Sportiniai visureigiai, kurie dalyvauja Lietuvos bekelės lenktynių („rally-raid“) čempionate, savo išvaizda ne visada primena transporto priemones, kurios galėtų išvažiuoti į gatves. Tai stipriai modifikuoti modeliai, pritaikyti važiavimui dideliu greičiu labai sudėtingais keliais ar visiškomis bekelėmis.
Kuo jie skiriasi nuo tų, kuriuos varžybose matome su „Tourism“ klasės lipdukais? Pavyzdžiui, vienas 2018 m. „Tourism“ klasės lyderių, „Stihl“ ekipažo „Nissan Navara“, turi papildomą dugno apsaugą, bekelei skirtas padangas, papildomą apšvietimą, minimaliai patobulintą pakabą ir kelis papildomus atributus, netrukdančius to paties automobilio naudoti kasdien. 2017 m. sezone pikapo ekipažas puikius rezultatus demonstravo tik su dugno apsauga ir bekelei skirtomis padangomis.
„Kuo skiriasi klasių visureigiai? Trumpas atsakymas būtų - viskuo. Visureigį parengti profesionaliam sportui nėra paprasta, detalės kiekvienose varžybose kenčia didžiules apkrovas ir turi būti dažnai keičiamos. Lietuvoje turime kelis visureigius, kurie parengti Dakaro bei kitoms pasaulinėms „rally-raid“ varžyboms ir dar saujelę sportinių modelių, kurie atitinka vietinių varžybų reikalavimus ir gali pasirodyti netolimame užsienyje. Tą saujelę žiūrovai galės pamatyti Tauragėje, paskutiniame Lietuvos „rally-raid“ čempionato etape, kur paaiškės šalies 2018 m. čempionas“, - teigia Lietuvos bekelės lenktynių čempionato organizatorius Gediminas Grigaitis.
Skiriamieji bruožai tarp sportinių ir kasdienių visureigių
Pagrindinis dalykas, apibrėžiantis skirtumus tarp sportinių ir kasdieninių visureigių, yra apibūdintas techniniame pase. Visi automobiliai turi matytą ir gerai žinomą žalią techninį pasą, o sportiniai - papildomą specialų Lietuvos automobilių sporto federacijos išduotą sportinio automobilio techninį pasą. Jis suteikiamas tam tikrus reikalavimus atitinkantiems, sportui parengtiems automobiliams.
Esminiai sportinio automobilio paruošimo principai nesiskiria nuo jo paskirties - klasikiniam raliui, žiedinėms lenktynėms ar „rally-raid“ parengti modeliai turi tam tikrus reikalavimus atitinkančius saugos lankus, sportines sėdynes, diržus, gesinimo įrangą ir kitą atributiką. Tačiau tų pačių detalių reikalavimai skiriasi, o kai kuriems smulkesniems aksesuarams vienose sporto šakose skiriama daugiau dėmesio.
Kas svarbiausia „rally-raid“ sporte?
Lietuvos „rally-raid“ čempionate dalyvaujantys visureigiai turi FIA, LASF ar kitos automobilių sporto federacijos sertifikuotus saugos lankus, pagamintus pagal konkrečią schemą, nurodytą viename iš FIA tarptautinio sporto kodekso straipsnių. Saugos diržai privalo turėti mažiausiai keturis tvirtinimo taškus, galiojančią arba ne seniau nei prieš 5 metus pasibaigusią homologaciją.
Privalomi ir mažiausiai du lengvai vairuotojui ir šturmanui pasiekiami įrenginiai, kuriais galima nukirpti ar nupjauti saugos diržus avarijos atveju. Ši detalė reikalinga dėl saugumo, jeigu avarijos atveju, kai reikia skubiai palikti automobilį (dėl gaisro, virtimo į vandens telkinį ar pan.) - tuomet ne visada įmanoma atsegti diržus paprastu būdu.
Lenktynininkas turi lengvai pasiekti ir gesintuvą. Šis turi būti pritvirtintas taip, kad atlaikytų 25G jėgą bet kuria kryptimi - toks reikalavimas yra tam, kad gesintuvas neišlėktų iš savo tvirtinimo vietos patyrus avariją. Salone skrendantis kelis kilogramus sveriantis metalo gabalas būtų labai pavojingas.
