Nuotykis literatūros kūrinyje - tai už protagonisto kasdienio gyvenimo ribų nelauktai nutinkantis įvykis ar įvykių seka, paprastai lydimi pavojų. Tradicinės nuotykių literatūros pagrindiniai bruožai apima intriguojantį, intensyvų pasakojimą, netikėtus siužeto posūkius, nekasdieniškas situacijas, paslaptis ir veikėjų pasiskirstymą į teigiamus bei neigiamus. Dažniausi siužetai sukasi apie kovą už naują teritoriją ar geopolitinius skirtumus tarp skirtingų pasaulių.
Prano Mašiotas, nors ir pirmiausia asocijuojamas su pedagogine intencija ir žinių perdavimu, taip pat paliečia nuotykių tematiką savo kūryboje. Jo veikėjams nuotykių alkį žadina ir nuotykiavimo pavyzdį rodo skaitomos knygos. Tai itin įdomi ir pasikartojanti Mašioto prozos idėja. Pats autorius, perdėm neplėtodamas nuotykių literatūros, dažnai mini ir pabrėžia jos paveikumą skaitytojams. Pavyzdžiui, veikėjai, perskaitę apie indėnus ar medžiotojus, pasiryžta patys įsirengti palapinę ir nakvoti gamtoje. Vaikams akys žiba klausantis mokytojo pasakojimų apie „norvegų žvejų gyvenimą, pilną nuotykių“. Kartais Mašiotas mini ir konkrečias knygas, kurios įkvepia jo herojus, pavyzdžiui, „Nonį“, „Salose“, „Į Švediją“. Panaši lektūra įkvepia daugumą Lietuvos berniukų žaidimų, o populiarumo viršūnėje tvirtai laikosi istorijos apie indėnus.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kaip dažnai Mašiotas pasitelkia nuotykių (tiksliau - nuotykių literatūros) paradigmą, net kai rašo apie kasdienes situacijas. Pavyzdžiui, veikėjams iriantis valtimi per ežerą, pasakotojas nelauktai pastebi: „Kad ežere nebuvo nei krokodilų, nei banginių, nei ryklių, tad plaukė visą laiką be jokių nuotykių.“ Šis sakinys suintriguoja skaitytoją, klausiantį, kas į Lietuvos ežerą žvelgia pro atogrąžų lęšius.
Kai kuriuose Mašioto tekstuose retsykiais pasirodo įtemptesni, nuotykinę atmosferą (bent jau vaikiško žvilgsnio mastu) sukuriantys epizodai. Pavyzdžiui, apsakyme „Juozukas ir Stasiukas“ du pusbroliai pasiklysta miške, yra priversti jame nakvoti ir gąsdinasi kiekvieno garso. Pasakojimo įtampa palaipsniui stiprėja, siužetas spartėja, trumpėja pasakotojo aiškinimai, pagausėja veikėjų dialogų.
Intensyviau nekasdienis vyksmas ir emocijos rutuliojasi apysakoje „Pažadėta ir tesėta“, aprašant neeilinį įvykį, kai trylikametis žvejo sūnus Endrikis išgelbsti iš laivo iškritusį penkiametį. Kontrastinga Mašioto pasakojimo dinamika tiktų ir nuotykių literatūrai: iš pradžių autorius pabrėžia ramybę („Laivas lygiai, ne per greitai pliuškeno ramiu Nemuno paviršium“), o paskui daromas netikėtas pertrūkis, pradedama nauja pastraipa, paskubrėja trumpi sakiniai, parenkami žaibišką vyksmą atliepiantys veiksmažodžiai: „Tik staiga moteriškė sukliko. Laive kilo triukšmas.“
Lyginant su kanonine nuotykių literatūra, išskyrus minėtą „Pažadėta ir tesėta“ epizodą ir apysaką „Nepaprastos atostogos“, Mašioto prozos nuotykiai atrodo santūresni, prislopinti, sušvelninti, be didesnių dramų ir mirtinų pavojų. Jie tarsi pasteliniai - tiek veikėjus ištinkančių situacijų, tiek pasakojimo tono požiūriu.
