Nors darbų į vyriškus ar moteriškus pastaruoju metu nebedera skirstyti, yra specialybių, kuriose vienos ar kitos lyties darbuotojas atrodo neįprastai. Sunkvežimių vairuotojo kabina daug metų buvo išimtinai vyriško pasaulio dalimi. Tačiau viskas keičiasi.
Bendrovė „Bunasta“, kurią logistikos pasaulyje žino beveik visi, bendradarbiauja su daugeliu vežėjų. „Daugelis daro kalendorius su gražiomis merginomis, dažniausiai modeliais, prie vilkikų. Mes nutarėme padaryti kažką panašaus, tačiau su realiomis vilkikų vairuotojomis,“ - pasakoja J. Kilusiai idėjai veikiančiųjų asmenų rasti nebuvo ypatingai sunku. Paieškoti reikėjo, bet sunkvežimius vairuojančių moterų kalendorius metų sandūroje dar sykį įrodė, jog darbščios, kruopščios, išmanios ir žavios moterys net ir sunkiosios technikos pasaulyje nepamiršta moteriškumo.
Buvo laikas, kai dėl įvairių - dažniausiai politinių - užsakovai jų krovinį vežti į vienoje ar kitoje šalyje registruotų vilkikų priekabas. Dabar vis dažniau užsakovas nori, kad krovinį vežtų viena ar kita moteris. Pasirodo, sunkvežimių vairuotojų trūkumo spragas labai sėkmingai mėgina užpildyti būtent moterys. Užsakovai patenkinti jų punktualumu, pareigingumu, kruopštumu.
„Mūsų muitinės tarpininko skyriuose per parą apsilanko apie 150 vilkikų vairuotojų ir vis dažniau tarp jų pamatome moteriškus veidus. Dažname automobilių servise ar garaže galima išvysti įvairių kalendorių. Dažnai juose - seksualios, nedaug drabužių apsirengusios merginos. Šis kalendorius - kitoks. Ir „Bunasta“ nepabijojo parodyti nepagražintas realias vairuotojas - tokias, kokios sėda prie sunkiosios technikos vairo kiekvieną dieną.
Moters požiūris į sunkvežimio vairavimą
„Aš galiu - taip sakiau ir tarnaudama kariuomenėje, ir pasirinkusi vairuotojos kelią. Mėgstu jausti, kad 40 tonų paklūsta mano moteriškoms rankoms. O jei sakysite, kad šis darbas - ne „bobų“ reikalas, tai paprieštarausiu, jog tarp vairuojančių vyrų pasitaiko tikrai nemažai bobiškai besielgiančių. 24 m. „Tiems, kurie klausia, ar nėra sunku vairuoti tokią techniką, atsakyčiau, jog jei būtų sunku - nevairuočiau. Man patinka ir darbo sąlygos ir pats darbas - jame nebūna monotonijos.
„Šią profesiją ne aš pasirinkau, ji pasirinko mane. Būtent taip jaučiuosi, pagalvojusi apie šį pasirinkimą. Man visada patiko didelės mašinos, visada patiko keliauti, kad ir kokio ilgumo būdavo kelionė, niekada nejausdavau namų ilgesio. Kelias yra tai - ko man reikia, kas mane traukia, kas mane ramina. Jei per ilgai esu vienoje vietoje, pradeda kankinti kelio ilgesys, klajūno siela manyje neranda sau vietos. Bandžiau visa tai savyje užgniaužti, nuslopinti kelio ilgesį, pamiršti visa tai, norėjau gyventi kaip visi, turėti šeimą. Deja, kelio ilgesys buvo stipresnis, ir man nepavyko nuo to pabėgti. Tada pasiryžau keisti savo gyvenimą: išsilaikiau trūkstamų vairuotojo kategorijų egzaminus ir pradėjau dirbti. Iki tol išbandžiau daug ką, bet visi kiti darbai greitai atsibosdavo, nustodavo džiuginti ir pradėdavau galvoti kuo užsiimti, kad būtų įdomiau. Dabar to nebėra. Tie beveik dveji metai pralėkė kaip viena diena: ne atostogų laukiu, o darbo. Atsisėdu į vilkiką, rankos ant vairo, priekyje begalinis kelias, po kojomis - variklio gausmas. Ir visas pasaulis nutolsta, problemos pasimiršta... Sunku atpasakoti šį jausmą, bet dabar aš jaučiuosi esanti ten kur turėjau būti jau seniai.
