Knygos viršelyje pavaizduota moteris, prie savęs priglaudusi ir rankomis apglėbusi vyriškio galvą. Tai atspindi beveik kiekviename skyrelyje jaučiamą susirūpinimą.
Moterims rūpi vyrai, tėvai - vaikai. Galiausiai aiškiai matome, kaip pasakotojai yra svarbu visa tai, ką ji prisimena ir pasakoja.
Tai ne vien žmonės, svarbu ir gyvūnai, gamta, taip pat paprasti daiktai, tokie kaip vežimas, ir jiems suteikiamas žodis: „Leiskite mums ilsėtis, leiskite mums dūlėti!“ Taigi žmonės neišskiriami kaip vieninteliai dėmesio verti objektai - tai būdinga mitiniam, poetiniam stiliui.
Ežeras, kalnai, lygumos čia yra pilnateisiai veikėjai, lemiantys žmonių gyvenimą. Be to, pastarieji kartais tegali prisitaikyti arba melsti Dievo pagalbos, kai gamta parodo savo nagus, kaip atsitinka skyrelyje „Sausra“.
Vis dėlto pasakojimo centre yra žmonės. Nebūtų tikslu išskirti keletą jų ir pavadinti pagrindiniais. Kadangi vaizduojami viso Levo ežero krašto įvykiai, tai daugumos žmonių gyvenimai susipina.
Net ir kavalierius Gesta Berlingas, apie kurį sukasi didžioji dalis veiksmo, kartais pamirštamas. Tad apie ką yra ši knyga? Trumpai tariant, joje pamažu atskleidžiamos Gestos Berlingo meilės istorijos bei likęs gyvenimas.
Visgi, nesitikėkite rasti išsvajotų, saldžių romanų, laimę čia nuolat keičia skausmas, liūdesys. Tai puikiai parodoma skyrelyje „Senosios dainos“, kur teigiama „Tik sielvartas yra tikras, pastovus dalykas, tvirtas pagrindas po biriu smėliu“.
Taip pat knygoje pamažu supažindinama su kitais kavalieriais ir likusiais veikėjais. Apskritai daugumoje knygų siužetas pagrįstas kokia nors konfliktine situacija. Čia yra atvirkščiai - konfliktai lieka šone, scenos šviesą užleisdamos žmonių susitaikymui su tuo, kas vyksta.
Kitaip tariant, nesusidaro būtina konfliktui sąlyga - dvi besipešančios pusės. Kovai su blogiu pasirenkama ne kova (blogąja prasme, t.y. nekerštaujama, neatsakoma tuo pačiu), o susitaikymas, elgesys pagal save. Šiai idėjai atskleisti pasitelkiamas tame pačiame krašte, kartu su visais žmonėmis gyvenantis piktasis dvarininkas Sintramas.
Knyga alsuoja senove, meile senovei. Manau, svarbu tai, jog praeitis nepriešinama dabarčiai, nesiūloma iš jos pasimokyti. Senovės žmonėmis ir jų nuotykiais tiesiog grožimasi.
Verta paminėti tai, jog pasakotoja kiekviename dalyke sugeba įžvelgti tiek gerąsias puses, tiek blogąsias.
Tarptautinių žodžių žodynas, be kitų reikšmių, aiškina, kad žodis kavalierius gali reikšti riterį. Tad čia pateiktas paaiškinimas skamba mažų mažiausiai primityviai.
Reikėtų nepamiršti, kad kalbama ne apie Lietuvą, bet apie šiaurės kraštą - Švediją, tad tai, kad pvz., lietuvių sakmių būdingas personažas yra velnias, dar nebūtinai reiškia, jog taip yra ir Švedijoje. Man bent jau skaitant knygą tai (velnias) labiau siejosi su biblija, religija, o ne su sakmėmis. Kita vertus, užmiršote kitą būtent šiaurėms šalims būdingą senųjų pasakojimų personažą - trolį.
Vertėtų prisiminti, kad Selma Lagerlof nėra šių dienų rašytoja, tad kaži ar ateities/ praeities priešinimas jai buvo aktuali tema.