Dauguma santykių prasideda intensyviai ir emocingai, tačiau laikui bėgant kyla iššūkių, kurie išbando santykių stabilumą. Kai kurios poros šiuos išbandymus įveikdamos sustiprėja, o kitos - išsenka ir pasuka skirtingais keliais. Svarbiausia - suprasti, ar vienodai žiūrite į ateitį kartu ir ar gebate kartu įveikti sunkumus.
Meilė dažnai atrodo paslaptinga, dramatiška ir ne visada lengvai suprantama. Tokios meilės pilna filmuose, serialuose ir socialiniuose tinkluose. Tačiau ne viskas, ką matome ar girdime, yra tikra. Vienas stipriausių mitų yra tas, kad tikra meilė turi būti kupina dramų. Kad tikrai mylintys žmonės nuolat pykstasi, pavydi, stipriai išgyvena ir nuolat būna tik dviese. Filmai ir serialai dažnai rodo santykius, kuriuose ašaros, konfliktai ir įspūdingi atsiprašymai yra kasdienybė. Tačiau drama nėra meilės požymis. Dažniau tai nestabilumo ir nesaugumo ženklai. Tikroje meilėje nėra nuolatinio nerimo ar baimės kažką prarasti, tikra meilė neturi būti audra.
Kitas dažnas mitas, ir, tyrimu duomenimis, dažna jaunuolių nuomonė, kad pavydas yra meilės įrodymas. Vieni sako: „jei pavydi, vadinasi, jam/jai rūpi“. Tačiau pavydas iš tiesų reikia baimę, kontrolę, nesaugumą santykyje. Meilė atsiranda iš pasitikėjimo, o ne iš įtarinėjimų, žinučių tikrinimo ar reikalavimo „pasiaiškinti“. Jei žmogus tave myli, jis nesieks tavęs apriboti, kontroliuoti su kuo susitinki, ką veiki, kur eini. Meilė nėra, kai partneris/-ė tave pamatę/-čiusi besikalbant su kitu/-a griebiasi agresyvaus elgesio prieš tą žmogų.
Yra ir mitas, kad meilė yra viską iškenčianti galia. Tarsi, jei tik labai mylėsi, gali pakelti bet ką - net ir elgesį, kuris skaudina, žeidžia ar žemina. Esi tikriausiai girdėjusi/-ęs frazes kaip „meilė viską nugalės“, „reikia tiesiog būti kantriai/-iam“, „jei tik pasistengsi, viskas susitvarkys“. Bet meilė nėra priežastis likti santykiuose, kurie kelia nerimą, verčia jaustis kaltai ar mažina tavo savivertę. Meilė negali pakeisti žmogaus, kuris nenori keistis. Ji negali sutvarkyti destruktyvių įpročių ar išgydyti kitų žmonių žaizdų.
Taip pat gajus mitas, kad santykiai turi būti intensyvūs nuo pat pirmos dienos - aistra, idealizavimas, beprotiškas artumas. Tačiau staigus, „aklas“ artumas gali ne tik apsvaiginti, bet ir uždengti raudonas vėliavėles. Tikra, tvari meilė dažniausiai auga laikui bėgant - iš pažinimo, iš pagarbos, iš draugystės, iš gebėjimo būti kartu net tada, kai nuotaika ne pati geriausia.
Ir galiausiai - mitas, kad „meilė turi trukti amžinai, kitaip ji nebuvo tikra“. Tačiau meilė gali būti tikra ir svarbi net jei ji trunka pusmetį ar kelis metus. Meilė nėra matuojama trukme. Ji matuojama patirtimis, pagarba, augimu. Kartais santykiai mums atneša tai, ko tuo metu labiausiai reikėjo - pamoką, švelnumą, drąsą, savęs pažinimą. Meilės mitai gali atrodyti romantiški, bet jie dažnai uždeda nerealius lūkesčius - tiek sau, tiek partneriui/-ei. Tikra meilė nėra drama, kontrolė ar savęs praradimas. Ji yra tarpusavio pagarba, laisvė, atvirumas ir saugumas. Kai išdrįsti pažvelgti už mitų ribų, pamatysi, kad tikra meilė yra kur kas švelnesnė, brandesnė ir ramesnė, nei ją rodo filmai.
Kaip atpažinti tikrą meilę nuo susižavėjimo ar įsimylėjimo?