Jos kasdieniai „arkliukai“ - „Mercedes-Benz Actros“, yra tekę vairuoti MAN, „Renault Premium“. Bene vyriausia sunkvežimių vairuotojų kalendoriaus herojė - Irena. „Man visada patiko vairuoti, tai pati sau mečiau iššūkį - negi nesugebėsiu vairuoti „fūros“? Pavyko, be to, labai norėjau pamatyti daug pasaulio šalių. Darbas man patinka: daug naujų vaizdų, veidų, įspūdžių. O kasdieniame darbe moteriškos charakterio savybės tik padeda - mes esame atsargesnės, mažiau rizikuojame, jei lyginsime su vyrais. Nors ir be rizikos nuotykių pasitaiko. Kroatijoje važiavome pagal užsakovo nurodytas koordinates: pasirodo, buvome gavę biuro, o ne sandėlio adresą, tad policijai teko piko metu stabdyti eismą, patraukti nuo šaligatvio kitas mašinas, kad aš iš siaurų senamiesčio gatvelių išvairuočiau.
„Tik tada jį gali atlikti gerai. Ir visai nesvarbu - vyras ar moteris sėdės prie sunkvežimio vairo. Man labai patinka ši profesija. Kai pradėjau lankyti sunkvežimių vairuotojų kursus, iš pradžių norėjau įrodyti, jog ir merginos gali vairuoti tokią techniką. 39-nerių Rasa kasdien vairuoja „Mercedes-Benz Actros“, o tuo metu kai laiką leidžia namie - „Ford Galaxy“. Per metus iki 200 000 km nuvažiuojanti mergina sako, kad neegzistuoja vyriško ir moteriško darbo, visos specialybės lygios.
Moterys ir automobiliai: autoservisų ir parduotuvių perspektyva
Pasak autoservisus ir autodalių parduotuves valdančios bendrovės „Eoltas“ autoserviso vadovo Gintaro Vainausko, kol kas iš dvidešimties klientų tik apie 3 yra moterys. „J problemos įvardijamos tiesiog - sugedo. Nieko nuostabaus, kadangi ne dažna moteris gerai išmano automobilius. Jos žino, kaip atsidaryti dureles, kur įpilti kuro ir kad po kapotu kažkas burzgia. O toliau - atvažiuoja į servisą, kur joms padedama, jei iškyla kažkokių problemų. Žinoma, negalima sakyti, kad visos moterys nieko nesusigaudo automobiliuose. Rečiausiai užsuka tos, kurios jau tiksliai žino, kas atsitiko“, - sako G. Vainauskas. Jo teigimu, jeigu moteris vieniša arba vyras nesirūpina jos automobiliu, gedimai būna standartiniai kaip ir visose mašinose - nepriklausomai nuo to, kas sėdi už vairo. Kalbant apie labiau prižiūrimus automobilius, autoserviso vadovas pastebi, kad moterys išties pasirūpina langų skysčiu. Jei prietaisų skydelyje užsidega lemputė (vyrai kitą kartą sustoja, atsidaro variklio dangtį ir bando ieškot, kas atsitiko), jos sustoja, nieko nepabandžiusios iškart skambina į servisą ir prašo informacijos: „man užsidegė lemputė tokioj ir tokioj vietoj, toks ir toks modelis, ką man dabar daryt?“ Tada joms pasakoma, ką daryti - važiuoti tiesiai į autoservisą ar nekurti variklio, ar kelti ant transportuojančios mašinos ir vežti taisyti į servisą.
Esą moterys retesnės viešnios autoservisuose, pritaria ir autoservisų sistemos „A1 alternatyva“ vyresnysis vadybininkas Linusis Alekna: „Moterys kreipiasi rečiau ir su paprastesnėmis problemomis nei vyrai - šie apie techniką išmano daugiau. Dažniausiai vyrai maždaug žino bėdą, moka ją apibūdinti, o moterys atvažiuoja nežinodamos, kas nutiko, automobilis nevažiuoja ir viskas. Problemos būna smulkios: reikia pakeisti lemputę (vyrai tai pasidaro patys), mašinoje nuolat dega kažkoks simbolis (lemputė) - moteris nebežiūri, kas rašoma vairuotojo vadove ar automobilio eksploatavimo knygelėje, o važiuoja į servisą“.
