Nacionalsocialistų partija, oficialiai žinoma kaip Nacionalsocialistinė vokiečių darbininkų partija (NSDAP), buvo kraštutinių dešiniųjų politinė partija Vokietijoje, veikusi 1920-1945 m. Ji tapo vienintele teisėta partija nacizmo laikotarpiu (1933-1945). Po Antrojo pasaulinio karo partija buvo uždrausta ir paleista.
Partija buvo įkurta 1920 m. vasario 24 d. Miunchene, pakeitus Vokiečių darbininkų partiją (įkurta 1919 m. sausio 5 d.). Įkūrimo ceremonija įvyko Miuncheno užeigoje „Hofbräuhaus am Platzl“. Tą pačią dieną partija paskelbė 25 punktų programą, kurioje reikalavo lygybės vokiečių tautai, Versalio taikos sutarties sąlygų pakeitimo Vokietijai, pilietybės atėmimo žydų tautybės asmenims, bei siekė stiprinti tautos dvasią ir vienybę.
Dėl savo oratorinių gabumų Adolfas Hitleris 1921 m. tapo partijos pirmininku. Svarbiausiu tikslu A. Hitleris laikė vokiečių nacionalinį atgimimą, Vokietijos ekspansiją ir kovą su tariamu žydų viešpatavimu. Vokietijos svarbiausiais priešais buvo laikomos Didžioji Britanija, Prancūzija ir SSRS, kurias, jo manymu, valdė žydai. Artimiausiu laikotarpiu Nacionalsocialistų partija siekė jėga nuversti vadinamąją Veimaro respubliką.
Partijos veiklos pradžia ir augimas
20 a. 3 dešimtmečio pradžioje į Nacionalsocialistų partiją daugiausia stojo I pasaulinio karo veteranai (pvz., E. Röhmas, H. W. Göringas, R. Hessas), smulkūs verslininkai ir nepatenkinti išeiviai iš kitų partijų. 1920 m. buvo įsteigtas partijos laikraštis Völkischer Beobachter, o 1921 m. - partijos milicija (sukarinti būriai SA).
1923 m. sausį Prancūzijai užėmus Ruhro regioną kilo ūkio krizė, Vokietijos vyriausybė atsistatydino, suaktyvėjo Vokietijos komunistų partijos veikla. Adolfas Hitleris, tikėdamasis, kad jį parems nacionalistiškai nusiteikęs reichsveras (tuometinė Vokietijos kariuomenė), 1923 m. lapkritį Miunchene surengė nesėkmingą Alaus pučą.
A. Hitleriui išėjus į laisvę 1924 m., Nacionalsocialistų partija buvo pertvarkyta. Nuo šiol ją sudarė Vadovaujančioji grupė (Korps der politischen Leiter) ir paprasti nariai. Atskirai veikė vadinamieji palaikymo daliniai: SA ir 1925 m. įkurta SS (A. Hitlerio asmeninė sargyba). Partinės grupės vietose suskirstytos į regionus (vokiškai Gau), kuriems vadovavo gauleiteriai. Partijos narių vaikams 1926 m. įkurtas hitlerjugendas (iki 4 dešimtmečio negausi organizacija). Italijos fašistų pavyzdžiu priimtas pasisveikinimo ženklas - vadinamasis Romos saliutas.
Nacionalsocialistų partija nebesiskelbė revoliucine partija, valdžios siekė legaliais būdais. Į ją leista stoti moterims. Dėl gero administravimo ir propagandos per 20 a. 3 dešimtmetį partijos padėtis pasikeitė. Padėtis pasikeitė dėl pasaulinės ūkio krizės, kurios griaunamo poveikio Vokietijai valdančios politinės jėgos nesustabdė. Adolfas Hitleris dėl ūkio nuosmukio kaltino žydų finansininkus ir bolševikus. Dalis Vokietijos rinkėjų tam pritarė, Nacionalsocialistų partija tapo didžiausia parlamento partija.
Nacių partijos atėjimas į valdžią ir jos veikla
1933 m. sausį Adolfas Hitleris buvo paskirtas kancleriu, o 1933 m. kovą jo vyriausybė gavo įstatymų leidybos (faktiškai diktatoriškas) teises. Kitų partijų veikla greitai uždrausta, nuo 1933 m. liepos Nacionalsocialistų partija liko vienintele Vokietijos politine partija.
Valstybės administravime, pradedant aukščiausiais postais, naciai pamažu išstumdavo nepakankamai lojalius asmenis. Be to, 1933-1939 m. vis daugiau valstybinio aparato funkcijų perėmė Nacionalsocialistų partija. Paskiausiai partijos kontrolei pasidavė kariuomenė (tik 1938 m.). Po 1934 m. birželio Ilgųjų peilių nakties buvo likviduota didelę įtaką įgijusi ir labiau socialistinė SA vadovybė su E. Röhmu priešakyje.
