Dėl iki šiol paklusnaus buvusio jūsų draugo kaprizų kalta žiema ir jos palydovai: sniegas, plikledis ir pliurza. Ji visada ateina staiga ir neišvengiamai. Jei neapsigyvenote prie pusiaujo, verčiau iš anksto pamąstykite, kaip pasirengti įvairiausiems netikėtumams, tykantiems apsnigtose ir apledėjusiose gatvėse. Galbūt patyrusiems vairuotojams mūsų patarimai pasirodys nuvalkioti. Kiekvienas kažkada pirmą kartą sėdo prie vairo ir nustebo pamatęs, kad automobilis važiuoja visiškai ne ten, kur pasukti ratai. Neturėkite tuščių iliuzijų, kad paskutinėmis žiemomis mieste palyginus sausa ir švaru. Tikrai, klimato atšilimas turi įtakos: vasarines padangas į žiemines galima keisti paskutinę dieną, o nenuilstama kova su pusnimis daugumai vairuotojų negresia. Beje, kelininkai, kuriuos vairuotojai nuolat keiksnoja, sningant į gatves išleidžia gausią ir įvairiaspalvę valytuvų, krautuvų ir smėlio barstytuvų armiją. Galiausiai, savo darbą atlieka ir ledą tirpdantys reagentai. Patartume, atsiradus plikledžiui, pirmas dvi dienas nejudinti automobilio, net jei jau uždėjote žiemines padangas. Tokiomis dienomis kamščiuose, susidariusiuose dėl buksuojančių sunkvežimių ir, nespėjusių suvokti, kad jau atėjo žiema, vairuotojų, sugaišite lygiai tiek pat laiko, kiek eidami.
Vairavimas žiemą - tai labai specifinių įgūdžių rinkinys. Net patyrę vairuotojai, iškritus pirmam sniegui ir pasirodžius plikledžiui, surengia sau savotišką apšilimą. Jie vakare važiuoja į tuščią aikštelę, tikrina, ar lygi kelio danga, ir susikuria daug mažyčių šoninių slydimų, priversdami savo kūną prisiminti pernykščius pojūčius. Nesudėtingi ir reikalingi pratimai vairavimo išvakarėse sutrumpins jūsų reakcijos laiką, greičiau suprasite, kad jau žiema. Įvertinsite visas padangų savybes ir išsiaiškinsite ribą, kurią peržengus prarandamas patikimas ratų ir kelio dangos sukibimas. Penki šeši kartai padės įgyti nesudėtingų šoninių slydimų įveikimo įgūdžių. Tik jokių lakstymų. Dvidešimties kilometrų per valandą visiškai pakanka.
Sukurti priekiniais ar užpakaliniais varomų mašinų šoninį slydimą nesudėtinga: tereikia susukti vairą, spausti akseleratorių ir... Mašina jau slysta. Kaip tai nutraukti? Klasikinėmis sąlygomis reikia atleisti akseleratorių ir staigiai pasukti vairą į šoninio slydimo pusę. Vairuojant priekiniais ratais varomas mašinas užteks sumažinti apsukas. Jei greitis nebuvo per daug didelis, šoninis slydimas baigsis. Be to, mašinų, kurių priekiniai ratai varomieji, priekinės dalies konstrukcija geresnė, nes čia variklis. Tokių automobilių sukibimas geresnis, todėl savininkai jaučiasi saugesni. Nereikėtų pamiršti, kad, vairuojant užpakaliniais ratais varomą automobilį ir netekus sukibimo, yra daugiau šansų grįžti į buvusią trajektoriją.
Banalu, tačiau stabdymas didina priekinių ratų ir kelio dangos sukibimą. Stabdant didžioji dalis automobilio masės persikelia į priekį. Šiuo fizikos dėsniu galima ir reikia naudotis, kad prieš pat posūkį apkrautumėte priekinę automobilio dalį. Nereikia persistengti - visiškai sustabdžius ratus, mašina šliuoš kaip ant slidžių. Geriau stabdyti pamažu, tik iki sukibimo ribos (arba suveiks ABS, jei jūsų automobilyje yra ši įranga). Kai mašina išsuktais ir blokuotais ratais važiuoja tiesiai, reikia prisiversti atleisti stabdžius. Daugeliu tai sekasi sunkiai ir ne iš karto pavyksta.
Lėtai praplaukdami pro kieme stovinčius persikreipusius vakarykščių ledinių batalijų dalyvius, pagaliau išsiropščiate į apsnigtą gatvę. Po ratais traška sniegelis, iš išmetamųjų vamzdžių virsta garai. Priekyje - pirmasis jūsų gyvenime žiemiškas posūkis. Čia pirmiausia stenkitės vengti staigių judesių. Kuo švelniau manipuliuosite vairu ir pedalais, tuo mažesnė grėsmė „pamesti“ automobilį. Dar viena sąlyga: iš anksto pasirinkite greitį, kuriuo įveiksite posūkį. Įvertinkite posūkio kampo aštrumą ir slidžias vietas.
