Gyvenimas, kaip bakuganas, dažnai nustebina išsilankstydamas į situacijas ir žmones, kurių neplanavai ir nesitikėjai. Patėvystė man neabejotinai tapo tokiu netikėtumu - niekada nemaniau, kad teks su ja susidurti, juolab apie ją rašyti, atrodė, kad patėviais gali tapti bet kas, tik ne aš.
Statistika rodo, kad Lietuvoje išsiskiria per 40 procentų susituokusių porų. Daugiau nei pusė turi jaunesnių nei 18 metų vaikų, kurių didžioji dalis lieka gyventi su motinomis. Vadinasi, daugelio vaikų gyvenime anksčiau ar vėliau atsiranda patėviai. Ir čia kalbama tik apie oficialiai susituokusias (ir išsituokusias) poras. Pasižvalgęs po savo artimąją aplinką matau, kad ji, po teisybei, statistiką tik patvirtina. Aplinkui mane visai nemažai patėvių, tik anksčiau to nepastebėjau, netapatinau jų su šiuo vaidmeniu, nesidomėjau šia tapatybės dalimi. Vieni rūpinasi ne savo biologiniais vaikais visą laiką, kiti dalinasi laiku su biologiniais tėčiais. Vieni priėmę šią sudėtingą situaciją, kiti dar tik mokosi tai daryti. Vieni jau baigę misiją - vaikai užaugę, palikę namus, kiti tik pradeda šį kelią.
Nuo to pirmojo susitikimo kavinėje praėjo daugiau nei dveji metai. Dabar jau moku žaisti bakuganais: pasirodo, kiekvieno kovinio roboto galia pažymėta skaičiumi, ir dviese mėtant juos ant žemės galima greitai išsiaiškinti, kuris stipresnis. Patyriau nemažai, bet tai anaiptol ne patirtis, galinti virsti patarimų rinkiniu. Dalykai, kuriuos teko ir tenka išgyventi - netikėtai kylantys tapatybės klausimai, kompleksai, konkurencijos ir įtampos apraiškos. Žinoma, ne vien tai - patėvystė apdovanoja, moko, augina, brandina, dažnai tiesiog labai juokina. Tačiau ji kelia daugybę įdomių klausimų apie ribas, vaidmenis, atsakomybes, teisę į auklėjimą ir net meilę.
Štai kodėl kilo mintis parašyti tekstus, sujungiančius mano paties ir kitų patėvių patirtis, psichologų ir kitų mokslininkų įžvalgas bei žvilgsnį į kitas kultūras. Mane labiausiai domina, ką išgyvena vyras santykyje su ne savo biologiniais vaikais, ypač tada, kai jų gyvenime toliau dalyvauja biologinis tėvas. O jis, kaip pamatysime, beveik visada dalyvauja net tada, kai jo nėra. Ar mes, tie, kurie ryžomės žengti žingsnį į tokį santykį - esame trukdis, pleištas, įkaltas į pirmapradės šeimos konstruktą, pleištas, dėl kurio konstrukcija sugriuvo? Ką mūsų patėvystės supratimas sako apie laiką, kuriuo gyvename?
Nebuvo sunku rasti patėvių, norinčių kalbėtis. Įdomu, kad beveik visi pageidavo likti anonimai. Kad ir kaip būtų, pašnekovų anonimiškumas man iš pradžių atrodė keistas, o vėliau net ėmė patikti. Jų neapibūdinu, nepasakoju asmeninių aplinkybių (nebent tai būtina kontekstui suprasti). Bet kaip turėčiau elgtis su savo istorija? Juk aš, pasirinkdamas rašyti šiuos tekstus, anonimu likti negaliu. Nors ir pats nenoriu pasakyti per daug, saugodamas kitų privatumą. Kita vertus, būtų neteisinga tiesiog prisidengti pašnekovų balsais, tyrimų citatomis, abstraktybėmis ir nepasakyti nieko apie save. Tapęs patėviu, gana greitai ėmiau žiūrėti į tai ne vien kaip į gyvenimo patirtį, bet ir kaip į tam tikrą kūrybos formą, įdomią, vis naujų įžvalgų ir įvykių pasiūlančią medžiagą. Tokia strategija padeda atsitraukti, pažiūrėti į viską iš šalies, o to neretai prireikia. Retsykiais dienoraštyje užfiksuoju kokią nors situaciją, pokalbio fragmentą.
