Populiariu „pafrontės“ terminu tarpukario Lietuvoje vadintas nuo 1920 m. pabaigos nusistovėjęs ir iki 1939 m. Antrojo pasaulinio karo atneštų permainų egzistavęs Lietuvos pasienio su pagrindine jos priešininke Lenkija arealas. Šis terminas - svarbus atspirties taškas pažinti Lietuvos valstybės ir jos visuomenės poziciją šio pasienio atžvilgiu. Pagrindinis disertacijos objektas - Lietuvos valstybės bei visuomenės iššūkiai, problemos, charakteringos veiklos ir siekiamybės Lietuvos pasienyje su Lenkija.
Nuolatiniai priešiškų valstybių pasieniečių susirėmimai, ypatingas Lietuvos valstybės ir visuomenės susirūpinimas šio pasienio gyventojų tautiškumu ir lojalumu, anapus demarkacinės linijos glūdėjusių „okupuotomis“ ir „vaduotinomis“ laikytų teritorijų artumas, itin suvaržyti susisiekimo ryšiai ir įvairialypės šio veiksnio pasekmės formavo specifinę šio pasienio situaciją.
Pasienio arealo ypatybės ir konfliktai
Pirmojoje darbo dalyje apibrėžiamas pasienio arealas ir išsamiai nagrinėjamos administracinės, geografinės ir demografinės jo ypatybės, tiriama konfliktiška ir pavojinga padėtis demarkacinės linijos prieigose.
Lietuviškojo nacionalizmo vaidmuo pasienyje
Antrojoje dalyje tiriamas lietuviškojo nacionalizmo pasaulėvaizdis šio pasienio ir jo gyventojų atžvilgiu, nacionalizuojanti ir lituanizuojanti Lietuvos valstybės institucijų ir pareigūnų bei lietuvių visuomenės grupių, aktyvistų veikla.
Judėjimo per demarkacinę liniją problematika
Trečiojoje dalyje narpliojama specifinė judėjimo per demarkacinę liniją problematika, restrikcijų iššūkis visuomenei ir Lietuvos valstybės politikos niuansai, atskleidžiami sunkumai, galimybės, adaptacija.
Dokumentinis filmas 222 dienos | 2026-01-13
Istorinės perspektyvos ir tyrimų pagrindas
Disertacija grįsta plačios pirminių šaltinių bazės analize, ištirta svarbių lig tol išsamiai netyrinėtų procesų.
Leonas Nekrašas, istorikas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto absolventas, nagrinėja tarpukario Lietuvos istoriją, ypatingą dėmesį skirdamas pasienio regionams ir administracinei raidai.
Chajos Roziėnės liudijimas apie įvykius Kelmėje 1941 m. vasarą
Liudijimą užrašė Leiba Koniuchovskis 1948 metais jidiš kalba, kuris vėliau buvo išverstas į hebrajų kalbą, o dar vėliau ir į anglų. Šis tekstas yra verstas iš hebrajų kalbos, naudojantis originaliu jidiš tekstu ir anglišku vertimu. Yad Vashem centro dokumentų archyve visi L. Koniuchovskio užrašai turi bendrą dokumentų grupės kodą O.71. Šio liudijimo numeris yra 48.
CHAJA ROZIENĖ gimė Kelmėje 1885 metų birželio 10 dieną. Kelmė yra Raseinių apskrities miestas, 42 km nuo Šiaulių, 14 km nuo Vaiguvos ir 9 km nuo Liolių miestelių. Pro miestą teka maža upė Kražantė.
Kelmėje žydai turėjo ūkių su dirbamais laukais ir sodais. Ekonominė padėtis buvo nebloga. Dalis žydų bendruomenės pragyveno iš pasaulyje garsių Kelmės ješivos ir Talmud Tora seminarijos. Nemažai žydų gaudavo finansinę paramą iš giminaičių užsienyje. Daugelis miestelio žydų turėjo didelius sodus ir žemės plotus. Kai kurios šeimos turėjo savo arklius, galvijus ir paukščius.
