Pastaruoju metu valdžios pareigūnams jau sunku nustebinti žemdirbius kvailais sprendimais. Nenustebino ir skubota VMI informacija, kad nuo 2024 m. sausio 1 d. Toks raštas gali susukti galvą. Galima suprasti, kad nuo 2024 m. sausio 1 d. žemės ūkio produkcijos gamyboje naudojamose transporto priemonėse bei specialiuose automobiliuose negalima naudoti žymėtojo, dar vadinamo žaliuoju, dyzelino. Būtų juokinga, jei nesinorėtų verkti.
Mat viena iš VMI misijų yra užtikrinti mokesčių teisės aktų laikymąsi, taikymą ir aiškinimą bei suteikti aiškumo verslo subjektams dėl mokesčių. VMI - viena iš institucijų, kuri turėtų aiškiai ir išsamiai paaiškinti visą informaciją, kad verslo subjektai galėtų tinkamai prisitaikyti ir laikytis nustatytų taisyklių, taip užtikrinant skaidrumą ir teisės aktų laikymąsi.
Tačiau verslo subjektas - D. Rauckis prisipažino iš viso apie tai negirdėjęs: „Apie kokią informaciją čia kalba? Nebent bitininkų sąjungos susirinkime išsamiau sužinosime vieni iš kitų, na, o mūsų veiksmai - rašysime protestą. Ką mes daugiau galime padaryti? Viskas taip tyliai praėjo, įstatymas įsigaliojo ir - šaukštai po pietų. Bitininkas prisipažino nesuprantantis, kokiomis smegenimis galvoja sėdintys valdiškuose kabinetuose.
Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) Ignalinos skyriaus pirmininkei Marijonai Lukaševičienei VMI raštas apie žymėtojo dyzelino naudojimą taip pat nesuprantamas. „Degalai - tai papildoma priemonė vykdyti veiklą, mes jo juk nevalgome, - kalbėjo ūkininkė. - Kaip atskirti tą veiklą - juk būna, kad pas gyvulius važiuoji traktoriumi, motoriniu dviračiu, juk reikia apvažiuoti laukus, aptvertus piemeniu, kuriuose ganosi gyvuliai. Tai čia gamyba ar ne? Man keista, kaip VMI įvertins, kur gamybinė veikla, o kur ne. Tarkim, aš aplankau savo gyvulių bandą, patikrinu - tai jie nuspręs, kad čia aš savavališkai pasinaudojau žymėtuoju dyzelinu savo reikmėms?
Ūkininkė gūžčiojo pečiais - sunku suprasti tokius valdžios veiksmus, ko jais siekiama. „Ar norima, kad Lietuva vėl žaliuotų, kaip buvo 1991-1992 m., tik atgavus Nepriklausomybę? - retoriškai klausė M. Lukaševičienė. - Vaizdas buvo graudus - visi laukai apleisti, širdį spaudė žiūrint, o kai jau po truputį susitvarkėme, ūkininkai pradėjo naudotis naujausiomis technologijomis, tai dabar viską apriboja.
ŪP pašnekovė daug bendrauja su savo kolegomis ūkininkais iš Vokietijos. Ji prisipažino likusi sužavėta jų požiūrio: „Jie taip pat į žemės ūkio techniką pila žaliąjį dyzeliną, o į savo automobilius - įprastus degalus iš degalinės asmeninėms reikmėms. Klausiau jų - kodėl taip darote, juk daugelis linkę pasinaudoti pigesniais degalais, tai man atsakė, kad žalieji degalai skirti darbui ūkyje ir veiklai, kartu turime pagalvoti apie valstybę, todėl asmeniniams poreikiams naudojame įprastus degalus iš degalinės. Toks požiūris, pasak M. Lukaševičienės, turėtų vyrauti ir valstybės tarnautojų galvose - jaunus ūkininkus reikia auklėti, paveikti pavyzdžiais, ugdyti, kad jie suprastų, jog visiems bus gerai tuomet, kai valstybei bus gerai, reikia būti dosniam valstybei, kad sektųsi visiems.
