2000 m. rugpjūčio 12 d. Barenco jūroje įvykusi kruvinoji povandeninio laivo K-141 "Kurskas" katastrofa iki šiol išlieka viena skaudžiausių Rusijos karinio jūrų laivyno istorijos traumų. Šis įvykis ne tik nusinešė visų 118 laive buvusių jūreivių gyvybes, bet ir sukėlė aštrių klausimų dėl Rusijos valdžios veiksmų, gelbėjimo operacijos efektyvumo bei pačios katastrofos priežasčių. "Kurskas", tikras XX a. pabaigos karinės technikos stebuklas, turėjo būti neįveikiama jėga, tačiau jo antrasis kovinis žygis baigėsi tragiškai.
"Kursko" gimimas ir galimybės
Atominį povandeninį laivą K-141, pagal „Antejaus“ projektą, pradėjo gaminti dar SSRS laikais. 1993-iaisiais povandeninis laivas buvo pakrikštytas „Kursko“ vardu - atminti pergalę Kursko lanke prieš nacistinės Vokietijos pajėgas. Tikras gigantas, kurio ilgis 154 metrai, o plotis - 18,2 metro, į Rusijos Šiaurės laivyno gretas pateko XX a. pabaigoje. „Kurskas“, ginkluotas šiuolaikinėmis torpedomis ir raketomis P-700 „Granit“, buvo labai grėsminga jėga, galinti be didelio vargo sunaikinti potencialaus priešo lėktuvnešius ar povandeninius laivus. Pirmasis jo išbandymas įvyko 1999-aisiais Viduržemio jūroje ir baigėsi sėkmingu mokomųjų taikinių sunaikinimu.
Tragedijos akimirka
Tačiau jau antrasis jo „kovinis žygis“ baigėsi kraupia tragedija. 2000-ųjų rugpjūčio 12-ąją, 11 val. 28 min. vietos laiku, mokymų Barenco jūroje metu „Kurske“ užfiksuoti du galingi sprogimai, su laivu nutrūko ryšys. Šie sprogimai, prilygę beveik 4 balų pagal Richterio skalę žemės drebėjimui, buvo tokie stiprūs, jog jų virpesiai užfiksuoti net už tūkstančių kilometrų. Vienas iš sprogimų perskrodė įpjovą priekiniame korpuse netoli torpedų skyriaus.
Neaiški gelbėjimo operacija ir kritika valdžiai
Laivyno vadovybė dėl iki šiol neaiškių priežasčių laukė beveik iki vidurnakčio, kuomet ir buvo paskelbta avarinė situacija. Kiti Šiaurės laivyno laivai, kurie taip pat buvo mokymuose, pradėjo radarais tirti nelaimės zoną. Rugpjūčio 13-osios dieną jiems pavyko aptikti povandeninį laivą „Kurskas“ jūros dugne, 108 metrų gylyje. Pirmieji Šiaurės laivyno vadovybės veiksmai gelbėjant patį povandeninį laivą ir jo ekipažą daugeliui sukėlė šoką. Aukščiausi šalies vadai pasirodė esantys visiškai nepasirengę tokio pobūdžio katastrofai ir parodė baimę imtis asmeninės iniciatyvos. Tik rugpjūčio 14-osios rytą gelbėjimo komandos gavo įsakymą nusileisti į jūros dugną ir išsiaiškinti, kas iš tiesų nutiko. Gelbėtojai išsiaiškino, kad „Kursko“ šone žioji didžiulė skylė ir savo eiga jis plaukti jau negali. Tačiau jame vis dar liko išgyvenusių jūreivių, kurie be atvangos stukseno gelbėtojams ir Morzės abėcėlės pagalba šaukėsi S.O.S. Apie susidariusią situaciją buvo skubiai pranešta vyriausiajam Rusijos karinio laivyno vadui, admirolui Kurojedovui. Tačiau gelbėjimo darbai netikėtai nutraukiami - tariamai dėl prasidėjusios audros ir pernelyg stiprios povandeninės srovės. Vėliau jau paaiškėjo, kad tą dieną povandeninės srovės ir jūros bangavimo rodikliai praktiškai neviršijo normos.