Kaip ir saugos diržams, analogiški reikalavimai galioja ir sėdynėms - šios turi būti su galiojančia arba pasibaigusia ne seniau kaip prieš 5 metus FIA homologacija. Konkretūs reikalavimai nustatyti ir elektros laidams, degalų tiekimo sistemai, bakui ir daugybei kitos įrangos. Patys sportininkai taip pat turi būti atitinkamai apsirengę - vilkėtis FIA standartą atitinkančias kojines, batus, apatinius rūbus, kombinezoną ir t. t.
Modifikacijoms vietos daug
Saugos diržų, sėdynės ir kitų išoriškai matomų atributų atitikimą FIA reikalavimams patikrinti nėra sudėtinga - prieš kiekvieną renginį tą atlieka varžybų teisėjai. Lietuvos bekelės lenktynių čempionato „Sport“ klasės visureigiams yra nustatyti ir konkretūs reikalavimai techniniams komponentams. Taip daroma siekiant apriboti biudžeto įtaką rezultatui ir neleisti varžybose startuoti techninėmis galimybėmis varžovus stipriai lenkiančia technika.
Pavyzdžiui, Dakaro ralyje „Agrorodeo“ komandos ekipažo Vaidoto Žalos ir Sauliaus Jurgelėno naudojamo visureigio kaina, lyginant su Lietuvos čempionate dalyvaujančių modelių, skiriasi bent 10 kartų - tokio lygio technika yra gerokai pranašesnė. Todėl Lietuvoje startuoti gali tik serijinės gamybos lengvieji automobiliai.
Lietuvos „rally-raid“ čempionate dalyvaujančių visureigių variklių modifikacijos leidžiamos, tačiau iki tam tikro lygio - pavyzdžiui, patobulinti oro įsiurbimo sistemą galima įmontuojant vadinamąjį šnorkelį (oro įsiurbimo angą iškeliant iki stogo), tačiau prie atmosferinio variklio primontuoti turbokompresorių - jau nebe. Taip pat draudžiami ir iš kompozitinių medžiagų pagaminti ratlankiai bei stabdžių diskai.
Transmisijai apribojimai netaikomi - ji gali būti ir standartinė, ir sekvencinė. Automobilio pakabos patobulinimai nėra griežtai ribojami, tačiau jos eiga negali viršyti 500 mm (vientiso tilto tipo pakabai) ir 300 mm (nepriklausomai pakabai). Tokie reikalavimai pritaikyti prie vietos varžybų aktualijų, tad Dakaro ralyje, kur visureigių vidutinis greitis didesnis, pakabos eigos apribojimai griežtesni - nepriklausomai 280 mm, o tiltui - 330 mm. Tai - tik patys pagrindiniai reikalavimai visureigiams, o techninėje dokumentacijoje jų kur kas daugiau.
Visureigių istorija ir esminiai komponentai
Susidomėjimas tokiomis mašinomis prieš gerus 25 metus pradėjo sparčiai augti, tačiau realūs pardavimo rezultatai buvo gerokai kuklesni dėl vienintelės priežasties - tikri visureigiai, lyginant su įprastais sedanais ar hečbekais, buvo pasiutusiai brangūs. Automobilių gamintojai, užfiksavę šią problemą, pradėjo ieškoti būdų visureigiams atpiginti ir pasirinko ko gero vienintelį įmanomą būdą: keisti kėbulo konstrukciją. T. y. atsisakyti inžinerine prasme pakankamai sudėtingo ir brangaus rėmo, važiuoklę tvirtinant tiesiai prie laikančiojo kėbulo. Taip vienu šūviu buvo nušauti du zuikiai - gamybos kaštai sumažinti, radikaliai išplečiant potencialių pirkėjų ratą, o pastariesiems atsirado galimybė rinktis iš sunkiai suskaičiuojamos, visureigiškai atrodančių, mašinų gausybės“, - kaip penkerių metų vaikui aiškina A. Juknevičius.