Kiekvienas iš mūsų daugiau ar mažiau blaškomės tarp meilės realiam gyvenimui ir žavėjimosi geidžiamu. Anot psichologo Igorio Satorino, toks ir yra didysis skirtumas tarp meilės ir įsimylėjimo. Paklauskite žmogaus, ir jis greičiausiai atsakys, jog meilė - vienintelė visam gyvenimui, amžina, o įsimylėjimų būna daug. Toks požiūris būdingas ne tik dviejų žmonių santykiams, bet ir daugeliui kitų gyvenimo sričių - darbo, pomėgių, dvasinės veiklos ir t.t.
„Paprastai kalbant, meilė - kai patinka tai, kas yra. Įsimylėjimas - kai tai, kas yra, nepatinka, bet „kažkur ten”, proto užkaboriuose, vaidenasi idealas ir ragina keisti tai, kas yra, pagal pačius geriausius matmenis. Šia prasme meilė yra priešinga įsimylėjimui. Anot I. Satorino, įsimylėliai amžinai ko nors laukia ir tikisi. Permainų, ypatingo dėmesio, rūpesčio - kad jų gražūs idealai būtų įgyvendinti. „Įsimylėliai nenori matyti, kas iš tiesų jiems prieš akis. Jie laukia, kada išrinktasis taps „teisingu” mylimuoju pagal įsivaizduojamą formatą. Įsimylėjėlis galvoja: kaipgi įmanoma, kad mylimasis jo nesuprastų?
Kodėl įsimylėjimą mes dažnai prilyginame narkotikui? „Todėl, kad jis leidžia numaldyti baimę, kylančią iš to, kad gyvenime nėra idealių atramų. Jeigu įsimylėjėlis neįsivaizduoja savo buvimo be mylimojo, tai, pasak I. Satorino, byloja, jog žmogus bijo pats savęs. Be partnerio jis jaučiasi nevisavertis, tad įsikimba į savo „antrąją pusę” kaip narkomanas į dozę. Gavus dėmesio „dozę” iš mylimojo, priklausomybė stiprėja. Įsimylėjėlį degina pavydas. Dažnas įsimylėjėlis atsisako pripažinti tokias realijas, apeliuodamas į savo „šventus” jausmus. Ir netgi kai gyvenimas negailestingais faktais perveria kiaurai pasakų svajones, nerealių vilčių dužimas ne kiekvieną priverčia padaryti konstruktyvias išvadas.
Psichologo teigimu, beveik niekam nepavyksta perprasti, kaip veikia giliai įsišaknijęs idealizmo mechanizmas, kurį savo psichikoje turime kiekvienas. Net pačių racionaliausių žmonių, kurie nesivaiko iliuzinių chimerų, „realumo laipsnis”, anot I. Satorino, ne visada atitinka tikrovę. Nors sąvokos „realumo laipsnis” arba „mylėti tai, kas yra” - taip pat iš subjektyvių sampratų rinkinio, vis dėlto meilė, pasak autoriaus, yra „tikroviška”: tai ir yra mėgavimasis tikrove, jos nepagražinant ir neiškreipiant susikurtais lūkesčiais. Idealizacijos mechanizmai dramatiškai veikia ne tik romantiškus santykius, bet ir visas kitas gyvenimo sritis.
I. Satorinas išskiria du socialinio aktyvumo tipus. Pirmąjį motyvuoja esamos situacijos pagerinimas. Antrąjį - džiaugsmas, kurį sukelia pats aktyvumo procesas. „Norėti tapti stipriam, išmokti naudingų dalykų, trokšti išvykti, laimėti… ir nieko nedaryti. Pažįstama? Tokia štai pseudomeilė savo pastangoms. Ją žinome visi”, - rašo autorius ir paaiškina: esą dailininkas iš pašaukimo apie visa tai nesvajoja. Jis tiesiog tapo, nes jam patinka tapyti. Kai ką panašaus I. Satorinas įžvelgia ir religijose. „Nepasitenkinimas savimi - kuras neurozei, nes bėgama paskui laimės fantomą, - rašo autorius. „Nesvarbu, kuo užsiimi, kol procesas teikia pasitenkinimo. Jeigu procesas - prievartinės priemonės dėl tikslo, dvasios ramybė tampa neįmanoma”, - konstatuoja psichologas.