Lengvatinio dyzelino naudojimo apribojimai ir alternatyvos
Valstybės dovana ūkininkams - lengvatiniu tarifu apmokestintas dyzelinas - tapo prekybos objektu. Lietuvoje galima įsigyti ne tik rusiško ar baltarusiško pigesnio dyzelino. Juodojoje automobilinio kuro pardavimo rinkoje įsitvirtino ir ūkininkams bei žuvininkystės verslu užsiimantiems asmenims skirtas dyzelinas, kuris nuo įprastojo skiriasi tik tuo, kad yra žalios spalvos. Negalintieji pasinaudoti lengvata degalams šiuo metu degalinėje dyzelino litrą gali nusipirkti už 80 centų. O dažyto kuro (DK) kaina - perpus mažesnė.
"Pastoviai pirksiu DK". "Pirksiu DK - Kaunas, Jonava, Kėdainiai, Ukmergė". "Turiu atliekamo DK. Kaina - 0,58 euro". "Pirksiu DK, spalva nėra svarbi. Klaipėda.". "Pirksiu DK, spalva nesvarbu. Kaunas". Tai - tik keletas skelbimų iš vieno interneto portalo. Interneto platumose nėra daug skelbimų, kad žaliasis dyzelinas yra parduodamas.
Grūdines, ankštines kultūras arba rapsus auginantys žemdirbiai per sezoną už hektarą šių kultūrų plotų gauna po 115 l žaliojo dyzelino, bulvių ir daržovių augintojai - po 240, verslinių sodų turėtojai - po 250, cukrinių runkelių, pašarinių šakniavaisių ar verslinių uogynų augintojai - po 150 l dyzelino. Vyriausybė praėjusiais metais pamylėjo ir žuvininkus. Antai karpynų savininkai, jei "derlius" iš hektaro būna didesnis negu tona, gauna po 275 l žaliojo dyzelino už hektarą. Vienam verslinės žvejybos įrankiui, vienai žvejybos vietai arba vienai tonai sugautų žuvų, kai skiriama tik žuvų sugavimo kvota skiriama 270 l, o traukiamam 500 metrų tinklui - net 2,7 tūkst.
Eurostato duomenimis, Lietuvoje beakciziu dyzelinu valstybės pagalba yra viena didžiausių ES. Kaimyninėse šalyse, tokiose kaip Lenkija, leidžiamas įsigyti lengvatinių dyzelinių degalų kiekis ribojamas iki 86 l / ha (nepriklausomai nuo auginamos kultūros), Latvijoje - iki 80 l / ha. Vokietijoje vienam ūkiui didžiausias leistinas lengvatinių degalų kiekis ribojamas iki 10 tūkst. l.
VMI duomenimis, 2014 m. iš akcizinių sandėlių į rinką išleista 281,413 mln. l, 2015 m. - 265,33 mln. l nuspalvinto dyzelino. Sumažėjimą vargu ar galima tokiu pavadinti, nes žemės ūkyje skaičiuojami ne kalendoriniai, bet ūkiniai metai - nuo liepos 1 iki birželio 30 d. Taigi per 2014-2015 ūkinius metus iš akcizinių sandėlių į vidaus rinką pateko 271,477 mln.
Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (ŽŪIKVC) skyriaus vadovė Ramunė Stalmokienė dienraščiui sakė, kad centras kasmet VMI perduoda duomenis apie Žemės ūkio ir verslo registre registruotus asmenis ir jų užsiimamą veiklą. "Mokesčių inspektoriai, remdamiesi ūkininkų veikla paskaičiuoja, kam kiek pagal jo veiklą priklauso degalų. ŽŪIKVC atstovės teigimu, šiemet, dar nepasibaigus ūkiniams metams, jau užregistruota 140 tūkst. ūkininkų, kurie gali pretenduoti į žaliąjį dyzeliną. Kitaip sakant, pasisemti pigiojo dyzelino gali beveik kiekvienas, deklaravęs žemės ūkio naudmenas. Tokių asmenų per 2014-2015 ūkinius metus buvo maždaug 200 tūkst. Taigi vienam ūkininkui vidutiniškai teko maždaug 1,4 tūkst.
Pasak R.Stalmokienės, prieš kurį laiką buvo palengvintos žaliojo dyzelino įsigijimo sąlygos: "Norintiesiems gauti žaliąjį dyzeliną fiziniams asmenims anksčiau neužtekdavo deklaruoti žemės ūkio naudmenas, jie privalėjo būti registruoti ir ūkininkų registre.