Lėtai, švelniai didindami greitį, stenkitės įgyti traukos perteklių, tačiau nepraleiskite momento, kai vedančiosios ašies ratai pradės „plaukti“ į posūkio išorę. Tuo atveju sumažinkite greitį. Mašinoms su mechanine pavarų dėže egzistuoja svarbi taisyklė, kuri byloja, jog išjungti pavarą sukant nerekomenduojama. Ten, kur vasarą galima būtų pralėkti su vėjeliu, išjungus pavarą, žiemą geriau važiuoti įjungta pavara. Savaime suprantama, kad posūkyje važiuosite žemesne pavara, nei ta, su kuria atvažiavote iki jo. Dar daugiau, stenkitės dar iki kelio lanksto lėtinti greitį ne vien tik stabdydami, bet ir mažindami variklio apsukas, perjungdami pavaras nuo aukštesnės prie žemesnės. Bet kuriuo atveju, važiuojant slidžiu keliu, visada turi būti įjungta kokia nors pavara.
Abiem tiltais varomų automobilių savininkams šiuo atveju lengviau: traukos perteklius vedantiems ratams pasiekiamas žymiai vėliau, o tai vairuotojo širdyje sukelia visiškos kontrolės pojūtį. Tačiau atminkite, kad šoninio slydimo atveju tokios mašinos valdymas yra žymiai sudėtingesnis. Elektroninės sistemos, kurių yra galybė, žinoma stipriai lengvina nepatyrusių naujokų gyvenimą. Priešslydiminės ir priešbuksuojančios, antiblokavimo ir stabilizavimo sistemos nesunkiai ištrauks šiuolaikinį automobilį iš daugelio keblių situacijų, dažnai paprasčiausiai neleisdamos joms atsitikti. Tiems, kurie vis dėl to nori išmokti tvarkingai vairuoti, patariame per treniruotę išjungti, kad ir stabilizacijos sistemą ir palyginti vairavimo sąlygas. Jei nepajusite skirtumo, vadinasi pasirinktas tinkamas greitis, o jūsų vairavimas nepavojingas ir jis greičiausiai netaps nenorimų pasekmių priežastimi. Bet kuriuo atveju nebijokite, būkite dėmesingi, treniruokitės ir mokykitės. Nėra nieko neįmanomo ir labai greitai galėsite patarinėti jaunesniems ir mažiau patyrusiems vairuotojams.
Slidaus posūkio įveikimui reikia ruoštis iš anksto. Pats svarbiausias dalykas - teisingos trajektorijos pasirinkimas. Esmė paprasta: reikia judėti nuo išorinio eismo juostos krašto pradžioje link vidinio pabaigoje. Šiuo atveju lieka šiek tiek erdvės netikėtam manevrui. Ekstrinis stabdymas pavojingas dėl to, kad persukti priekiniai - blokuoti - ratai ir mašina tampa nebevaldoma. Tam, kad nukrypus į šoną, pavyktų išvengti avarijos, būtina trumpam atleisti stabdį.
Nenumatytų slydimų vadinu automobilio skersavimą arba slidinėjimą, vykstantį be vairuotojo noro. Svarbiausia iš karto pajusti slydimą ir jį pradėti valdyti jau nuo pradinės fazės. Tačiau niekas neįstengia visiškai ramiai ir apgalvotai suvaldyti atsitiktinio slydimo, jei per treniruotes neišmoksta taisyklingai naudotis slydimu. Be to, šis mokėjimas turi būti tapęs refleksu, nes kitaip staigus ir netikėtas mašinos slydimas sukelia baimės jausmą.
1. Kiekvienam automobiliui kiekviename vingyje egzistuoja greičio viršutinė teorinė riba.
Tai greitis, prie kurio dar galima įveikti tą vingį neišlekant iš trasos. Suprantama, jeigu taisyklingai įvažiuojama į vingį ir važiuojama idealia trajektorija. Pavyzdžiui, nuokalnėje per daug įsibėgėjo ir slėnyje per dideliu greičiu pradėjo vingį, kuris pasidarė per siauras. Vėl pristabdyti neblokuojant ratų ir tuo pat metu energingai, smarkiai suktelėti vairą vingio kryptimi. Mašina privalo lėkti skersa. Šitaip pasukto vairo negalima perlaikyti. Bematant reikia mažiau, bet energingai atsukti jį vėl atgal. Visus veiksmus vairu dera atlikti jautriai, bet ryžtingai, energingai ir trumpai.