Jis pripažįsta, jog nepasitenkinimas esamu ir būsimų tikslų siekimas gali išjudinti, tačiau toks judėjimas kupinas pasipriešinimo, vidinio slopinimo. „Lyg ir norisi eiti, tačiau kelias per sunkus, o keliautojas - iškankintas. Išimtis - tikslai, kurie - kaip įsimylėjimas - idealizuojami apvelkant nepramušamu vilties apdaru. Anot I. Satorino, juos palaiko „nepramušama viltis”, vedanti į būsimą „šviesą”, bet tuo pat metu ji skatina atsiriboti nuo realijų „tarsi nuo vakarykščio laiptelio, kuris apaugęs beprasmybėmis”. Ir kai kelias atveda į aklavietę, fanatikas jaučiasi taip, tarsi būtų įstrigęs savo įprastame gyvenime kaip kalėjime - be spalvingų idealų. Niekas mums neduoda garantijų, kad pasieksime „idealą”. „Idealizacija - nevienareikšmė materija. Tarsi sandoris su velniu, ji skatina „parduoti sielą” mainais į būsimą palaimą. Kai kada sandoris pavyksta, jeigu idealistas pasiekia išorinės sėkmės, tačiau jos teikiama laimė tęsiasi penkias minutes. Idealistai mano, jog sėkmė pagaliau leis pradėti gyventi džiaugiantis buvimo proceso, tačiau apsirūpinti garantuota meile visam gyvenimui - neįmanoma.
Ką daryti, kai jautiesi įkalintas dabartyje? Į šį klausimą vienareikšmiško atsakymo psichologas neturi. „Jo ir negali būti. Ekstremaliose situacijose bet koks kabliukas, bet kokia prasmė, suteikianti atramą, gali būti siūlas, vedantis į išsigelbėjimą, - sako autorius. - Tačiau kartais pakanka baigti idealų kautynes, ir pasirodo, kad jokio įkalinimo nėra. Everything in its right place. Viskas savo vietoje.
Taigi įsimylėliai amžinai ko nors laukia, tikisi ypatingo dėmesio, rūpesčio ir idealios atramos. Jie priklausomi, nes, įsikibdami į kitą, kompensuoja savo pačių trūkumus bei pažeidžiamumą. O mylintieji? „Beveik kiekvienas mąstantis žmogus periodiškai kenčia dėl savo pažeidžiamumo, - aiškina psichologas I. Satorinas. - Mums visiems trūksta pačių savęs, todėl nuolat ko nors norime. Jeigu būtų kitaip, jeigu žmogus būtų visiškai savarankiškas, jis atsisėstų amžinai meditacijai, mėgautųsi savo didybe ir daugiau nieko nestokotų. Idealiam žmogui nėra kur veržtis, ir apskritai nėra ko gyventi, nes jis jau idealios būsenos.
Žmogus, anot I. Satorino, - nevientisas. Ir šis mūsų nevientisumas - kaip nebaigta dėlionė, kurią, trokšdami pajusti būties pilnatvę, bandome surinkti iš išorinio pasaulio fragmentų. Vienas galingiausių būdų „pripildyti” vidinę tuštumą - meilė ir santykiai. Kai žmogus suauga ir savo pažeidžiamumo nebegali pamiršti paniręs į motinos glėbį, jis lieka vienas su netobulu pasauliu. Kito žmogaus trauka, santykių būtinybė - tai daugeliu atžvilgiu nesąmoningas troškimas susigrąžinti tai, kas buvo prarasta. Tačiau vaiko meilė - tai imanti meilė. Kai „suaugęs vaikas” iš santykių bando tik gauti, jis myli vaikiška, infantilia meile. Brandi meilė - tai pirmiausia dvi brandžios asmenybės, kurios dėl bendros ateities pasirengusios tobulinti save. Santykiai nebūna statiški, jie vystosi. „Pozityvi dinamika nereiškia, jog nėra trinties, barnių ir ginčų, tačiau visa tai veikiau išimtininiai atvejai nei nuolatinis santykių fonas, - dėsto I. Satorinas.
Artumas - tai ne tas pats, kas būti arti, sako psichologas. „Iš tiesų artimi žmonės net būdami toli vienas nuo kito nesijaučia vieniši. Tai ypatingas psichologinis laukas, kuriame jie išgyvena bendrumą. Ieškodami, kuo užpildyti savo „nepabaigtumą”, visuomenėje mes susirenkame tas savo „dėlionės” daleles, kurias nusižiūrime nuo kitų žmonių. Pagal šią logiką, geriausia pora - visiškos priešingybės. Tačiau čia esama vieno svarbaus niuanso. Maža atrasti skirtingus dėlionės fragmentus - jie dar turi būti to paties paveikslo.