Į servisą užsuka ir nuolatinės keleivės, ir važiuojančios pro šalį „Eolto“ atstovo teigimu, autoservisai turi nuolatinių klienčių, bet yra ir važiuojančių pro šalį - pavyzdžiui, iš Klaipėdos į Vilnių. Jei joms kažkas atsitinka, užsuka. „Iš esmės, moterys aptarnaujamos taip pat kaip ir vyrai, išskyrus tuos atvejus, kai reikia detaliau paaiškinti techninius dalykus ar padėti nusinešti pirktas prekes. Būna ir tokių klienčių: „Man čia nieko nereikia, tik padarykit, kad šita lemputė nedegtų“. Pradedama joms aiškinti, o šios: „Oi, aš čia nieko nesuprantu“. Tada tokioms klientėms nieko ir nepaaiškinsi, per prievartą nieko neįkiši. Jei žmogus domisi, jam bus visada pasakyta išsamiau, kas atsitiks kažko nesutvarkius“, - sako G. Vainauskas. Specialisto teigimu, dabar moterys dažniausiai perka rimtesnius, naujesnius automobilius, tad nemaža dalis problemų jau nebeaktualios. Kai buvo žiguliukų, moskvičiukų laikai, moterys buvo priverstos žinoti daugiau techninių dalykų, kadangi automobiliai gesdavo dažnai. Dabartinės mašinos yra daug patikimesnės ir ilgaamžiškesnės: tiek variklis, tiek stabdžiai, tiek kitos sistemos. Todėl techniniai dalykai didžiajai daliai moterų pradeda visai neberūpėti - mašina turi važiuoti, tai tik susisiekimo priemonė.
„A1 alternatyvos“ specialistas L. Alekna įžvelgia jaunėjančio automobilių parko ir dažnėjančių planinių aptarnavimų tendencijas. „Vis daugiau žmonių, tarp jų ir moterų, supranta, kad prevencinę apžiūrą geriau padaryti laiku, o ne šalinti gedimus. Tarkim, laiku atlikti eksploataciją, laiku pasikeisti tepalus, nevažiuoti tiek, kad kaladėlės imtų trintis jau metalas į metalą, tuomet ir diskai ilgiau tarnaus, ir patys stabdžiai. Kalbant apie padangas, taip pat juntamas poreikių augimas, aišku, tai susiję su perkamąja galia. Jau įsigyjami geresni produktai: tikros žieminės ir vasarinės padangos, didėja aukštesnio lygio ir geresnių produktų paklausa“, - pastebi L. Alekna.
Tepalų keitimas ir prevencinės apžiūros
„Prieš aštuonerius metus buvau sutikęs vienintelę moterį, kuri sakė: „man patinka išsitepaluoti. Negalvokit, kad aš moteris ir bijau tepalo. Man įdomu. Aš kombainą kaime pati susitvarkau“. Galima tik stebėtis, kai sutinki tokias moteris“, - šypsodamasis sako G. Vainauskas. Jo teigimu, dažniausiai paklausus moterų, kada paskutinį kartą keitė tepalus, sako: „praeitą vasarą“. Iš tiesų tepalus keisti reikia nuvažiavus 10-15 tūkst. kilometrų. Moterų supratimu - kas pusę metų. Juk per tiek laiko galima nuvažiuoti ir 40 tūkst., ir 10 tūkst. kilometrų, o galima nevažinėti ir visai. Taigi tepalų keitimas priklauso ne nuo laiko, o nuo variklio darbo, matuojamo nuvažiuotu atstumu. Varikliui yra nustatytas tam tikras tepalų darbo limitas, po to tepalas praranda tepimo savybes ir visos variklyje esančios detalės dyla daug greičiau. Pagrindinis specialisto patarimas moterims - važiuoti į servisą, nesvarbu į kokį, ir keisti tepalus, tuo pačiu paprašyti, kad patikrintų automobilį. „Sumokėti reiks nedaug ir papildomų įpareigojimų nebus, užtai jos žinos, kad automobilis yra tvarkingas. O radus problemą, galės spręsti ar iš karto taisyti, ar atidėti vėlesniam laikui. Tokią reguliarią patikrą geriausia atlikti kas 10 tūkst. nuvažiuotų kilometrų (kai keičiami pusiau sintetiniai tepalai), o ne kas dvejus metus. Profilaktiškai reikia patikrinti važiuoklę, leisti meistrui paklausyti, kaip dirba variklis, ar nėra kokio papildomo garso, pačioms pasižiūrėti , ar yra langų skysčio, ar visos lemputės veikia“, - pataria G. Vainauskas.
