Dažnas miško savininkas, planuodamas parduoti savo mišką, susiduria su klausimu apie mokesčius. Suprasti, kada ir kokius mokesčius reikia mokėti parduodant mišką, yra itin svarbu norint išvengti nemalonių staigmenų ir tinkamai įvertinti realią sandorio naudą. Šiame straipsnyje aiškiai paaiškinsime, kokie mokesčiai taikomi pardavus mišką su žeme, kaip jie apskaičiuojami ir kada juos reikės sumokėti.
Kada reikia mokėti mokesčius pardavus mišką?
Parduodant mišką kartu su žeme, pagrindinis kriterijus, lemiantis, ar teks mokėti mokesčius, yra jūsų nuosavybės teisės į šį turtą laikotarpis. Jei savo mišką nuosavybės teise išlaikėte mažiau nei 10 metų, pardavimo metu jums atsiranda pareiga mokėti Gyventojų pajamų mokestį (GPM). Tačiau jei jūsų nuosavybėje miškas buvo ilgiau nei 10 metų, šio mokesčio mokėti nereikės.
Kaip apskaičiuojamas mokestis?
Jeigu jūsų miškas priklausė jums mažiau nei 10 metų, apskaičiuojamas skirtumas tarp jūsų miško pardavimo kainos ir jo įsigijimo vertės (arba vidutinės rinkos vertės, jei turtas buvo paveldėtas ar gautas dovanų). Šią turto rinkos vertę oficialiai nustato Registrų centras.
Taigi, paprastai kalbant:
- Jeigu pardavimo kaina didesnė už nustatytą turto rinkos vertę, mokesčiai bus skaičiuojami nuo šių kainų skirtumo.
- Taikomas standartinis Gyventojų pajamų mokestis (GPM), kuris Lietuvoje šiuo metu sudaro 15 % nuo minėto skirtumo.
Pavyzdys: Jeigu Registrų centras nustato, kad jūsų parduodamo miško rinkos vertė yra 20 000 €, o jūs jį parduodate už 25 000 €, skirtumas (pelno dalis) yra 5 000 €. Tokiu atveju jūs turėsite sumokėti 15 % mokestį nuo 5000 €, t.y. 750 €.
Kada reikia sumokėti šiuos mokesčius?
GPM mokestis, gautas pardavus mišką, yra mokamas pasibaigus kalendoriniams metams, kurių metu įvyko pardavimo sandoris. Deklaruoti pajamas ir sumokėti mokestį reikia iki kitų metų gegužės 1 d. Tai atliekama pateikiant metinę gyventojų pajamų deklaraciją Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI).
Kada mokesčių nereikia mokėti?
Kaip jau minėjome, jeigu jūsų parduotas miškas su žeme priklausė jums ilgiau nei 10 metų - Gyventojų pajamų mokesčio mokėti nereikės.
Papildomi mokesčiai ir jų problemos
Lietuvoje yra 260 tūkst. miško savininkų, valdančių 860 tūkst. hektarų miškų. Kasmet jų į biudžetą sumokamas nukirstos medienos mokestis siekia apie 5 mln. eurų. Dar kelis kartus didesnės sumos susidaro privatiems miškų savininkams mokant privalomąjį 15 % gyventojų pajamų mokestį. Būtent šis dvigubas apmokestinimas varo į neviltį privačius miškų savininkus, nes neįmanoma konkuruoti nei su valstybinių miškų valdytoju, nei su kaimyninėmis šalimis.
Prieš 8 metus Seime priimant Miškų įstatymą buvo aiškinta, kad privačių miškų savininkai savo įmokomis prisidėtų prie kelių sutvarkymo. Miškų įstatymas numato, kad miško savininkams tenka pareiga patiems savo lėšomis sutvarkyti kelius, nekalbant apie kokius nors kitus papildomus mokėjimus. Bet kai kas pamiršta ir tą aplinkybę, kad miškų savininkai, pirkdami kurą, automatiškai mokamais akcizais pildo kelių tvarkymo programą. Tad kad ir kaip žiūrėtum, privačių miškų savininkai už kelius sumoka keturis kartus: patys sutvarko savo lėšomis, sumoka akcizą pirkdami kurą, atskirai moka kelių mokestį ir dar 5 % nuo pajamų už parduotą žaliavinę medieną.
