Pablo Picasso, viena ryškiausių XX amžiaus asmenybių, buvo ne tik novatoriškas dailininkas, bet ir poetas bei dramaturgas. Jo gyvenimas ir kūryba paliko neištrinamą pėdsaką meno istorijoje, o jo literatūriniai bandymai atskleidžia dar vieną jo talentą ir sudėtingą vidinį pasaulį.
Nuo pat jaunystės Pablo Picasso stebino savo talentu. Būdamas vos penkiolikos, jis sugebėjo per vieną dieną atlikti stojamuosius egzaminus į Barselonos dailės mokyklą „La Lonja“, nors studentams tam buvo skiriamas visas mėnuo. Jo darbai, tokie kaip „Pirmoji Komunija“ (1896) ir „Mokslas ir labdara“ (1897), pelnė pripažinimą ir apdovanojimus.
XX amžiaus pradžioje Picasso atvyko į Paryžių, kur susibičiuliavo su daugybe modernistų rašytojų. Amerikiečių meno kolekcininkė ir rašytoja Gertrude Stein tapo jo pirmąja globėja. Picasso lankydavosi jos namuose, kur susipažino su tokiais garsiais rašytojais kaip Jamesas Joyce'as, Ernestas Hemingway ir Guillaume Apollinaire. A. Salmonas, poetas ir meno kritikas, taip pat buvo artimai susijęs su Picasso.
1935 m. Pablo Picasso, būdamas 53 metų, laikinai nutraukė tapybą, piešimą ir skulptūrą, kad galėtų atsiduoti poezijos rašymui, jau ilgus metus būdamas literatūros pasaulyje. Jo motina 1935 m. laiške sūnui rašė: "Man pasakoja, kad rašai. Aš galiu patikėti viskuo, ką sakai apie tave." Per šešias savaites 1936 m. pavasarį Picasso siuntė laiškų seriją savo „artimiausiam patikėtiniui ir atsidavusiam draugui“, poetui ir menininkui Jaime Sabartėsiui.
Kaip ir jo paveikslus, Picasso eiles galima skaityti ir interpretuoti įvairiais būdais. Jo kūrinys „Franco svajonė ir melas“ (The Dream and Lie of Franco) pateikiamas formatu, panašiu į populiarius to meto ispaniškus komiksus, vadinamus „aleluyas“. Jis buvo apibūdintas kaip „unikali žodžių ir vaizdinės medžiagos sintezė“. Menotyrininkė Patricia Failing pažymi, kad Picasso, iki tol niekada nesukūręs atvirai politinio darbo, sukūrė kūrinį „specialiai propagandiniais ir lėšų rinkimo tikslais“. „Franco svajonė ir melas“ buvo numatyta parduoti kaip atviručių serija, siekiant surinkti lėšų Ispanijos Respublikos kovai.
Picasso parašė dvi „siurrealistines“ pjeses: „Troškimas pagautas už uodegos“ (Desire Caught by the Tail) 1941 m. žiemą, o vėliau - „Keturi mergaitės“ (Les Quatre Petites Filles), kuri buvo išleista 1949 m. Kūriniai pasižymi sąmonės srauto pasakojimo stiliumi, ir kai kurie kritikai mano, kad Picasso niekada nesitikėjo, jog pjesės bus pastatytos, tik skaityti. „Troškimas pagautas už uodegos“ pirmą kartą buvo atlikta kaip skaitymas.
Knyga „El Entierro del Conde de Orgaz“ arba „ grafo Orgazo laidojimas“ (The Burial of the Count of Orgaz), pavadinta El Greco paveikslo garbei ir iš pradžių išleista 263 egzempliorių tiražu, buvo kuriama nuo 1957 m. sausio iki 1959 m. rugpjūčio. Kaip ir dauguma Picasso literatūrinių darbų, šis kūrinys nepaklūsta lengvai kategorizacijai. Tekstas (rašytas spalvotu kreideliais ar pieštukais) neapibūdina graviūrose pavaizduotų scenų. Poetas ir draugas Raphael Alberti parašė knygos pratarmę, teigdamas: „štai išradėjas...“. „Grafo Orgazo laidojimas“ yra Picasso prisiminimų ir apmąstymų apie jo gimtąją Andalūziją rezultatas. Be spalvų, garsų, kvapų ir skonių evocacijų; Picasso literatūriniuose darbuose pastebimas tam tikras susižavėjimas seksualiniu ir skatologiniu elgesiu.
