Pablas Pikasas (Pablo Picasso) - vienas garsiausių ir įtakingiausių XX amžiaus dailininkų, kubizmo meno krypties pradininkas, gimęs 1881 m. spalio 25 d. Malagoje, Ispanijoje. Jo genialumas ir novatoriškas požiūris į meną sukėlė tikrą revoliuciją dailės pasaulyje, o jo darbai iki šiol daro didelę įtaką menininkams visame pasaulyje.
Berniukas, pagal ispanų tradiciją gavęs ilgą vardą, nuo pat mažumės pasižymėjo neeiliniais gabumais piešti. Jo tėvas, taip pat dailininkas, dėstęs dailės mokykloje, anksti pastebėjo sūnaus talentą. Pasakojama, kad mažasis Pablas pirmiau išmoko piešti, nei kalbėti. Mokykloje P. Pikasas mokėsi vidutiniškai, tačiau jo unikalūs gebėjimai piešti buvo akivaizdūs - 13-metis jau galėjo varžytis su tėvu. Ironiška, bet net ir tėvo bausmės už prastą mokymąsi, kuomet jis būdavo uždaromas į kambarį su grotomis ant langų, netrukdė jam kurti - jis visada turėdavo sąsiuvinį ir pieštuką.
Būsimos meno legendos pirmieji genialumo daigai ryškėjo, kai šeima persikėlė į Barseloną. Būdamas 16 metų, jis įstojo į San Fernando karališkąją akademiją, kur egzaminuotojai buvo priblokšti jo gebėjimo per parą atlikti užduotis, kurioms buvo skirtas mėnuo. Tačiau netrukus jaunuolis nusivylė vietos švietimo sistema, kuri, jo manymu, buvo per daug "įsikibusi" į klasiką. P. Pikasas pradėjo praleidinėti paskaitas ir bastytis po Barseloną, kurdavo eskizus. Laisvalaikiu jis susipažino su Barselonos bohema, įgijo daugybę pažįstamų.
1901 m. pavasarį, P. Pikaso sukako 20 metų. Tai žymėjo naują kūrybos etapą ir naują adresą Paryžiuje. Pasaulį jis matė mėlyną ir rengėsi taip pat mėlynai, kalbėdamas apie mėlyną spalvą kaip apie "spalvų spalvą". 1901-1904 metai žinomi kaip P. Pikaso "mėlynasis laikotarpis". Šiam laikotarpiui būdingi dominuojantys mėlyni tonai ir melancholiškos temos, tiksliai atspindinčios dailininko dvasinę būklę - jį buvo apėmusi depresija. "Mėlynojo" laikotarpio paveikslai yra tarp garsiausių ir populiariausių P. Pikaso darbų.
1904 m. antrojoje pusėje jo kūrybos kryptis radikaliai pasikeitė. 1904-1906 metai - tai "rausvasis laikotarpis", pavadintas dėl oranžinės ir blyškiai rausvos spalvų dominavimo jo drobėse, bei personažams būdingo trapumo.
Kubizmo pradžia P. Pikaso kūryboje - 1907-ieji metai. Tų metų vasaros pabaigoje P. Pikasas baigė didžiulę, beveik 6 kv. metrų drobę, kurią tapė keletą mėnesių ir kuriai prireikė šimtų parengiamųjų piešinių bei etiudų. "Avinjono merginos" - pirmasis ryškus P. Pikaso kubistinio laikotarpio darbas, lėmęs didelius pokyčius tuometinėje dailėje.
XX amžiaus pradžioje tokia tapyba stipriai nukrypo nuo nusistovėjusių meno normų ne tik dėl formos (kubizmo stiliui būdingas suskaidytas tikrovės suvokimas, daiktų vaizdavimas vienu metu iš skirtingų taškų, dekoratyvumas, geometrizuotos formos), bet ir dėl paveikslo temos - jame pavaizduotos penkios prostitutės iš Barselonos Avinjono gatvėje įsikūrusio garsaus viešnamio. Kūrinys pribloškė, šokiravo ir sukrėtė net jo draugus bei kolegas.
Nepaisant priešiško publikos požiūrio į naująją kubistinę tendenciją, P. Pikaso darbai buvo perkami. Prie jo gerbėjų būrio prisidėjo daug rusų, vokiečių ir amerikiečių.
