Prancūzų filosofas, matematikas ir fizikas René Descartes’as (1596-1650) - moderniosios filosofijos pradininkas, ryškiausiai iškėlęs proto ugdymo ir taisyklingo mąstymo svarbą.
R. Descartes’as gimė Prancūzijos pietuose La Hajė (dabar - Dekartas). 1604-1612 m. studijavo filosofiją ir gamtos mokslus La Flešo jėzuitų kolegijoje, vėliau - teisę Puatjė universitete. 1618 m. išvyko į Bredą (Nyderlandai). Ten baigęs karo mokyklą, tarnavo kariuomenėje. Vėliau keliavo po Europą, gyveno Paryžiuje. 1629 m. emigravo į Nyderlandus, kur praleido 20 metų ir sukūrė didžiąją dalį savo veikalų. 1649 m. R. Descartes’as, pakviestas Švedijos karalienės Kristinos, išvyko į Stokholmą ir tapo jos mokytoju. Čia praleidęs tik kelis mėnesius, susirgo plaučių uždegimu ir mirė. 1650 m. buvo palaidotas Stokholme, o 1667 m. jo palaikai pervežti į Paryžių.
Keliaudamas, tarnaudamas kariuomenėje, bendraudamas su įvairaus temperamento ir tipo žmonėmis, kaupdamas įvairią patirtį, išbandydamas save lemtingose situacijose, jis visur, visada ir viską apmąstydavo, kaip pats sakė - studijavo „pasaulio knygą“.
Pagrindiniai Veikalai ir Idėjos
Pirmas filosofo pažiūrų sisteminimo bandymas - „Proto vadovavimo taisyklės“ (Règles pour la direction de l’esprit) buvo parašytas 1628 m, bet neskelbtas iki 1701-ųjų. Pirmasis spausdintas R. Descartes’o darbas - „Samprotavimas apie metodą: teisingai nukreipti savo protą ir ieškoti tiesos moksluose“ (Discours de la méthode pour bien conduire sa raison et chercher la véritè) paskelbtas 1637 m.
Veikalas „Metafiziniai apmąstymai“ pasirodė lotynų kalba pavadinimu „Apmąstymai apie pirmąją filosofiją, kuriais įrodinėjamas Dievo buvimas ir sielos nemirtingumas“ (Meditationes de prima philosophia in quibus Dei existentia et animae humanae a corpore distinctio demonstratur; 1631-1642). Knygą sudaro šešios meditacijos, kuriose filosofas nagrinėja tikėjimo postulatų, religijos dogmų apgaulingumą ir pateikia detalų metafizinės sistemos aprašymą.
Išsamiausiai R. Descartes’o pažiūras reprezentuoja veikalas „Filosofijos principai“ (Principa philpsophiae; 1644). Jis laikomas savotišku filosofijos vadovėliu, visos veiklos apibendrinimu.
Visi šie išvardyti veikalai yra išversti į lietuvių kalbą ir 1978 m. išleisti rinkinyje Rinktiniai raštai. 2002 m. pirmą kartą lietuviškai pasirodė paskutinis R. Descartes’o veikalas Sielos aistros, kuris buvo išleistas 1649 m. prieš pat autoriaus mirtį. Tai - darbas, skirtas žmogaus psichologijos tyrinėjimams, dedikuotas Švedijos karalienei Kristinai. Čia R. Descartes’as daug dėmesio skiria laimės, aistrų ir etikos problematikai, mąstymui apie tikrąją žmogaus, sudaryto iš biologinio kūno ir nematerialios sielos, prigimtį.
IDĖJOS: René Descartes ir „Mąstau, vadinasi, egzistuoju!”
Filosofinės literatūros leidykla „Jonas ir Jokūbas“ 2017 m. atskiru leidiniu išleido veikalą Samprotavimas apie metodą. Tai vienas svarbiausių moderniosios filosofijos tekstų, pakeitusių ne ne tik filosofijos, bet ir mokslo raidą.
2020 m. leidykla nusprendė atnaujinti ir perleisti keturis svarbius R. Descartes’o veikalus: „Samprotavimas apie metodą“, „Sielos aistros“, „Filosofijos pradai“, „Metafiziniai apmąstymai“ (su svarbiausiais R. Descartes’o laiškais ir atsakymais). Kol kas perleistos tik Sielos aistros.
Metodai ir Įtaka
R. Dekartas taikė abejojimo metodą, kurio pagrindiniai bruožai: tikru laikyti tik tai, ką įmanoma aiškiai suvokti; analizuojamus dalykus kiek įmanoma skaidyti į dalis; nuo paprasčiausio objekto pereiti prie sudėtingiausio; skaičiuoti, ar niekas nepraleista. Šis matematikos analitinis metodas, anot jo, turėtų būti taikomas įvairiems objektams tyrinėti.