Praktinė partijos veikla privedė prie Holokausto, o valstybės ekspansionistiniai planai - prie Antrojo pasaulinio karo (1939-1945). Jam prasidėjus Adolfas Hitleris nuo partinių reikalų praktiškai nusišalino, partijos centrinis sekretoriatas prarado politinę įtaką, Nacionalsocialistų partijos veikla liko dezorganizuota.
1945 m. gegužę Nacionalsocialistų partija buvo uždrausta keturių valstybių nugalėtojų karinės administracijos.
Proto Pemza #71 - Pasikėsinimai nugalabyti Hitlerį
Nacionalsocializmas, kaip ideologija, kritikavo marksizmą, pabrėždamas, kad jo deklaruojamas visų šalių proletarų solidarumas, klasių kova, pacifistinis skelbimas ir nuosavybės neigimas neišlaiko kritikos. Vokietijoje susiformuoti nacionalsocializmui po Pirmojo pasaulinio karo atsirado palankios sąlygos, kai po pralaimėjimo vokiečių tauta buvo emociškai sukrėsta, nuginkluota, suvaržyta ūkinė, politinė, karinė jos veikla.
Nacionalsocializmo ideologijai būdingas rasizmas, totalitarizmas, jėgos kultas, revanšizmas, šovinizmas, antikomunizmas bei antibolševizmas. Naciai suskirstė tautas į žemesnes (žydai, čigonai) ir aukštesnes (arijai). Nacionalsocializmo ideologai skelbė, kad vokiečių misija - jėga užvaldyti pasaulį. Siekta ekonominės, karinės, politinės ir kultūrinės jėgos sutelkimo valstybės rankose, kuriai piliečiai turėjo absoliučiai paklusti. Smerkta demokratija, kapitalizmas, krikščionybė.
Adolfo Hitlerio pasisakymai prieš Versalio taikos sutartį, raginimas susigrąžinti prarastas teritorijas ir garbę, jo teiginiai apie vokiečių rasės išskirtinumą ir komunizmo pavojų surado daug šalininkų tarp buvusių karių, pokario padėtimi nusivylusio jaunimo, nuskurdintų piniginės infliacijos ir ekonominės krizės miestelėnų. Jie visi ieškojo išsigelbėjimo nacionalsocializme, žadėjusiame darbą, gerovę ir tautinės savigarbos atstatymą. Vėliau nacionalsocializmą pradėjo remti ir didieji pramonininkai bei prekybininkai, bijoję komunizmo įsigalėjimo.
Nacionalsocializmas kritikavo tarpukario Vokietijos (Veimaro respublikos, 1919-1933) santvarką ir politiką, deklaravo būtinumą jėga paimti valdžią į savo rankas. A. Hitleris programinėje knygoje Mein Kampf [Mano kova, 1925] skelbė vokiečių tautos vienybę, pasisakė prieš bet kokias valstybės nekontroliuojamas institucijas (ypač prieš religiją), skelbė griežto paklusnumo lyderiams būtinumą, pabrėžė individų ir rasių nelygybę ir stipriųjų teisę valdyti silpnuosius, propagavo Europos vokiškų sričių sujungimą, plėtimąsi į Rytus, kūrė totalios mobilizacijos ir karo planus. Propaguota sujungti į Vokietijos imperiją visus, kurių gyslose teka vokiškas kraujas, kur jie begyventų.
Dėl nacionalsocializmo ideologijos 1920-1930 kovai su komunizmu ir bolševizmu susiformavo fašizmas: tokie režimai valdė 1922-1943 Italijoje (vadovas B. Musolinis), 1933-1945 Vokietijoje (vadovas A. Hitleris), 1939-1975 Ispanijoje (vadovas F. Frankas). Pačią artimiausią nacionalsocializmo ideologiją - bolševizmą propagavo Rusijos bolševikai. Jie tik propagavo internacionalizmą (priimtiną žydams) ir pasaulinę socialistinę revoliuciją, kuriai turėjo vadovauti vyresnieji viso pasaulio proletariato broliai - rusai ir nedeklaravo rasizmo. Nacionalsocializmo ir bolševizmo ideologijos prieštaravo liberalizmui, demokratijai, žmonių teisėms. Jos konkuravo tarpusavyje ir išprovokavo Antrąjį pasaulinį karą. Nacionalsocializmą propagavusi Vokietija karą pralaimėjo. Po karo nacionalsocializmas kaip ideologija tarptautiniu mastu pripažintas nusikalstamu ir pasmerktas.
tags: #nacionalsocialistu #motoru #korpusas