2. Atleisti akceleratorių.
Energingai dar smarkiau pasukti vairą posūkio kryptimi ir tučtuojau smarkiai paspausti akceleratorių, kad prasidėtų šoninis slydimas keturiais ratais ir mašina pasuktų skersa. Tokie veiksmai tinka, kai varantieji ratai užpakaliniai. Jei varantieji ratai priekiniai, reikia daugiau pasukti vairą ir atsargiai pristabdyti, kad mašina suskersuotų. Nelėk per dideliu greičiu į vingį, kuriame yra ribotas matomumas, sunku deramai įvertinti trasą. Nestabdyk, įvažiavęs į vingį. Saugiau bus pradėti ir baigti posūkį, važiuojant kad ir didesniu greičiu, jei mašiną išlaikysi trasoje, manipuliuodamas akceleratoriumi. Visos netikėtų slydimų situacijos posūkiuose yra labai panašios, nors galima būtų priskaičiuoti labai daug jų variantų. Mažai duoda naudos aprašinėjami įvairūs netikėto slydimo variantai, kuriais siekiama perspėti vairuotoją, jeigu šis nesudaro su savo mašina vienos nedalomos visumos, ypač tomis sunkiomis akimirkomis. Geras vairuotojas turi pajusti ir nepaleisti iš savo rankų kiekvieno slydimo, vis tik šiam prasidėjus.
Šiose sunkiose situacijose taisyklingi ir nesuvaržyti judesiai tegali būti tik taisyklingai ir laisvai sėdint prie vairo. Sportiniame važiavime, kurį kultivuoju, būna daug įvairiausių slydimų. Neįstengčiau greitai važinėti, jei taisyklinga sėdėsena nepadėtų man pukiai jausti visą mašiną, kiekvieną ratą. Nugara turi būti visiškai priglausta prie atlošo, o saugos diržai dar ją prispausti. Dažniausiai tomis akimirkomis pasireiškia ir kitas netikęs įprotis- laikytis už vairo. Laikymasis už vairo nepaprastai kliudo laisvai manevruoti. Vairas nėra atramos taškas. Tas gražus ratlankis yra skirtas automobiliui vairuoti.
Kaip veikti sankaba, prasidėjus slydimui?
Išminti ją ar ne? Kažkada specialiojoje Lenkijos spaudoje pasirodžiusiame straipsnyje buvo tvirtinama, kad, ėmus automobiliui slysti, visų pirma reikia išminti sankabą. Gal ir tiesa. Tačiau, kai greitai važiuojant, prisieina suvaldyti slystantį mašiną, tenka tiek dirbti ir tokiu žaibišku tempu, kad išjunti sankabos nebėra kada. Be to, laikant koją ant nuspausto sankabos pedalo, vairuotojui nepaprastai sunku atlikti kitus veiksmus. Jis turi visą dėmesį sutelkti į vairavimą. Kojos tegul lieka laisvos. Bet, kaip jau sakiau, teoriškai taip derėtų. Tą patį rezultatą, kaip ir išmynę sankabą, gausime atitinkamai neutralizavę variklio pasipriešinimą teisingu akceleratoriaus paspaudimu. Nedrįstu teigti, kad sankabos išmynimas slystant visada yra betikslis, tačiau pats nuspaudžiu jos pedalą labai retai. Lengva ją išminti tik visai lėtai važiuojant. Ypač veiksmingas sankabos išmynimas žiemą, kai važiuojamosios dalies slidumas didžiausias ir automobilis vos reaguoja į vairo pasukimą, pavyzdžiui ant apledėjusio tašytų akmenų grindinio, kurį dengia tirpstančio sniego tyrė.
Kad išvengtume vieno iš galimų slydimų, primenu, kaip pavojinga staigiai atleisti sankabą, perjungiant pavaras slidžiame kelyje, kai variklio apsisukimai maži. Tuomet iš karto blokuojami varantieji ratai ir mašina ima skersuoti. Negalima atleisti sankabos, esant mažiems variklio apsisukimams, jei ką tik įjungtos pavaros greičiui reikia daug didesnių apsisukimų ir kelio danga slidi. Tarkime, kad noriu pristabdyti ir įjungti žemesnę pavarą kai kelias slidus. Švelniai, bet greitai nuimu koją nuo akceleratoriaus. Viena ranka imuosi pavarų perjungimo sverto. Dešiniosios kojos pirštus perkeliu ant stabdžių pedalo, lengvai jį spaudžiu. Tuo pat metu įjungiu žemesnę pavarą. Pradėjus važiuoti žemesniąja pavara, sankaba jau būna visai atleista. Labai įgudęs vairuotojas dar gali pergazuoti, jei reikia. Kad galėtume negaišdami kelis kartus iš eilės įjungti vis žemesnę pavarą, turime uoliai treniruotis, kol išmoksime nepaprastai greitai dirbti kojomis ir kartu su jų judesiais ranka dirbti su pavarų perjungimo svertu.
