Istorija liudija daugybę stiprių ir įtakingų moterų, kurios ne tik pakeitė pasaulį, bet ir drąsiai peržengė amžių ribas, siekdamos savo tikslų. Šios moterys prisimenamos kaip taisyklės laužytojos, pionierės, galingos valdovės ar ištvermingos kankinės, kovojusios su diskriminacija ir smurtu. Jos parodė, ką reiškia būti pavyzdžiu, nepaisant to, kad visuomenė jas kartais laikė "silpnąja lytimi". Šioje istorijos dalyje gilinsimės į moterų pasiekimus transporto, mokslo, politikos ir pilietinių teisių srityse, atskleisdami jų drąsą ir atkaklumą.
Bertha Benz - automobilio pionierė
1888 metai. Transporto priemonės netraukė arkliai, ji judėjo pati. Tačiau prie vairalazdės sėdėjo ne šėtonas, bet valingoji Bertha Benz, ištekėjusi už vokiečių inžinieriaus ir išradėjo Carlo Friedricho Benzo. Po keletą metų trukusių mėginimų jam pavyko sukonstruoti tai, ką jis vadino „bearkliu vežimu“, tačiau išradėjas nedrįso pradėti transporto priemonės gamybos. Todėl 1888 m. ji planavo įveikti 100 km atstumą ir nuvažiuoti į Pforcheimą aplankyti tėvų. Kadangi kelionė turėjo trukti keletą dienų, Bertha raštelyje nurodė, kur sandėliuke padėtas maistas. Bertha pastūmė pavarų perjungimo svirtį į kairę ir triratė transporto priemonė pajudėjo. Leisdamasi į kelionę, Bertha Benz žinojo, kuo rizikuoja.
1870 m. susižadėjusi su Carlu, ji besąlygiškai palaikė vyrą, svajojantį sukurti motorinę transporto priemonę, ir šiam projektui paskyrusį visus savo pinigus. Carlo techninės idėjos gimė anksti. Motina našlė Josephine Benz manė, kad sūnus bus valstybės tarnautojas, bet gabus berniukas pasirinko kūrėjo ir išradėjo kelią. Daug lėšų Josephine Benz neturėjo, tačiau nusprendė paremti sūnų ir šeštadalį metinės našlės pensijos atidėti Carlo mokslams. 1861 m. mokytojas Ferdinandas Redtenbacheris supažindino auklėtinį su vienu didžiausių to meto laimėjimų - su vidaus degimo varikliu. Jis užbūrė Carlą. Cilindre benzino garai maišėsi su oru, o užsidegęs mišinys sprogdavo ir varė mašinos stūmoklius. Vidaus degimo varikliai buvo naudojami gamyboje, pavyzdžiui, batų ir įrankių, tačiau Carlas matė didesnių perspektyvų. Kaip daugelis kitų to meto jaunuolių, Carlas buvo pamišęs dėl „velocipedo“ - šiuolaikinio dviračio pirmtako. Toks dviratis judėjo į priekį, kai dviratininkas mynė prie didžiulio priekinio rato pritaisytas paminas. 1864 m. išlaikęs baigiamąjį egzaminą ir dirbdamas įvairiose bendrovėse, pavyzdžiui, „Maschinenbau-Gesellschaft Karlsruhe“, Carlas Benzas tebesvajojo. Kai 25 m. inžinierius pradėjo dirbti tiltų statybos bendrovėje Pforcheime, sutiko dar vieną žmogų, kurį taip pat sužavėjo ši idėja. 1872 m. pora susituokė, ir Bertha Benz, laidavusi savo kraičiu ir paėmusi paskolą, investavo į Carlo bendrovę „Eisengiesseri und Mechanische Werkstätte“. Gavusi banko paskolą, pora atidarė nedideles dirbtuves Manheime. Carlas norėjo sukonstruoti vidaus degimo variklį. Visas dalis reikėjo suprojektuoti ir išlieti nuo nulio, o tam reikėjo laiko ir pinigų. Tuo metu šeima sparčiai gausėjo. Netrukus gimė dar trys dukterys. 1879 m. gruodį lėšos galop išseko ir Benzų šeimos laukė skurdžios Kalėdos. Tačiau iš dirbtuvių pasigirdo patikimas „tuk tuk tuk“. Carlas patyrė ir liūdnų akimirkų. Išradėjas suprato nesąs verslininkas, todėl 1881 m. Per pastaruosius penkerius metus Lietuvos darbo našumas kasmet auga po 8%. Tačiau vis dar sudarome 70% Europos Sąjungos (ES) produktyvumo vidurkio, o atlyginimai tuo pačiu laikotarpiu augo vidutiniškai apie 10% kasmet. Reklamos pasaulyje, kuriame kasdien kovojama dėl vartotojo dėmesio, laimi ne garsiausi, o aiškiausi. Tuo įsitikinę „Pramuštgalvio“ komandos nariai - išorės ir vidaus reklamos gamintojai, jau