Raketos "žemė-oras", dar vadinamos zenitinėmis ar priešlėktuvinėmis raketomis, yra ginklai, skirti naikinti oro taikinius, tokius kaip lėktuvai, sraigtasparniai, sparnuotosios raketos ir bepiločiai orlaiviai, leidžiantis nuo žemės paviršiaus.
Stacionarieji paleidimo įrenginiai buvo būdingi ankstyvosioms priešlėktuvinės gynybos sistemoms. Šiais laikais tokius paleidimo įrenginius turi beveik kiekvienas didesnis kovinis laivas, o kai kurie laivai netgi specializuojasi oro erdvės gynybos srityje. Nenešiojami paleidimo įrenginiai taikinį aptinka ir seka radarais.
Istorinė raida
Pirmąsias priešlėktuvines raketas pradėjo kurti nacių Vokietija, kadangi Antrojo pasaulinio karo metu jai buvo itin aktualu apsiginti nuo amerikiečių ir anglų bombonešių antskrydžių. Edward Westerman knygoje "Flak: German Anti-Aircraft Defenses, 1914-1945" ir Michael J. Neufeld knygoje "The Rocket and the Reich: Peenemünde and the Coming of the Ballistic Missile Era" detaliai aprašoma ši plėtros istorija.
Fizikas Robertas Hutchingsas Goddardas (Jungtinės Amerikos Valstijos) dar I pasaulinio karo pabaigoje sukūrė keletą kovinių raketų su skystojo kuro varikliu ir jas išbandė. 1926 m. jis išbandė raketą su mišriu skystiniu (benzino ir skystojo deguonies) varikliu, kuri pakilo į 12,5 m aukštį ir nuskriejo 56 m.
Balistinių ir sparnuotųjų raketų kūrimo darbai buvo pradėti ir Vokietijoje. 1920 m. inžinierius Hermannas Julius Oberthas sukūrė kovinės raketos projektą su skystojo kuro varikliu. 1932 m. Kumersdorfe, netoli Berlyno, buvo įkurta balistinių raketų variklių laboratorija, kurioje pradėjo dirbti W. von Braunas. 1934 m. buvo sukurtas variklis su 122 kg trauka, išbandyta raketa, kuri 2,2 km aukštyje nuskriejo 3,5 km per 16 s. Kuriant raketą Fau-2, numatyta starto masė 12 t, leidimo nuotolis 300 km. Po 31 bandymo 1943 m. pavyko paleisti 2 raketas Fau-2, kurių starto masė 12,9 t, kovinės galvutės masė 1 tona. 1944 m. Fau-1 ir Fau-2 buvo panaudotos kovos veiksmuose.
SSRS iš Vokietijos atsivežė atskirus Fau-2 agregatus, kai kuriuos brėžinius ir grupę vokiečių specialistų. Buvo atkurta raketos konstrukcija ir 1947 m. pradėti jos bandymai. Pirmoji balistinė raketa R-1 SSRS buvo išbandyta 1948 m., nuskriejo 278 kilometrus. Palyginti su vokiečių raketa, 20 km pailgėjo leidimo nuotolis ir 2 kartus padidėjo tikslumas. Sumažinus masę ir patobulinus valdymą, leidimo nuotolis pasiekė 554 kilometrus.
1950 m. SSRS ir Jungtinėse Amerikos Valstijose pradėtos kurti balistinės tarpžemyninės raketos. 1954 m. SSRS sukurta balistinė raketa R-7, galinti nešti branduolinį užtaisą 8800 km. Analogiška balistinė raketa Atlas 1959 m. įtraukta į Jungtinių Amerikos Valstijų karinių pajėgų ginkluotę.
Raketinių ginklų klasifikacija
Raketinis ginklas - tai ginklas, kurio naikinimo priemonės siunčiamos į taikinį raketomis. Tai įvairių raketų kompleksų, skirtų antžeminiams, oro ir jūrų taikiniams naikinti, visuma.
Pagal veikimo principą ir paskirtį:
- Sparninės raketos: tai savaeigiai aparatai, kurie didžiąją skrydžio trajektorijos dalį skrenda dėl aerodinaminės keliamosios jėgos. Jų paskirtis - patalpinti šaudmenis arba naudingąjį krovinį ir specialųjį į taikinį. Sparninės raketos skirstomos į ikigarsines (skrendančias mažesniu nei garso greičiu) ir viršgarsines (skrendančias maždaug kilometrą per sekundę).
- Balistinės raketos: tai variklis, kuris paleidžia vieną ar daugiau ginklų, suteikdamas jiems iš esmės balistinę trajektoriją, t. y. veikiamą tik gravitacijos ir greičio, kurį įgyja dėl varomosios jėgos metu suteikto impulso.
- "Žemė-žemė" tipo raketos: šio tipo sviedinys paleidžiamas iš nešiojamojo įrenginio.
- Raketos "oras-žemė": ši raketa skirta paleisti iš karinio orlaivio, siekiant pataikyti į taikinius žemėje arba jūroje.
- Priešlėktuvinės raketos: tai sviedinys, kurio pagrindinė paskirtis - naikinti oro taikinius.