Akivaizdu, kad šis papildomas 5 procentų mokestis pagal savo struktūrą ir apmokestinimo objektą yra apyvartos mokestis, o valstybėms yra draudžiama nustatyti tokius mokesčius. Teigiama, kad 5 procentų apvartos mokesčiu yra finansuojamas ne tik kelių remontas, bet ir miškotvarka bei priešgaisrinė ir sanitarinė apsauga. Priešgaisrine ir sanitarine apsauga visų formų nuosavybės miškuose rūpinasi valstybė. Žibalo į ugnį papylė ir Konstitucinis teismas, išaiškinęs, kad pajamos iš 5 proc. Tad kyla retorinis klausimas: kodėl aktyvioji privačių miškininkų grupė papildomai šias funkcijas turėtų finansuoti? Jei būtų manoma, kad privačių miškų savininkai privalo prisidėti prie priešgaisrinės apsaugos, reikėtų numatyti taiklius prioritetus. Kita vertus, jei būtų nuspręsta, kad turėtų prisidėti visi, toks mokestis turėtų būti nustatomas visiems miško žemės savininkams, o ne kuriai nors išskirtinei grupei.
Mokestis už parduotą medieną ir nenukirstą mišką
Jeigu Jūs esate miško valdytojas ir gavote pajamų už parduotą žaliavinę medieną, paruoštą Jūsų valdomame miške, ar už parduotą valdomą nenukirstą mišką, tuomet nuo šių pajamų privalote apskaičiuoti ir sumokėti privalomuosius atskaitymus. Šis mokestis turi būti sumokėtas pasibaigus metams, iki kitų metų gegužės 1 d., pateikiant deklaracijos FR0463 formą.
Nuo 2015 m. sausio 1 d. visi miško valdytojai (fiziniai ir juridiniai asmenys) privalo apskaičiuoti ir sumokėti privalomuosius 5 procentų atskaitymus į valstybės biudžetą iš pajamų, gautų už parduotą žaliavinę medieną, paruoštą jų valdomuose miškuose, ir už parduotą jų valdomą nenukirstą mišką.
Valstybinio miško valdytojai (juridiniai asmenys) iš pajamų, gautų už parduotą žaliavinę medieną, paruoštą jų valdomame miške ir už parduotą jų valdomą nenukirstą mišką, privalo apskaičiuoti ir į valstybės biudžetą papildomai sumokėti privalomuosius 10 procentų atskaitymus.
Miško valdytojai, kurie yra fiziniai asmenys, privalomuosius atskaitymus privalo apskaičiuoti, sumokėti ir mokesčių administratoriui pateikti tinkamai užpildytą deklaraciją FR0463 (02 versija), kalendoriniams metams pasibaigus, iki kitų kalendorinių metų gegužės 1 d.
Apskaičiuotus privalomuosius atskaitymus miško valdytojai privalo sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą pagal mokesčių administratoriaus, t. y. Valstybinės mokesčių inspekcijos, nustatytą įmokos kodą - 1001.
Žemės mokestis
Esate žemės mokesčio mokėtojai, jei turite privačios žemės. Pagrindinis teisės aktas - Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymas. Mokesčio mokėtojai: Žemės savininkas - fizinis asmuo ir juridinis asmuo.
Mokesčio objektas - Fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausanti Lietuvos Respublikoje esanti privati žemė, išskyrus miško žemę ir žemės ūkio paskirties žemę, kurioje įveistas miškas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
Mokesčio tarifai: Nuo 0,01 procento iki 4 procentų žemės mokestinės vertės. Konkrečius žemės mokesčio tarifus nustato kiekviena savivaldybė individualiai.
Mokestinis laikotarpis - Kalendoriniai metai. Nauji žemės savininkai mokestį turi mokėti jeigu žemė įsigyta pirmąjį pusmetį, - už visus metus; jeigu žemė įsigyta antrąjį pusmetį, - nuo kitų kalendorinių metų.
Žemės mokesčio nebereikia mokėti, kai: žemė perleidžiama pirmąjį pusmetį, - tais pačiais metais; žemė perleidžiama antrąjį pusmetį, - nuo kitų metų.