daugiau nei tris dešimtmečius kuriantys sprendimus Lietuvos ir Europos rinkoms. ALEX Kauno inovacijų angare įsikurs Lietuvos inžinerijos kolegija (LIK), tapsianti pirmąja mokslo ir studijų institucija parke. Įstaiga čia planuoja vykdyti taikomuosius mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą aukštųjų technologijų srityje. Numatomos investicijos sieks apie 3,1 mln. Eurų. Lietuvos energetikos rinka šiuo metu entuziastingai žvelgia į energijos kaupiklių (BESS, Battery Energy Storage Systems) plėtrą. Nors šiandien matomos galimybės atrodo itin patrauklios, spartėjantis projektų skaičius siunčia aiškius signalus apie artėjantį rinkos prisisotinimą. Deja, Schmuckui daug geriau sekėsi švaistyti pinigus, nei pritraukti užsakovų, todėl netrukus Carlui teko vėl prašyti banko paskolos. Paskola buvo duota su sąlyga, kad jis įkurs ribotos atsakomybės bendrovę, kuri turės valdybą. Ir vėl buvo nepritarta Carlo svajonei: devynis bendrovės valdybos narius domino tik stacionarus dvitaktis variklis. Diskusijos baigėsi kivirču, o vienas iš valdybos narių suabejojo Carlo sveiku protu. 1883 m. įsižeidęs Carlas išėjo iš bendrovės. „Kai gyvenimo vandenyną ištiko katastrofa, mano pusėje liko tik vienas žmogus. Žmona. Bendrovė greitai sulaukė sėkmės, buvo parduota daug nedidelių Benzo variklių. Tačiau Carlas ir vėl susidūrė su itin nepalankiu požiūriu į transporto priemonės kūrimą. „Benz & Cie“, kurioje jau dirbo 20 žmonių, gamino variklius, todėl partneriai manė, kad nerealūs planai sugriautų tvirtus bendrovės pamatus. Otto keturtakčio variklio patento galiojimo laikas buvo besibaigiantis, todėl Carlas nusprendė, kad pirmasis pasaulyje automobilis bus varomas keturtakčiu varikliu. Nuo XIX a. ketvirtojo dešimtmečio Europoje ir JAV vyko technikos revoliucija, buvo rengiamos pasaulinės parodos nuo Barselonos iki Melburno, lankytojams jose buvo pristatomi naujausi išradimai. Važiuojant vyksta degimo procesas, tad tam, kad variklis nesudegtų, reikėjo sukurti vandens aušinimo sistemą. Kilnojamas variklis negalėjo būti priklausomas nuo nuolatinio skystų degalų tiekimo, todėl Carlas automobilio varikliui panaudojo veiksmingą oro ir benzino garų mišinį. Šitaip degalai naudojami gerokai lėčiau. Pagaliau Carlas išvydo savo daugelio metų darbo rezultatą. 1885 m. jis pirmą kartą pasuko didžiulį smagratį. Pirmas bandomasis važiavimas vyko dirbtuvių kieme. Darbininkai drąsinamai šūkčiojo, o Bertha bėgo šalia ir plojo vyrui, sėdinčiam prie vairalazdės it soste. Tačiau malonumas truko trumpai. Po dviejų savaičių Carlas pabandė dar kartą. Šįsyk Bertha važiavo šalia jo ant vairuotojo sėdynės. Carlas ir Bertha nesusižeidė. Tai buvo pirmasis pasaulyje automobilio bandymas, nors ir trumpiausias. Per kitą bandymą transporto priemonė važiavo stabiliau, tačiau jų sūnui Eugenui teko bėgti šalia ir iš kanistro pilti benziną. 1886 m. Nors „Motorwagen“ gavo patentą, Carlas dvejojo, ar pradėti masinę gamybą. Išradėjas manė, kad būtina toliau eksperimentuoti ir tobulinti. Kelionė į Pforcheimą įrodė, kad ji buvo teisi. Pakeliui baigėsi degalai, tad Berthai teko sustoti prie Vyslocho miesto vaistinės ir nusipirkti ligroino, arba sunkiojo benzino, kurį įsigydavo namų šeimininkės dėmėms šalinti. Tik vakare keliautojai išvydo Pforcheimo šviesas. Kai Bertha pasiekė paštą, iškart nusiuntė vyrui telegramą: „Mes atvykome saugiai ir nepatyrėme nelaimingų atsitikimų. Po Berthos žygdarbio visi ėmė kalbėti apie „Motorwagen“. Parodoje Carlas vėžino suinteresuotus pirkėjus ir sulaukė milžiniško dėmesio. Maždaug 1900 m. Likus trejiems metams iki Carlo Benzo mirties, 1926 m., „Benz & Cie“ susijungė su Gottliebo Daimlerio gamykla.
