2004 m. rugsėjo 23 d. Vilniuje, Žvėryno mikrorajone, lygiareikšmių Liepyno ir Sakalų gatvių sankryžoje įvyko dviems „Volvo“ automobiliams susidūrus. Šis eismo įvykis, nors ir atrodytų kaip eilinis eismo incidentas, vėliau virto ilgai trukusiu teisiniu procesu, kurio metu buvo sprendžiama dėl Mindaugo Glinskio ir Ramučio Romualdo Petravičiaus atsakomybės.
Vienas iš automobilio vairuotojų, tuometis 25-erių „Sostena“ generalinis direktorius Mindaugas Glinskis, vairavo beveik naują, galingą „Volvo S60“. Kitu automobiliu, senesniu „Volvo 460“, važiavo septyniasdešimtmetis sostinės pensininkas Ramutis Romualdas Petravičius kartu su žmona Ona Danute Petravičiene. Eismo įvykio metu R. R. Petravičius patyrė sunkią galvos traumą ir po kelių mėnesių ligoninėje mirė.
Avarijos aplinkybės ir teismų sprendimai
Avarija įvyko lygiareikšmių kelių sankryžoje. M. Glinskis teigė, kad važiavo apie 55 km/val. greičiu, tačiau ekspertai nustatė, kad jo automobilis „Volvo S60“ prieš susidūrimą judėjo mažiausiai 66 km/val. greičiu. Tuo tarpu R. R. Petravičius su „Volvo 460“, ekspertizės duomenimis, į sankryžą įvažiavo ne didesniu kaip 7 km/val. greičiu.
Situaciją apsunkino netoliese sankryžos, vos už 3 metrų, ne pagal taisykles pastatytas automobilis „Ford Sierra“. Ruošdamasis jį apvažiuoti, M. Glinskis persirikiavo arčiau kelio vidurio, tačiau netrukus sankryžos viduryje susidūrė su R. R. Petravičiaus vairuojamu automobiliu.
Pirmosios instancijos teismas M. Glinskį pripažino kaltu dėl avarijos. Teismas rėmėsi argumentu, kad M. Glinskis privalėjo įvertinti „Ford“ automobilį kaip kliūtį, pasirinkti saugų greitį ir bet kuriuo momentu turėti galimybę saugiai sustoti. Ekspertų skaičiavimais, saugus greitis šioje situacijoje būtų buvęs ne didesnis nei 40 km/val.
Tačiau Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir išteisino M. Glinskį. Teismas konstatavo, kad pagrindinė eismo įvykio priežastis buvo R. R. Petravičiaus pažeisti Kelių eismo taisyklių (KET) reikalavimai - nepraleidimas jam iš dešinės artėjančio automobilio.
Šis sprendimas sukėlė pasipiktinimą nukentėjusiosios O. D. Petravičienės pusėje. Ji kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą (LAT), kuris bylą grąžino nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. LAT teisėjų kolegija konstatavo, kad apygardos teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes ir nepagrįstai M. Glinskį išteisino.
Atsakomybės klausimas ir ieškiniai
Bylai grįžus į apygardos teismą, teisėjų kolegija, įvertinusi visas aplinkybes, pripažino M. Glinskį kaltu dėl eismo įvykio ir R. R. Petravičiaus mirties. Teismas konstatavo, kad M. Glinskio veiksmai, viršijant leistiną greitį ir neatsižvelgiant į riboto matomumo sąlygas, buvo pagrindinė eismo įvykio priežastis.
Teismas taip pat padidino našlei O. D. Petravičienei priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą nuo 20 000 iki 40 000 litų. Solidariai su M. Glinskiu šią sumą turėjo sumokėti ir bendrovė „Savas automobilis“, kuriai priklausė M. Glinskio vairuojamas automobilis. Be to, M. Glinskiui buvo priteista padengti ir O. D. Petravičienės advokatų paslaugų išlaidas.
Nukentėjusioji O. D. Petravičienė taip pat siekė prisiteisti turtinę žalą ir kompensaciją už patirtus nuostolius, įskaitant medikų kyšiams išleistus pinigus. Tačiau teismas dalį jos reikalavimų atmetė, motyvuodamas nepakankamu išlaidų pagrindimu.
Saugos sankryžose patarimai: kaip atpažinti pavojingas vairavimo situacijas ir išvengti avarijų
M. Glinskis, savo ruožtu, teigė, kad jis laikėsi KET reikalavimų ir turėjo pirmumo teisę kirsti sankryžą. Jis taip pat pabrėžė, kad R. R. Petravičius nebuvo prisisegęs saugos diržų, o tai galėjo turėti įtakos sužalojimų sunkumui.
Byloje buvo keliamas klausimas ir dėl saugos diržų naudojimo. Nors ekspertas negalėjo kategoriškai patvirtinti ar paneigti, ar R. R. Petravičius buvo prisisegęs diržus, teismas konstatavo, kad net ir neprisisegus saugos diržų, tai neturėjo lemiamos įtakos eismo įvykio kilimui ar žalai atsirasti. Pagrindine priežastimi liko M. Glinskio veiksmai.
Teisėsaugos institucijų požiūris ir KET interpretacija
Bylos nagrinėjimo metu skirtingos teismų instancijos skirtingai interpretavo KET reikalavimus, ypač susijusius su važiavimo greičiu, pirmumo teise lygiareikšmių kelių sankryžose ir saugaus greičio pasirinkimu.
Prokuroras byloje palaikė pirmosios instancijos teismo nuosprendį, teigdamas, kad M. Glinskis, artėdamas prie lygiareikšmių kelių sankirtos su ribotu matomumu, turėjo važiuoti saugiu greičiu, kad bet kokiu momentu galėtų sustabdyti automobilį. Jis taip pat pabrėžė, kad M. Glinskis neleistinai išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą.
Kita vertus, M. Glinskio advokatai argumentavo, kad greičio viršijimas savaime nesukelia pasekmių, jei kitas vairuotojas nepažeidžia KET. Jie taip pat teigė, kad R. R. Petravičius turėjo praleisti M. Glinskį, nes pastarasis turėjo pirmumo teisę kirsti sankryžą.
Galutinis LAT sprendimas ir vėlesni apygardos teismo verdiktai aiškiai parodė, kad vairuotojai privalo ne tik laikytis KET, bet ir gebėti tinkamai įvertinti situaciją, pasirinkti saugų greitį ir, esant būtinybei, imtis visų atsargumo priemonių, kad būtų išvengta eismo įvykių.
Ši byla išlieka pavyzdžiu, kaip sudėtingi teisiniai procesai gali tęstis ilgus metus, kol galiausiai nustatoma tiesa ir paskiriama atsakomybė už eismo įvykio pasekmes. Ji taip pat primena apie būtinybę vairuotojams būti itin atsakingiems kelyje, nepaisant jų amžiaus ar automobilio markės.