Informacija apie tragediją patenka į žiniasklaidą. JAV, Didžioji Britanija ir Norvegija nedelsiant pasiūlo savo pagalbą ir įrangą rengiant gelbėjimo operaciją. Tačiau šiuolaikiškiausių karinių technologijų prikimšto „superlaivo“ gelbėti kitiems rusų valdžia neleido - užsienio laivams buvo uždrausta artintis prie katastrofos zonos. Tik rugpjūčio 16-osios 15 val. buvo atnaujinti nuskendusio laivo įgulos gelbėjimo darbai. Norvegų pagalbą vis tik teko priimti, tačiau dėl didžiulio nuotolio gelbėjimo laivas, savo denyje plukdęs gelbėjimo darbams skirtą povandeninį laivą LR-5 atvyksta į tragedijos vietą tik rugpjūčio 20-ąją. Rugpjūčio 21-ąją norvegų gelbėtojams pavyksta atverti „Kursko“ liuką, tačiau į vidų leista patekti tik išskirtinai rusams. Jie patvirtina, kad viduje likusių gyvų žmonių nėra.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas apie nelaimę Barenco jūroje sužinojo tik tada, kai kariškiai suprato, jog nuslėpti avarijos nepavyks. Kaip ir paprastiems šalies piliečiams, jam melavo apie kažkokius neva girdimus stuksenimus laivo viduje, apie tai, kad su ekipažu pavyko susisiekti, ir apie daugybę kitų dalykų, nors kariškiai puikiai žinojo, kas įvyko. Dar kitą dieną pagrindinis povandeninių atominių laivų, galinčių gabenti sparnuotąsias raketas, konstruktorius Igoris Baranovas teigė, jog "Kursko" įgula nebegyva, o iš nuskendusio povandeninio laivo tepavyks ištraukti 15-17 žuvusiųjų kūnų. Būtent dėl šios, švelniai tariant, neobjektyvios informacijos, pateiktos prezidentui ir tautai, iš pradžių buvo nutarta iškelti nuskendusį atomlaivį jūros dugno, nors laivų statytojai profesionalai priešinasi tokiam sumanymui ir teigia, jog būtų kur kas saugiau palikti "Kurską" jūros dugne. Tačiau autoritetingo žmogaus, galinčio įtikinti Vladimirą Putiną pakeisti savo nuomonę, neatsiranda.
Viena iš didžiausių klaidų, lėmusi likusių gyvų įgulos narių žūtį, buvo Rusijos sprendimas nepriimti jokios užsienio šalių pagalbos per pirmąsias, kritiškiausias katastrofos dienas. Tai buvo plačiai kritikuojama. Nuo pat pirmųjų katastrofos akimirkų ją detaliai nušvietė užsienio šalių žiniasklaida, tačiau Rusijos valstybinei žiniasklaidai buvo draudžiama kalbėti apie daugelį svarbių faktų, įskaitant ir tai, kad JAV, Jungtinės Karalystės, Norvegijos ir Nyderlandų siūlymus padėti Rusija tiesiog atmetė. Norvegija teigė, kad Rusijos vyriausybė net neatsakė į pagalbos siūlymą. Vladimiras Putinas pirmą kartą povandeninio laivo katastrofą pakomentavo tik rugpjūčio 16 dieną, o su žuvusių įgulos narių artimaisiais susitiko tik rugpjūčio 22-ąją, po katastrofos praėjus dešimčiai dienų. Kalbėdamas apie salėje aidinčius piktus šūksnius, Vladimiras Putinas teigė, kad jokie Rusijos ar užsienio šalių gelbėtojai techniškai negali laiku pasiekti asmenų, esančių povandeniniame laive. Ekspertai paneigė šį vertinimą, teigdami, kad iš karto priėmus Vakarų šalių pagalbos pasiūlymus, buvo tikėtina laiku atidaryti povandeninį laivą ir išgelbėti saujelę išgyvenusių žmonių. Vladimiras Putinas galiausiai patvirtino Norvegijos ir Jungtinės Karalystės siūlymus pagelbėti, tačiau tai padarė po tragedijos praėjus savaitei, kai buvo per vėlu išgelbėti laive esančius asmenis.
Kapitono žinutės ir slapta informacija
2001-ųjų spalį atominį povandeninį laivą K-141 „Kurskas“ pavyksta iškelti iš jūros dugno ir nutempti į Rosliakovskio laivų statyklą. 9-ajame laivo skyriuje buvo aptikti 24-ių jūreivių kūnai. Ant laivo kapitono-leitenanto Dmitrijaus Kolesnikovo kūno buvo aptikti keli lapeliai su užrašais, kuriuose dūstantis įkalintoje po vandeniu aplinkoje jūreivis išvardino savo kolegas ir surašė tragedijos priežastis. Visuomenei buvo paviešintas tik vieno iš tų lapelių turinys: „Šansų nėra… Tikimės, kad bent kažkas perskaitys… Visiems linkėjimai, liūdėti neverta“. Likę užrašai buvo įslaptinti.