Visgi, kuo visureigio rėmas toks svarbus? Atsakinėdamas į šį klausimą Antanas teigia, kad visų pirma rėmas leidžia gerokai padidinti prošvaisą ir pakabos eigą. Antra - tokia konstrukcija nepalyginamai tvirtesnė ir ilgaamžiškesnė. „Rimtoje bekelėje bet koks miesto visureigis važiuos iki pirmos sudėtingos kliūties ar stipresnio smūgio - po to kinetinę energiją sugėręs kėbulas greičiausiai daugiau ar mažiau deformuotųsi. T. y. pasikeistų ne tik pasyvaus saugumo savybės, bet ir galimybės mašiną valdyti. Rėmas nuo panašių problemų apsaugo ir iš esmės pakeičia sumažina silpnų vietų skaičių. Šiuo atveju lūžti gali viena ar kita pakabos detalė (amortizatoriai, šakės etc.), tačiau visas automobilis išliktų sveikas. Tai nekvestionuojamas dalykas. Visi geriausiais laikomų visureigių - „Nissan“, „Toyota“, „Mitsubishi“ ar „Land Rover“ - flagmanai turi tik rėminę konstrukciją“, - pastebi A. Juknevičius.
Jo didenybė demultiplikatorius
Antras esminis tikro visureigio atributas - palėtinta pavara. Daugeliu atvejų važiuojant bekele „dideliu“ greičiu galima laikyti 10 ar 15 km/val., tačiau net ir toks tempas nebus įmanomas, jei variklio galios nebus kaip transformuoti į realiai didelį sukimo momentą. „Kam to reikia nesunku suprasti panagrinėjus paprasčiausio traktoriaus technines charakteristikas. Turinčios viso labo 150 AG žemės ūkio mašinos be problemų aria dirvą 5 korpusų plūgais tokiuose laukuose, kur važiuoti su dvigubai daugiau „arklių“ turinčiu automobiliu atrodytų visiška beprotybė. Paslaptis čia viena - papildomas transmisijos mechanizmas, paprastai vadinamas tiesiog „palėtintoju“. Jis kiekvieną visureigį gali paversti traktoriumi ir kilstelėti pravažumo charakteristikas į visiškai kitą lygmenį“, - teigia Dakaro asas.
Svarbu palėtintojo nepainioti su tokiais dalykais kaip antipraslydimo ar antiprabuksavimo kontrolės sistemos: elektronika rūpinasi eismo saugumu, bet ne pravažumu. Teoriškai palėtintoją įmanoma įgrūsti į vieną korpusą greta įprastos pavarų dėžės, tačiau toks mechanizmas būtų gremėzdiškas, sudėtingas ir neišvengiamai pasiutusiai brangus.
Dirbtinio kvėpavimo įranga
Dar vienas tikro visureigio ir padidinto pravažumo automobilio skiriamasis bruožas - galimybės įveikti vandens kliūtis. Paprastai kokio gylio brasta nekelia pavojaus priklauso nuo vietos, kurioje įmontuoti mašinos valdymo blokai ir kompiuteriai. Dažniausiai visureigių gamintojai šiuos aksesuarus pakelia aukščiau, kad jie nebūtų užpilti vandeniu. Tačiau miesto visureigiai retai kada gali susidoroti su didesniu nei 40-50 centimetrų iššūkiu.
Tuo tarpu naudojant papildomą variklio oro paėmimo vamzdį-kaminą (garsaus Australijos aksesuarų gamintojo „Snorkel“ vardas tapo bendriniu, todėl tokia „dirbinio kvėpavimo“ įranga paprastai vadinama tiesiog „snorkeliu“) po vandeniu visureigis gali panerti iki pat stogo - kiek pačiam vairuotojui pakanka drąsos ir galimybių kvėpuoti.
„Galvojant apie dalyvavimą bekelės varžybose svarbiausi visureigių elektronikos mazgai paprastai ne tik perkeliami į aukščiausias įmanomas vietas salone, bet ir papildomai hermetizuojami. Visgi pats svarbiausias dalykas yra oro įsiurbimo mechanizmas. Jei jis nekokybiškas ar prastai prižiūrimas, grėsmė gauti hidrosmūgį ir sugadinti variklį iškyla kaskart įveikiant net ne pačias giliausias brastas. Tipinė klaida - sumontavus gerą „snorkelį“ nepasirūpinti oro filtro jungtimi su varikliu. Filtro apačioje yra sumontuoti nedideli guminiai vožtuvėliai, atliekantys drenažo funkciją, tačiau jei neriant į vandenį šios, poros centų dydžio skylutės, paliekamos neužsandarintos, vanduo garantuotai pateks į cilindrus. T. y. smulkmenų čia nėra“, - perspėja A. Juknevičius.
tags: #motor #sniper #automobiliai