Kelio dangos pasikeitimui, pavyzdžiui kai asfaltas pereina į tašytų akmenų grindinį, reikia didžiulio dėmesio. Išvažiuodamas iš grindinio į asfaltą, galiu iš karto paspausti akceleratorių ir padidinti greitį. Tačiau, važiuojant iš asfalto į grindinį, yra atvirkščiai: būtina stabdyti, prieš įvažiuojant į grindinį ar į kitą kelio dangą, pavojingesnę nei ankstesnioji, ir jokiu būdu nestabdyti tų kelių sandūroje ar tik privažiavus prie pat jos. Tada būna ne tik per vėlu, bet ir pats stabdymo manevras gali pridaryti bėdų. Beje, ir šiuo atveju praverčia treniruotės, kaip suvaldyti slystantį mašiną.
Privažiuojant vietą, kur staigiai prasideda įkalnė, reikia turėti galvoje, kad smarkiai stabdyti negalima, kol kelias dar nepradėjo kilti. Baigiame stabdyti, neprivažiavę metro ar pusmetrio iki tos vietos, kurioje horizontalus išilginis kelio profilis užlinksta į viršų. Privažiuojant nuokalnę, atvirkščiai, svarbu stabdį perlaikyti. Vadinasi, stabdome dar lygioje vietoje, prieš pat nuokalnę šiek tiek atleidžiame stabdį ir pačioje nuolydžio pradžioje stabdome dar kartą. Važiuojant dideliu greičiu, antrasis stabdžio paspaudimas turi prasidėti 3-5 metrai prieš kliūtį, tai yra prieš pat nuolydį. Tokiu būdu pasunkinami priekiniai ratai. Šis manevras turi būti atliktas taip, kad, pradedant automobiliui leistis žemyn, ratai vis dar būtų pasunkėję. Kai, greitai važiuodami, pristabdome prieš nuokalnę, bet greitis vis dar tebėra per didelis, automobilis gali praskrieti oru. Kada dabar atleisti stabdį? Tačiau jeigu nuokalnė, kuria leidžiamės, baigiasi ir prasideda horizontalus kelio ruožas, o juo labiau kylantis į kalną, turime kiek anksčiau atleisti stabdį. Tai būtina. Jei stabdysime iki nuokalnės pabaigos, tikriausiai įsikniaubsime į kelią arba persiversime per priekį. Mat, nenustojus stabdyti, toje vietoje, kurioje keičiasi kelio nuolydis, priekiniai ratai dar kartą pasunkėja, tarsi dvigubai.
Kada paspausti akceleratorių? Artėjame prie kritinio, žemiausio taško, kuriame lūžta kelio profilis. Tai patyriau per Gran Premio lenktynes Argentinoje 1970 metais. Tenykščiuose keliuose labai dažnai pasitaiko įvairaus dydžio išilginio profilio lūžių. Jie būna ten, kur kelią kerta išdžiūvusių upokšnių bei upių vagos. Liūčių metu tomis sausvagėmis skersai kelią plūsta vanduo. Iš pradžių man būdavo labai sunku greitai pervažiuoti tokią lomą. Lekiu 200km/h greičiu. Maždaug 100 metrų prieš sausvagę imu iš visų jėgų stabdyti. Per 10 metrų iki sausvagės mano greitis dar 80km/h. Tuomet dalinai atleidžiu stabdį ir, neprivažiavęs iki sausvagės 2-4 metrus, vėl smarkiai stabdau. Priekiniai ratai pasunkėja ir neatitrūksta nuo žemės paviršiaus, kai pradedu leistis loma žemyn. Tokia važiavimo technika forsavau sausvages greitai ir saugiai. O dabar pamėginkite išnagrinėti pateiktąjį paveikslą, atsižvelgdami į tai, kurie jūsų mašinos ratai yra varantieji, ir mintyse detaliai "pervažiuokite" tokią įkalnę ar nuokalnę didoku greičiu. Norint praktiškai išmokti taip važiuoti reikia treniruotis. Ne kiekvienam vairuotojui šito reikia. Dideliu greičiu įveikti staigią lomą privalo sugebėti aukštos klasės sportininkai ir visi tie, kurie norėtų būti geri vairuotojai. Aprašytųjų išilginio kelio profilio lūžių Lenkijoje pasitaiko nedažnai. Užtat įvairių kitų kliūčių, prieš kurias reikia stabdyti, netrūksta. Geležinkelio pervažos, stambūs kelio nelygumai, taisomi kelio ruožai, nepatikimas tiltelis... Pavyzdžiui, dėl stabdymo netikusioje pervažoje gali atitrūkti arba sulūžti važiuoklės pakaba ir įvykti tikra katastrofa. Tad įsidėmėkime! Nestabdyti ant kliūčių.