Mašioto kūryboje nuotykiai glaudžiai susiję su žaidimu. Pagrindiniai veikėjai žaidžia nuotykius, mėgdžioja knygose skaitytus siužetus. Vaikai nė netrokšta grumtis su dideliais pavojais ar patirti ko nors itin neįprasta; jiems veikiau rūpi atostogaujant išbandyti patrauklias nuotykių literatūros detales, kurios skiriasi nuo kasdienės rutinos.
Nuotykių žaidybiškumą, santykinį netikrumą ypač stiprina dažnai juntamas pasakotojo humoras. Saikingą šypsnį išduoda pavieniai sakiniai, pavyzdžiui: „Mama indėnų užsakymą pažadėjo patenkinti“, o dar dažniau - labiau išplėtoti komiški epizodai. Pavyzdžiui, netikėta nuotykių atomazga nutinka vaikams sugalvojus vaizduoti riterius ir ant žirgų jojant pulti „pilies“: „Buvo gražiai sumanyta, tik arklių nepasiklausta, kaip jiems geriau patiks; todėl išėjo kiek kitaip.“ Brisdami link puolamos „pilies“ arkliai užsinori išsimaudyti su visais raiteliais, todėl „[r]iteriams beliko, davus arkliams išsiplukdyt, sėst ant jų šlapiems ir skubėt namo ieškot sausų drabužių.“
Mašioto prozoje vaikų nuotykiavimai paprastai (išskyrus retus atvejus, kai nutinka kas nors tikrai netikėta) yra suderinti su tėvais. Prieš iškylaudami berniukai tėvų atsiklausia, o šie žiūri geranoriškai: atleidžia nuo ūkio darbų, duoda stovyklauti reikalingų medžiagų ir pan. Štai išgirdę Juozuko norą pasistatyti palapinę, „[t]ėvas ir motina labai apsidžiaugė, kad Juozukas tai sumanė. Tėvas tuojau nurodė, kur stiebų gaut, o motina pasakė: - Gerai sugalvojai, vaikeli; kai iš miesto šiemet neišvažiuojam, tai bent taip pavasarok.“
Savo herojus Mašiotas iškelia iš kasdienės aplinkos, tačiau ne per toli nuo namų: palapinė statoma sode, ūkio pariby, miškelyje, t. y. pakankamai atstu, kad kiltų baugulys, bet pakankamai arti, kad dar būtų saugu. Net kilus dideliam pavojui, pasakotojas išlaiko gana ramų toną, perdėm nedetalizuoja situacijos ir neatskleidžia visos galimos grėsmės vaikams.
Žaidžiamų nuotykių kvintesencija galima laikyti Mašioto apysaką „Indėnai piliakalnyje“. Čia viskas klostosi pagal aptartą vyraujantį modelį: vasara, atostogos, du broliai ir pusbrolis, protagonistas „buvo skaitęs apie indėnus, kaip jie giriose gyvena, medžioja, tai panorėjo nors savo sode indėniškai pagyventi“. Tolerantiški tėvai, gyvenimas palapinėje, apie istoriją ir tautosaką porinantis senolis Baltrus, archeologiniai radiniai, lietuvybės įsisąmoninimas - galop berniukai nori žaisti nebe indėnus, o senovės lietuvių kunigaikščių kovas (Algiukas sušuko: „Klausykit, tai kam mes indėnus piliakalnyje vaidinam, kad galim nuo kryžiuočių gintis?“).
Apysaka „Indėnai piliakalnyje“ daugeliu aspektų atrodo lyg apysakos „Nepaprastos atostogos“ prototipas, o pastaroji yra Mašioto literatūrinių nuotykių kulminacija. Kūrinio karkasas panašus: pasakojama apie dviejų pusbrolių gimnazistų, mėgstančių skaityti knygas „apie nuotykius gyvoj gamtoj, laukuose, miškuose“, vasaros atostogas. Justukas su Vytuku irgi išsikelia iš namų į netolimą miškelį, vėl gąsdinasi pelėdos naktį, turi supratingus tėvus, sutinka vyresnio amžiaus piemenį Baltrų.