Kaip dienraščiui sakė Žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas, iš tikrųjų rimtai ūkininkaujantiems ūkininkams vargu ar užtenka to kiekio žaliojo dyzelino, kuris jiems priklauso atsižvelgiant į vykdomą veiklą - paprastai laukai nevienodai išsidėstę, ne viename masyve, nemažos derliaus transportavimo išlaidos: "Iš pokalbių su ūkininkais aiškėja, kad jie yra priversti papildomai pirkti maždaug 10-15 proc.
"Mieste ar kur kitur gyvenantis asmuo savo žemės nedirba, bet ją išnuomoja ūkininkui. Sąlyga - pasėlius deklaruos jis pats, o ne tas, kuris dirba žemę. Statistikos suvestinėje atsiranda ūkininkas, nors iš tikrųjų jis ne ūkininkas, bet tik žemės savininkas. Beje, lengvata dyzelinui skirta ne šiaip sau, o kompensuoti negautoms pajamoms kompensuoti. Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA) apskaičiavo, kad 2014 m. šalyje buvo maždaug 12,5 tūkst. sofos ūkininkų, deklaravusių pievas ar ganyklas, turėjusių ne daugiau kaip pusę sutartinio gyvulio (matavimo vienetas, kuriuo nustatomas būtinas gyvūnų skaičius tam tikram plotui). Jie tevaldė 2,29 proc. visos dirbamos žemės, gavo 7,35 mln. eurų tiesioginių išmokų (2,05 proc. nuo visų tiesioginių išmokų). Tokių sofos ūkininkų galėjo būti apie 12-14 tūkst. Taigi jei skaičiuotume vidurkį, ši sofos ūkininkų grupė valdė vidutiniškai po 4,5 ha. NMA skaičiavimais, tais pačiais metais buvo 1113 sofos ūkininkų, kuriems priklausė po 6-30 ha žemės. Vidutiniškai tai - net 15 tūkst. ha. Jei juose auginamos bulvės ar daržovės, bus gauta 3,6 mln. l žaliųjų degalų. Pardavus juos, galima tikėtis gauti apie 720 tūkst. eurų papildomų pajamų - maždaug po 650 eurų kiekvienam šios grupės statistiniam sofos ūkininkui. Pridėjus padidintas tiesiogines išmokas, galima spėti, kad per metus ir antra pensija susidarytų. Tais pačiais NMA duomenimis, 2014 m. būta beveik 30 sofos ūkininkų, kuriems priklausė po 100-400 ha žemės. Taigi tekėti žaliajam dyzelinui yra iš kur ir kur.
Alternatyvūs dyzelino pakaitalai ir jų savybės
Iš visų 2024 metais techninei apžiūrai pristatytų lengvųjų automobilių 66,75 proc. buvo dyzeliniai. Vertinant komercinius automobilius ir sunkųjį transportą, šis rodiklis viršija 95 proc. Tuo metu vairuotojai Lietuvos degalinėse vis dažniau gali išvysti alternatyvių dyzelino pakaitalų, kurie skirti aplinkos taršai mažinti neatsisakant įprastų automobilių. Dalis vairuotojų galbūt nustebs, tačiau jie jau dabar kiekvienoje degalinėje pilasi dyzeliną su biokomponentais. Europos Sąjungoje degalų tiekėjams privaloma į mažmeninėje rinkoje parduodamą B7 dyzeliną įmaišyti iki 7 proc. riebalų rūgščių metilo esterių (angl. FAME).
Savo ruožtu HVO100 (angl. Hydrotreated vegetable oil) arba XTL (angl. eXtra Today's technology Liquid) yra 100 proc. sintetiniai dyzelinai, gaminami iš augalinių aliejų, gyvulinių riebalų ar panaudotų maisto atliekų, apdorotų vandeniliu. Degalinių tinkluose tokio dyzelino galima aptikti įvairiais pavadinimais, tačiau juose visuomet bus užuomina, kad tai XTL arba HVO degalai. Rytų Europos šalyse šias raides degalinių švieslentėse pamatyti galima pakankamai retai - tokios inovatyvios technologijos prieinamos tik nedidelei daliai tinklų. Pavyzdžiui, didžiųjų Lietuvos miestų gyventojai dalyje populiaraus tinklo „Circle K“ degalinių gali išvysti žalia spalva šviečiančias „miles+XTL“ dyzelino kainas. Naudojant šiuos degalus, bendros CO₂ emisijos (angl. from well to wheel) gali sumažėti iki 90 procentų.