Žemės mokesčio sumokėjimas: Žemės mokestį apskaičiuoja centrinis mokesčių administratorius ir užpildytas žemės mokesčio apskaičiavimo deklaracijas mokesčio mokėtojams pateikia iki einamojo mokestinio laikotarpio lapkričio 1 dienos. Žemės mokestis už einamuosius mokestinius metus turi būti sumokėtas iki einamojo mokestinio laikotarpio lapkričio 15 dienos.
Miško kelių priežiūra ir finansavimas
Apie nepravažiuojamus, suniokotus miško kelius kalbama senai ir daug. Aplinkos viceministras Ramūnas KRUGELĮ, Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos (LMSA) pirmininką dr. Algis GAIŽUTĮ, Valstybinės miškų tarnybos viešųjų ryšių specialistą Ūdrį STASELKA, Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos atstovus, Varėnos r. savivaldybės Merkinės seniūną GintautąTEBĖRA ir UAB „Dzūkijos mediena“ direktorių Marių VALUKYNA. Situacija aktuali, apie ją dažnai kalbama, tačiau daugiau paviršutiniškai, nesigilinant ir neieškant sprendimų.
Pirmiausiai- jau dabar yra įstatymais numatyta, kad kelią sugadinęs asmuo yra įpareigoti atstatyti tokio kelio stovį į buvusią būklę arba privalo kelio savininkui atlyginti jo turtui padarytą žalą. Kelių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad keliai nuosavybės teise priklauso valstybei, savivaldybėms, juridiniams ar fiziniams asmenims. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms, o vidaus keliai (tarp kitų ir miško keliai) - valstybei, savivaldybėms, kitiems juridiniams ir (ar) fiziniams asmenims.
Taigi, jei kelias yra vietinės reikšmės, aukščiau minėtą teisę reikalauti atlyginti turtui padarytą žalą turi teisę kelio savininkas - savivaldybė, kurios teritorijoje yra kelias ir kuriai nuosavybės teise šis kelias priklauso, arba juridinis ar fizinis asmuo. Bėda ta, kad dar daug per miškus einančių bendrai naudojamų vietinių kelių yra bešeimininkiai, t.y. niekam nepriklauso, nei žemės, ar miško savininkui, nei urėdijai ar savivaldybei.
Antra-apie kuriuos kelius eina kalba? Jeigu apie miško kelius, tai savo laiku tokių vidinių kelių miškuose tinklas buvo įrengtas ne grybautojams, ne medžiotojams ar stovyklautojams. Miško keliai miškininkų pastangomis buvo įrengti būtent paruoštos medienos išvežimui ir miškų priešgaisrinei saugai. Dabar jais Lietuvoje gali naudotis visi ir tuomet ima piktintis, kad su miesto sąlygoms pritaikytu automobiliu kažkur sunku pravažiuoti. O kur privažiuoja, atskiri piktavaliai dar atveža “dovanų” į svetimas valdas: naudotų padangų, statybinio laužo ar net buitinių šiukšlų.
Nemažoje dalyje ES valstybių, pavyzdžiui, kaimyninėje Lenkijoje, miško keliais gali važinėti tik juos prižiūrintys miškininkai ir savininkai; pašaliečiams apskritai draudžiama važiuoti miško keliais automobiliu be leidimo. Jei kalba eina apie bendro naudojimo vietinius kelius, einančius per miškus, tuomet ir dabar gaudamas Leidimą miškui kirsti asmuo pasirašytinai pasižada, kad jei darbų metu bus sugadinti keliai, tai juos įsipareigoja sutvarkyti iki buvusios būklės.
Esmė yra ta, kad būtų aiškiai priskirta- kurie keliai kieno balanse ir kas atsako už jų priežiūrą. Kad neliktų niekieno (bešeimininkių) kelių ir kad būtų skiriamos reikiamos lėšos tų kelių priežiūrai, remontui ir tvarkymui iš visų sumokamų mokesčių šiam reikalui. Esame įsitikinę, kad dalį lėšų miško kelių tvarkymui būtinas gauti savivalda.