Bertha Benz ne tik palaikė savo vyrą, bet ir pati aktyviai prisidėjo prie jo išradimo sėkmės. Ji suprato, kad svarbu ne tik sukurti automobilį, bet ir įrodyti jo praktiškumą ir patikimumą. Jos drąsus kelionės žygis įrodė, kad automobilis gali būti naudojamas kasdieniniame gyvenime, ir taip paskatino jo masinę gamybą.
Amelia Earhart - drąsi aviatorė
Amelia Earhart buvo tikras taisyklių pažeidėjo apibrėžimas. Amerikiečių aviatorė, tapusi pirmąja moterimi, viena perskridusia per Atlanto vandenyną, ir pirmąja asmenybe, kuri kadaise viena skrido iš Havajų į JAV. Nuo mažens A.Earhart atsisakė būti eiline mergaite. 1897 m. Kanzase gimusi Amelia žaidė krepšinį, augdama, lankė automobilių remonto kursus. Lėktuvą pirmą kartą išvydo sulaukusi 10 metų, tačiau tuokart „surūdijusių geležų krūva“ (taip rašė dienoraštyje) jai gero įspūdžio nepadarė.
Kai mergaičių tėvas, patyręs finansinių sunkumų, ėmė girtuokliauti, jo, kaip advokato, karjera pasibaigė. Šeima kelis kartus keitė gyvenamąją vietą bandydama viską pradėti iš naujo, tačiau skurdas juos lydėjo iš paskos. Galiausiai Amelijos mama vyrą paliko ir su dukromis išvyko pas giminaičius į Čikagą. 1916 m., pasinaudojusi savo motinos palikimu, ji 21 metų sulaukusią Ameliją išsiuntė mokytis į prestižinį koledžą „Ogontz School“ Pensilvanijoje. 1917 m., atvykusi į Torontą aplankyti sesers, A. Erhart gatvėse pamatė I pasaulinio karo aukas, atgabentas iš fronto. Vaizdas Ameliją sukrėtė, ji skubiai baigė medicinos sesers kursus ir įsidarbino savanore karo ligoninėje. Būsimąjį savo gyvenimą mergina ėmė sieti su medicina, tačiau apsilankymas netoli ligoninės buvusiame karinės aviacijos stadione privertė merginą šia mintimi suabejoti. Kurį laiką A. Erhart Kolumbijos universitete studijavo mediciną, chemiją, fiziką, taip pat klasikinę prancūzų literatūrą. Ji mokėjo keturias užsienio kalbas. 1920 m. A.Earhart pradėjo skraidymo pamokas ir greitai pasiryžo gauti piloto licenciją. 1923 m. A. Erhart gavo oficialų skraidymo leidimą ir tapo 16-ąja licencijuota pilote moterimi.
A.Earhart pasiekė kelis aviacijos rekordus. 1937 m. liepos mėn. A.Earhart, bandydama apskristi pasaulį, dingo kažkur virš Ramiojo vandenyno, jos lėktuvo nuolaužos niekada nebuvo rastos ir iki šios dienos jos dingimas tebėra viena didžiausių neišspręstų paslapčių XXa. Paieškos operacija, kurią organizavo JAV vyriausybė, buvo didžiausia ir brangiausia per visą šalies laivyno istoriją.