Italijos degalinėse „Enilive“ HVO dyzelinas parduodamas pavadinimu „HVOlution“, Vokietijoje „Aral“ šiuos degalus žymi kaip „Aral HVO“, o Ispanijoje „Repsol“ 100 proc. XTL/HVO100 dyzelinas pasižymi itin švariu degimu, mažesniu aromatinių angliavandenilių kiekiu ir mažesniu sieros likučiu, todėl jį deginant gerokai sumažėja kietųjų dalelių kiekis.
Kaip nurodo techninių duomenų bazė „DieselNet“, tradicinis FAME mišinys taip pat yra jautresnis oksidacijai ir drėgmei, o tai ilgainiui gali paveikti degalų tiekimo sistemos ilgaamžiškumą. „Tai aukštųjų technologijų produktas, kurio molekulinė struktūra yra stabili, todėl variklyje nesiformuoja nuosėdos, o purkštukai išlieka švarūs gerokai ilgiau. Be to, skaičiuojant visą gyvavimo ciklą nuo žaliavų surinkimo iki degalų sudeginimo variklyje, sintetinis dyzelinas aplinkoje gali palikti iki 90 proc. mažesnį anglies dvideginio pėdsaką“, - paaiškina R.
Tai, kad HVO / XTL degalai yra pranašesni, patvirtina ne tik gamintojai, bet ir nepriklausomi bandymai. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos nepriklausomas tyrimų centras „Applied Emissions“ nustatė, kad naudojant HVO degalus azoto oksidų (NOₓ) emisijos sumažėja beveik 8 proc., o angliavandenilių ir anglies monoksido kiekiai krenta drastiškai dėl gerokai švaresnio ir pilnesnio degimo proceso. Suomijos techninių tyrimų centro (VTT) realiomis važiavimo sąlygomis atlikti testai taip pat įrodė, kad atsinaujinantis dyzelinas leidžia išlaikyti kietųjų dalelių ir azoto oksidų emisijas gerokai žemiau griežtų normų net ir esant žemai oro temperatūrai.
„Patartina pasitikrinti gamintojo rekomendacijas, nes kai kurios senesnės transporto priemonės gali reikalauti papildomo filtro ar programinės įrangos atnaujinimo. Patikimiausias ir greičiausias būdas įsitikinti, ar degalai tinka, yra tiesiog atidaryti degalų bako dangtelį. Jei šalia įprasto B7 simbolio matote kvadratą su užrašu XTL, tai yra tiesioginis gamintojo leidimas naudoti parafininį dyzeliną, atitinkantį EN 15940 standartą. Jei ant bako dangtelio žymėjimo nėra, kitas informacijos šaltinis yra naudotojo vadovas. Jame ieškokite skyriaus apie degalus, kuriame turėtų būti paminėtas ne tik standartinis EN 590 dyzelinas, bet ir parafininis dyzelinas arba nuoroda į EN 15940 standartą.
Standartų skirtumai ir degalų sertifikavimas
Standartų skirtumai - dar viena svarbi tema besigilinantiems į alternatyviuosius degalus. EN 590 - tai Europos standartas, reglamentuojantis tradicinio dyzelino (įskaitant B7 su FAME) kokybę, cheminę sudėtį ir klimato klases. Vairuotojams verta atkreipti dėmesį į tiekėjų pateikiamą informaciją, nes kai kurie degalai sertifikuojami pagal skirtingas sistemas, o deklaruojami mažesni anglies dvideginio emisijos rodikliai gali skirtis. Patikimiausia tikrinti oficialius šaltinius ir sertifikatus, kuriuos tiekėjai privalo skelbti viešai. Pavyzdžiui, tiek „Aral HVO“, tiek „Repsol Nexa Diesel“, tiek „Circle K miles+XTL“ degalų pardavėjai viešai nurodo, kad jų produktai atitinka EN 15940 standartą.
