Verčiu nepaprastos Jono Semaškos - majoro Liepos biografijos puslapius. Žodžiai buvo šventi, tik savąjį likimą, karininke, tu matei kitokį.
„Spalio mėnesio dvidešimt penktoji diena. Kariūnas J. Rašydamas nė nepagalvojai, kad noras tarnauti Tėvynei nulems tavo likimą, karininke. Grožėjaisi nauja uniforma, buvai sveikas, jaunas ir stiprus. Galėjai pačiam gyvenimui pasakyti: ateik - susiremsim! Tave šaukė jaunystė, lauke dar nepatirti nuotykiai, viliojo svajonė, tau šypsojosi gražiausia mergaitė žemėje. Viskas buvo lengva, pasiekiama, įveikiama, jokios negandos negalėjo tau pastoti kelio į ateitį. Lėkte pralėkė pirmieji keleri karinės tarnybos metai. Įsitikinai, kad pasirinkai teisingą kelią, ir vėl įrašei dienoraštin žodžius, kurie tapo viso gyvenimo motyvu: „Jaunimui nėra geresnės mokyklos, kur galima išmokti save valdyti, kuklumo ir draugystės, kaip kariuomenė."
Jonukas, gimęs 1907 metų lapkričio 24 dieną, turėjo septynis brolius ir dvi seseris. Tėvas - Juozas Semaška buvo kaimo šviesuolis, savamokslis gydytojas, kuriam Pirmojo pasaulinio karo metais, patikrinę žinias, vokiečių medikai suteikė specialų dokumentą, leidžiantį verstis gydytojo praktika. Buvo sunkus laikas. Trūko vaistų, daug žmonių sirgo užkrečiamomis ligomis. Nuo sunkios ligos jauna mirė motina. Gydydamas sunkiai sergantį, traukdamas ligoniui iš plaučių pūlius, užsikrėtė tėvas. Vaikai liko be tėvų. Vaikystė pasibaigė. Vienintele viltimi, pečiais ir užuovėja tapo vyriausiasis brolis Kazimieras. Lietuvai pakilus kovon už nepriklausomybe, ir Kazimieras išėjo savanoriu. Žuvo kovodamas su bolševikais. Dabar Juozo Semaškos vaikai liko visiški našlaičiai: nei tėvų, nei vyriausiojo brolio.
Kai Jonukas buvo dar mažas, šeima pastebėjo, kad šis nelinkęs prie ūkio darbų: vis ką nors prasimanydavo, konstruodavo pasislėpęs ar skaitydavo. Tad ir dabar, neilgai mąstęs, Jonas Semaška atidavė jam priklausiusius keturis hektarus žemės broliui Leonui ir ryžosi mokytis. Savo jėgomis, savo uždirbtais pinigais. Iškeliavo kaimo berniokas iš namų kaip stovi. Pėsčiomis, pakeliui pavėžėtas kaimynų, su nedideliu lagaminėliu, kuriame tilpo visas turtas, patraukė i Panevėžį, įstojo į gimnaziją. Mokėsi ir dirbo. Visokių darbelių ėmėsi, ką tik pavykdavo gauti, mokė silpniau besimokančius turtingųjų vaikus, padėdavo jiems pasiruošti egzaminams. Sveikatos, energijos ir užsispyrimo užteko, tad ir didesnio vargo nematė. Jaunas gimnazistas su fanatišku užsidegimu ėmėsi radiotechnikos. Sukonstravo radijo aparatą. Kai išgirdo pirmuosius žodžius iš neaprėpiamos žemės, atskridusius radijo bangomis, - džiaugsmui nebuvo galo. O čia ir atostogos artėjo. Sugrįš į savo kaimą, pas brolius ir seseris, padovanos jiems ilgų vakarų darbą - detektorinį radijo imtuvą, kokio Naujadvario ūkininkai dar nė nebuvo matę! Iš tiesų - vos spėjo pasišnekėti, kaip kam sekasi, kas ką nuveikęs, į gimnazisto stebuklą pasižiūrėti, pasaulio balsų pasiklausyti sugužėjo kaimynai.