Kalbos ir tapatybės sankirta
Vienas įdomiausių reiškinių keliamečio vaiko elgesyje yra neįtikėtinai spartus kalbos mokymasis. Šnabžda sau po nosimi naujai išgirstą žodį. Prašo paaiškinti sąvoką. Staiga pasako ką nors, ko iš jo nesitikėjai. Sugalvoja visiškai naują žodį (mano favoritas - „žvejoklė“). Nors mokslininkai teigia, kad smegenų plastiškumas išlieka visais žmogaus gyvenimo tarpsniais, palyginę suaugusiųjų kalbos lankstumą su vaikų, pamatysime, kad mūsų plastiškumas ne toks jau ir plastiškas. Kalbininkai mėgsta sakyti: kalba gyva, nuolat kintanti. Žinoma, tačiau jos gyvumas lėtas kaip sraigės, o netobulumas ir ribotumas pribloškia taip pat dažnai kaip grožis.
Kalba - atskiras pasaulis, į kurį įžengiame tikėdamiesi, kad jis atitiks materialųjį. Norėdamas per kalbą išreikšti pasaulį, kuriame gyvenu, sunkiai galiu tai padaryti, nes nėra tam tinkamų žodžių. Visuomenė sutarusi, kad kalbėsime tam tikru būdu, bet tas būdas neatitinka mano tikrovės. Netikusi kalba gimdo netvarką ir nesėkmes, sakė Konfucijus.
Pavadina patėviu nebent tada, kai susipykstam, kai nori įžeisti, pabrėžti, kad aš - ne tėvas, tik patėvis. Tiesą sakant, niekada nesiejau savęs su šia sąvoka. Juk vaikai turi tėvą. Manau, kad nelabai etišką prieš tėvą ir vaikus save taip vadinti, nesijausčiau gerai taip elgdamasis. Pats nevartoju žodžio „patėvis“, bet esu girdėjęs, kad vaikas taip mane vadina būdamas su draugais. O kai pats kalbu apie jį kitų žmonių akivaizdoje, visuomet vadinu vardu. Jis taip pat manęs nevadina tėčiu. Tiesą pasakius, jis nevartoja jokio kreipinio į mane. Tiesiog nesako jokio žodžio. Žodžio „patėvis“ vengiu, jis man nenatūralus, turintis neigiamų konotacijų.
Kad lietuviškose pasakose dominuoja pamotės, o patėvių beveik nėra, patvirtina ir tautosakos žinovai. Naujienų portale „Delfi“ publikuotame straipsnyje „Piktąją pamotę išstumia blogasis patėvis?“ senųjų pasakų tyrinėtoja dr. Jūratė Šlekonytė teigia, kad pasakose aprašomų atvejų, kai į šeimą ateina naujas vyras, ji nežinanti: „Patėvis lietuvių liaudies pasakose neminimas, nebent atskiruose jų variantuose, bet ne tipuose, - sako mokslininkė.
Tačiau pakanka žvilgtelėti į lietuvių kalbos žodyną, kad pamatytume, jog į patėvius buvo žiūrima ne ką pozityviau nei į pamotes. Kokį patėvio portretą piešia tautosaka? Nepatikimas, smurtaujantis, griežtas, varžantis, kritikuojantis… Kraupoka, tiesa? Prisipažinsiu - keleto tame pačiame žodyne esančių neutralių ir netgi vieno švelniai deminutyvinio posakio („Tu turi patėvužėlį kaip ir tikrą tėvelį“) sąmoningai neįtraukiau į sąrašą dėl stipresnio efekto.
Patėvystės suvokimas skirtingose kultūrose
Tam pritaria ir psichologė docentė Rasa Bieliauskaitė: „Kultūriškai taip susiklostė, kad patėvis, o ypač pamotė, siejami su mirtimi. Pasak mokslininkės, toks supratimas - netinkamas, nes vaikas, jei jo tėvai nėra mirę, visada juos turi.
Jai antrina psichologė Rimantė Eidukevičiūtė, teigianti, kad apie pakeitimą nereikėtų galvoti net tada, kai tėvas miręs: „Net ir tokiu atveju tėvas toliau egzistuoja prisiminimuose ir vaizduotėje. Vaikas, pakliuvęs į kokią nors situaciją, gali savęs klausti: o kaip reaguotų mano tėtis? Kaip jis dabar elgtųsi? Jeigu vaikas nematė tėvo nuo kūdikystės, galbūt apskritai niekada nematė, paauglystėje jis vis tiek ims svarstyti: o koks mano tėvas? Ką aš iš jo gavau? Turėdamas priimti patėvį, vaikas gali baimintis, kad tai darydamas išduos tikrąjį tėvą, nesaugos jo atminimo.