„Nepaprastų atostogų“ atmosfera pulsuoja kylančia kreive. Pirmiausia į ramią berniukų stovyklavimo tėkmę įsiveržia audra, o į gana lėtą pasakojimą įsiveržia skubresnis tempas ir sakinys, pabrėžiantis netikėtumą ir žadantis nuotykius: „Bet štai vieną, ar ne tryliktą iš eilės, naktį nutiko, ko niekas negalėjo tikėtis“ - paplauta lietaus, dalis kalvos su palapine ir vaikais nušliaužia į ežerą.
Mašiotas nejaudina skaitytojų vaizduotės įvykio detalėmis, nutyli galimus sunkius nelaimės padarinius. Priešingai - situaciją švelnina įdomus literatūrinis rašytojo sprendimas: esą vaikai nespėja nė nusigąsti, nes šliuoždami žemyn miega. Dar daugiau - grėsmingam epizodui suteikiama komizmo: berniukai miegodami sapnuoja nepatogumus („Įsivaręs gerai į miegą, Justukas pasapnavo, kad važiuoja autobusu, bet duobėtu keliu, ir jį supa, tranko. Vytukas pabudęs būtų galėjęs visai aiškiai atvaizduot, kaip jis nelygiu keliu į pakalnę ratais važiavęs, dardėjęs“). Pavojaus mastą liudija tik šalutiniai apysakos veikėjai, daugiausia suaugusieji, iš tolo pamatantys, kas įvyko. Kaip tik jų emocijos sustiprėja: tėvas šneka su dirbtine ramybe, išblyškusios mamos balsas virpa, o subėgę kaimynai stebisi.
Nurimus šiai pirmai nuotykinei situacijai, apysakos struktūroje bręsta antroji: vaikai pasidaro plaustą, kad galėtų pasiekti iš nuošliaužos susiformavusią „negyvenamą salą“ su jų palapine, ir stovyklauja toliau (lengvas robinzonados atšvaitas). Protagonistai net pajunta papildomą paskatą - ne tik paįvairinti kasdienybę, bet sau ir kitiems įrodyti, kad yra tvirti ir drąsūs („<…> juodviem rūpėjo du dalykai: vienas - tikėjosi įdomiai kiek laiko pagyvensią ir kitas - norėjo parodyt, kad baimei taip lengvai nepasiduoda“). Taip nuotykio kaip smagaus laiko sampratą kūrinyje papildo tikresnio iššūkio konotacija.
Juoba autorius, lyg paisydamas nuotykių literatūrai privalomo netikėtumo momento, netrunka paruošti dar vieną išbandymą: naktį vėl kyla audra, ir salelė ima grimzti. Pavojingiausią akimirką Mašiotas pagrindinius veikėjus ir vėl užmigdo: „giliai įsivarę į miegą“ jie negirdi žaibų, perkūnijos, nejaučia stipraus vėjo, nemato aukštų bangų.
Jautrūs lyčių interpretacijai literatūroje skaitytojai netruks pastebėti, kad Mašioto tekstuose, kaip ir karalienės Viktorijos laikų nuotykių literatūroje, nuotykiauti drįsta tik berniukai, o šalutinius vaidmenis gaunančios mergaitės (jos parenkamos gerokai jaunesnės) neįveikia baimės, stebi tik iš tolo. Pavyzdžiui, šešiametė Justuko sesutė Onytė, pakviesta nusikelti į salelę, prisipažįsta: „Bijau, - striukai atsakė mergytė. Onytė labai bijojo salelės turbūt dėl to, kad taip keistai buvo atsiradus, o dar labiau dėl žmonių visokių pasakojimų.“
Trečiajame „Nepaprastų atostogų“ etape plėtojamas dar vienas būdingas nuotykių literatūros motyvas - lobio paieškos: kasinėdami grimztančią salelę berniukai aptinka senovinių akmeninių įrankių, varinių papuošalų. Tačiau Mašiotas nesitenkina vien šia beasmenę muziejinių radinių linija, o pasitelkia ir konkrečios giminės istoriją, panaudoja tipišką nuotykių literatūros detalę - užrakintą skrynelę.