Kas yra meilė?
Kaip ją apibūdinti? Į šitą klausimą atsakymų ieško ne tik dažnas žmogus savo gyvenime, bet ir mokslininkai, savo darbuose tyrinėjantys meilę. Vienas iš tokių mokslininkų psichologas Robertas Sternbergas išskyrė tris pagrindinius meilės komponentus ir aprašė septynias meilės rūšis.
Trys pagrindiniai meilės komponentai:
- Artimumas.
- Aistra. Seksualinė, fizinė trauka, susižavėjimas, susijęs su seksualumu, pasitenkinimu, žmogaus fiziologija, dar kitaip sakant, „chemija” tarp žmonių.
- Įsipareigojimas.
Ankstyvose santykių fazėse svarbi aistra ir artimumo atsiradimas, didėjimas - jie sudaro pagrindą sprendimui toliau tęsti santykius, įsipareigoti. Vėlesniuose santykiuose šių komponentų pasireiškimas ir svarba keičiasi priklausomai nuo santykių ir juose esančių žmonių.
Septynios meilės rūšys pagal R. Sternbergą:
- Tobula meilė. Meilė, turinti visus tris komponentus. Tokia, kurios ieškoma ir siekiama visą gyvenimą. Tobula meilė atspindi poros suderinamumą tiek aistroje, tiek artimume, tiek įsipareigojime.
- Romantiška meilė. Meilė apimanti artimumą ir aistrą. Tokia meilė gali būti tuomet, kai partneriai rodo vienas kitam šiltus jausmus ir palaiko artimą fizinį kontaktą, tačiau gali neįvardinti savęs kaip poros ar nevadina savo santykių meile.
- Susižavėjimas (Akla meilė). Tai tik aistra be artimumo ir įsipareigojimo. Tokios meilės pavyzdys - meilė iš pirmo žvilgsnio, vienos nakties nuotykiai arba ilgalaikiai romanai, kurių pagrindas nereguliarūs susitikimai ir lytinė trauka, tačiau neužmezgami gilesni santykiai. Praėjus tokiai meilei, buvęs įsimylėjėlis gali sakyti: „Nežinau, kas man pasidarė”, „pamečiau galvą”.
- Beprasmiška meilė. Joje įsipareigojimas yra dažniausiai nulemtas aistros. Tokiuose santykiuose nėra artimumo, emocinio ryšio. Dažniausiai viskas labai greitai užsiliepsnoja ir greitai baigiasi.
- Partneriška meilė. Šioje meilėje atsiskleidžia intymumas ir sprendimas.
- Tuščia meilė. Kai yra vien įsipareigojimas, be artimumo ir aistros. Tokią meilę R. Sternbergas vadina tuščia.
- Patikimas/simpatija. Šioje meilėje yra tik artimumas be aistros ir įsipareigojimo.
Kaip įvertinti, ar jūsų santykiai turi ateitį?
Sužinokite, ar judu tikrai judate viena kryptimi, ar vis dėlto einate skirtingais keliais. Tam, kad santykiai būtų tvarūs, būtina dalytis tomis pačiomis vertybėmis ir gyvenimo planais. Pasak psichologo Juano José Soza, tai padeda lengviau priimti sprendimus ir spręsti konfliktus. Net jei partneriai turi skirtingas vertybes, svarbiausia - pagarba, lankstumas ir gebėjimas rasti bendrą kalbą, be spaudimo atsisakyti savo esminių principų.
Psichologė Mary Kastro pabrėžia, kad gyvenimo vertybės tokios kaip sąžiningumas, pagarba, atsakomybė, empatija ir kt., yra vienas iš pagrindinių suderinamumo ženklų. Kai pora praleidžia daug laiko kartu, jie mato, kaip kitam rūpi įvairūs dalykai ir gali suprasti, ar jų gyvenimo vizijos sutampa. Jei tarp partnerių kyla nesutarimų dėl svarbių gyvenimo klausimų, tokių kaip vaikai, finansai ar religija, jų santykių ateitis priklausys nuo gebėjimo priimti kompromisus.