Metai bėgo nubėgo tarsi upeliukas gimtinės laukais. Ran-kose jau Panevėžio gimnazijos išduotas brandos atestatas su pagyrimu už žinias ir pavyzdingą elgesį. Pedagogai žadėjo didžiulę sėkmę, kad ir ko imtųsi. O kur toliau? Tik į karo mokyklą, be jokiu abejonių. Laikė egzaminus ir... valio! Priimtas. Atrodė, vaikinas ne vaikščiojo žeme, bet skraidyte skraidė, skubėdamas viską patirti, suspėti. Puikiai jodinėjo, čiuožė ant ledo, slidinėjo. Šokių salėje merginos slapta vylėsi su juo pašokti, o panorėjęs ir eiles surimuodavo. Joną mėgo draugai, jis buvo pirmas kavalierius būryje panelių. 1930 metais tarnauti Lietuvai išėjo tryliktoji jaunu karininkų laida. Sudie, Lietuvos pirmojo Prezidento karo mokykla Kaune! Jaunystei nieko nėra negalimo. Metė ji jaunam leitenantui į glėbį žydinčią žemę, apsiautė žvaigždėta naktim ir su ryto aušra pakėlė saulės sutikti.
Išvingiavo jaunystė karininko takelius pas pačią gražiausią mergaitę ir pakuždėjo: „Atvedžiau, pamatei... Pasiimti teks pačiam". Elena Dambrauskaitė, karininko dukra, į Lietuvą su tėvais grįžo 1921 metais iš Petrogrado, kur iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo privalėjo tarnauti tėvas. Sugrįžo šeima į Lietuvą, ir viskas čia mergaitei patiko: namelis su sodeliu, vaiskūs saulėtekiai, mokslas Ukmergės gimnazijoje ir nauji bičiuliai. O ypač - gėlės prie namų. Ten ją ir sučiupo už rankos pro šalį eidamas jaunas karininkas. - Paleisti? Vis tiek būsi mano... - Nesitikėk. - Nieko, kai kurių dalykų verta laukti... amžinybę, - jis juokėsi. - Sudie! - Kokia neteisybė! - Žiūrėk tu man! Ir šachmatus matei? Prašnekai kaip karalienė. Susiremsim? - Nieko. Apsieisiu be šuolio žirgu... -juokėsi mergina. -Bent vardą pasakytum! Taip jie susipažino. Vaivorykštės spalvomis liepsnojo žydinti 1931-ųjų vasara. „Labai jau pasitiki savimi, tik pamanyk!.. Atėjau, pamačiau, nugalėjau! - svarstė mergina. Gražuolių Lietuvoje kiek nori! Neilgai svarstęs Jonas Semaška tarė: „Cedo nulli!
Jaunam karininkui dažnai tekdavo ilgesniam ar trumpesniam laikui išvažiuoti iš miesto, o kol jo nebūdavo, apie Liolę atkakliai sukinėjosi kitas. Šaunuoliui panelių numylėtiniui tas aiškiai nepatiko. Tačiau Amūras jau buvo patvarkęs savaip: ramybės, karininke, neturėsi, nors Liolės garbintojai oi kaip nepatinka! Teks pasiduoti? O čia dar per pratybas poligone užsisvajojęs kažką ne taip padarė, nė nepastebėjo, kuo neįtiko vyresnybei, ką pražiopsojo, tik pats bataliono vadas majoras Vladas Motieka supykęs visiems girdint išrėžė: ..Iš jūsų. Semaška, pulke naudos kaip iš ožio..." Na jau ne! Jis įrodys, ko vertas! Ilgam užsidarė bibliotekoje. Šalin mintis apie paneles! Jokių ofelijų, jokių dezdemonų! Prisėdo prie karo mokslo knygų, atkakliai ėmė mokytis užsienio kalbų. Savarankiškai išmoko vokiškai, esperanto, susidomėjo rusų kalba. Parsisiųsdino iš užsienio knygų ir žurnalų, pradėjo susirašinėti su Prancūzijos ir Čekoslovakijos esperantininkais. Tarytum nutolo romantiška pažintis su Liole, nors užmiršti jos nepajėgė. Keitėsi požiūris į gyvenimą, tarsi išgaravo vėjavaikiškumas, karininko laisvalaiki pasigrobė Lietuvos istorija, valstybės praeitis. Dienoraštyje atsirado įrašas: „Būdami jauni, mes sergame senatvės liga. Man reikia palyginti praeitį su dabartimi ir numatyti pastovų kelią ateičiai -ateities dvasios ribas nustatyti.