Jeigu jaučiame, kad šis žodis netinka nei dėl jame glūdinčio pakeitimo veiksmo, kuriam nelemta išsipildyti, nei dėl jį aplipusių mitologinio blogio, mirties prasmių, kodėl jį vartojame? Štai, pavyzdžiui, prancūzai rado. Anksčiau vartotų žodžių „patėvis“ (parâtre) ir „pamotė“ (marâtre) jie po truputį atsisakė. Taip pasielgė pastebėję, kad žodžiai įgavo menkinančią, negatyvią prasmę, daugiausia iš pasakų, kur šie veikėjai, kaip ir pas mus, neigiami; marâtre netgi tapo blogos biologinės motinos sinonimu. Vietoj šių žodžių imta vartoti neutralesnius beau-père ir belle-mère, kurių pažodinis vertimas - „gražus tėvas“ arba „graži mama“.
Anglosaksų šalyse paplitęs terminas stepfather, kurio tiesioginis, mums visiems geriausiai suprantamas vertimas būtų „per žingsnį tėvas“. Kai pagalvoji, visai patogu - jeigu rašyčiau šiuos tekstus angliškai, pavadinčiau juos „Dešimt žingsnių, kaip tapti geru tėvu per žingsnį“. Įdomu, kiek tokių patarimų jau prirašyta?
„Kiekviena sudėtinė šeima susikūrusi ant netekties“, - sako psichologė R. Eidukevičiūtė. Lyndan Warner ir Gabriella Erdélyi knygoje „Patėvių šeimos Europoje ir už jos ribų 1550-1900 m.“ atkreipia dėmesį, kad 2011 m. Jungtinių Tautų Europos ekonominės komisijos (UNECE) darbo grupė šeimų ir namų ūkių klausimais „vartojo terminą „pertvarkyta šeima“ (angl. reconstituted family), o ne „patėvių šeima“ (angl. stepfamily).
Autorės rašo, kad nuo šio amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžios vis ryškiau matyti, jog terminas „patėvių šeima“ atgyvena, o „mišrios garsenybių poros mieliau propaguoja pozityvesnį santykių, sukurtų po tėvų skyrybų ir naujos santuokos, atspalvį“. „Bonus mama“, o ne pamotė, „bonus sūnus“, o ne posūnis, siekia panaikinti piktos pamotės stigmą.
Beje, R. Psichologė R. Bieliauskaitė patvirtina, kad taip tikrai būna: „Labai gerai, kai biologiniai tėvai sugeba palaikyti kontaktą dėl vaiko auklėjimo ir kartu sprendžia pagrindinius klausimus, pavyzdžiui, susijusius su vaiko mokykla ar popamokine veikla. Dar geriau, kai tėtis su antrąja žmona ir mama su antruoju vyru gali susėsti visi kartu ir pasitarti.
Susėsti visiems kartu ir aptarti svarbius klausimus? Prie tokios galimybės (ne)realumo dar grįšiu vėliau. Skamba ne itin natūraliai. Šiek tiek vartotojiškai.
Žodžių galia ir šeimos dinamika
Mąstau apie dvi darybas - žodžių ir šeimos. Apie tai, kiek viena atitinka kitą. Kai į galvą šovė šis žodis, kurį laiką jį pasilaikiau mintyse, tada nusprendžiau surengti nedidelį eksperimentą. Stebėjau, kaip kilnojasi antakiai ir niekas nesupranta, apie ką aš. Jaučiausi lyg vaikas, meškerę vadindamas žvejokle - savaip įžodindamas pasaulį, nes taip patogiau, įdomiau, linksmiau. Galiausiai noriu pasidalinti dar vienu terminu, nedaug nusileidžiančiu prancūziškajam beau-père. Mūsiškis terminas - „piktas tėtis“. Prašymas pažaisti piktą tėtį reiškia, kad turiu nutaisyti žemą griežtą balsą ir garsiai „auklėti“ berniuką dėl kokio nors jo sufantazuoto prasižengimo - paslėpto daikto arba atsikalbinėjimo. Tai - vienas mėgstamiausių mūsų žaidimų.
Svarbiausia, kad žodžiai padėtų susikalbėti. Pavyzdžiui, svarstai pirkti dviratį ir gatvėse imi regėti tik tinkamus, netinkamus, iš dalies tinkamus arba labai patinkamus dviračius. Štai pravažiuoja vienas labai gražios spalvos, kitas gal visai nieko, bet aukštokas, tas labai tiktų, bet tikriausiai per brangus.