Nors P. Pikasas daugiausia pagarsėjo kaip tapytojas, jis eksperimentavo su įvairiomis technikomis: skulptūra, keramika, piešimu, graviūra. Nuo 1917 iki 1924 m. jis spėjo padirbėti teatro dailininku - kūrė uždangas, dekoracijas ir kostiumus keliems baletams.
1937 m. gegužės 1 d. Paryžių pasiekė tragiška žinia: vokiečių ir F. Franko samdiniai subombardavo mažą baskų miestelį Gerniką. Jie numetė bombas tada, kai gatvėse buvo pilna žmonių, o 6 tūkstančių gyventojų miestelis buvo sunaikintas. P. Pikasą šis įvykis sukrėtė taip, kad jis atsakė "neapykantos bomba" - vos per mėnesį nutapė negailestingą ir šokiruojantį, bene tragiškiausią XX a. paveikslą.
P. Pikasas buvo ne tik garsus dailininkas, bet ir žinomas donžuanas. Jis dukart vedė, bet artimus ryšius su daugybe moterų palaikė visada, nors gražiąją lytį atvirai niekino. Kai kurios jo žmonos ir meilužės tapo jo įkvėpimo šaltiniais ir modeliais.
1973 m. balandžio 8 d. P. Pikasas mirė sulaukęs 91 metų. Jo mirtis sukrėtė visą pasaulį, nes atrodė, kad jame gyvena šviesa, kuri niekada neužges. Jo tikėjimas savo gebėjimu kurti, suteikti tikslią, geresnę formą tam, kas turi būti išreikšta, buvo nepajudinamas. Jis dažnai sakydavo: "Paveikslai niekada nebūna baigti...".
P. Pikasas buvo nepaprastai prietaringas ir iš baimės susižaloti rankas negalėjo vairuoti automobilio. Apie jį patį sklando legendos, o kartą jis pasakė draugui: "Dievas - taip pat dailininkas, kaip ir aš."
1944 m., Paryžiui vos išlaisvinus iš fašistų, P. Pikasas įstojo į Prancūzijos komunistų partiją. Dailininkas net yra nutapęs J. Stalino portretą, tiesa, prancūzų komunistams jis nepatiko.
P. Pikaso paveikslas "Alžyrietės" - brangiausias aukcione parduotas paveikslas. 2015 m. jis buvo nupirktas už 179 mln. dolerių.
Per 78 karjeros metus P. Pikasas sukūrė per 20 tūkst. meno kūrinių, tapdamas vienu produktyviausių dailininkų pasaulyje. Jo kūryba, apimanti daugybę periodų ir stilių, ir šiandien žavi savo inovatyvumu ir emociniu gyliu.
Pablo Picasso: Maestro viešasis menas ir privatus gyvenimas
Pablo Picasso (1881-1973) - visame pasaulyje žinomas ispanų tapytojas, garsus XX amžiaus menininkas, vienas kubizmo pradininkų. Jo gimimas Malagoje, Ispanijoje, 1881 m. spalio 25 d., žymi vienos didžiausių meno figūrų atsiradimą. Paskutinius gyvenimo metus dailininkas praleido Prancūzijoje, kur mirė 1973 m. balandžio 8 d.
Pikaso kūryba yra itin įvairi ir skirstoma į kelis pagrindinius periodus: Mėlynasis periodas (1901-1904), Rausvasis periodas (1904-1906), Afrikos įkvėptas periodas (1907-1909), analitinio ir sintetinio kubizmo periodai (1909-1919), neoklasicistinis ir siurrealistinis laikotarpis (1920-1936), karo meto kūriniai (1937-1945) bei vėlyvieji darbai.
Kubizmas, kaip meno kryptis, atsirado XX a. pradžioje Prancūzijoje, o jo pradininkais laikomi Pablas Pikasas ir Žoržas Brakas. Pavadinimas kilo iš prancūzų kritiko Louis Vauxcelles apibūdinimo Ž. Brako paveikslo "Namai Estakoje" kaip nutapyto iš "kubų". Kubizmo stiliui būdingas tikrovės suskaidymas, daiktų vaizdavimas vienu metu iš skirtingų taškų, geometrizuotos formos ir dekoratyvumas. Kubistai atsisakė nuo Renesanso laikų galiojusio principo, kad menas turi mėgdžioti tikrovę.
Vienas įtakingiausių XX amžiaus kūrinių, lėmęs didelius pokyčius tuometinėje dailėje, yra P. Pikaso 1907 m. paveikslas "Avinjono merginos". Jame matomi užgimstantys kubizmo elementai, primityvizmo apraiškos ir Afrikos kultūros pėdsakai.
