Žemė. Eina jis per žemę. Žemė. Man ant veido snigo. Žemė. Žemė. Mokslu ir menu. Žemė. O, moterys!.. Taip tolima! Žemė. Žemė. Turim vyst, kaip gėlės be vandens. Žemė. Težudo juos Toreador. Žemė. Ten pats vidudienis. Tokia tyla! Tikrai ateina jie. Melsvi žaibai vagoja skliautus. Greit vakaras. Ramu jau tėviškėj. Žemė. Žemė. ... Žemė.
Vytautas Mačernis, gimęs 1921 m. birželio 5 d. Šarnelės kaime Žemaitijoje, tapo vienu ryškiausių XX amžiaus lietuvių poetų, kurio trumpas, bet intensyvus gyvenimas paliko gilų pėdsaką šalies kultūroje. Jo kūryba, ypač ciklas „Vizijos“, atskleidžia gilų filosofinį mąstymą, ieškojimą prasmės, gamtos ir žmogaus santykio apmąstymus.
Nors poeto gyvenimas truko vos 24 metus, jis spėjo palikti nepaprastai turtingą literatūrinį palikimą. Mačernis gyveno kaip meteoras: staiga pasirodė, sušvito ir lygiai taip pat staiga dingo neįžvelgiamybėje. Jo gyvenimo kelias prasidėjo Žemaitijoje, kur jis sukūrė daugumą savo eilėraščių. Gyveno jis gana poniškai, tačiau gausioje šeimoje (gimė 13 vaikų, užaugo 7) buvo antrasis vyriausias. Jo motina, laukusi dukters, gimė ir antram vaikui berniukui, galbūt nusivylė ir nelabai mylėjo Vytautą. Dėl šios priežasties jį daugiausia augino senelė, prie kurios vaikas buvo labai prisirišęs. Senelė mirė 1934 m., būdama 80 metų.
1935 metais Vytautas baigė Sedos gimnaziją, paskui tęsė mokslus Telšių gimnazijoje. Čia pradėjo rašyti pirmuosius eilėraščius. Draugai ir artimieji prisimena jį susimąsčiusį, užsisklendusį savyje, įsikniaubusį į knygas. 1939 metais, baigęs gimnaziją, Vytautas pradėjo studijuoti anglų kalbą Vytauto Didžiojo universitete, įsijungė į jaunųjų literatų veiklą, svajojo apie nuosavą žurnalą. Čia jis susidraugavo su K. Bradūnu, A. Nyka-Niliūnu (tada dar A. Čipkum), E. Matuzevičium, M. Indriliūnu, P. Jurkum. Jaunuoliai rinkdavosi restorane ,,Pas Čepurką“, deklamuodavo.
Nors dažnai Vytautas Mačernis įsivaizduojamas kaip ,,liūdnojo vaizdo riteris“, tačiau jis buvo jaunas žmogus, studentas. Būta ir linksmų dalykų. Yra užrašytas įdomus poeto K. Bradūno atsiminimas iš linksmosios studentų buities. Jis pasakojo, kad abiejų dainuojamas ,,Kur tas šaltinėlis, kur aš jaunas gėriau“ virto čepurniškų studentų penktadienio himnu. ,,Atskirame kambarėlyje paimdavome krikščioniškai po silkutę, o kad ji plauktų, po truputį šiuo tuo ir užpildavome.“
1940 metais Vytautas persikėlė į Vilniaus universitetą, pagrindine savo specialybe pasirinko filosofiją. Lankė ir lituanistikos paskaitas, klausėsi Vinco Krėvės, Vinco Mykolaičio-Putino paskaitų, dalyvavo Balio Sruogos seminaruose. V. Mykolaitis-Putinas buvo labai svarbus Mačernio kūrybinėje biografijoje kaip mokytojas, dėstytojas, literatūrinis vedlys. 1943 metais, jau baigęs ,,Vizijų“ ciklą, dalyvavo Vilniaus universiteto Humanitariniame fakultete rengiamoje literatūrinėje popietėje. Perskaitęs savo ,,Septintąją Viziją“ susilaukė audringos, išskirtinės Mykolaičio-Putino reakcijos: ,,Va, tai tikra poezija ir tikras poetas…“ Vytautas buvo puikus skaitovas - jis skaitydavo savo eiles su tokia įtaiga, kad mąstymas, erdvumas tiesiog prasiverždavo jo eilėraščiuose. K. Bradūnas atsiminimuose mini, kad ,,šitas Mykolaičio-Putino pripažinimas Mačerniui buvo tada didelė paguoda ir galutinis įtikėjimas savo talentu. Tai buvo pats brangiausias atpildas jam už tai, ką ligi tol buvo parašęs.“