Emocinis ryšys ir poros suderinamumas yra esminiai ilgalaikių santykių elementai. Tačiau tai nereiškia, kad partneriai turi būti identiški. Kaip teigia ekspertai, emocinė gija palengvina tarpusavio supratimą, tačiau net ir skirtingos asmenybės gali turėti tvirtus santykius, jei yra pagarba ir bendravimo įgūdžiai. Svarbu ne tai, kiek partneriai panašūs, o jų gebėjimas suprasti ir efektyviai įvaldyti tarpusavio skirtumus. Vis dėlto jis įspėjo, kad kai vienas iš partnerių turi aukoti pomėgius ar gyvenimo būdo viziją, kad palaikytų santykius, gali išryškėti stiprus nesuderinamumas, vėliau galintis turėti įtakos ilgalaikiams santykiams.
Sveiki santykiai nėra tie, kuriuose nepasitaiko konfliktų, o tie, kuriuose nesutarimai sprendžiami pagarba ir kompromisais. Pasak psichologo, stiprūs santykiai remiasi pasitikėjimu, gebėjimu kalbėtis bet kokiomis temomis ir noru ieškoti kompromisų. Psichoterapeutė Liliana Tuñoque pabrėžia, kad svarbiausia - pozityvi komunikacija, kuri skatina problemų sprendimą, o ne kaltinimų ieškojimą. Empatija, nuoširdus jausmų išreiškimas ir aktyvus pašnekovo klausymasis padeda išvengti nereikalingų konfliktų.
Pasitikėjimas yra tvirtų santykių pamatas. Kai trūksta pasitikėjimo, atsiranda pavydas ir kontrolė, kurie paverčia santykius kova dėl valdžios, o ne bendru darbu. Pagarba reiškia partnerio individualumo pripažinimą, o pusiausvyra nereiškia, kad viskas turi būti dalijama tolygiai - svarbu, kad abu jaustųsi vertinami ir įsitraukę į santykius.
Stiprūs santykiai skatina partnerių augimą, o ne riboja jų nepriklausomybę. Geras partneris palaiko, domisi, motyvuoja ir džiaugiasi vienas kito pasiekimais. Be to, svarbu, kad santykiai leistų abiem asmenims jaustis laisvai ir neslopintų jų individualumo.
Meilė yra svarbus santykių pagrindas, tačiau ne vienintelis jų variklis. Stiprus emocinis ryšys grindžiamas pasitikėjimu, empatija ir gebėjimu priimti vienas kitą be kritikos. Be to, fizinis artumas taip pat vaidina svarbų vaidmenį. Pasak psichologės, pasitenkinimą santykiuose stiprina kalbėjimasis apie lūkesčius ir intymumą.
Pokyčiai yra neišvengiama gyvenimo dalis, todėl ir santykiai nuolat kinta. Gebėjimas kartu prisitaikyti prie naujų situacijų, iššūkių ir lūkesčių yra būtinas ilgalaikiams santykiams. Jei vienas partneris atsisako keistis, gali tekti pergalvoti santykių ateitį.
Kai santykiai tampa būtinybe, o ne sąmoningu pasirinkimu, atsiranda emocinė priklausomybė. Pasak psichologo, tokie santykiai pasireiškia nesugebėjimu būti laimingu vienam, savęs aukojimu ir baime likti vienišam. Sveikuose santyk}.${infog}uose abu partneriai yra laimingi kaip atskiros asmenybės ir renkasi būti kartu, nes tai juos praturtina.
Norint sužinoti, ar jūsų santykiai eina ta pačia kryptimi, verta atlikti kelis paprastus pratimus:
- Sudarykite sąrašą savo asmeninių ir bendrų vertybių.
- Parašykite savo dabarties ir ateities tikslus bei palyginkite su partnerio tikslais.
- Apmąstykite, kas santykiuose sekasi, o ką reikėtų tobulinti.
- Reguliariai skirkite laiko atviriems pokalbiams apie santykius.
- Suplanuokite bendrą projektą arba kelionę.
- Reguliariai kalbėkitės ramioje aplinkoje.
Britų psichologai išskiria net penkias pačias pavojingiausias ir tuštumą širdyje paliekančias meilės rūšis:
Erotinė meilė
Tai aistringa meilė, lydima stiprių emocijų ir ankstyvo seksualinio ryšio. Tai - staigi „cheminė reakcija“ arba - „meilė iš pirmo žvilgsnio“. Mylintieji erotinę meilę išreiškia žodžiais, liesdami vienas kitą. Jie trokšta kuo dažnesnio fizinio kontakto. Jie mano, kad meilė - teigiamų emocijų šaltinis ir svarbiausias gyvenime dalykas. Vis dėlto mylintieji erotiška meile nėra jos „apsėsti“.