1959 m. garsus meno prekeivis ir galerijų savininkas Daniel-Henry Kahnweiler prisiminė: „Picasso, perskaitęs iš sąsiuvinio su eilėraščiais ispanų kalba, man sako: 'Poezija - bet viskas, ką randate šiuose eilėraščiuose, taip pat galima rasti mano paveiksluose. Eilėraščiai? Čia guli krūvos eilėraščių. Kai pradėjau juos rašyti, norėjau pasidaryti žodžių paletę, tarsi dirbčiau su spalvomis. Visi šie žodžiai buvo pasverti, filtruoti ir įvertinti.“ Vėliau, susitikęs su menininku galerijoje, Stein požiūris akivaizdžiai pasikeitė: „...a, aš pasakiau, sugriebusi jį už palto atlapų ir papurtanti jį...“
Rašytojas Michel Leiris palygino menininko literatūrinę produkciją su Jameso Joyce'o „Finnegans Wake“, teigdamas, kad Picasso buvo: „...neišsenkantis žodžių žaidėjas. [Tiek Joyce'as, tiek Picasso] demonstravo lygų gebėjimą skatinti kalbą kaip tikrą daiktą..“
Kubizmo Gimimas ir Literatūriniai Eksperimentai
Pablo Picasso įkopė į dvidešimt penktuosius metus ir jau buvo pripažintas Paryžiaus menininkas. Jis ne tik tapė ir piešė, bet ir užsiėmė skulptūra bei grafika. Nuolat ieškodamas naujų kūrybos kelių, Picasso vis labiau atmesdavo „akademiškus“ modelius, siekdamas atnaujinti meną.
1907 m. Picasso apsilankė Žmogaus muziejuje ir buvo sužavėtas Afrikos skulptūrų ir kaukių. Jis rado ilgai ieškotą ryšį tarp žmogaus ir gamtos, kuris paskatino jį gilintis į šias skulptūras ir ieškoti būdų, kaip mene išreikšti neperteikiamus pojūčius. „Reikia matyti ir jausti“, - teigė jis, pabrėždamas, kad Afrikos mene būtent tai ir yra - vaizduojama ne tik tai, ką mato, bet ir tai, ką mąsto.
1907 m. vasarą Picasso baigė savo legendinį paveikslą „Avinjono merginos“ (Les Demoiselles d'Avignon). Šis darbas, supaprastinantis objektus iki geometrinių formų, sukėlė audringas reakcijas ir visuomenės pasipiktinimą dėl savo sunkiai suvokiamo, naujo tapymo stiliaus. Kubizmas tapo viena populiariausių meno diskusijų temų, pasižymėdamas kaip viena sudėtingiausių ir rafinuočiausių dailės srovių. Kubizmo tikslas buvo ne atkurti realybę, o išreikšti nenatūralų vaizdą, paklūstantį meno taisyklėms.
Picasso bandė suskaidyti realius daiktus ir būtybes į dalis pagal jų vidaus struktūrą, o vėliau šias dalis dėlioti kita tvarka. Jo paveiksluose žmogaus portretas vaizduojamas iš karto ir iš priekio, ir profilio, siekiant parodyti du ar daugiau būdingų rakursų ir perteikti erdvinio kūno struktūrą.
„Nėra jokio skirtumo tarp to, ką darau, ir to, ką darau, - sakė Picasso. - Kiekvienas darbas yra žingsnis į priekį. Kiekvienas darbas yra mano gyvenimo tęsinys.“ Jo kūrybinis kelias buvo nuolatinis eksperimentavimas, apimantis ir literatūrinę veiklą.
Pablo Picasso - Classicism Period
Kūrybos Etapai ir Literatūriniai Bandymai
Pablo Picasso kūryba skirstoma į kelis etapus:
- Mėlynasis laikotarpis (1901-1904 m.): Vyravo kasdienio Paryžiaus gyvenimo motyvai, skurdo, vienatvės tema, būdingas monochrominis melsvas koloritas, ištęstos figūros. Paveikslas „Gyvenimas“ (1903 m.) yra didžiausias šio periodo darbas, nagrinėjantis meilės ir motinystės temas bei išreiškiantis gyvenimo tragiškumą.