Įžengus į naują santykį, man taip atsitiko su tėčiais. Tada savęs paklausiau: kaip galiu būti tikras, kad tie vyrai parduotuvėse ir kino teatruose - tikrai tėčiai? Štai pavyzdys iš praėjusios vasaros. Dirbome pajūryje. Tokios situacijos visada truputį primena kokią nors TV komediją arba absurdo vaidinimą. Laikas tarsi sustoja, visi sustingsta savo būsenose amžinybę trunkančią akimirką: man nepatogu, nežinau, ką atsakyti; vaikas šiek tiek pyktelėjęs; tas, kuris paklausė, sutrikęs; jeigu aplinkui yra daugiau suaugusiųjų, jie smalsiai stebi, jeigu vaikų - šypsosi. O juk gyvename laikais, kai labai stengiamės, kad būtų patogu.
Branduolinės šeimos mitas ir decentralizuoti modeliai
Kas apskritai yra ta branduolinė šeima? Branduolys - kažkas giliai, pačiame centre, kažkas nedalomo, nekeičiamo, nepajudinamas egzistencijos centras. Irena Juozeliūnienė straipsnyje „Šeiminio gyvenimo sociologija: pokyčiai ir įvairovė“, aptardama britų sociologės Deborah Chambers knygą, pastebi, kad, „nepaisant intymumo ir šeiminės organizacijos pokyčių, branduolinės šeimos idėja tarptautiniu mastu išlieka galinga ikona, įkūnijanti mitą apie šeiminių vertybių aukso amžių.
Trumpam nustokime svarstyti apie šeimines struktūras ir pažvelkime į kitokias. Bakterijų - pirmosios gyvybės formos žemėje - genetinė medžiaga laisvai plaukioja visame kūne. Įvairūs decentralizuoti tinklai, pavyzdžiui, dabar tokios populiarios blokų grandinės, veikia be vieno centrinio mazgo - jų struktūra paskirstyta visiems dalyviams. Net demokratinį valdymą galima vadinti neturinčiu branduolio, jeigu branduolį suprantame kaip vieną centrinį sprendimų priėmimo tašką. Kodėl vardinu šiuos pavyzdžius?
Beje, egzistuoja dar vienas toks fenomenas. Fraktalas - save atkartojantis vaizdas, erdvinė sistema, kurios bet kuris fragmentas atspindi visos sistemos formą, o struktūrinės savybės pasikartoja skirtingo dydžio dalyse. Jį nesunku pamatyti analoginiu, bet skausmingu vaikystėje išmėgintu būdu - smarkiai užspaudus užmerktų akių vokus, arba ne taip skaudžiai - kompiuterio ekrane. Gal būtų galima teigti, kad patėvystė - tai tėvystės fraktalas.
Visuomenės požiūris ir išankstiniai nusistatymai
Kartą, kai važiavome su mergaite, sustabdė policija. Ji miegojo, o aš mintyse kartojau: „Tik neklauskit, kas čia kaip.“ Neturėjau nei savo dokumentų, nei jos. Esu kilęs iš musulmoniškos šalies, kur žodis „patėvis“ turi stiprų neigiamą krūvį: pasakos, serialai nuo vaikystės piešia patėvius kaip šaltus, net žiaurius. Kai pradėjau santykius su vieniša mama, daugelis aplinkui svarstė, kodėl renkuosi moterį su vaiku, tarsi negalėčiau rasti „laisvos“. Toks išankstinis visuomenės nusistatymas slėgė, bet labiausiai slėgė, kad to nenorėjo priimti ir mano tėvai. Gal požiūris ir nėra labai neigiamas, bet vis tiek juntamas atstūmimas.
Esu net susidūręs su pašaipomis. Pavyzdžiui, laive buriuodamas, uždarytas savaitei su tais pačiais penkiais vyrais. Neišvengiamai prasideda kalbos visokiomis temomis. Aš nieko neslepiu - sakau, gyvenu su trimis vaikais. Tada prasideda klausimai: „Tai kiek jų tavo?“ Sakau - nė vieno. Ir pasipila: „Rimtai? Kietas vyras, o gyvena su trimis vaikais, ir nė vienas nėra jo.“ Dažna kitų vyrų nuostata, kad esi kažkaip pralošęs. Ta amžina vyriška konkurencija! Aš gal ir linkęs į varžybas, bet ne šitokias.