Jungtinėje karalystėje įsikūrusi įmonė „JATO Dynamics“, kuri užsiima automobilių pramonės duomenų rinkimu ir jų analize, padarė tyrimą, kokios spalvos automobilius dažniausiai renkasi Europos vairuotojai. Analizuoti 2024-aisiais surinkti duomenys iš penkių rinkų: Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Ispanijos ir Jungtinės Karalystės. Gauti duomenys parodė, jog senajame žemyne vairuotojai iš tiesų nėra linkę rinktis ryškių spalvų automobilius. Beveik 70 proc. automobilių yra balti, pilki ir juodi. Pastebima, jog kartais spalva gali priklausyti ir nuo perkamo automobilio nešamos emocijos, jo pozicionavimo. Pavyzdžiui, itališkojo „Fiat 500“ arba retro nuotaiką skleidžiančio „Renault 5“ automobilių savininkai žymiai dažniau renkasi ryškesnes spalvas - raudoną, geltoną ar mėlyną.
Automobilių spalvų ir interjero pasirinkimo tendencijos
27,3 proc. vairuotojų rinkosi pilką, 22 proc. baltą, o 18 proc. - juodą automobilį. Prie tos pačios spalvų gamos galime priskirti ir dar 5,4 proc, kurie rinkosi sidabrinius automobilius. 12,1 proc. vairuotojų rinkosi pirkti mėlyną, 7,4 proc. raudoną, 2,8 proc. žalią automobilį. Dar po kiek daugiau nei 1 proc. rinkosi geltonas, oranžines ar kremines transporto priemones, likę 1,3 proc. - kitas spalvas.
„Jato Dynamics“ reklamos, automobilio pristatymo vairuotojams, analizė parodė, jog tada, kai automobilis pristatomas tamsios spalvos - vairuotojai dažniau tokią ir renkasi. Pavyzdžiui, „Renault Clio“ pristatytas sodriai mėlynas, lygiai tokios pat spalvos aplinkoje ir vairuotojai dažniausiai (po 16 proc.) rinkosi juodą ir pilką variantą. 12 proc. nusipirko baltus, 7 proc. mėlynus, 6 proc. oranžinius ir 4 proc. raudonus automobilius. O štai „Fiat 500“, kurio reklama apskriejo visą pasaulį, kai pilkas modelis buvo panardintas į ryškiai oranžinių dažų statinę, pardavė daugiau ryškių automobilių. Visgi, verta paminėti, jog vairuotojai vis tiek dažniausiai rinkosi baltus ir juodus automobiliukus, atitinkamai 20 proc. ir 14 proc. pirkėjų. Visgi - pilkus rinkosi vos 2 proc. vairuotojų. Po 12 proc. rinkosi geltonus ir oranžinius automobilius. 8 proc. piko raudonus „Fiat 500“, procentu mažiau - pirko mėlynus modelius, dar po 3 proc. vairuotojų rinkosi žalius ir rožinius variantus.
Prie spalvos analitikai prijungė ir salono pasirinkimą - vairuotojai dažniau renkasi odinį ar medžiaginį saloną? Čia skirtingų rinkų vairuotojų nuomonės ryškiai išsiskyrė. Duomenys rodo, jog daugiau nei pusė Jungtinės Karalystės ir beveik 60 proc. Vokietijos vairuotojų renkasi odinį saloną ir nesibaimina sumokėti 500-1000 eurų daugiau, priklausomai nuo odos rūšies, nei sumokėtų renkantis medžiaginį saloną. O štai 85 proc. ispanų, po 75 proc. prancūzų ir italų mieliau renkasi medžiaginius salonus. Kalbant apie salono spalvą - grįžtama prie bendrų tradicijų. Visose minėtose šalyse vairuotojai dažniausiai renkasi juodą interjero spalvą, skaičius siekia 69-77 proc. pirkėjų, čia kiek išsiskiria tik prancūzai, ten 54 proc. vairuotojų renkasi juodą spalvą. Visose šalyse antroje vietoje lieka pilkos spalvos salonas. Italai išsiskiria renkantis kelių spalvų salonus, ten 10 proc. vairuotojų nori tokio varianto, tai likusiose šalyse tai renkasi 1-4 proc.