1934-ųjų vasara buvo tikra jaunystės pergalių šventė. Ilgai taupęs, atsisakęs pramogų, pagaliau įsigijo savo svajonę - motociklą. Matyt, širdies kampelyje vis dar tūnojo padauža ir vėjavaikis. - Aš jau čia! - Ne. - Pažįstamų pasiklausiau. Priminė... -jis juokėsi, viliūgas, lyg būtų Žemės rutulį aplėkęs. - Būtų įdomu... - Į kaimą. - Juokdarys! Jis nieko jai neatsakė, žiūrėjo ir juokėsi mintyse: „Niekur nedingsi, teks ištekėti, mergaite...
Tą atmintiną vasarą jiedu apvažiavo Lietuvos kaimus ir miestelius, aplankė draugus, gimines, pažįstamus. Kaip tarė, taip padarė: busimąją žmoną karininkas supažindino su broliais ir seserimis. Žavėjosi artimieji jauna pora ir ypač karininko išsilavinimu, proto aštrumu, paprastumu, draugiškumu. Tik vyresnės moterys Liolei pasakė: „Ir gražus, ir drąsus, bet... karininkas. Niekam ramaus gyvenimo nežadėjo.
Europoje jaučiama artėjančio karo audra. Brendo kruvini įvykiai. Keitėsi nuotaikos ir Lietuvoje. Atsirado nepatenkintų prezidentu Antanu Smetona, o labiausiai - Lietuvos vyriausybės nuolaidžiavimo Sovietų Sąjungai ir Lenkijai politika. Augustinas Voldemaras siūlė idėją suartėti su Vakarais ir Vokietija. Savo dienoraštyje Jonas Semaška į tas nuotaikas atsiliepė keliomis eilutėmis: „Mano nelaimei, esu įtrauktas į nesmagų ir man visai nežinomą dalyką - politines rietenas. Nieko nežinau ir nenoriu žinoti. Leiskit man dirbti tą darbą, kam esu pasišventęs".Į politiką ir politikus karininkas visą gyvenimą žiūrėjo įtariai, nepasitikėdamas. Voldemarininkų perversmas Lietuvoje neįvyko, jo organizatoriai buvo nubausti. Namų arešto gavo ir vyresnysis leitenantas Tonas Semaška, nors pats nebuvo nei vienų, nei kitų pusėje. Į viską, kas vyko gyvenime ir politikoje, jis turėjo savitą požiūrį, o nusikalto tik tiek, jog išdrįsdavo savo mintis pareikšti visai atvirai, nepaisydamas, kokia tuo klausimu aukštesnį postą užimančiujų nuomonė.
1936 metų balandžio 13 dieną vyresnysis leitenantas Jonas Semaška susituokė su Elena Dambrauskaite. „Ištekėjau už tavęs, Jancik, kitaip ir negalėjo būti. Pasikeitė nerūpestingas Elenos gyvenimas: dabar jos namuose dažnai rinkdavosi vyro draugai karininkai - Petras Paliulis, Vincas Sabeckis, Petras Kitkauskas, Jurgis Skaržinskas, kapitonas Antanas Rugys. Iki išnaktų jie kalbėdavosi apie padėti pasaulyje ir Lietuvoje. Jiems tarnavimas Tėvynei nebuvo vien gražūs žodžiai. Jauna karininko žmona suprato, kad greit ji gali netekti vyro, savo pirmosios ir vienintelės meilės, nuoširdžiausio draugo. Ji vijo šalin juodas mintis, tačiau gyvenimas riedėjo savo vaga. Praeis labai nedaug laiko, ir Elena su ašaromis akyse klausys žinių, kaip žiauriai enkavedistai, pasivadinę partizanais, nužudė kapitono Kaupo žmoną, gedės bolševikų nukankinto jauniausiojo Jono Semaškos brolio Petro, per pirmąją sovietų okupaciją sušaudytų Lietuvos karininkų. Visa tai dar bus...