Danielle Shapiro, tyrinėjusi tėvų ir patėvių patiriamo streso lygius, 2014 m. atliktame tyrime atkreipia dėmesį: „Tėvai, turintys tradicinių pažiūrų apie lyties vaidmenis ir šeimą, gali kelti sau tam tikrus standartus, kuriuos sunku įgyvendinti, kai jie tampa iš prigimties netradiciniais tėvais - pavyzdžiui, patėviais ar pamotėmis. Priimdami netradicinį tėvystės vaidmenį, patėviai ar pamotės gali susidurti su neatitikimu tarp savo idealo - tradicinės, lyties normomis paremtos šeimos, - ir savo realybės kaip netradicinių tėvų; kuo didesnis šis neatitikimas tarp idealo ir tikrovės, tuo didesnį stresą jie gali...
Tapatybės ir atsakomybės klausimai
Per vieną iš Vasario 16-osios minėjimų klausiausi Vytauto Landsbergio kalbos. Viena iš minčių buvo, kad 2020-ųjų Lietuvoje viršų ima godulys. Pirmoji mintis buvo apie Grigeo šūdų vamzdį, dėka kurio įmonė uždirbo milijonu kitu daugiau.
Long story short - organizavau sau darbo vietą kitame mieste. Su darbdaviu turiu susitarimą, kad darbo vietos kainą apmoka įmonė, o už apgyvendinimą esu atsakingas pats. Kadangi tiek darbo vietą, tiek apgyvendinimo vietą nuomoja ta pati kompanija nusprendžiau sutaupyti kelias dešimtis eurų ir paprašiau, kad dalis pragyvenimo išlaidų būtų perkelta darbo vietos kaštams. Apie savo gobšumą net nesusimąsčiau iki tol, kol apie tai išsiaiškino mano vadovas. Tai kas vyksta aplink mus - yra mūsų visuomenės atspindys. Vienam tai - keli sutaupyti milijonai visuomenės gerovės sąskaita, kitam 32 eurai įmonės sąskaita.
Apskritai dažnai įmonės pinigai ir turtas atrodo kaip mistinė gėrybių skrynia. Ji atrodo visada pilna ir menkas nugriebimas liks nepastebėtas ir nekaltas. Nuo vaikystės mačiau pavyzdį, kai įmonės automobilis yra naudojamas savaitgalio pasivažinėjimams su šeima ar statybinių medžiagų gabenimui, dabar iš draugų girdžiu kaip įmonės sąskaita mokama už asmeninio automobilio parkavimą arba neišnaudota darbui skirto kuro norma pardavinėjama draugams žemiau rinkos kainos, siekiant išsigryninti likutį. Pusantrų metų važinėjau autobusais Vilniuje be bilieto arba aktyvuodavau m. ticket tik tada, kai pamatydavau kontrolę (dėl tokių kaip aš dabar bilietėlis aktyvuojasi po 15 sekundžių). Amerikoje nepalikdavau arbatpinigių kavinėse, nors žinodavau, kad tai vienintelis ženklus padavėjos darbo užmokestis. Pirkau daug bilietų į renginius su studento nuolaida, nors baigiau universitetą prieš keletą metų. Žinojau, kad už sutartas sąlygas EvoEstate man mokės už pirmus 20 atvestų investuotojų. Perkopus šią ribą komisinio dydis turėjo sumažėti, tačiau nieko nedariau kurį laiką, kad ir toliau uždirbčiau daugiau.
Kitas kapšas iš kurio savintis yra taip natūralu, kad žmonės net nesibodi pasigirti į jį neprisidėję - mokesčių vengimas. Aš mokesčių sumoku keliolika tūkstančių eurų per metus ir nemėgstu tų, kurie elgiasi kitaip. Visgi esu dviveidis ir pats skatinu mokesčių vengimą. Gedimino prospekto bobutės yra mano asmeninis pavyzdys - esu įsitikinęs, kad jos mokesčių nemoka, tačiau perku iš jų gėles. Man jų puokštės patinka ir yra pigesnės nei kitur, nes tetos 99% nemoka mokesčių, susijusių su prekyba. Jeigu bobutė yra viena, žala - minimali. Šiame pasaulyje lengva tapti turtingu būnant sąžiningu. Problemos pripažinimas - nemalonus ir pilnas savigraužos. Tačiau prisipažinimas - pirmas žingsnis žudant godų homo sovieticus.