Oficiali ir neoficialios versijos
Tyrimų komisijos išvada buvo itin paprasta ir vienareigmiška - klaidingas mokomosios torpedos 65-76A („Kit“) paleidimas, kuris išprovokavo amunicijos denyje sprogimą. Tai yra, įprastas „rusiškas“ aplaidumas ir neprofesionalumas. Tačiau kodėl tuomet visi žuvę laivo įgulos nariai gavo valstybinius apdovanojimus, o laivo vadas, 1-ojo rango kapitonas Genadijus Liačinas, po mirties apdovanotas Rusijos herojaus vardu? Šalies vadovybė paaiškino, kad jūreiviai apdovanojimus gavo už 1999-ųjų misiją, tačiau daugelis iš žuvusiųjų ekipažo narių joje net nedalyvavo.
Viena iš neoficialiųjų versijų skelbia, kad į jūros paviršių išplaukęs „Kurskas“ buvo pamuštas torpedos, kurią paleido Rusijos pakrančių apsaugos sistemos, klaidingai nustačiusios, kad K-141 yra JAV povandeninis laivas, neteisėtai atsidūręs prie pat Rusijos krantų karinių mokymų metu. Šią teoriją palaikančių šaltinių teigimu, nuskendęs povandeninis laivas dugne atsidūrė išskleistais įrenginiais, kurie iškeliami tik laivui plaukiant jūros paviršiumi. Viena pirmųjų K-141 tragedijos versijų buvo įvardintas susidūrimas su amerikiečių povandeniniu laivu. Neįvardinti šaltiniai tuomet tvirtino, kad „Kurskas“ kilo į vandens paviršių, kuomet juos „užkabino“ kitas laivas. Smūgis teko torpedų skyriui, kuriame buvo parengtą paleidimui torpeda. Patyręs nuostolių amerikiečių povandeninis laivas tariamai sunkiai pasiekė savo karinę bazę. Atsivėrus ertmei „Kurskas“ 34 km/h greičiu rėžėsi į jūros dugną. Nuo smūgio aktyvavosi torpedos paleidimo sistema, raketa sprogo paties laivo viduje ir detonavo laive buvusią amuniciją. Tyrimo komisija šią versiją pavadinimo neatitinkančia tikrovės. Tačiau konspiracijos teorijų šalininkai tikina, kad praėjus porai valandų po katastrofos Maskvoje slapta lankėsi CŽV direktorius. Tariamai netrukus po pokalbio su Rusijos prezidentu V. Putinu tuometinis jo kolegas JAV Billas Clintonas paskelbė „nurašantis Rusijos skolą“.
Kita versija teigia, kad sprogimą sukėlė netinkamas suvirinimas, dėl kurio neišsilaikė vandenilio peroksido kuro kamera. Dėl vandenilio peroksido nuotėkio prasidėjo gaisras, kuris tuomet detonavo 65-76A tipo 408 kilogramų sprogiąją galvutę. Tai paskatino įpjovą korpuse virš torpedų skyriaus. Skeptikų nuomone, laive įkalintus darbuotojus buvo galima išgelbėti, jei būtų laiku leista tarptautinei gelbėjimo komandai atvykti ir pradėti darbus.
Taip pat svarstytos versijos apie nesklandumus torpedų testų metu, susidūrimą su Antrojo pasaulinio karo mina ar amerikiečių laivais, kurie neva šnipinėjo „Kursko“ karines pratybas. Iš tiesų, ši versija turi pagrindo, nes JAV neslėpė, jog jau nuo 1967 m. Barenco jūroje, kurioje plaukioja jos povandeniniai laivai, įvyko 11 susidūrimų. Šią versiją iš dalies patvirtino ir norvegų gelbėtojai, kurie paskelbė, kad „Kursko“ gelbėjimosi liukas buvo pažeistas - kažkas bandė per jį išsigauti į paviršių.
Po katastrofos visos raketų šachtos buvo užlietos vandeniu. Per avariją raketos (o ypač jautrūs jų galvučių blokai) galėjo būti pažeistos, jose galėjo atsirasti įtrūkimų. Raketos iki šiol nesprogo, tačiau gali būti, kad sprogs vos tik pajudintos, pradėjus „Kursko“ iškėlimo darbus.