Netradiciniai atvejai ir patarimai vairuojančioms moterims
„Važiuoja su aukštakulniais batukais, o koja kartais nuslysta nuo pedalo, tad pasitaiko visko. Na, aišku, tai nėra dažnai, tačiau būna, kad sumaišo skysčius, kuriuos reikia įpilti į tam tikrą vietą.. Ne kartą ir ne du yra atvažiavusios moterys, kurios vietoj benzino prisipylė dyzelino arba atvirkščiai“.
„Būna taip: paspaudus automobilyje esantį mygtuką, jis turi užsifiksuoti, antrąsyk paspaudus, atšokti; moteris paspaudė, mygtukas neužsikabino ir atšoko, tai ji įkišo plaukų smeigtuką. Taigi problemą išsprendė paprastai, - pasakoja „Eolto“ atstovas. - Posūkių lemputės nemirksi - vis tiek važinėja kaip yra. Arba važiavo su drauge, užsiplepėjo, kuras į pabaigą, užsidegė lemputė, tada ji greitai užsuko į degalinę ir vietoj benzino įsipylė dyzelinio kuro. Po to autoservise nustebusi sako: „ką jūs, aš tikrai pyliau benziną“. Na, kaip benziną, jei bake dyzelinas? Kita vertus, negalima sakyti, kad taip tik moterims atsitinka“.
„Iš tiesų, moterys paprastai nesilaiko vienos vairuotojo taisyklės - prieš sėdant už vairo, automobilį reikia apsižiūrėti: ar padangos nenuleistos, ar ventiliai neišsukti, ar lempos neišdaužtos. Vėliau jas susistabdęs inspektorius neklaus, kada tai įvyko. Bus pasakyta, kad automobilis netvarkingas ir pažeidžiamos kelių eismo taisyklės. Apžiūrėti automobilį prieš lipant į jį yra labai paprasta - gramdant apšalusius langus juk nesunku užmesti akį, ar viskas tvarkoje. Žinoma, jei oras blogas, visi mes įbėgam, užsidarom ir važiuojam. Tuo tarpu kažkas gali būti atsitikę: gal ratus užblokavo, gal padangų nėra, o gal lempos nešviečia“, - sako G. Vainauskas.
Taip pat kasdienis nepatogumas - eismo kamščiai. Specialistas pataria, stovint automobilių grūstyje, neužsiimti papildomais darbais, netinkamais automobilyje: nesilakuoti nagų, nesidaryti makiažo ar šukuosenos. Jo teigimu, reikia tiesiog atsipalaiduoti, sėdėti ramiai - tuomet paprastai užmetama akis į prietaisų skydelį. Jei užsiimama pašaliniais darbais, nepastebima, kaip veikia automobilio prietaisai: gali variklis užkaisti, mašina imti riedėti. Stovėdamas vietoje, ypač senesnis automobilis, gali imti veikti komplikuotai - dažniausiai užkaista variklis (užstringa daviklis, kuris reaguoja į aušinimo skysčio temperatūrą ir įjungia ventiliatorių), aušinimo skystis išvaromas lauk. Tada atsitinka bėda - automobilis sugenda vidury gatvės. Moterims, vairuojančioms automobilį su automatine pavarų dėže, ilgiau stovint kamštyje patariama įjungti neutralią pavarą: variklis neapsikraus ir nereikės laikyti paspaudus stabdžių, susitaupys šiek tiek kuro.