Slidžiame kelio paviršiuje stabdymo kelias yra, savaime aišku, daug kartų ilgesnis, negu kibiame paviršiuje. Čia pateikiamos lentelės duomenys, mano nuomone, pernelyg pesimistiški.
| Greitis (km/h) | Sausas asfaltas | Šlapias asfaltas | Pilkasis ledas | Sniegas |
|---|---|---|---|---|
| 30 | 6 | 8 | 15 | 12 |
| 50 | 15 | 20 | 40 | 30 |
| 70 | 30 | 40 | 80 | 60 |
| 90 | 50 | 65 | 130 | 100 |
(Pagal Z. Žinome, kad vairuotojų kursuose patariama visuomet, juo labiau slidžiame kelyje, stabdyti impulsais: tankiai spaudyti stabdžių pedalą. Teisingai. Tai labai geras metodas. Tačiau patariu mokytis tolydinio stabdymo prie sukibimo ribos. Stabdžių pedalo spaudimo jėga slidžiame kelyje turi būti atvirkščiai proporcinga mašinos greičiui: kuo greičiau mašina juda (stabdymo pradžioje), tuo švelniau reikia spausti stabdį, kad ratai neprarastų sukibimo su keliu.
Jau kalbėjome apie staigų stabdymą prie sukibimo ribos. Puikaus mašinisto valdomas traukinys pajuda, o mes, keleiviai, pasidairę nustembame, kad jis jau važiuoja. Kada pajudėjome iš vietos? Nežinia. Taip pat švelniai, nepastebimai reikia stabdyti ir automobilį slidžiame kelyje. Ar tik žiemą? Ne. Kiekvieną dieną, kiekvienoje situacijoje derėtų stabdyti taip, kad to bemaž nejaustų nei automobilis, nei jo keleiviai. Galima išmokti idealiai švelniai stabdyti bet kokiu greičiu važiuojančią mašiną. O juk tiek daug vairuotojų, važiuodami per miestą nuo vienos raudonos šviesos iki kitos (argi kada kas matė sankryžoje žalią šviesą?), stabdo prieš raudoną šviesą taip, kad automobilis išriečia nugarą kaip katinas, o keleivis galva vos neišmuša priekinio stiklo. Mada ar nemokšiškumas? Visai kas kita, kai judrioje gatvėje, trumpai spusteldami stabdžių pedalą, stopų signalu įspėjame važiuojantį iš paskos, jog ketiname tuoj stabdyti.
Žiemą labai svarbu ir oro slėgis padangose, ir, žinoma, pačios padangos. Slidžiame kelyje geriau mažesnis slėgis, negu per didelis. Jei, pavyzdžiui, rekomenduojamas normalus užpakalinių ratų padangų slėgis yra 1.6 bar ir priekinių 1.4 bar, tai slidžiu keliu geriau važiuoti, kai užpakalinių ratų padangų slėgis 1.4 bar ir priekinių 1.2 bar. Apskritai stenkimės palaikyti padangose tokį slėgį, kokį rekomenduoja gamykla. Visada tikrinkime šaltų padangų slėgį, nes, padangoms kaistant, slėgis jose kyla. Kadangi gamykla visada nurodo šaltų padangų slėgį, tokį ir reikia tikrinti. Pagaliau nepaprastai sunku nustatyti, kokia iš tiesų yra padangos temperatūra ką tik nuvažiavus, pavyzdžiui, 50km dideliu greičiu. Po greito važiavimo įkaitusiose padangose oro slėgis būna maždaug 0.6 bar didesnis. Per žemas slėgis kenkia padangoms ir trukdo vairuoti automobilį. Nuo per didelio slėgio padangos greit susidėvi- nudyla protektoriaus vidurinė dalis, kontaktinė zona. Daug greičiau susidėvi ir važiuoklės elementai bei kėbulas. Mašina gali tapti neklusni, nesaugi važiuoti. Savaime suprantama, kiekviena taisyklė turi išimčių. Daug kas priklauso nuo padangų rūšies ir tipo, nuo mašinos apkrovos ir nuo to, kaip ketiname važiuoti. Gamykla nenurodo ir nerekomenduoja, koks padangų slėgis tiktų sportiniam važiavimui. Čia jau kiekvienas vairuotojas vadovaujasi savo galva bei patirtimi. O bendra nuomonė, pavyzdžiui, tokia, kad "Weathermaster" tipo padangų nereikia per daug pripūsti. Slėgis, kurį firma "Dunlop” rekomenduoja normaliam ir sportiniam važiavimui, yra toks: priekinių ratų- 2.0, užpakalinių- 2.2 bar. Kurį laiką tiek ir pripūsdavau, bet man toks padangų slėgis nelabai tiko. Išbandžiau ir ne sykį patyriau, kad asfaltuotu keliu, o juo labiau per žvyrą ir sniegą man geriausia važiuoti, kai priekinių ratų slėgis yra 2.5, o užpakalinių- 2.9 bar. Šis teiginys prieštarauja mano ankstesniam tvirtinimui, kad, važiuojant slidžiu keliu, padangų slėgis turi būti žemesnis. Apskritai turi būti žemesnis, bet, kaip jau esu minėjęs, būna ir išimčių. Aš dariau taip, kaip įsitikinau esant geriau, atsižvelgdamas ir į padangų tipą. Važiuodamas slidžiu keliu "Dunlop Racing" padangomis, jų slėgį trupučiuką sumažinu, palyginus su tuo, kurį naudoju sportiniam važiavimui. Svarbu nuolat palaikyti padangose tokį slėgį, koks turi būti, ir dažnai jį tikrinti: bent jau kartą per savaitę. Nepriklausomai nuo to, daug ar mažai važinėjama. Jeigu mašina porą dienų pastovėjo garaže, būtina prieš kelionę patikrinti slėgį.