Pikaso darbai dažnai kategorizuojami pagal periodus, atspindinčius jo meninės evoliucijos etapus. Mėlynasis periodas pasižymi niūriais, melsvais atspalviais ir melancholiškomis temomis, pavyzdžiui, paveiksle "Senas gitaristas". Rausvojo periodo darbuose vyrauja linksmesnė nuotaika ir oranžinės bei rožinės spalvos, dažnai vaizduojami cirko artistai.
Afrikos įkvėptas periodas atspindi dailininko susidomėjimą Afrikos meno formomis ir primityvizmu. Iš jo išsivystė analitinis kubizmas, kur objektas skaidomas į geometrines plokštumas, ir sintetinis kubizmas, pasižymintis įvairesniais spalvų deriniais ir vientisesnėmis formomis.
Vėlesniuose darbuose Pikasas grįžo prie neoklasicistinių formų, o vėliau eksperimentavo su siurrealizmu, naudodamas harmoningas spalvas ir vingiuotus kontūrus. Jo karo meto kūriniai, ypač "Gernika", tapo galingu protesto prieš karo žiaurumus simboliu.
Pikaso kūryba darė didelę įtaką kitiems menininkams, tokiems kaip David Hockney, Ben Nicolson, Henri Matisse ir Jackson Pollock. Jo gebėjimas nuolat ieškoti naujovių ir eksperimentuoti su įvairiomis formomis bei technikomis padarė jį vienu svarbiausių XX amžiaus menininkų.
Pablas Pikasas gimė Malagoje, Ispanijoje, 1881 m. spalio 25 d. Jo pilnas vardas - Pablo Diego José Francisco de Paula Juan Nepomuceno María de los Remedios Cipriano de la Santísima Trinidad Ruiz y Picasso. Nuo pat vaikystės jis pasižymėjo neeiliniais meniniais gabumais. Jo tėvas, Don José Ruiz y Blasco, taip pat buvo dailininkas ir mokytojas, todėl Pablas nuo mažens buvo apsuptas meno.
Po septynmetės sesers Končitos mirties nuo difterijos, šeima persikėlė į Barseloną. Čia P. Pikaso tėvas dėstė vaizduojamosios dailės akademijoje ir įtikino vadovus leisti jo sūnui laikyti egzaminus į pažengusiųjų klasę. Vėliau, būdamas šešiolikos, Pablas išvyko į Madridą studijuoti San Fernando karališkojoje akademijoje, tačiau jam nepatiko griežta disciplina, todėl jis greitai nustojo lankyti paskaitas ir vietoj to lankėsi Prado muziejuje, kur žavėjosi didžių meistrų darbais.
1900 m. P. Pikaso pirmą kartą iškeliavo į Paryžių, kur susipažino su žurnalistu ir poetu Max Jacob. Jie gyveno labai skurdžiai, bet P. Pikaso naktimis intensyviai dirbo. 1901 m. jis iliustravo draugo leidinį, o 1905 m. tapo amerikiečių meno kolekcininkų Leo ir Gertrude Stein numylėtiniu. Jo salone jis susipažino su Henri Matisse, kuris tapo jo draugu ir konkurentu.
P. Pikaso gyvenime svarbią vietą užėmė moterys. 1904 m. jis susipažino su Fernande Olivier, kuri tapo jo meiluže ir įkvėpimo šaltiniu. Vėliau jis vedė baleriną Olgą Chochlovą, kuri jį įvedė į aukštuomenės gyvenimą. Santuoka su Olga nesutrukdė jam užmegzti slaptą romaną su septyniolikmete Marie-Thérèse Walter, su kuria susilaukė dukters Maia. Vėliau jis vedė Jacqueline Roque. Per savo gyvenimą P. Pikaso turėjo daugybę meilužių ir susilaukė keturių vaikų nuo trijų moterų, įskaitant dailininkę Francoise Gilot, su kuria susilaukė dukters Paloma Picasso, tapusios garsia mados ir kvepalų kūrėja.
P. Pikaso mirė 1973 m., palikdamas didžiulį meno kūrinių palikimą. Jo darbai, dažnai skirstomi į periodus, tokie kaip Mėlynasis, Rausvasis, Afrikos įkvėptas, Kubizmo, Klasicizmo ir siurrealizmo, Karo meto ir vėlyvieji, yra vertinami kaip vieni brangiausių pasaulyje.