Užvaldanti meilė
Tokia meilė visiškai užvaldo žmogų. Jo mintys, fantazijos dažnai kupinos nerimo, netikrumo, įtampos ir sukasi vien tik apie mylimąją/-ąjį. Troškimas nuolat matyti mylimąjį/-ąją labai stiprus, o trukdymai tai pasiekti sukelia daug skausmo. Dažnai pasireiškia jausmų kontrolės netekimas. Susikuriamos įvairios problemos dėl itin intensyvių jausmų, t.y. dažnai pasireiškia pavydo scenos („Kodėl nepaskambinai vakare?“, „Turi laiko draugams, o man ir nebelieka“ ir kt.), prisiimamas aukos vaidmuo („Aš dėl tavęs taip stengiuosi, o tau tai visiškai nerūpi“ ir kt.). Reikalaujama dėmesio, meilės patvirtinimo. Vienas vaikinas pasakojo, kad jis labai myli savo merginą, bet ji nuolat kontroliuoja jį - kur, su kuo būna, kada grįš ir t.t. Nuolatinė kontrolė išduoda žmogaus menką pasitikėjimą savimi, žemą jo savivertę. Užvaldyti meilės asmenys be mylimojo/-osios meilės gyvenime nieko daugiau nemato ir bet kuria kaina siekia tą meilę užsitarnauti, išlaikyti. Mylimasis gali pavargti nuo „apsėstojo“ įkyrumo ir dažnai ši meilė baigiasi nelaimingai - išsiskyrimu.
Beprasmiška meilė
Viena skaudžiausių meilės formų, kuri gali lydėti visą gyvenimą. Į šią meilės formą įeina ir meilė be atsako, ir meilė, paremta vien seksualiniais santykiais. Šios meilės formos dažniausiai neturi ateities, būtent todėl ir yra vadinamos beprasmėmis. Žmogui, mylinčiam beprasme meile, dažnai nėra lengva suvokti, kokioje beviltiškoje situacijoje jis yra. Labai dažnai tokios meilės forma išaiškėja tik praėjus nemažai laiko. Būna ir taip, jog tokia meile mylintys žmonės labai ilgai nesuvokia, jog yra įklimpę į prasmės neturinčius santykius. Kaip atskirti, jog myli beprasme meile? Nejauti pilnatvės, sunku sukurti harmoningą ryšį su kitu žmogumi, dažnai blaškaisi, tavo mintys apie meilę, santykius nuspalvintos tamsiomis spalvomis. Beje, tam, kad ištrūkti iš beprasmiškos meilės rato, žmonėms dažnai prireikia ir psichologų pagalbos.
Meilė kaip žaidimas
Tai vaikinams būdingesnė meilės rūšis. Tai tokia meilė, kai žmogus mėgsta „žaisti“ meilę ir ją laimėti. Toks asmuo gali vienu metu turėti kelis partnerius. Tokie asmenys nelinkę užmegzti patvarių emocinių ryšių. Jie lengvai gali pereiti nuo vieno partnerio prie kito. Žaidimu mėgaujamasi, kai yra tam tikra pusiausvyra santykiuose - ne per daug jausmo ir ne per mažai. Tai būdingi „meilužių“ santykiai, kai vieno jausmai suintensyvėja - kitas padeda jam išlaikyti savikontrolę ir atstumą. Moterims sunkiau yra būti „antroms“, nes moteris siekia daugiau draugiškos meilės, o vyrai mėgaujasi erotine meile.
Meilė, paremta tik kontrole
Čia dominuoja aistra, pavydas, savininkiškumas ir noras kontroliuoti kiekvieną akimirką. Mintys sukasi vien tik apie meilės objektą, jausmai tokie stiprūs, kad gali tapti nekontroliuojami. Pavyzdžiui, jeigu partneris neatsako į skambutį gali prasidėti pavydo scenos ir įtarinėjimai.
Tyrimų duomenys rodo, kad meilė romantiniam partneriui yra dažniausia meilės rūšis, ją jautė daugiau kaip pusė tyrimo dalyvių. Moterys meilę jaučia dažniau nei vyrai. Ilgesnį laiką santuokoje gyvenančios poros rečiau patiria romantišką meilę, o romantinė meilė labiau išblėsta moterims nei vyrams. Tačiau meilė sustiprėja, jei kurį laiką nematome savo partnerių, ir padeda jaustis geriau.