Kelmėje veikė žydų liaudies bankas, hebrajų progimnazija ir pradinė mokykla. Po progimnazijos baigimo jaunimas tęsdavo mokslus vietinėje lietuvių gimnazijoje arba vykdavo į hebrajų gimnaziją Raseiniuose ar Šiauliuose. Kelmėje buvo sinagoga ir beit midrašas (studijų namai). Kelmė garsėjo savo ješiva ir Talmud Toros rabinų seminarija. Iš viso pasaulio žmonės atvykdavo į Kelmę mokytis Toros ir Talmudo. Atvykdavo net iš Amerikos. Kelmės Toros ir Talmudo mokymas buvo žinomas už Lietuvos ribų. Ješivos vadovas buvo rabinas GERŠONAS MIADNIKAS. Seminarijos direktorius buvo rabinas DANIELIUS MOVŠOVIČIUS. Baigę ješivą, mokiniai pereidavo į seminariją.
Jis ne visada buvo geras. Pasitaikydavo, kad turgaus dieną lietuviai sumušdavo kokį nors žydą. Čia sėkmingai bujojo iš viduramžių atėjęs šmeižtas, kad žydai žudo krikščionių vaikus ir naudoja jų kraują macams kepti. Lietuvių mokiniai neretai apstumdydavo pagyvenusį, namo iš sinagogos ar Beit Midrašo grįžtantį žydą. Vietinis judėjimas "Verslas" vykdė aršią propagandą prieš žydus. Po to, kai naciai užėmė Klaipėdą, jie skleidė antisemitinę propagandą Kelmės apylinkėse.
Po Raudonosios armijos įžengimo į Lietuvą 1940 m. vasarą lietuvių santykiai su žydais tapo korektiškesni. Tačiau slapta neapykanta žydams dar labiau sustiprėjo. Didelės žydų įmonės buvo nacionalizuotos, ūkiai taip pat perėjo valstybės nuosavybėn.
1941 m. birželio 22 d., sekmadienį, rytą Kelmės žydai sužinojo apie prasidėjusį karą tarp Sovietų Sąjungos ir hitlerinės Vokietijos. Tą pačią dieną ir kitos dienos rytą dauguma Kelmės žydų paliko savo namus - dalis vežimais, dalis pėsčiomis. Keliuose buvo matyti nuolatinis Kelmės žydų pabėgėlių srautas. Maža dalis gyventojų liko mieste keletą dienų. Kai kurioms šeimoms pavyko pasiekti Sovietų Sąjungą ir taip išgyventi.
Bėgliai apsistojo aplinkiniuose žydų ūkiuose. Vokiečių kariuomenė sparčiai judėjo į priekį, miestelis atsidūrė fronto linijoje. Miestelio centras, visi žydų namai buvo visiškai sudeginti ir sugriauti. Vos prasidėjus karui, kaimuose ir keliuose pasirodė "partizanai". Ginkluoti lietuvių jaunuoliai šaudė į atsitraukiančius Raudonosios armijos karius ir tvėrė kelius bėgantiems žydams. Jie mojuodami nacių ir Lietuvos vėliavomis su dideliu džiaugsmu bei sveikinimais pasitiko vokiečių armiją.
Ūkininkai pradėjo varyti žydus iš kaimų ir jie buvo priversti grįžti į miestelį, kurį 1941 m. birželio 25 d. užėmė vokiečiai. Nusivylę ir išsigandę žydai pradėjo grįžti į savo sugriautus namus. Tačiau nebuvo kur eiti. Miestelis atrodė kaip dūmų apgaubtas pelenų laukas. Atvykę žydai nakvojo Izraelio Podlaso ūkyje. Miesto "partizanai" sulaikydavo pabėgėlius ir plėšdavo viską, ką jie turėjo.
Visus vyrus nuo 14 metų ir vyresnius subūrė Zundelio Lunco kieme ir suvarė į daržinę. Aplink daržinę pastatė stiprią ginkluotų lietuvių apsaugą. Vietinių partizanų vadas buvo kariškis KURKAUSKAS. Iškarto po valdžios atkūrimo lietuviai pradėjo tvarkyti Kelmės ir aplinkinių ūkių žydus.