Viešoje erdvėje girdimi paaiškinimai, kodėl nutiko viena ar kita eismo nelaimė, paprastai apsiriboja dviem įžalgom: „nepasirinktas saugus greitis“ ir „vairuotojas buvo neblaivus“. Prasidėjus šaltajam ir slidžiajam metų laikui atrandamas trečiasis atpirkimo ožys - „blogai nuvalyti“. Tačiau Techninės apžiūros įmonėse dirbantys ekspertai teigia, kad dėl įvairių automobilio gedimų ar trūkumų avarijos įvyksta kur kas dažniau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Šalpdriba paženklintas oficialus atsisveikinimas su vasarinėmis padangomis tradiciškai apnuogina pačias skaudžiausias automobilių „apavo“ problemas. Tokios eismo sąlygos, kokias pastarosiomis dienomis matome anapus lango, dramatiškai pakeičia stabdymo kelio ilgį bei galimybę mašiną suvaldyti, jei kelionės tęsiamos vasarinėmis ar stipriai susidėvėjusiomis ( t. y. lai protektoriaus gylis nesiekia 4 mm) žieminėmis padangomis. Dar 4400 atvejų padangos buvo stipriai mechaniškai pažeistos todėl kėlė grėsmę eismo saugumui, o per 4000 vairuotojų važinėjo su skirtingo tipo padangomis, sumontuotomis ant tos pačios ašies ratų. Sudėtingesnėmis sąlygomis toks automobilis tampa sunkiai valdomu. Visus panašius dalykus TAC kontrolieriai vertina kaip „didelius trūkumus“, o kai kuriais atvejais netgi draudžia automobilį eksploatuoti. Kad kai kuriais atvejais tokios problemos tiesiog bado akis, liudija Kelių policijos pareigūnų anuliuojami techninės apžiūros protokolai: per 10 šių metų mėnesių tokių sankcijų buvo griebtasi 826. Iš daugiau nei 52 proc. Draudimo kompanijų atstovai primena, kad žiemiškomis sąlygomis patekus į avariją, kurios priežastimi pareigūnai ar ekspertai įvardins nepakankamą padangų protektoriaus gylį, toks įvykis bus pripažintas nedraudžiamuoju, o privalomojo vairuotojų civilinės atsakomybės draudimo atveju išmoka bus išieškota iš apdraustojo asmens. Saugaus eismo ekspertų teigimu sugedusi automobilio pakaba ir netinkamos naudoti padangos yra trečias svarbiausias veiksnys tarp automobilių techninių defektų, lemiančių avarijas kelyje. Netinkamos naudoti gali būti ne tik susidėvėjusios, bet ir naujos, tačiau prastos kokybės, padangos. Vadinamojo „biudžeto“ segmentui priskiriamų žieminių padangų komplekto kaina - apie 300 eurų. „Lietuvos draudimas“ skaičiuoja, kad iškritus sniegui ar plikledžio metu dominuojančios smulkios avarijos atneša vidutiniškai po 1000 eurų nuostolių. Įvertinus tai, kad reikalavimas važiuoti žieminėmis padangomis trunka 150 dienų, o didžioji dauguma mūsų šalies vairuotojų tokias padangas naudoja bent jau du sezonus - 300 dienų.