Rosa Parks - pilietinių teisių simbolis
Rosa Parks sėdėjo autobuse Montgomeryje, Alabamos valstijoje, 1955 m., kai autobuso vairuotojas paprašė jos atsistoti ir užleisti vietą baltajam vyrui. R.Parks, juodaodė siuvėja, atsisakė ir tai sukėlė juodaodžių pilietinių teisių judėjimą Amerikoje. R.Parks, gimusi 1913 m., Būdama 11 metų persikėlė į Alabamą ir lankė mokyklą valstijos mokytojų koledže juodaodžiams, kol jai teko išvykti, besimokant 11-oje klasėje, mat teko rūpintis savo sergančia močiute.
1955 m. Alabamoje vis dar buvo taikomi segregacijos įstatymai, pavyzdžiui, autobusų priekyje buvo leidžiama sėdėti tik baltiesiems piliečiams, o gale sėdėti turėjo juodaodžiai vyrai ir moterys. Gruodžio 1-ąją baltojoje sekcijoje nebeliko vietų, todėl autobuso konduktorius liepė keturiems juodaodžiams keleiviams stovėti ir duoti baltajam vyrui visą vietą. Trys pakluso, R. Parks to nepadarė. Tad 42 sulaukusios R.Parks poelgis sukėlė Montgomerio autobusų boikotą: didelė dalis žmonių, protestuojančių prieš segregaciją, boikotavo viešąjį transportą. Autobusų kompanijos dėl šios akcijos patyrė didelių nuostolių. Autobusų parkai buvo areštuoti, o R. Parks veiksmai sukėlė protestų bangą visoje Amerikoje.
Rozos Parks atviras nepaklusnumas tapo svarbiu modernaus Pilietinių teisių judėjimo simboliu, o ji pati tapo tarptautine pasipriešinimo rasinei segregacijai ikona. Nors vėlesniais metais R.Parks buvo pagerbta dėl savo veiksmų, ji taip pat daug nukentėjo. Ji buvo atleista iš (siuvėjos) darbo vietinėje universalinėje parduotuvėje. Galiausiai R.Parks persikraustė gyventi į Detroitą, Mičigano valstijoje, kuri gavo panašų darbą. Nuo 1965 iki 1988 metų Parks dirbo afroamerikiečio JAV Atstovų rūmų nario Džono Konjerso sekretore. Paskutiniaisiais gyvenimo metais R.Parks sirgo senatvine silpnaprotyste ir įsivėlė į teisminius ginčus su amerikiečių hiphopo grupe „OutKast“(dėl singlo pavadinimo „Rosa Parks“). Ji mirė eidama 92 metus, 2005 m. Spalio 24 d. ir tapo pirmąja tautos istorijoje moterimi, atgulusia JAV Kapitolijuje.
Marie Curie - mokslininkė novatorė
Lenkų kilmės Marie Curie buvo novatoriškas fizikė ir mokslininkė, sugalvojusi radioaktyvumo terminą. Ji atrado du naujus elementus: radžio ir polonio, taip pat sukūrė nešiojamą rentgeno aparatą. Ji gimė Varšuvoje, jos motina Bronislava Boguska buvo pianistė bei mokytoja, o tėvas Vladyslavas Sklodovskis - matematikos ir fizikos profesorius. Būdama šešiolikos baigė rusišką licėjų su pagyrimu, pradėjo dirbti mokytoja, po kelerių metų - guvernante. 1891 m. ji išvyko į Paryžių, kur pradėjo studijuoti fiziką, o vėliau - matematiką. Čia 1895 m. ištekėjo už prancūzo Pjero Curie.
M.Curie buvo pirmasis asmuo (ne moteris), laimėjęs du atskirus Nobelio prizus: vieną už fiziką, kitą už chemiją. Per visą savo karjerą M. Curie susidūrė su nuolatine diskriminacija, nes mokslas buvo vyrų sritis, tačiau, nepaisant to, jos tyrimai tebėra aktualūs ir daro įtaką mokslo pasauliui iki šių dienų. Ji mirė 1934 m. liepos 4 d. nuo leukemijos, kuria tikriausiai susirgo dėl darbo su dideliais radiacijos kiekiais. Palaidota Paryžiaus Panteono kriptoje.