Vilniuje susipažino su būsima istorijos mokytoja Brone Vildžiūnaite, įsimylėjo, vėliau susižadėjo. Buvo numatyta ir vestuvių data - 1943 m. rugpjūčio 12-a, tačiau vestuvės neįvyko. Tam ypač priešinosi Bronės motina, Vytauto mama taip pat buvo prieš. Mačernis išvyko į tėviškę, Bronė pas motiną į Anykščius, daugiau jie nebepasimatė, tik susirašinėjo. Po Mačernio mirties Bronė niekuomet neištekėjo. Lemtis jiems nebuvo palanki, bet prisiektoji ištikimybė liko visam gyvenimui. Ji savo 100 metų sulaukė. Išliko daug laiškų, parašytų Vytauto savo mylimajai. Jis rašė : „<…> Tu esi įaugus manin, ir aš visada jaučiu, nieko negalvodamas, Tavo nebuvimą. Kiekvienas džiaugsmas visada šešėliuotas, kiekviena akimirka visada nepilna, kiekviena diena ne tokia graži be Tavęs.“ Aldonos Ruseckaitės romane ,,Dūžtančios formos“ mylimoji pavadinta Sofijos vardu. Viename knygos pristatyme ji pasakė: ,,Tai nesenstanti poezija, nesenstančios prasmės ieškojimai. Jei manęs paklaustumėte, kodėl aš parašiau tą romaną, atsakymas būtų paprastas - aš norėjau jį parašyti.“
Mačernis buvo tikras gamtos vaikas: ,, Einu nesvarbu kur, be tikslo, be krypties, einu pats su savim kalbėdamas arba ką nors sapnuodamas. Einu, sekiau kiškio pėdomis, nors neskalinu - t. y. neloju ir kiškių nebaidau ir nesivaikau. Štai tikrosios ekskursijos: vienam tyliais ir gražiais laukais (mano tėviškė tikrai, nemeluotai, objektyviai graži, tą turėtų kiekvienas pripažinti: ežerai, pelkės, kalnai, miškai) eiti ten, kur akys veda.“
1943 metais dėl karo uždarius universitetą, grįžo tėviškėn baimindamasis, kad nacių okupacinė valdžia neišsiųstų jo priverstiniams darbams. Čia jis skaitė astronomijos ir fizikos knygas, vertė Oskaro Milašiaus kūrybą, mokėsi prancūzų kalbos, nes ketino studijuoti Sorbonos universitete Paryžiuje. Mačernis mokėjo net aštuonias kalbas: lietuvių, vokiečių, anglų, prancūzų, italų, rusų, lotynų, graikų.
Visą savo trumpą gyvenimą Vytautas paskyrė žmogaus gyvenimo prasmės ieškojimui: kodėl egzistuoja pasaulis, kupinas kančios, skausmo ir neapykantos. Jis siekė pažinti jį supantį pasaulį, nes gyvenimo esmę gali surasti tik ieškodamas: ,,<…> mokėkim gyventi nors ir dūžtančiose formose. Mes patys esame saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, nes nemokam sau kelio nušviesti.“
1944 metų rudenį, artėjant Rusijos okupacijai, Vytautui buvo iškilusi dilema - emigruoti ar likti? Mačernis labai mylėjo savo gimtinę, nenorėjo trauktis be savo mylimosios, dvejojo. Tai tema buvo svarstoma su draugais, kurie slėpėsi Mačernių sodyboje. Tai menininkai Juozas Miltinis, Donatas Banionis, Vaclovas Blėdis. Legendinis aktorius Donatas Banionis yra vienas iš paskutinių arba net paskutinis matęs Vytautą Mačernį gyvą. Miltiniui ir Blėdžiui išvykus kitur, jis liko pas Mačernį.