Nepaneigtina, kad apysakoje „Nepaprastos atostogos“ esama svaraus pažintinio turinio, tačiau edukacinis pradas čia silpnesnis ar geriau užmaskuotas nei kitur, o nuotykinis klodas yra savarankiškas. Apysaka kupina nepaprastų įvykių, rutuliojasi nuoseklus, intrigą stiprinantis nuotykinis siužetas, atsiranda pagavaus nenuspėjamumo.
Mašioto prozoje nuotykiai ar šiaip įdomesni nutikimai yra standžiai įpinti į kasdienio gyvenimo audinį, bemaž nenutolstantys nuo to meto adresatui pažįstamos Lietuvos kaimo tikrovės. Nors egzotiškos detalės, būdingos užsienio nuotykių literatūrai, galėjo suteikti tekstui aštresnių prieskonių, Mašioto pasirinkimas siuntė skaitytojui kitą svarbią žinią - kad įdomybės glūdi visai arti, nuotykiai gali ištikti vos iškėlus koją iš trobos, o įsiklausius į suaugusiųjų pasakojimus įmanoma atverti tikrus praeities lobius.
Mašioto požiūriu, net trumpas išėjimas iš namų, aklina nakties tamsa, neatpažįstami garsai gali būti išgyvenami kaip maži, bet kvapą užgniaužti pajėgiantys nuotykiai. Vėlesniuose jo kūriniuose iššūkių tik daugėja ir dažnėja, o pažintinis turinys vis glaudžiau derinamas su išgyvenimo istorijos elementais (smenganti „negyvenama sala“, vienatvė pasiklydus miške ir t. t.). Nuotykiniuose epizoduose, įveikiant fizinius ir psichologinius sunkumus, budinamas veikėjų smalsumas šalies gamtai ir istorijai, ugdomas savarankiškumas ir dvasios stiprybė, duodama praktinių patarimų maloniems laisvalaikio užsiėmimams (antai ne viename kūrinyje rašytojas smulkiai aiškina, kaip pastatyti palapinę - ką išmatuoti norint sužinoti reikiamą audeklo dydį ir t. t.).
Beje, net ir pedagoginiams Mašioto siekiams paremti rastume sąjungininkų nuotykių literatūros istorijoje. Ankstyvųjų (XIX a.) tekstų skleidžiamą požiūrį į nuotykius bene akivaizdžiausiai parodo apsakymas „Drąsiai, bet atsargiai!“, kurio pagrindinis veikėjas, susižavėjęs mokykloje išgirstomis Arkties žvalgymų istorijomis, trokšta tapti naujuoju Fridtjofu Nansenu. Nutaręs kol kas pasitreniruoti Baltijos jūroje, berniukas praranda budrumą ir apvirtus valtelei kone paskęsta, tik paskutinę akimirką klasės draugas jį ištraukia ir vos atgaivina. Kūrinio moralas perteikia pedagoginę Mašioto nuotykių koncepciją: verta žengti į nepažįstamus plotus, tačiau tik protingai apsvarsčius. Šią mintį kūrinys plėtoja nuo pat pradžios. Apie žygdarbius įsisvajojęs Juozukas ryžtingai pareiškia: „Būtinai šią vasarą plauksiu į jūrą, o žiemai pašliūžas įsigysiu!“ Tradicinė nuotykių literatūra, dažnai pasitelkianti panašų siužeto startą, tokį entuziazmą neabejotinai vertintų teigiamai.
Baigiant nuotykių Mašioto prozoje paieškas galima sakyti, kad ir šio rašytojo nuotykio poetika yra savaip atsargi - įvykiai ne per daug audringi, pavojai saikingi, pasakotojas nelabai jaudinasi, o literatūriniai sprendimai nestulbina išradingumu. Tačiau tai nereiškia, kad jo kūriniai nekelia susidomėjimo. Priešingai, Mašioto gebėjimas įpinti nuotykius į kasdienį gyvenimą, pabrėžti skaitymo svarbą ir perteikti vertingas pamokas daro jo apysakas patrauklias ir aktualias.