Jaunoji moteris gyveno tyliu, jai vienai suprantamu džiaugsmu - kūdikio laukimu, mėgavosi namų jaukumu ir kaip vaikas džiūgavo, globojama geriausio draugo, vienintelio jos žmogaus žemėje.
O pati prie demarkacijos linijos sutelkė gausią kariuomenę. Taip sakant, kuo atviriausiai demonstravo „kaimyniškus" jausmus Lietuvai. Lenkijai neužteko pasigrobto Vilniaus ir trečdalio mūsų valstybės teritorijos, būtinai dar prireikė, kad pasaulio akyse atrodytų geradarė kaimynė. Nešykštėjo „protingų" patarimų ir didžiųjų valstybių vadai: Lietuva privalėjo su džiaugsmu priimti Lenkijos ultimatumą. Lietuva buvo priversta rinkti aukas ginklu fondui. Taip norėjo abejingas pasaulis. 1939 metų rugsėjo 1 dieną prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Rugsėjo 17-ąją, Vokietijai užėmus Vakarų Lenkiją ir apsupus Varšuvą, Sovietų Sąjunga paskelbė, jog Lenkija nebeegzistuoja, taigi ir visos buvusios sutartys su Lenkija nustoja galios. Rusija nesidrovėjo su tankais peržengti kaimyninių valstybių sienas: „gindama" gudus ir ukrainiečius, įsakė savo kariuomenei žygiuoti per buvusios Lenkijos sieną. Taigi mes -draugai, mes jau čia, o tai reiškė - čia ir pasiliksime, norit jūs šito ar nenorit. Lietuva reagavo į šiuos įvykius - savitai, gal netgi komiškai, nors... galėjo ir kitaip. „Ei, pasauli! Mes be Vilniaus nenurimsim!" - dainavo lietuviai poeto Petro Vaičiūno eiles. Gal čia ir buvo padaryta fatališka klaida? Gal reikėjo žygiuoti į Vilnių ir pasiimti tai, kas buvo mūsų, užuot daineles dainavus?
Kai 1939 metų spalio 10 dieną Sovietų Sąjungai „pasiūlius" buvo pasirašyta savitarpio pagalbos sutartis, Lietuva tapo pasmerkta. Nors ir prievarta, tačiau „paprašė" sovietų pagalbos, tikėdamasi susigrąžinti Vilnių ne savo jėgomis, atgauti sostinę, pasigrobtą lenkų, ir... atidavė visą Lietuvą dar didesniam grobikui. Įsigalėjus savitarpio pagalbos sutarčiai, Sovietų Sąjunga privertė Lietuvos vyriausybę strategiškai svarbiausiose vietose Įkurdinti Raudonosios armijos dalinius. Jie įsikūrė irgi... labai ilgam. Kas Lietuvoje „šeimininkai", lietuviai labai greit pajuto.
Jaunoji žmona jau laikė rankose sūnų, džiaugėsi, kad auga sveikas ir stiprus, tik šį karta vyro nuotaikos nepraskaidrino nei sūnaus šypsena, nei žmonos švelnumas. Jam buvo aiškus šeimos likimas. Jis paėmė iš žmonos sūnų, glaudė prie savęs ir tylėjo. Elena jau žinojo, jog tokiomis akimirkomis niekas jos karininko nerimo neįveiks. Tačiau kai ką ji suprato ir be žodžių: vyro namuose nebebus. Galbūt už tai ji ir mylėjo užsispyrusiai drąsų karininką. Nuo tos atmintinos dienos, kai buvo pasirašyta sutartis su Sovietų Sąjunga, vyras išeidavo anksti, grįždavo vėlai, pavargęs, susirūpinęs ir tik šeimoje atgaudavo gerą nuotaiką. Rytais jau šalveno, artinosi žiema. Laikantis susitarimo, Lietuvos kariuomenė galėjo įžengti į Vilnių tik po to, kai iš jo pasitrauks Raudonosios armijos daliniai. Deja, Raudonoji neskubėjo. Rusų kareiviai siaubė Vilnių, plėšė butus, visuomeninius pastatus, parduotuves. Būtent dėl to pakeliui į Vilnių, prie demarkacijos linijos, Vilniaus rinktinės žygis buvo sustabdytas. Teko palaukti, kol „draugiška" Raudonoji laikinai baigs plėšikavusi. Vilniaus rinktinės kariams kantrybės užteko. Jie laukė dvi savaites. Ir... Motorizuotų rinktinės dalinių priešakyje lėkė motociklas, kuriuo drauge su bendražygiais važiavo kapitonas Jonas Semaška.