Iš Banionio pasakojimo: ,, Kai Rytų frontas pajudėjo Vakarų link, nutarėme: laikas bėgti. Spalio 7 dieną pasikinkę arklį sudėjome į vežimą būtiniausius daiktus. Pirmiausia pasukome Žemaičių Kalvarijos link paimti jo draugo literato Pauliaus Jurkaus, ketinusio bėgti su mumis drauge (nežinojome, kad iš vakaro jis jau buvo pasitraukęs). Tik pavažiavę, matom: eina lietuvių kareivukai. Sužinoję, kur traukiame, sako, geriau nevažiuokite, ten jau pavojinga. Vienam bus greičiau, nusprendė V. Mačernis, ir iškraustęs vežimą paliko mane laukti šalikelėje su daiktais. Laukiu valandą, dvi. V. Mačernio kaip nėra, taip nėra. Po kelių valandų jo nesulaukęs bėgu į miestelį. Ar nematėt Mačernio, klausiu pirmo sutikto žmogaus. Matėm, sako, užmuštas. Nubėgu pas Jurkuvienę ir matau jos kieme arklį, o vežime aukštielninką Vytautą su kruvina galva - į važiuojantį poetą bus pataikiusi atsitiktinė sviedinio skeveldra. Keistas likimo posūkis - apylinkėje tuo metu niekas daugiau nežuvo, niekam nieko neatsitiko, tik ta vienintelė skeveldra užmušė V. Mačernį.“
Sesuo Valerija Mačernytė-Šilinskienė įvykdė Vytauto prašymą ir po mirties užkasė jo rankraščius daržinėje. Mačernio kūrybinis palikimas mums žinomas iš nuorašų, kuriuos surinko ir į vientisą archyvą sutelkė draugai. Pirmosios knygos išleistos pokario metais - užsienyje: ,,Vizijos - 1947 m. Romoje, ,,Poezija“ - 1961 m. Čikagoje. Lietuvoje pirmą kartą 1966 m. ,,Poezijos pavasaryje“ Vytautas Kubilius skyriuje ,,Iš literatūrinio palikimo“ sugebėjo paskelbti pluoštą V. Mačernio eilėraščių. Pas mus tik 1970 m. išleista poezijos rinktinė ,,Žmogaus apnuoginta širdis“’, 1990 m. Vytauto Kubiliaus paruoštas išsamus Mačernio kūrybos rinkinys ,,Po ūkanotu nežinios dangum“, 2011 m. - ,,Vėl žemės ilgesy“, 1993 ir 2015 m - ,,Sielos paveikslas“, 2014 m. Jo poeziją skaito aktoriai, daug V. Mačernio eilėraščių virto dainomis.
Pakerėtas gamtos grožio ir gilūs apmąstymai, Mačernis ieškojo aukštųjų akimirkų, kurios ir sudaro tikrąjį žmogaus gyvenimo vertę. Jis siekė išmokyti ir kitus geisti tų akimirkų. Jo kūryboje gamta tampa ne tik aplinka, bet ir metafora, atspindinti vidinius žmogaus išgyvenimus. "Žemė. Laukuose degė saulė. Buvo vasara. Paskui regėjau sunkų triūsą. Bet kartą baigės vasara. Laukai aptilo. Ir atėjau miestan. Jau vakaras. Man buvo šalta, nejauku. Aš pažiūrėjau į žvaigždes... Žemė. ... Ėjau tolyn... o pamažėl artėjo ryto valandos. Praėjo daug dienų..."
Vytautas Mačernis savo laiškuose atskleidžia ne tik savo kūrybinius sumanymus, bet ir asmeninius išgyvenimus, santykius su artimaisiais ir draugais. Jo mintys apie absoliutų ištikimumą, pasitikėjimą ir atvirumą santykiuose išlieka aktualios ir šiandien. "Aš sutinku būti Tau absoliučiai atviras, jeigu Tu sutiksi būti taip pat absoliučiai atvira. Apsispręsk! Neprižadėk per daug lengvai."
V. Daujotytės žodžiais, Mačernis sąmoningai kūrė save kaip kūrybos instrumentą, atsisakydamas svaigalų, vengdamas blogų minčių, brangindamas vienatę ir tylą. Šios savybės, kaip ir Vydūno moralinės saviugdos pėdsakai, galėjo būti jam svarbios formuojantis jo pasaulėžiūrai.
Šiandien, minint Vytauto Mačernio šimtmetį, jo žodžiai ir mintys tebėra gyvi, įkvėpdami naujas kartas ieškoti prasmės, grožio ir tiesos. Jo poezija - tai ne tik lietuvių literatūros lobynas, bet ir nuolatinis kvietimas įsiskverbti į save, suprasti gamtą ir atrasti aukštąsias akimirkas savo gyvenime.