Filosofo mąstymo išeities taškas buvo garsioji nuostata - „cogito ergo sum“ - „mąstau, vadinasi, esu (gyvenu)“. „Cogito“ tapo pirmąja R. Dekarto filosofinio mąstymo prielaida.
„Galiu įsivaizduoti, kad viskas yra apgaulinga sapnų žaismė, kad neegzistuoja nei pasaulis, nei Dievas, kad esu kažkas skirtingo nuo kūno. Tačiau niekaip negaliu pamąstyti, kad nemąstau. Tik mąstymo negaliu jokiu būdu nuo savęs atskirti, tik jis yra būtina mano esybės savastis. Todėl į klausimą, kas aš esu, gali būti tik vienas atsakymas: esu mąstanti esybė, esybė, kuri abejoja, supranta, teigia, prieštarauja, jaučia. Apibrėžiu save kaip nematerialią sielą, kaip substanciją, kurios vienintelis atributas yra mąstymas ir kuri yra tapati mąstymui.“
R. Dekarto filosofinėje koncepcijoje iškilo problema: ar vizija, ar tai, ką suvokia mąstantis „Aš“, yra tikrovė? Kaip pereiti nuo mąstymo apie pasaulį prie tikrojo pasaulio? Šią problemą R. Dekarto filosofijoje išsprendžia Dievas. Kadangi žmogaus sąmonėje yra tobulos esybės sąvoka, t. y. Dievo, vadinasi ji galėjusi pereiti tik iš tobulesniojo. Vadinasi Dievo idėjos egzistavimas prote įrodo, kad Kūrėjas tikrai yra. Taip pat Dievas, anot filosofo, laiduoja žmogaus pažinimo tikrumą.
R. Dekarto pasaulis piešiamas mechanistinis, jam būdingas visuotinis determinizmas. Didžioji R. Dekarto filosofijos problema taip ir liko neišspręsta. Pastaroji filosofijoje vadinama dualizmu. Anot filosofo, žmogus priklauso ir fizinei, ir dvasinei sistemai. Tad kaip šios skirtingos sistemos gali sąveikauti tarpusavyje, kokie jų sąveikos principai ir dėsniai?
Filosofas, Seks, Nauka
R. Descartes’o filosofija turėjo įtakos J. Locke’ui, G. W. Leibnizui, B. Spinozai, I. Newtonui.
Moksliniai Pasiekimai
René Descartes’o veikla apėmė daug mokslo sričių, tad jo atradimai taip pat neapsiribojo viena sfera. Matematikos srityje R. Descartes’as įvedė metodus, paskatinusius atsirasti algebrinę (analitinę) geometriją. Fizikoje jam priskirti šie laimėjimai: Snelio dėsnio bendraautorystė; vaivorykštės reiškinio išsamus paaiškinimas; buvimas žemės bei kitų planetų formavimosi aprašymo pirmtaku ir daugelis kitų.
Jis pirmasis atskleidė rimties ir judesio reliatyvumą, suformulavo veiksmo ir atoveikio bei judesio kiekio tvermės, susidūrus 2 nestangriems kūnams, dėsnius, šviesos spindulio lūžimo 2 aplinkų riboje dėsnį (veikalo Discours de la méthode… dalis Dioptrika / Dioptrique).
R. Descartes’as - vienas analizinės geometrijos kūrėjų. Pirmasis ėmė vartoti kintamojo dydžio ir funkcijos sąvokas, išdėstė plokščiųjų kreivių, statmenų ir liestinių brėžimo metodus ir panaudojo juos vadinamiems Descartes’o ovalams brėžti; sukūrė koordinačių metodą (Descartes’o koordinačių sistema), kreives suskirstė į algebrines ir transcendentines (veikalo Discours de la metode… dalis Geometrija / La géométrie). Sukūrė tiesinės atkarpos sąvoką.
Ėmęs vartoti kintamųjų dydžių simbolius (x, y, z, …), koeficientus (a, b, c, …), laipsnio žymėjimą (x4, a5, …), patobulino žymėjimo sistemą.
Nors R. Descartes’as ir buvo katalikų bažnyčios persekiojamas, o kai kurie jo darbai buvo smerkiami ir net viešai deginami, jo filosofija ir moksliniai atradimai padarė didžiulę įtaką ne tik filosofijos vystymuisi, bet ir prisidėjo prie įvairių mokslų (pavyzdžiui, psichologijos ar medicinos) plėtros.