Moterys autodalių parduotuvėse
Priešingai nei vykstant į autoservisą, autodalių parduotuvėse apsilankoma žinant ar numanant, ko reikia. Pasak „Eoltas“ mažmeninės prekybos vadovo Eimanto Čepanausko, ką reikia įsigyti, moteris dažniausiai informuoja jų vyrai, draugai ar meistrai. „Paprastai jos atvyksta turėdamos tikslą patenkinti vyrų ir jų automobilių poreikius. Būna taip, kad vyrai dirba, neturi laiko, o moterys, pavyzdžiui, laisvesnės - tai jos ir atsiunčiamos pasirūpinti automobiliu. Kitas dažnas atvejis - kai nuvažiuoja į servisus su kažkokiomis problemomis ir ten nėra reikalingų detalių, tuomet joms tiksliai pasakoma, kur reikia nuvykti, ką nupirkti. Tad jos atvažiuoja jau žinodamos, ko reikia. Beje, moterų, apsilankančių autodalių parduotuvėse, vidutiniškai sudaro tik apytiksliai 3-5 proc. Ten jos linkusios nusiųsti savo vyrus, draugus ar meistrus“, - sako E. Čepanauskas. Vis dėlto, jo teigimu, kuo toliau, tuo labiau moterys tobulėja šioje srityje, pradeda daugiau išmanyti ne tik apie vairavimą, bet ir apie pačius automobilius; dažniau būna juokinga, kai vyrai visiškai nesiorientuoja.
„Kaip ir gyvenime, taip ir čia vyrai rodo atitinkamą dėmesį moterims. Padeda joms geriau išsiaiškinti, ko reikia, nuneša nupirktas detales į automobilį. Jei moteris atvažiuoja pirkti, pavyzdžiui, valytuvų, tai pardavėjai nueina ir pasižiūri, kokių reikia. Be abejonės, moterims suteikiama didesnė pagalba. Visgi natūralu, kad vyrai išmano daugiau apie automobilius ir jiems reikia mažiau pagalbos“, - pasakoja E. Čepanauskas.
„Eolto“ mažmeninės prekybos vadovo teigimu, moterys atvažiuoja į parduotuvę ir iškart pastebi visokius užvalkalus, aksesuarus. „Matome jų susidomėjimą. Yra tam tikros prekių grupės, kur nereikia specialaus išmanymo, jos išties patraukia moterų dėmesį: visokie kvepaliukai automobiliams, šluotelės. Taip pat kai kurios apžiūrinėja kėdutes vaikams, perka jas dovanų“, - sako jis.
Istorijos: pokyčiai ir iššūkiai
Likimas Alinai Račkovskajai nepašykštėjo išbandymų. Vos devyniolikos ji pastojo. Nors nėštumas buvo sklandus, gimdamas sūnus patyrė rimtą kojos traumą ir vaikščioti išmoko jau su protezu. Šiuo metu šeimoje auga keturi vaikai: be negalią turinčio vyresnėlio - 19-mečio abituriento Dominyko, yra 16-metė dukra Emilija bei 6-mečiai dvynukai Alanas ir Ostinas. Vaikai - didžiausias Alinos turtas ir pagrindinis variklis siekti vis naujų gyvenimo tikslų. Derindama motinystę ir profesinį gyvenimą ji dirbo daugybę įvairių darbų ir dabar, kaip pati sako, gali puikiai rūpintis tiek gyvūnais, tiek ir žmonėmis - yra baigusi veterinarijos padėjėjos bei slaugytojos mokslus. Vis dėlto iki šiol jos gyvenime trūko vieno svarbaus dalyko, dėl kurio darbo rinkoje atsivertų kur kas daugiau durų. Tai - B kategorijos vairuotojo pažymėjimas. Pasak Alinos, gauti vairuotojo pažymėjimą ryžosi dėl dviejų jai asmeniškai labai svarbių priežasčių: norėjo padrąsinti negalią turintį sūnų išmokti vairuoti (su juo ir lankė teorijos bei praktikos pamokas - red. past.). Taip pat - turėti daugiau galimybių sėkmingai sugrįžti į darbo rinką. Iš jos kelerius pastaruosius metus Alina buvo „iškritusi“ dėl šeimos. Moters vyras dirba užsienyje, tad praktiškai visi atžalų ir buities rūpesčiai gula ant jos pečių. Įgyti teorines ir praktines žinias Alina su sūnumi jie galėjo dalyvaudami projekte „Individualizuotos socialinės paslaugos ir darbo įgūdžių formavimas darbingiems ekonomiškai neaktyviems asmenims“. Šiuo metu Alina jau laiko savo rankose vairuotojo pažymėjimą.
