krešulys. Rankos buvo prikaltos prie sijos per riešus, nes kūno svoris buvo per didelis: perkalus delnus, rankos .. rankos, nusvertos kūno, po kurio laiko išsitrauktų. Todėl vinys buvo įkaltos per Destoto tašką, esantį tarp riešo kaulų. Nors šioje vietoje yra nedaug kraujagyslių, per ją eina medianinis (vidurinės arterijos) nervas, kuris kontroliuoja nykščio judesius. Perdūrus riešą ir medianinį nervą, nykštys užsilenkė į vidų, todėl Drobulėje matomi tik keturi pirštai. Drobulėje matyti dvi kraujo srovės, plūdusios iš kairės rankos riešo. Taigi ekspertai galėjo atkurti Jėzaus rankų poziciją ant kryžiaus. Ant jo kybodamas, Jėzus laikas nuo laiko bandydavo pasikelti kojomis, kad galėtų kvėpuoti. Dėl didžiulio skausmo ir išsekimo Jis vėl susmukdavo. Šie perdurtų rankų ir kojų judesiai truko tris valandas ir kėlė nenusakomą kančią. Procesas kartojosi vis dažniau, kol galiausiai Jėzus visiškai išseko ir mirė.
M. Nukryžiuoto Kristaus rankos ir kojos buvo prikaltos vinimis, galvą spaudė erškėčių vainikas. Romos kareivis ietimis pervėrė jam krūtinę. Panašios žaizdos stebuklingu būdu kartais pasirodo giliai tikintiems žmonėms. Šv. „Šio švento žmogaus rankos ir kojos atrodė lyg būtų perkaltos vinimis. Taip 1230 metais Foma de Čelanas aprašė Pranciškaus Asyžiečio, pranciškonų ordino įkūrėjo, žaizdas. Rašoma, kad šiam žmogui Šv. Po mirties šv. VIII a. bažnytinis menas tapo ypač ekspresyvus. Tapo madinga natūraliai vaizduoti Išganytojo kančias su kruvinomis scenomis (pasaulyje tai ir šiandien - ne naujiena). Specialistai yra suskaičiavę net 406 tikrų stigmų atsiradimo atvejus. Dažniausiai tai patiria katalikai (68 proc.). Anksčiau tokie faktai dažniausiai būdavo fiksuojami prie Viduržemio jūros, o dabar žmonių, turinčių stigmas, jau yra ir Amerikoje, Japonijoje, Korėjoje, Argentinoje, Kanadoje.
1920 metais dvidešimtmetė Tereza Noiman, paprasta Austrijos Konersroito kaimelio mergina, sunkiai susirgo: ji apako ir buvo paralyžiuota. O po šešerių kančios metų jai apsireiškė šv. Teresė, ir merginos sveikata pasitaisė. Terezą Noiman nuodugniai tyrinėjo įvairių sričių specialistai - gydytojai, psichiatrai, ekstrasensai. Tas atvejis mokslininkų taip ir liko neišaiškintas, kaip ir Palaimintojo italų kunigo Pio, kurio stigmos atsivėrė šv. Pranciškaus šventės metu ir neišnyko, kraujavo 50 metų, tačiau į jas niekada nepapuldavo infekcijos. Gerai buvo ištirtas italų mergaitės Dominikos Lazari atvejis. Po traumos šoko ji tapo jautri. Mergaitę nuolat akino dienos šviesa, kurtino garsai. Ji net negalėjo vaikščioti. Paskui mergaitei atsivėrė stigmos su „vinimis“ ant rankų riešų ir pėdų, ant kaktos - virtinės erškėčių vainiko dyglių žaizdų. 1848 metais Dominiką Lazari apžiūrėjęs gydytojas lordas Šusberis rašė, kad jos žaizdos - ne paviršinės, o kiaurymės.
Bažnyčia visada kruopščiai tiria stigmas. Kad kankinys būtų pripažintas šventuoju, turėdavo praeiti ne mažiau nei šimtas metų po jo mirties. Apie Dievo išrinktąjį reikalaujama papildomų įrodymų. Mat yra nustatyta, kad stigmos gali atsirasti ir ne stebuklingu, o visai gamtišku pagrindu. Jos gali pasirodyti isteriškiems, mėgstantiems save kankinti žmonėms. Transo būsena, kurioje paprastai atsiduria stigmatai, racionaliosios mąstysenos šalininkams sudarė progą pateikti psichosomatinės stigmos prigimties teoriją. Todėl bažnyčia yra labai atsargi. Kiekvieną atvejį kruopščiai tiria komisija, į kurią įeina medikai ir dvasininkai. Nors pastaruosius du šimtus metų netyla ginčai dėl stigmatizmo kilmės, nors juose dalyvauja įvairiausių sričių specialistai, tačiau nė viena teorija neapima ir nepaaiškina visų reiškinių. Mokslininkai sutinka, jog dalį tokių reiškinių galima aiškinti ir taip. Tačiau stigmatizmo reiškiniai yra kur kas sudėtingesni. Juk stigmų neįmanoma įšgydyti! XIX a. viduryje Bulgarijoje speciali komisija stebėjo stigmatę Luizą Lato, kurios žaizdos atsiverdavo penktadienį. Ištirta, jog nei Dominika Lazari, nei Palma Matareli nepasižymėjo ypatingu religingumu, juolab - isteriškumu. Bet mokslininkai daro ir tokią prielaidą, jog giliai tikinčiųjų kentėjimai tokių (kaip Tėvo Pio), gali atsirasti ir dėl stiprios savitaigos.
Jėzus buvo pasmerktas mirti už šventvagiškas kalbas, už tai, kad laikė save Dievu. Tačiau, nepaisant visų šių fizinių ir dvasinių kančių, Jėzus spinduliuoja dieviška ramybe, tuo patvirtindamas, kad Jis yra Dievas ir kad pakėlė tokią didžiulę kančią, nes žinojo apie galutinę pergalę. Kančia ir mirtis daugiau nebebus beprasmės.
Jėzaus erškėčių vainikas yra vienas iš kankinimų ir pažeminimų simbolių, kuriuos Jis patyrė prieš nukryžiavimą. Šis vainikas buvo padarytas iš dygliuoto augalo šakelių ir buvo uždėtas ant Jėzaus galvos kaip patyčios ženklas, siekiant jį paversti „karaliumi“ pašaipų prasme. Šis įvykis aprašytas Evangelijose, o jis buvo vienas iš momentų, kai Romos kareiviai tyčiojosi iš Jėzaus, dar prieš Jo nukryžiavimą.
Senajame Testamente erškėčiai siejami su prakeiksmu ir sunkiais darbais, kurie kilo po Išvarymo iš Edeno. Įdomu tai, kad graikų kalboje, kuria parašytas Naujasis Testamentas, žodis „vainikas“ (stephanos) gali reikšti ir pergalės laurų vainiką. Romos kareiviai, manydami, kad tyčiojasi iš Jėzaus karališkumo, paradoksaliai paruošė Jam tikrąją pergalę - pergalę prieš mirtį. Be to, kai kurie teologai pastebi, kad erškėčių dyglių skaičius simboliškai siejamas su Jėzaus patirtų žaizdų skaičiumi ar net su Jo kančios trukme. Šis vainikas tapo ne tik skausmo, bet ir Jėzaus aukos pilnatvės ženklu, parodančiu, kad Jo karalystė nėra iš šio pasaulio.