Viena iš versijų teigia, kad torpedą į „Kursk“ tyčia paleido užsieniečiai. Manyta, kad tą padarė JAV. Mat kelios savaitės iki nelaimės povandeninis laivas „Kursk“ grįžo iš Viduržemio jūros, kur nepastebėtas sekė JAV lėktuvnešių eskadrą. Po to neva iš postų buvo atstatydintas ne vienas aukšto rango JAV karinio jūrų laivyno pareigūnas. Kalbama, kad „Kursk“ ir jo vadas Genadijus Liačinas tapo kone asmeniniu JAV karinio jūrų laivyno priešu, todėl manyta, jog šiai įgulai norėta atkeršyti. Vis dėlto jokių užsieniečiams priklausančių povandeninio laivo, torpedos ar sprogmenų dalių nebuvo rasta. Be to, ekspertai tikina, kad „Kursk“ galėjo atlaikyti nestiprią branduolinę ataką, jau nekalbant apie pasikėsinimą torpeda. Po ekspertizės paaiškėjo, kad povandeninio laivo korpusui iš išorės jokio poveikio nebuvo padaryta.
Po dviejų metų Rusijos laikraštis „Rossiyskaya Gazeta“ paskelbė slapto vyriausybės tyrimo santrauką. Joje atskleidžiama, kad nelaimės priežastys - daugybiniai drausmės pažeidimai, o taip pat pasenusi ir blogai prižiūrima įranga bei įgulos aplaidumas ir kompetencijos stoka.
Įstrigę viduje – Kursko povandeninio laivo sprogimas (dokumentinis filmas)
Putino reakcija ir visuomenės nuomonė
Visuomenei šoką sukėlė ir tuomet vos pareigas perėmusio Rusijos prezidento V. Putino reakcija į JAV žurnalisto Larry Kingo klausimą apie „Kursko“ avarijos aplinkybes praėjus vos kelioms savaitėms po tragedijos. Į žurnalisto klausimą, kas iš tiesų nutiko Barenco jūroje su povandeniniu laivu „Kurskas“, V. Putinas atsako, kad „jis nuskendo“ ir nusišypso. Po nejaukios pauzės prunkštimas pasigirsta ir studijoje. Nusijuokia ir pats L. Kingas, tačiau vėliau daugelis klausė, ar „didžiulę nacionalinę tragediją“ patyrusios šalies vadovas, kalbėdamas apie tokius dalykus, gali sau leisti taip juokauti.
Iškart po nelaimės „Levados centro“ atlikta apklausa rodė, kad net 72 procentai rusų manė, jog valdžia nepadarė pakankamai dėl įgulos išgelbėjimo. Bėgant metams, juoda dėmė, aptemdžiusi Vladimiro Putino reputaciją, kiek išbluko: šiais metais atliktos analogiškos apklausos duomenimis, tik 35 procentai Rusijos piliečių mano, jog valdžios institucijos priėmė blogus sprendimus „Kursko“ katastrofai spręsti. Galima prielaida, kad nuomonės pasikeitimą sąlygojo tai, kad būtent po šios tragedijos užsivedė Rusijos propagandinė mašina, dėl kurios visi pagrindiniai šalies TV kanalai dabar aiškiai deklaruoja antivakarietišką Kremliaus politiką.
Paveldas ir pamokos
Atominio „superlaivo“ žūtis sudavė milžinišką smūgį Rusijos kariuomenės įvaizdžiui ir privertė vadovybę peržiūrėti Rusijos jūreivių ir povandeninių laivų įgulų parengimo sistemas. Tragedija iki šiol aitrina ir pačių rusų prisiminimus, kurie ir dabar dar reikalauja iš valdžios atsakymų dėl to, kas iš tiesų nutiko povandeniniame laive. Po šios tragedijos 2011 m. Rusijos povandeninis laivas pirmą kartą istorijoje dalyvavo NATO vykdytose paieškos ir gelbėjimo pratybose. Taip pat padidintas skaičius profesionalių narų, kurie gali nardyti giliai jūroje. Šie veiksmai rodo, kad visgi iš skaudžios nelaimės bandoma pasimokyti.
"Kurskas" - filmas, paremtas katastrofa, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Colinas Firthas, pasirodė 2018 m. K-141 „Kursk“ tragedijai atminti buvo pastatytas paminklas.
Visgi, kaip parodė ir 2019-ųjų liepos 1-ąją įvykusi tragedija slaptos karinės misijos metu povandeniniame aparate „Lošarik“, kurios metu žuvo 14 jūreivių, Rusijos gyventojai negali žinoti, ar nepasikartos panaši tragedija. Kaip ir prieš beveik 20 metų, šios avarijos aplinkybės nėra aiškios, o dalis informacijos yra įslaptinta.
tags: #kursko #povandeninio #laivo #avarijos #priezastis