Iškeitusi biurą į sunkvežimio kabiną, Aliaksandra atrado naują gyvenimą. „Dirbdama biure atsiliepdavau į skambučius nuo 8 iki 17 val., rūšiuodavau dokumentus, matydavau tas pačias keturias sienas, tą patį vaizdą pro langą ir važiuodavau tuo pačiu 3 km maršrutu: namai-darbas-namai. „Kai jaučiausi prastai, sėsdavau prie vairo ir važiuodavau bet kur, ir visada grįždavau su geresne nuotaika. Kažkuriuo metu supratau, kad noriu darbo, kuris sutaptų su mano aistra - kelionėmis. „Dabar mano gyvenimas visiškai kitoks! „Kiekvieną dieną - nauji miestai ir šalys, nauji žmonės ir nauji maršrutai. Vaizdas už mano lango keičiasi ne tik kasdien, bet ir kiekvieną minutę. Niekada nežinau, kur būsiu rytoj - jokios monotonijos, jokios rutinos. „Mano absoliučiai mėgstamiausios kelionės yra į Ispaniją ir Portugaliją - aš myliu šias šalis ir mano nuotaika akimirksniu pagerėja, kai tik jas pamatau savo maršrute. Nepamirštamiausia kelionė buvo į Portugaliją - ten atvykau gruodžio 24 dieną ir dėl švenčių netikėtai praleidau 12 nuostabių dienų Lisabonoje. „Kartais tenka pakrauti ar iškrauti krovinius, bet tai nėra blogai - tai man nedidelė treniruotė!
Manuela Jaramillo Vazquez metė padavėjos darbą ir tapo sunkvežimio vairuotoja. „Kai buvau padavėja, patirdavau daug įtampos ir dirbdavau ilgas valandas. Dirbau savaitgaliais, švenčių dienomis... Niekada neturėjau laisvo laiko sau. Troškau būti namuose, būti su sūnumi. „Po trumpos pertraukos gavau vairuotojo pažymėjimą ir užsiregistravau į sunkvežimių vairavimo mokyklą. Kai tai padariau, kalbėjausi su įvairiomis įmonėmis ir greitai priėmiau pasiūlymą - vairuotojų paklausa, švelniai tariant, yra didelė. Pradėjau nuo tarptautinių maršrutų, t. y. kiekvieną naktį turėjau miegoti toli nuo namų, o tai man nepatiko. „Turiu daug daugiau laisvo laiko, o mano atlyginimas beveik dvigubai didesnis, nei dirbdant padavėja. Dirbu nuo pirmadienio iki penktadienio, kiekvieną vakarą ir savaitgalį praleidžiu namuose. Anksčiau man trūko paprastų dalykų, pavyzdžiui, vakarienės su šeima ar praleisti atostogas namuose. „Darbe esu labai savarankiška. Kai atvažiuoju pasiimti savo sunkvežimio, trumpai pabendrauju su kolegomis, o tada išvažiuoju. Man niekas nenurodinėja, ką daryti, ir kol aš puikiai atlieku savo darbą, turiu visišką laisvę. „Visada sulaukiu daug kolegų paramos, o mūsų klientai mane priėmė labai palankiai. Visi mieste mane pažįsta kaip „blondinę raudoname Volvo“. „Manau, taip yra todėl, kad tai visada buvo vertinama kaip vyriškas darbas. Dabar, kai trūksta vairuotojų, įmonės labiau stengiasi įdarbinti moteris ir teikia daugiau informacijos apie tai, kaip patekti į pramonę. Bet jei tai būtų buvę padaryta anksčiau, dabar lyčių pasiskirstymas būtų 50:50.