- Rožinis laikotarpis (1904-1906 m.): Atsirado šiltesni atspalviai, dažniau vaizduojami klounai, arlekinai.
- Kubizmas (1907-1914 m.): Pasižymi formų geometrizavimu, tūrio skaidymu. Šiam etapui priskiriamas novatoriškas paveikslas „Avinjono merginos“ (1907 m.), laikomas pirmąja kubistine kompozicija. Analitinis kubizmo etapas (1910-1912 m.) siekė parodyti objektus iš kelių rakursų vienu metu.
- Neoklasicizmas (1917-1925 m.): Grįžimas prie tradicinių formų, griežtos figūrinės kompozicijos.
- Siurrealizmas (nuo 1925 m.): Kompozicijos įgijo ekspresyvumo, dinamiškumo.
1935 m. Picasso laikinai nutraukė tapybą, kad galėtų skirti laiką poezijai. Jo literatūriniai darbai, tokie kaip pjesės „Troškimas pagautas už uodegos“ ir „Keturi mergaitės“, pasižymi sąmonės srauto stiliumi ir dažnai interpretuojami kaip skirti skaityti, o ne statyti. Kūrinys „Grafo Orgazo laidojimas“ (1957-1959 m.) yra spalvingas prisiminimų ir apmąstymų rinkinys, apjungiantis žodžius ir vaizdus.
Menininkas taip pat sukūrė politiškai motyvuotą darbą „Franco svajonė ir melas“ (1937 m.), skirtą rinkti lėšas Ispanijos Respublikai. Šis kūrinys, apjungiantis žodžius ir vaizdus, atspindi Picasso susirūpinimą politiniais įvykiais.
Asmeninis Gyvenimas ir Įkvėpimo Šaltiniai
Pablo Picasso gyvenimas buvo neatsiejamai susijęs su moterimis, kurios dažnai tapdavo jo mūzomis ir įkvėpimo šaltiniais. Jo santykiai su moterimis buvo audringi ir sudėtingi, atsispindėdami jo mene ir literatūroje. Nuo pirmosios žmonos, balerinos Olgos Khokhlovos, su kuria susilaukė sūnaus Paulo, iki Marie-Thérèse Walter, su kuria susilaukė dukters Maja, ir vėliau Françoise Gilot, su kuria susilaukė Claude'o ir Paloma, Picasso gyvenimas buvo kupinas meilės, aistros, bet ir konfliktų.
Viena iš jo mūzų, fotografė Dora Maar, apibūdino Picasso kaip „morališkai beviltišką egoistą“. Jos santykiai su menininku, atspindėti jos dienoraščiuose, atskleidžia sudėtingą meilės, priklausomybės ir meninės kūrybos dinamiką. Ji jautėsi palaužta menininko, kuris matė moteris ir meilužes tik kaip priemones menui kurti.
Picasso santykiai su moterimis buvo sudėtingi, bet jie davė impulsą jo kūrybai. Jis pats sakė: „Kiekvienas nori suprasti meną. Kodėl mes nebandome suprasti paukščio giesmės? Kodėl mes mylime naktį, gėles, viską aplink mus, nesistengdami to suprasti? Bet meno kūrinių atveju žmonės mano, kad jie turi suprasti. Jei tik jie suprastų, kad menininkas dirba iš būtinybės, kad jis pats tėra tik nereikšminga pasaulio dalis, ir kad jam neturėtų būti teikiama didesnė reikšmė nei daugeliui kitų dalykų, kurie mus džiugina pasaulyje, nors mes negalime jų paaiškinti; žmonės, kurie bando paaiškinti paveikslus, paprastai eina neteisingu keliu.“
Nors Picasso buvo žinomas dėl savo santykių sudėtingumo, jis taip pat buvo nepaprastai produktyvus menininkas, palikęs pasauliui apie 20 tūkstančių paveikslų, piešinių, grafikos, keramikos darbų ir skulptūrų. Jo kūryba ir literatūriniai eksperimentai tebėra svarbus XX amžiaus meno ir kultūros palikimas.
tags: #pablo #picasso #literatura