- Prieštankinės raketos: šio tipo sviedinys skirtas naikinti šarvuotus taikinius, tokius kaip tankai.
Pagal nuotolį:
- Taktinės: trumpo nuotolio raketos.
- Operatyvinės-taktinės: vidutinio nuotolio raketos (150-1000 km).
- Strateginės: ilgo nuotolio raketos (tarpžemyninės - daugiau kaip 5500 km).
Pagal paleidimo įrenginį:
- Stacionariosios: paleidimo įrenginiai, įtvirtinti vienoje vietoje.
- Judriosios: paleidimo įrenginiai, sumontuoti ant ratinių ar vikšrinių važiuoklių, galintys būti buksyruojami ar judėti savarankiškai.
- Laivinės: paleidimo įrenginiai, sumontuoti laivuose.
- Aviacinės: paleidimo įrenginiai, sumontuoti orlaiviuose.
Šiuolaikinės raketų sistemos
Šiuolaikinės raketų sistemos yra sudėtingi kompleksai, apimantys ne tik raketas, bet ir įvairias sistemas jų paleidimui, valdymui, taikinių aptikimui ir sekimui.
Neseniai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė, kad per smūgį Dnipro miestui buvo išbandyta "viena iš naujausių Rusijos vidutinio nuotolio raketų sistemų", pavadinta "Orešnik" (Lazdynas). Ši raketa apibūdinama kaip nebranduolinės ultragarsinės konfigūracijos, pasiekianti 10 machų greitį (apie 2,5-3 kilometrus per sekundę), todėl šiuolaikinės oro gynybos sistemos negali jos neutralizuoti. "Orešnik" gali nešti nuo trijų iki šešių nepriklausomai taikomų kovinių užtaisų, kurie gali būti konvenciniai arba branduoliniai.
JAV gynybos departamentas raketą "Orešnik" apibūdino kaip "eksperimentinę" raketą, sukurtą rusiškos ICBM "RS-26 Rubež" pagrindu. Jos veikimo nuotolis leidžia kelti grėsmę visai Europai.
Raketiniai ginklai pasižymi stipriu atgrasomuoju poveikiu, suteikia galimybę daryti spaudimą priešui. Kadangi šiuos ginklus per sekundės dalį galima nusiųsti į didelį atstumą, jų reikia bijoti.
Raketų konstrukcija ir veikimo principai
Raketos skrydis susideda iš dviejų pagrindinių dalių - aktyviosios, kuomet raketos yra greitinamos raketinių variklių, ir pasyviosios, arba laisvojo skrydžio, kuomet raketą veikia tik Žemės traukos jėga. Raketa juda veikiama atoveiksmio (reaktyvinės) jėgos, atsiradusios dėl medžiagos išmetimo iš variklio.
Pagrindinis raketos įrenginys yra raketinis variklis ar variklių junginys, kuris kuria varos jėgą. Degimo kamera yra pagrindinė variklio dalis, kurioje atlieka cheminiai procesai, verčiantys šiluminę energiją kinetine srauto energija, taip sukuriant reaktyvinę varos jėgą.
Ciolkovskio lygtis apibūdina didžiausią galimą raketos galutinį greitį aktyvios skrydžio dalies pabaigoje. Tikrovėje raketų skrydžio metu neišvengiami greičio nuostoliai, atsirandantys dėl Žemės traukos, oro pasipriešinimo ir kitų veiksnių.
Sudėtingos (daugiapakopės) raketos yra veiksmingas būdas išvengti vienpakopių raketų sandaros apribojimų. Tokios raketos būna sudarytos iš dviejų ir daugiau sujungtų pakopų.
Raketų konstrukcijos kokybė ir naudojamas kuras turi didelę įtaką raketos balistinėms savybėms. Didelis išmetamos medžiagos greitis ir tinkamas kuro tankis yra svarbūs veiksniai, lemiantys raketos galutinį greitį.
Kuro tipai:
- Kietosios raketos su varomąja jėga: naudojamas kietasis kuras, kurį lengva laikyti ir transportuoti.
- Skystinės varomosios raketos: veikia naudodamos degalus, yra galingesnės ir lengviau valdomos, tačiau sudėtingesnės gamyboje.
- Hibridinė varomoji raketa: skystojo ir kietojo kuro derinys.
- Rambiosios raketos: varomos viršgarsiniu greičiu be turbinos.
- Pagrindinė viršgarsinio degimo raketinė raketa (Scramjet): varoma vandeniliu, degimas vyksta viršgarsiniu oro greičiu.
- Kriogeninė raketa: naudoja labai žemoje temperatūroje suskystintas dujas, dažniausiai vandenilį ir deguonį.
Kovinės galvutės tipai:
- Įprastinė kovinė galvutė: sudaryta iš didelės energijos sprogmenų.
- Strateginė kovinė galvutė: naudoja radioaktyviąsias medžiagas.
Raketinis ginklas yra vienas praktiškiausių ginklų, naudojamų karinėse strategijose, pasižymintis stipriu atgrasomuoju poveikiu.
Daugiau informacijos apie raketinius ginklus ir jų istoriją galima rasti "Military Surplus" parduotuvės tinklaraštyje.