Baltijos šalys tradiciškai priskiriamos Šiaurės Europos regionui, tačiau iš tiesų eismo sąlygos Skandinavijoje ženkliai skiriasi nuo to, su kuo dažniausiai susiduriama Lietuvoje. Čia iškrenta nuo dviejų iki šešių kartų mažiau sniego nei Suomijoje ir netgi snaigių struktūra būna kitokia. Vidutinė daugiametė sausio mėnesio temperatūra mūsų regione svyruoja tarp 4 laipsnių šalčio ir 4 šilumos, o Šiaurės Skandinavijoje retai kada būna mažesnė nei 10 laipsnių šalčio. Automobilininkų poreikiai yra labai skirtingi, todėl renkantis naujas padangas būtina pasikonsultuoti su kvalifikuotais specialistais ir išanalizuoti, kiek daug ir kokiais keliais tenka važinėti, ar tenka keliauti į vakarų ar šiaurės Europą ir t. t.
Dygliuotos padangos yra saugiausios beveik visomis žiemiškomis sąlygomis ir turi vienintelį akivaizdų minusą - kelia daugiau (maždaug 3-5 decibelais) triukšmo. Tačiau važiuojant sausu asfaltu jos šiek tiek slidesnės. Be to, dygliai agresyviau veikia asfalto paviršių bei horizontalųjį ženklinimą (ant asfalto esančias linijas ir ženklus), todėl ne visose užsienio šalyse gali būti naudojamos. Važiuojant sniegu ar ledu dygliuotų padangų stabdymo kelias siekia maždaug 37 metrus, o geriausių nedygliuotų - apie 57. Net lyginant pačias pigiausias dygliuotas padangas su pačiomis geriausiomis nedygliuotomis, pastarosios pralaimi stabdymo dvikovą beveik 4 metrais. Dygliuotų padangų protektoriaus blokeliai yra masyvesni ir kur kas standesni, protektorius dažnai „grubesnis“, todėl automobilis būna stabilesnis posūkiuose, jų rida bene 30 proc. didesnė, jos geriau išstumia vandenį, „išsivalo“ esant šlapdribai, todėl geriau sukimba su kelio paviršiumi.
Pasirinkus tokio tipo padangas reikia susitaikyti su faktu, kad degalų sunaudos bus 4-8 proc. Dar vienas faktorius, mažinantis pastarojo tipo žieminių padangų patrauklumą - itin didelis jų nusidėvėjimo koeficientas. Siekiant, kad tokios padangos nestingtų šaltyje, naudojami itin minkšti gumos mišiniai, todėl vienas protektoriaus milimetras nudyla maždaug du - tris kartus greičiau, nei dygliuotos ar standesnės nedygliuotos žieminės padangos. Daugiau ar agresyvesniu stiliumi vairuojantiems bei galingus variklius turintiems automobiliams, jų gali sunkiai užtekti vienam sezonui.
Žieminių padangų eksploatacijos principai iš esmės nesiskiria nuo vasarinių. Būtina stebėti slėgį padangose ir protektoriaus dėvėjimąsi. Jei protektoriaus rašto gylis skiriasi daugiau nei 1 milimetru - ratus nuo priekinės ašies patariama perkelti ant galinės. Šią procedūrą reikėtų atlikti kaskart nuvažiavus maždaug 10 tūkst. km. Taip pat rekomenduojama kas 5-7 tūkst. km. Visiška kvailystė žiemą važinėti plačiomis žemo profilio padangomis. Tai niekaip nesuderinama su geru sukibimu.
Atėjus žiemai, gatvės pasidengia balta danga, ir vairavimas tampa nauju iššūkiu. Tai laikotarpis, kai vairuotojai turėtų prisiminti svarbiausius vairavimo slidžiame kelyje principus ir taisykles. Žiema suteikia puikią galimybę išbandyti savo vairavimo įgūdžius ir išmokti, kaip saugiai keliauti net ekstremaliomis oro sąlygomis. Pirmiausia labai svarbu įsitikinti, ar kelio danga yra slidi. Plika akimi nematydami ledo arba sniego, galima pamanyti, jog kelias tiesiog šlapias. Siekiant neapsigauti, patartina prieš išvažiuojant į judresnes gatves išbandyti automobilį stabdant. Gausiai sningant, vairuoti sudėtinga tampa dėl to, jog sunku tiksliai identifikuoti eismo sąlygas ir kelio dangos būklę, ypač jei esi nepažįstamoje teritorijoje. Žieminės padangos veikia kiek kitaip nei vasarinės. Nereikėtų tikėti reklamomis ir manyti, jog su vieno ar kito gamintojo padangomis žiemišką kelią įveiksite net nesistengdami būti atidžiais. Dar vienas svarbus faktorius yra padangų nusidėvėjimas. Kuo jos naujesnės, tuo patikimesnės. Automobilių vairuotojai labai dažnai klysta taupydami naujoms žieminėms padangoms.