Rabinas Geršonas Miadnikas. Vykstant mūšiams už Kelmę, užsidegė sinagoga ir Beit Midrašas. Mergina MAŠA MILNERAITĖ išgelbėjo Toros ritinį nuo liepsnų ir nubėgo su juo pas savo dėdę BERLĄ MILNERĮ. Abu buvo nušauti.
Penki kilometrai nuo Kelmės KIBUCAI kaime MOTEL POR, jo žmona GITA ir jų sūnus HESKA su sužadėtine MIRIAM MILLER (SHIA PUSHKESH duktė) buvo nužudyti dar prieš pasirodant vokiečiams. MAUŠA BENIAŠAS nepabėgo iš Kelmės.
Uždarytus Zundelio Lunco daržinėje vyrus saugojo ginkluota partizanų sargyba. Lietuviai atvežė lauko virtuvę, kurioje uždarytiems virė skystą viralą. Kiekvieną rytą vyrus varė į įvairius darbus mieste: valyti griuvėsių, užkasinėti kritusių arklių gaišenas, taisyti telefono linijų ir patarnauti lietuvių administracijai. Kai kurie dirbo kaimo ūkiuose. Darbų metu belaisvius saugojo lietuviai, kurie tyčiojosi, mušė ir įvairiai priekabiavo prie dirbančių žydų.
Antros savaitės pabaigoje jaunuolis BENJEMINAS ORELIS nukrito nuo daržinės pastogės ir išsinarino koją. Sekančios dienos rytą jis neišėjo į darbą ir liko daržinėje. Lietuvių "partizanai" jį pastebėjo. Jie privertė jį iškasti duobę kieme, o tada liepė atsigulti į duobę veidu žemyn ir nušovė. Kitiems vyrams buvo įsakyta duobėje esantį kūną užkasti. Po kelių dienų buvo leista iškasti vaikino kūną ir palaidoti žydų kapinėse.
Netoli nuo miesto esančiuose ūkiuose glaudėsi moterys, vaikai ir nedidelė dalis vyrų. Šių ūkių savininkams ir jų šeimų nariams leido pasilikti savo gyvenamoje vietoje ir tęsti kasdienius darbus. Atvykę kiti žydai šiuose ūkiuose glaudėsi daržinėse, arklidėse, tvartuose ir sandėliuose. Tam kad padėti šeimininkams pasiruošti žiemai, visi stojo dirbti įprastus žemės ūkio darbus.
XX a. KUŠELEVSKIO ūkyje buvo jaunuolis pavarde CVIZONAS. Jis iš savo ūkio išėjo į kitą. Už šį prasižengimą "partizanai" jį sučiupo ir sušaudė. Tame pačiame ūkyje buvo moteris iš Kelmės MINA LEIBOVIČ su savo dviem mažais vaikais. Ją "partizanai" sučiupo beeinančią dirbti į kitą ūkį ir nužudė vietoje. Du jos vaikai buvo palikti Paduolės ūkyje, o antrosios egzekucijos metu sušaudyti.
CHAJA ROZIENĖ su savo suaugusiomis dukterimis CHINDA ir CHENE glaudėsi LAUKODUMOS ūkyje. Jos vyras MENDELIS ROZAS su sūnumi CHANANU kartu su kitais vyrais buvo uždaryti Zundelio Lunco daržinėje Kelmėje. Chaja kelis kartus išprašė leidimą aplankyti savo vyrą su sūnumi. Jos vyriausias sūnus HIRŠAS pirmomis karo dienomis pabėgo į Šiaulius, o vėliau atsidūrė miesto gete.
Pirmadienį, 1941 m. liepos 28 d., į Laukodumos ūkį, kuriame buvo Chaja su dukromis, atvyko "partiznai" ir įsakė visiems pasiruošti keltis į Kelmės dvarą. Jie aiškino, kad visi ūkiuose esantys žydai bus surinkti į prie Kelmės specialiai įrengtą stovyklą. "Partizanai" iškratė kiekvieną atskirai moterį ir vaiką. Geresni viršutiniai drabužiai buvo atimti ir su visais kitais vertingais daiktais nuvežti į Kelmės dvaro rūsį.