1939 metų spalio 28 dieną minios vilniečių sutiko Lietuvos kariuomenę. Sutinkančiųjų būryje buvo ir Vilniaus universiteto studentas Aleksas Oriška, kuriam likimas leido išlikti gyvam ir...
"Jie mus naikina, net neužėmę visos Lietuvos, naikina," - pasakė tada kapitonas Semaška. - Jei būtum pamačiusi, kokį nusiaubtą, prišiukšlintą Vilnių paliko Raudonoji armija! Gyventojai alkani, parduotuvės tuščios, išplėštos, bolševikai išgrobė viską, ką tik suspėjo pasiglemžti, o ko nespėjo ar nepajėgė - sudaužė. Tokia netrukus bus visa Lietuva... - kalbėjo ir neiškalbėjo žmonai susitvenkusio skausmo jaunas karininkas. - Ar žinot, koks žvėris via plėšriausias? - Visai nejuokinga: juk Rusija po revoliucijos ir kolūkių sukūrimo visiškai nusiaubta. Ten žmonės badauja.
Tą niūrią dieną kario knygelėje atsirado įrašas, kurį vėliau per tardymus pasimėgaudami cituos enkavedistai: „Gyvenimas - tai kova. Kaip medis miške, kad nebūtų užgožtas kitų, stengiasi aukščiau ir plačiau išskleisti šakas į saulę, iškelti savo viršūnę Į dangų, taip pat ir politinis tautos gyvenimas pagrįstas tais pačiais dėsniais. Prieš puolamąją jėga turi būti sukurta ne mažesnė ginamoji jėga. Tauta, kurią būtinybė priverčia gintis, tokias jėgas nuolat ir neišvengiamai turi ugdyti savyje. Mes to nepadarėme. Nespėjome?
Važinėjo po Vilnių Jonas Semaška su žmona ir baisėjosi tuo, ką matė. Ne visi Raudonosios armijos daliniai buvo išvesti iš Vilniaus, labai daug raudonarmiečių gyveno Šnipiškių kareivinėse. Elena su gailesčiu žvelgė į rusų kareivius.
"Pasirinkdami dievus, mes pasirenkame likimą", - užrašei Vergilijaus žodžius, visa širdimi jais įtikėjęs. Žodžiai buvo šventi, tik savąjį likimą, karininke, tu matei kitokį. Tu būsi laisvas, karininke, tikrai būsi laisvas, kai sustos širdis. Paskutinė tavo mintis nuskries į gimtus namus ir niekas tavęs nesulaikys. Pralenkęs žaibą, tu būsi su sūnumi ir mylimąja, tik nepakylėsi sūnaus ant rankų ir neapkabinsi savo moters, karininke, nes tu nebeturėsi kūno. Nesustok plakusi, širdie, tau dar labai daug teks iškentėti. Nesustok, nenurimk, leisk kariui numirti savo Tėvynėje, nors atėjo toks metas, kad lietuvis laisvas tik tada, kai nebeplaka širdis. Ir jei pasaulio akyse lietuvis laisvas tik negyvas, - vis tiek nesustok plakusi, širdie, - dar kario gimti namai toli, dar kario Tėvynė pavergta. Vėl praradai sąmonę, vėl tamsa aplinkui. Nežinai, ar kas nors tave pakels ir išneš iš mūšio lauko? Kol kauniesi už kiekvieno tau patikėto Lietuvos kario gyvybę, stengdamasis juos parvesti namo, išsaugoti prievarta išvarytų į karą gyvenimus, aš einu į tavo bendražygių jaunystę, į tavuosius gražiausius laimingus metus.
tags: #martynas #jauga #atimtas #vairuotojo