Kiekvienas iš mūsų daugiau ar mažiau blaškomės tarp meilės realiam gyvenimui ir žavėjimosi geidžiamu. Anot psichologo Igorio Satorino, toks ir yra didysis skirtumas tarp meilės ir įsimylėjimo. Paprastai kalbant, meilė - kai patinka tai, kas yra. Įsimylėjimas - kai tai, kas yra, nepatinka, bet „kažkur ten”, proto užkaboriuose, vaidenasi idealas ir ragina keisti tai, kas yra, pagal pačius geriausius matmenis. Šia prasme meilė yra priešinga įsimylėjimui.
Anksčiau minėta, kad įsimylėliai amžinai ko nors laukia ir tikisi. Permainų, ypatingo dėmesio, rūpesčio - kad jų gražūs idealai būtų įgyvendinti. Jie nenori matyti, kas iš tiesų jiems prieš akis. Jie laukia, kada išrinktasis taps „teisingu” mylimuoju pagal įsivaizduojamą formatą. Įsimylėjėlis galvoja: kaipgi įmanoma, kad mylimasis jo nesuprastų?
Kodėl įsimylėjimą mes dažnai prilyginame narkotikui? Todėl, kad jis leidžia numaldyti baimę, kylančią iš to, kad gyvenime nėra idealių atramų. Jeigu įsimylėjėlis neįsivaizduoja savo buvimo be mylimojo, tai byloja, jog žmogus bijo pats savęs. Be partnerio jis jaučiasi nevisavertis, tad įsikimba į savo „antrąją pusę” kaip narkomanas į dozę. Gavus dėmesio „dozę” iš mylimojo, priklausomybė stiprėja. Įsimylėjėlį degina pavydas. Dažnas įsimylėlis atsisako pripažinti tokias realijas, apeliuodamas į savo „šventus” jausmus. Ir netgi kai gyvenimas negailestingais faktais perveria kiaurai pasakų svajones, nerealių vilčių dužimas ne kiekvieną priverčia padaryti konstruktyvias išvadas.
Psichologo teigimu, beveik niekam nepavyksta perprasti, kaip veikia giliai įsišaknijęs idealizmo mechanizmas, kurį savo psichikoje turime kiekvienas. Net pačių racionaliausių žmonių, kurie nesivaiko iliuzinių chimerų, „realumo laipsnis” ne visada atitinka tikrovę. Nors sąvokos „realumo laipsnis” arba „mylėti tai, kas yra” - taip pat iš subjektyvių sampratų rinkinio, vis dėlto meilė yra „tikroviška”: tai ir yra mėgavimasis tikrove, jos nepagražinant ir neiškreipiant susikurtais lūkesčiais. Idealizacijos mechanizmai dramatiškai veikia ne tik romantiškus santykius, bet ir visas kitas gyvenimo sritis.
I. Satorinas išskiria du socialinio aktyvumo tipus. Pirmąjį motyvuoja esamos situacijos pagerinimas. Antrąjį - džiaugsmas, kurį sukelia pats aktyvumo procesas. „Norėti tapti stipriam, išmokti naudingų dalykų, trokšti išvykti, laimėti… ir nieko nedaryti. Pažįstama? Tokia štai pseudomeilė savo pastangoms. Ją žinome visi”, - rašo autorius ir paaiškina: esą dailininkas iš pašaukimo apie visa tai nesvajoja. Jis tiesiog tapo, nes jam patinka tapyti. Kai ką panašaus I. Satorinas įžvelgia ir religijose. „Nepasitenkinimas savimi - kuras neurozei, nes bėgama paskui laimės fantomą, - rašo autorius. „Nesvarbu, kuo užsiimi, kol procesas teikia pasitenkinimo. Jeigu procesas - prievartinės priemonės dėl tikslo, dvasios ramybė tampa neįmanoma”, - konstatuoja psichologas.