Apie tos pačios dienos 16 valandą jie pradėjo varyti visus žydus iš Laukodumos į Kelmę. Priekyje ėjo moterys su vaikais, o iš paskos nedidelis skaičius vyrų. Jie visi buvo nuvaryti į ponų GRUŽEVSKIŲ dvarą ir uždaryti didelėje daržinėje. Tą pačią dieną į daržinę suvarė visus aplinkiniuose ūkiuose esančius žydus. Daržinėje ankštai susispaudę žydai neįsivaizdavo, kas jų laukia. Girdėjosi verksmai ir aimanos žmonių, tapusių lyg žaisliukai lietuvių nusikaltėlių rankose.
Vėliau "partizanai" pradėjo žmones skirstyti į dvi grupes. Vienus statė į kairę, kitus - į dešinę. Chaja buvo atskirta nuo savo dukterų. Viena iš dukterų spėjo surikti motinai, kad ji neužmirštų nunešti maisto tėvui ir broliui, uždarytiems Zundelio Lunco daržinėje. Pilnomis ašarų akimis Chaja atsisveikino su savo dukterimis. Atrinktos moterys su vaikais "partizanų" buvo grąžintos atgal į ūkius. Apie 1200 vyrų, moterų ir vaikų liko per naktį uždaryti Kelmės dvare.
Sekančią dieną, antradienį, Laukodumoje likę žydai dirbo laukuose ir girdėjo šūvių salves, sklindančius nuo Kelmės dvaro pusės. Tos pačios dienos vakare žydas iš Kelmės, HIRŠELIS ŠEVELOVIČIUS, atbėgo į ūkį ir pranešė siaubingą žinią, kad dienos bėgyje lietuvių "partizanai" sušaudė visus žydus, buvusius dvaro daržinėje, ir didžiąją dalį vyrų, laikytų Zundelio Lunco daržinėje. Pastarojoje yra palikti gyvi tik 36 vyrai. Hiršelis Ševelovičius padėdavo vokiečiams iš kaimiečių gauti galvijų, todėl galėjo laisvai vaikščioti po apylinkę. Tą tragišką 1941 metų liepos 29 dieną Chaja neteko savo dviejų dukterų, vyro Mendelio ir sūnaus Chanano.
Žydai buvo vedami grupėmis prie netoli dvaro esančios žvyrduobės. Stasys Jokubauskas g. [LEONAS] KAFFEMANAS - Kelmės gimnazijos mokinys. FELIKSAS JOKUBAITIS. JUOZAS JOKUBAUSKAS. [PETRAS] MARCINKUS. J. ADOMAS JURGELIS. [PETRAS] BEREŠNA - stalius iš Kelmės.
Tai netoli Kelmės esantis vienuolyno ūkis. Jame gyveno penkios žydų šeimos. Atėjus vokiečiams šių šeimų vyrai buvo nuvežti ir uždaryti į Zundelio Lunco daržinę. Moteris su vaikais išvežė į BLEKARNĖS ir CHACE ROL ūkius.
Vaiguva yra mažas miestelis tarp Šiaulių ir Kelmės. Jame gyveno apie dešimt žydų šeimų ir vertėsi žemės ūkiu. Daugeliui jų gyvenimas baigėsi 1941 metų liepos 29 dieną. Dalį iš jų "partizanai" nuvežė į Kelmę ir sušaudė kartu su visais kitais.
Padubysio miestelyje gyveno dvylika žydų šeimų. Jie buvo sušaudyti RIBUK kaime. Po kruvinos liepos 29 dienos likusius žydus apėmė visiška neviltis ir apatija. Jie iš sielvarto plėšė nuo savęs drabužius, sėdėjo pasinėrę į gilų gedulą ir verkė dėl amžiams žiauriu būdu nuo jų atplėštų savo brangiausių ir artimų žmonių. Slinko liūdnos ir monotoniškos dienos, nesuteikiančios jokios prasmės gyventi. Žmonės, lyg automatai, vangiai tęsė savo kasdienius darbus laukuose, tarpais prižiūrėdami savo vaikus.