Nėra kito būdo žiemą vairuoti saugiai, kaip tik judėti lėčiau, tolygiai, vengti staigių manevrų ir išlaikyti pagarbų atstumą nuo kitų transporto priemonių. Važiuojant slidžiu keliu, distancija tarp automobilių turi būti daugiau kaip du kartus didesnė negu važiuojant sausu keliu. Pavyzdžiui, jei jūs važiuojate 40 km/h greičiu, tai atstumas tarp jūsų ir priešais jus važiuojančio automobilio turėtų būti 80 m. Žiemą pasikeičia padangų sukibimo lygis ir pailgėja stabdymo kelias. Padangų sukibimas žiemos metu su kelio danga yra mažesnis ir mašinai sustoti reikia daugiau laiko. Žiemos metu stabdymas priklauso nuo to, ar automobilyje yra ABS sistema. Transporto priemones, kuriose šios sistemos nėra, stabdyti reikia trumpais stabdžio pedalo paspaudimais. Naujesniuose automobiliuose, kuriuose yra ABS sistema, už mus tai padaro ji pati. Todėl stabdyti reikia vienu paspaudimu - negalima maigyti pedalo.
Pamačius pusnį ar tviskantį ledą, svarbiausia nepasimesti ir nedaryti staigių judesių. Prieš įvažiuojant į pavojingą zoną, jei yra galimybė, vertėtų sumažinti greitį. Kelių eismo taisyklių 127 punkte rašoma: Vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Pavyzdžiui, dažnai užmiesčio keliuose pamatę kelio ženklą, leidžiantį važiuoti 90 km/val. Žiemą labai dažnai leidžiamas greitis nesutampa su saugiu greičiu. Jeigu kelias užpustytas važiuojama stačiu kampu, įsibėgėjus, neperjungiant pavaros, nesukant vairo ir nemažinant greičio. Įstrigus negalima ilgai buksuoti, nes po ratais susidarys ledas. Keliuose itin sudėtinga situacija susidaro, kai išvažinėtame, provėžuotame kelyje per vidurį susiformuoja sniego masė. Tiek pradedant lenkti, tiek sugrįžtant į savo eismo juostą būtina įsitikinti, kad lenkti saugu. Būtina nedaryti jokių staigių ar agresyvesnių judesių, pasirinkti saugų greitį. Venkite lenkti specializuotas transporto priemones. Pavyzdžiui, sniego valymo transporto priemonės išmeta daug sniego, o tai žymiai pablogina matomumą.
Važiavimas kalnuotu keliu yra tikras iššūkis, ypač kai kelias apledėjęs. Įgykite šiek tiek inercijos lygiame kelyje, prieš pradėdami važiuoti įkalnėn. Prieš įkalnę iš anksto įjungiama žemesnė pavara, kad važiuojant nereikėtų perjungti pavaros ir automobilis nesustotų įkalnėje. Paprastai pradedama važiuoti pirmąja pavara, o slidžiame kelyje - antrąja arba trečiąja. Svarbiausia - neleisti buksuoti ratams. Geros žieminės padangos padidina jūsų saugumą, tačiau netgi jos tokioje situacijoje neapsaugos, jei energingai „kirsite“ per stabdžių pedalą ar isteriškai sukiosite vairą. Svarbiausia nė vieno manevro neatlikti neišjungus sankabos. Posūkiai slidžiame kelyje labai pavojingi, todėl sukama ir apsisukama per pus mažesniu greičiu negu vasarą. Viena didžiausių klaidų - posūkyje perjungti pavaras ar stabdyti, nes taip labai paprasta išprovokuoti nevaldomą slydimą.
Norėdami teisingai pradėti posūkį, pirmiausia atlikite šiuos veiksmus. Norėdami išvengti priekinių ratų slydimo, prieš pradėdami manevrą, maksimaliai juos apkraukite. Kad tai padaryti, turite atleisti akceleratoriaus pedalą, o tada pasukti vairą dideliu kampu. Gana dažna vairuotojų daroma klaida - užmina stabdį ir laukia, kas bus toliau. To daryti tikrai nereikėtų. Jeigu jaučiate, kad automobilis slysta, reikia tinkamai į tai reaguoti. Pirmiausia, stenkitės nepanikuoti - panika dažniausiai sukelia staigius judesius, o svarbiausia vairuojant žiemą yra švelnūs ir ramūs judesiai. Žiemą ir esant slidžiai kelio dangai akceleruokite tolygiai ir stabdykite lėtai. Įsibėgėjant, jauskite, kai automobilis įgauna trauką, taip išvengsite ratų prasisukimo ir praslydimo.
Svarbiausi žiemos vairavimo patarimai | Vartotojų ataskaitos