Miškų įstatyme taipogi įtvirtinta nuostata, kad už miško kelių priežiūrą ir tvarkymą tiek valstybiniuose, tiek privačiose miškuose yra atsakinga valstybinės įmonė „Valstybinių miškų urėdija“ (VMU). Tačiau tvarko tik tuos kelius, kuriuos prisiima į savo balansą. O dauguma - juk neįforminti ir jų įtraukti į prižiūrimų balansą pastangų nedaroma praktiškai jokių. Be to, jei VMU tvarko per miškus einančius kelius, o kaip su per laukus ir kaimus einančiomis atkarpomis, jei jos nepriskirtos tvarkymui? Būtina, kad būtų išspręstas kelių priskyrimo į konkrečios savivaldybės/institucijos balansą ir atsakomybės už eismo reguliavimą klausimas. Juk tik savivaldybėms (seniūnijoms) ir urėdijai suteikiama teisė reguliuoti transportą viešo naudojimo keliais keliukais. Pridursiu, kad šalia savininkų valdų einantys keliukai jiems dažniausiai nepriklauso, ir jie neturi jokių galimybių reguliuoti kas ir kaip tais keliais važiuoja. Juo labiau- nei seniūnijos, nei urėdija nesiima remontuoti ir prižiūrėti kelių, kurių nėra perėmę į savo balansą. Būtent čia, pasikartosiu, viena pagrindinių problemų - didelė dalis vietinių keliukų - bešeimininkiai.
Čia galima būtų įvardinti ir dar vieną paradoksą. Tai: miško savininkai ir miško darbus atliekančios rangovinės įmonės, kurios negauna „žalio“ kuro, bet moka pilną akcizo mokestį už sunaudojamą kurą, o surinkti iš čia į biudžetą pinigai neina privačių miško kelių priežiūrai, nors turėtų eiti. Iš Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų per privačius miškus einančių kelių priežiūrai skiriamas finansavimas- apvalus nulis. Mat, net ir tie nedideli pinigai, kurie ateina iš visų bendrai mokamų mokesčių miško keliams, jie urėdijai skiriami per valstybinius miškus einantiems keliams tvarkyti. O nuo 2015 m. išimtinai miškų savininkams yra įvestas vienintelis toks ES papildomas 5 % mokestis nuo galutinės pardavimo kainos (ne nuo pelno ar pajamų, bet būtent- nuo kainos) ir, neva, tikslu - privačių miško kelių tvarkymui. Nei ūkininkai, nei bendrovės, nei medžiotojai ar grybautojai tokio 5 % mokesčio nuo realizuojamos produkcijos galutinės kainos nemoka kaimo kelių tvarkymui, nors žemdirbių sunkiasvorė technika keliais irgi važinėja.
Dabar surinktų už 5 % mokestį dalį pinigų Aplinkos ministerija skiria urėdijai, o VMU gautus pinigus naudoja, kaip jau sakyta, tik įteisintų ir priskirtų miško kelių tvarkymui. O nuošalyje ir toliau lieka gruntiniai miško keliai be žvyro dangos, neturintys sankasų. O juk būtent šių būklė blogiausia, nes jie netvarkomi dešimtmečiais.
Privačių miškų savininkų teigimu, iš šių lėšų kol kas nebuvo sutvarkyta nė pusė metro kelio. Anot miško savininkų, įvedus naują mokestį, miško kelių priežiūra jiems esą dvigubai pabrango, nes dabar už kelių tvarkymą jie moka du kartus - patys juos taisydami ir dar mokėdami 5 % mokestį.
Anot privačių miškų savininkų, Lietuvoje jie išskirtinai apmokestinami, nes nė viena kita Europos Sąjungos šalis netaiko privačių miškų savininkams analogiško apyvartos pobūdžio mokesčio nuo pardavimo pajamų. „Jei jau primityviai, be jokios analizės ir pagrindimo, sumąstyta dar vienu mokesčiu nuo visų gaunamų pajamų apmokestinti privačių miškų savininkus, kyla klausimas, kodėl išskirta tik viena socialinė grupė? Juk miško keliais naudojasi ir ūkininkai, medžiotojai ir kt. Be to, visi transporto valdytojai moka degalų akcizo mokestį, mokamas mokestis už krovinines transporto priemones. Iš šių lėšų turi būti finansuojamas visų kelių tvarkymas ir priežiūra. Tačiau dabar į Kelių priežiūros ir plėtros programą Finansų ministerija perveda tik 55 % degalų akcizo pajamų, o iš kelių priežiūrai skirtos programos privačių miškų keliams neskiriama nė lito. Taigi, mokesčius mokame, o finansavimo nėra“, - aiškino A.Gaižutis.