Netrukus pradėjo sklisti kalbos, kad ruošiamasi surinkti visus likusius žydus į vieną vietą, kurioje bus įkurta darbo stovykla. Penktadienį, rugpjūčio 22 dienos antroje pusėje, į Laukodumą vežimais atvažiavo "partizanai", susodino visus vyrus, moteris, vaikus ir nuvežė juos link Kelmės dvaro. Tą dieną visi žydai buvo vežami į dvarą ir iš kitų ūkių. Ten pat buvo atvesti ir likę 36 vyrai iš Zundelio Lunco daržinės. Šį kartą, kartu su visais, buvo nužudyti ir žydų ūkių savininkai su šeimomis. Visi jų ūkiai su daiktais ir gyvuliais paliko lietuviams.
Kaimų gyventojai šnekėjo, kad žudikai mėtė į duobę dar gyvus vaikus. Daugelis nelaimingųjų buvo užkasta būnant tik sužeistiems. Užkasant duobę, viena mergaitė, kurią žudikai buvo nepilnai užpylę žeme, kelis kartus iškišdavo galvą iš smėlio.
Kelmė, kuri visame pasaulyje garsėjo savo jašivomis ir jų mokiniais bei didžiais Toros mokytojais, dieną naktį pasinėrusi į žydų tikėjimo dvasią ir išmintį, po antros žudynių akcijos tapo Judenrein. Nutilo jašivos mokinių, rabinų ir mokytojų giesmės. Miestelis buvo visiškai sugriautas, žydų bendruomenė Kelmėje buvo sunaikinta amžiams.
Kaimiečiai pasakojo apie septynis jašivos mokinius, vedamus į mirtį. Jie neverkė, tik lyg suakmenėję, akis pakėlę į dangų, tyliai kalbėdami maldą, slinko į savo žiaurią lemtį.
Du broliai BERMANAI iš GARDELIAI miestelio, esančio 12 km nuo Kelmės, vyko pas žydą ūkininką JOZEFAS GLAZAS, kuris gyveno REIBIAI kaime, 10 km nuo Kelmės. Priartėję prie kaimo ir sužinoję, kad visus žydus suima, jie apsigręžė ir pasileido atgal. Kartu su Bermanais išbėgo ir Jozefo du sūnūs, IZAOKAS ir VELVELIS GLAZAI. Lietuvių "partizanai" juos pasivijo ir visus keturis sušaudė. Chaja nežino, kurioje vietoje jie yra palaidoti. Tai atsitiko 1941 metų liepos 28 dieną.
Antrų žudynių dieną Laukodumos savininkas MAUŠA GELMANAS pabėgo su savo dviem sūnumis ir dukra SARA. Po kelių savaičių lietuvių "partizanai" Maušą su sūnumis surado laukuose ir sušaudė. Daugiau šio įvykio detalių Chaja nežino. Taip pat ji nežino, kur juos užkasė. Likusi viena Sara kurį laiką viena klaidžiojo laukais. Vienas kaimietis ją kartu su dar vienu rastu vaikinu nuvežė į Šiaulių getą. Sara tik priėjo prie vartų, tačiau net nespėjo pamatyti geto. Ją iš karto nusiuntė į darbus. Tą kartą 70 Šiaulių geto jaunų vyrų ir merginų buvo nusiųsta į kaimą dirbti pas ūkininkus. Kai lauko darbai buvo nudirbti, SARA GELMAN kartu su visais kitais 70 buvo sušaudyta.
Ūkininkas ZUNDELIS LUNCAS, turėjęs žemės prie Kelmės, nebuvo uždarytas Kelmės stovykloje. Jis su šeima buvo Maušo Gelmano ūkyje, Laukodumoje. Antrų žudynių dieną jis pabėgo ir apie šešias savaites slapstėsi. Vėliau lietuvių "partizanai" jį suėmė ir nušovė. Daugiau detalių apie šį įvykį Chaja nežino.
JAKOVAS CHALOZINAS turėjo ūkį LICINAVOJE. Jis kartu su žmona, trimis sūnumis ir dviem dukterimis liko savo namuose. Jų ūkyje iki antros žudynių dienos buvo įkurta žydų stovykla.