Robin Grapa dešimt metų dirbo grafikos dizainere, kol buvęs partneris sunkvežimio vairuotojas įkalbėjo ją keisti karjerą. „Sunkvežimio vairuotojos darbą pamilau iš karto. Turiu nuotykių ieškotojos dvasią, todėl man labai tiko ši galimybė išeiti iš biuro, sėsti į sunkvežimį ir pamatyti šalį. Anksčiau važiuodavau tolimais maršrutais ir dažnai būdavau išvykusi iki 11 dienų, bet man tai netrukdė. Kai išvažiuoji į reisą, pajunti tikrą laisvės pojūtį. „Tai buvo iššūkis, bet buvau pasiryžusi nepereiti prie to nesveiko gyvenimo būdo, kuris būdingas sunkvežimių vairuotojams. Nuo pat pirmos dienos sveikai maitinausi ir reguliariai mankštinausi. Sugalvojau paprastas treniruotes, kurias galėčiau atlikti savo sunkvežimio kabinoje, o laisvalaikiu rasdavau kur pabėgioti. „Dabar grįžau į biurą, kur padedu įdarbinti naujus vairuotojus. Dažnai sutinku moterų, kartais ir vyrų, kurie sako: „Nežinau, ar kada nors galėčiau tai daryti“, o aš sakau: „Tikrai galite, tiesiog pabandykite“. Kaip ir bet kuris darbas, tai yra žingsnis po žingsnio mokymosi procesas. „Vienas dalykas - reikėtų daugiau moterų vairavimo instruktorių. Man labai pasisekė, kai pradėjau dirbti, nes turėjau nuostabų instruktorių, bet su jais sunkvežimyje tenka praleisti savaites, todėl visiškai suprantu, kad kai kurioms moterims tai gali kelti diskomfortą.
Audrey Vigheti nuo pat mažens norėjo vairuoti sunkvežimius, tačiau moterų trūkumas šioje pramonėje ją gąsdino. 2023 m. „Atsitiktinai pamačiau „Geležinių moterų“ reklamą - tai buvo penkių mėnesių mokymo programa, skirta vien moterims! Po daugiau nei dešimties metų darbo saugumo srityje norėjau sustoti. Ieškojau darbo, kuris leistų turėti savarankiškumo ir laisvės, o darbas prie vairo tai suteikia. „Man patinka laisvės jausmas. Būti kelyje ir vairuoti yra mano išsigelbėjimas. Savarankiškai vairuodama 44 t sunkvežimį įgijau daug pasitikėjimo. „Mano patarimas - tiesiog ženkite šį žingsnį! Pati bijojau, kad man nepavyks, ypač dėl mano amžiaus - man 45 metai. Bet supratau, kad tai labai atviras sektorius. Daug moterų mano, kad sunkvežimio vairuotojos darbas reiškia visą savaitę praleisti ne namuose. Tačiau yra daugybė regioninio transporto darbų, leidžiančių kiekvieną vakarą sugrįžti namo.
Marina Ivanov su savo vyru 2013 m. nusipirko pirmąjį sunkvežimį ir įkūrė „Apex Transit“. Dabar jiems priklauso 80 sunkvežimių parkas, veikiantis visoje JAV. „Daugelis mūsų įdarbintų moterų kurį laiką nedirbo, nes turėjo auginti vaikus ir joms sunkiai sekėsi grįžti į darbo rinką, nes neturi patirties. O krovinių gabenimas suteikia joms galimybę užsitikrinti gerą atlyginimą - be brangaus mokslinio laipsnio. „Šiuo metu 11 iš mūsų 76 vairuotojų yra moterys. Jos yra saugiausios ir ištikimiausios mano vairuotojos. „Deja, vis dar sklando daugybė mitų, žmonės mano, kad moterys negali vairuoti, kad jos tai daro nesaugiai. Tačiau tai visiškas mitas - tyrimai parodė, kad moterys yra atsargesnės vairuotojos nei vyrai. Bent jau mano patirtis rodo, kad jos yra atsargesnės ir yra uolios darbuotojos. „Mes joms siūlome daug lankstumo ir tvarkaraščius, kurie geriausiai tinka jų šeimoms. Mes taip pat suprantame jų poreikius, pvz., paskirti privačius sunkvežimius ir suteikti galimybę saugiai nakvynei. Manau, kad jei suteiksite žmonėms lankstumo ir supratimo, jie taip pat duos jums viską, ką gali. „Bet kuri transporto įmonė, kuri neįdarbina moterų, kenkia tik sau, nes praranda 50 % talentų fondo. „Vos apie 7 % sunkvežimių vairuotojų JAV yra moterys.
tags: #moterys #vairuotojos #istorija