Jis pripažįsta, jog nepasitenkinimas esamu ir būsimų tikslų siekimas gali išjudinti, tačiau toks judėjimas kupinas pasipriešinimo, vidinio slopinimo. „Lyg ir norisi eiti, tačiau kelias per sunkus, o keliautojas - iškankintas. Išimtis - tikslai, kurie - kaip įsimylėjimas - idealizuojami apvelkant nepramušamu vilties apdaru. Anot I. Satorino, juos palaiko „nepramušama viltis”, vedanti į būsimą „šviesą”, bet tuo pat metu ji skatina atsiriboti nuo realijų „tarsi nuo vakarykščio laiptelio, kuris apaugęs beprasmybėmis”. Ir kai kelias atveda į aklavietę, fanatikas jaučiasi taip, tarsi būtų įstrigęs savo įprastame gyvenime kaip kalėjime - be spalvingų idealų. Niekas mums neduoda garantijų, kad pasieksime „idealą”. „Idealizacija - nevienareikšmė materija. Tarsi sandoris su velniu, ji skatina „parduoti sielą” mainais į būsimą palaimą. Kai kada sandoris pavyksta, jeigu idealistas pasiekia išorinės sėkmės, tačiau jos teikiama laimė tęsiasi penkias minutes. Idealistai mano, jog sėkmė pagaliau leis pradėti gyventi džiaugiantis buvimo proceso, tačiau apsirūpinti garantuota meile visam gyvenimui - neįmanoma.
Ką daryti, kai jautiesi įkalintas dabartyje? Į šį klausimą vienareikšmiško atsakymo psichologas neturi. „Jo ir negali būti. Ekstremaliose situacijose bet koks kabliukas, bet kokia prasmė, suteikianti atramą, gali būti siūlas, vedantis į išsigelbėjimą, - sako autorius. - Tačiau kartais pakanka baigti idealų kautynes, ir pasirodo, kad jokio įkalinimo nėra. Everything in its right place. Viskas savo vietoje.
Taigi įsimylėliai amžinai ko nors laukia, tikisi ypatingo dėmesio, rūpesčio ir idealios atramos. Jie priklausomi, nes, įsikibdami į kitą, kompensuoja savo pačių trūkumus bei pažeidžiamumą. O mylintieji? „Beveik kiekvienas mąstantis žmogus periodiškai kenčia dėl savo pažeidžiamumo, - aiškina psichologas I. Satorinas. - Mums visiems trūksta pačių savęs, todėl nuolat ko nors norime. Jeigu būtų kitaip, jeigu žmogus būtų visiškai savarankiškas, jis atsisėstų amžinai meditacijai, mėgautųsi savo didybe ir daugiau nieko nestokotų. Idealiam žmogui nėra kur veržtis, ir apskritai nėra ko gyventi, nes jis jau idealios būsenos.
Žmogus, anot I. Satorino, - nevientisas. Ir šis mūsų nevientisumas - kaip nebaigta dėlionė, kurią, trokšdami pajusti būties pilnatvę, bandome surinkti iš išorinio pasaulio fragmentų. Vienas galingiausių būdų „pripildyti” vidinę tuštumą - meilė ir santykiai. Kai žmogus suauga ir savo pažeidžiamumo nebegali pamiršti paniręs į motinos glėbį, jis lieka vienas su netobulu pasauliu. Kito žmogaus trauka, santykių būtinybė - tai daugeliu atžvilgiu nesąmoningas troškimas susigrąžinti tai, kas buvo prarasta. Tačiau vaiko meilė - tai imanti meilė. Kai „suaugęs vaikas” iš santykių bando tik gauti, jis myli vaikiška, infantilia meile. Brandi meilė - tai pirmiausia dvi brandžios asmenybės, kurios dėl bendros ateities pasirengusios tobulinti save. Santykiai nebūna statiški, jie vystosi. „Pozityvi dinamika nereiškia, jog nėra trinties, barnių ir ginčų, tačiau visa tai veikiau išimtiniai atvejai nei nuolatinis santykių fonas, - dėsto I. Satorinas.
Artumas - tai ne tas pats, kas būti arti, sako psichologas. „Iš tiesų artimi žmonės net būdami toli vienas nuo kito nesijaučia vieniši. Tai ypatingas psichologinis laukas, kuriame jie išgyvena bendrumą. Ieškodami, kuo užpildyti savo „nepabaigtumą”, visuomenėje mes susirenkame tas savo „dėlionės” daleles, kurias nusižiūrime nuo kitų žmonių. Pagal šią logiką, geriausia pora - visiškos priešingybės. Tačiau čia esama vieno svarbaus niuanso. Maža atrasti skirtingus dėlionės fragmentus - jie dar turi būti to paties paveikslo.
Meilė - nuostabus potyris. Puiku, kai viskas klostosi tinkama vaga - įsimylėjimas, aistra, vėliau sekantis abipusis supratimas, atsirandantis pasitikėjimas bei tarpusavio darna. Deja, ne visos meilės rūšys yra teigiamos.
Informacija spausdinta: 2011 11 04 ŠILELIS Nr.