Ada Lovelace - pirmoji kompiuterių programuotoja
Ada Lovelace buvo anglų matematikė ir pirmoji pasaulyje kompiuterių programuotoja. Ji gimė nestabilaus romantiško poeto lordo Byrono kuris paliko savo šeimą, kai Ada buvo tik 2 mėnesiai, dukters ir ponios Wentworth šeimoje. Ada buvo žavi aukštuomenės moteris, kuri draugavo su tokiais žmonėmis kaip Charlesas Dickensas, tačiau ji garsiausia tuo, kad yra pirmoji asmenybė, kada nors sukūrusi kompiuteriui skirtą algoritmą.
Ados matematikos studijos buvo neįprastas reiškinys net kilmingoms to meto moterims. Tačiau savo mokytojo Morgano dėka Ada gavo gerą algebros, logikos ir skaičių teorijos išsilavinimą. Septyniolikmetė Ada viename pokylyje sutiko Čarlzą Babidžą - aktyvų politiką, žinomą nestandartinėmis matematikos idėjomis. Po kurio laiko Babidžas parodė Adai savo kuriamą mechaninę diferencinę skaičiavimo mašiną. Ada buvo sužavėta. Nuo tol ji atidžiai sekė šios mašinos kūrimo eigą, diskutuodavo su Babidžu ir pateikė daugybę naujų idėjų. Ada išnagrinėjo teorines programavimo galimybes. Ji iškėlė mintį, kad mašina galėtų ir „mąstyti“, net numatė galimybę kurti muziką. Nors šiuolaikinių kompiuterių kūrėjai konceptualius sprendimus rado savarankiškai, Ada Bairon - asmenybė, kurios gyvenimas ir darbas iki šiol žadina daugelio kompiuterių mokslo specialistų vaizduotę. A.Lovelace mirė nuo vėžio sulaukusi 36-erių ir praėjus beveik šimtmečiui po jos mirties, žmonės įvertino jos užrašus, kurie buvo pripažinti pirmuoju kompiuterio ir programinės įrangos aprašymu.
Edith Cowan - Australijos parlamento narė ir teisių gynėja
Jos veidas yra ant 50 JAV dolerių dolerio ir ji turi savo vardu pavadintą universitetą Vakarų Australijoje, tačiau ko galbūt nežinote, Edith Cowan buvo pirmoji Australijos parlamento narė ir arši moterų teisių aktyvistė. Švelniai tariant, Edith vaikystė buvo traumatizuojanti. Jos motina mirė, kai Cowan buvo vos septyneri metai, o jos tėvas buvo apkaltintas ir nuteistas už antrosios žmonos nužudymą, kai jai buvo 15 metų, o vėliau jam buvo įvykdyta mirties bausmė.
1894 m. E.Cowan buvo viena iš pirmųjų Australijos moterų socialinio klubo „Karrakatta Club“ įkūrėjų. Ji pasižymėjo moterų balsavimo teisės judėjimo metu, kai 1899 m. Vakarų Australijoje moteruims suteikta balsavimo teisė. E.Cowan taip pat buvo pagrindinė visuomenės švietimo ir vaikų (ypač gimusių vienišoms motinoms) teisių gynėja. Ji buvo ir viena iš pirmųjų moterų, dirbančių vietinėje švietimo taryboje, ir 1906 m. padėjo įkurti Vaikų apsaugos draugiją, kurios lobistinė veikla leido kitais metais įsteigti Vaikų teismą. E.Cowan buvo viena iš Moterų tarnybos gildijos įkūrėjų 1909 m., O 1911 m. Padėjo įsteigti Nacionalinės moterų tarybos valstybinį skyrių. Jos rinkimas į parlamentą, kai jai buvo 59 m., 1921 m., buvo netikėtas ir prieštaringas. Dirbdama parlamente E. Cowan priėmė įstatymų, leidžiančių moterims užsiimti teisinėmis profesijomis, skatinančių migrantų gerovę ir lytinį švietimą mokyklose, ji padėjo motinoms išsikovoti lygią padėtį su tėvais, tvarkant paveldėjimo klausimus. Edith mirė sulaukusi 70 metų, tačiau jos palikimas išlieka iki šiol.
Šios moterys, nepaisant įvairių sunkumų ir visuomenės stereotipų, drąsiai siekė savo tikslų ir paliko neištrinamą pėdsaką istorijoje. Jų istorijos įrodo, kad moterys gali būti lyderės, novatorės ir kovotojos už teisingumą.