Nelaimingi atsitikimai gali drastiškai pakeisti žmogaus gyvenimą, neretai paliekant jį priklausomą nuo neįgaliojo vežimėlio. Šiame straipsnyje dalijamės kelių žmonių istorijomis, kaip jie susidūrė su šia realybe, kaip sekėsi reabilitacija ir kaip jiems pavyko prisitaikyti prie naujos gyvenimo kokybės.
Artūro istorija: nuo skaudaus šuolio iki naujo pomėgio
Kauniečiui Artūrui jau 45-eri, ir pusę gyvenimo jis praleido neįgaliojo vežimėlyje. Jo likimas pasikeitė po neatsargaus šuolio į vandenį žemyn galva savaitgalį, kai su draugais ilsėjosi prie vandens. Vanduo buvo drumstas, ir Artūras manė, kad toje vietoje yra giliau. Išgirdęs trakštelėjimą, jis atsidūrė tamsoje.
„Na, žinote, standartinis scenarijus, - pasakoja jis. - Savaitgalis, saulė, vanduo, šašlykai, alus... Nutarėme pasimaudyti. Nėriau, kad pasirodyčiau merginai. Vanduo buvo drumstas, tikrai maniau, kad toje vietoje giliau! Išgirdau trakšt, toliau - tamsa...“
Artūrui pasisekė, kad vienas draugas liko blaivus ir turėjo automobilį. Sužeistąjį jie atsargiai nugabeno į artimiausią greitosios pagalbos priimamąjį. „Mašinoje atsigaiveliojau, - prisimena Artūras, - dar truputį rankas judinau, apsigrabaliojau - atrodė, kad nebeturiu kojų. Bet kojos buvo, tik aš jų nejaučiau. O kol atvažiavome iki ligoninės, ir rankas nustojau jausti.“
Apie operaciją ir reanimacijos skyriuje praleistą savaitę Artūras nelabai nori pasakoti. Tik pamini, kad aiškiai pamatė, kiek iš tiesų turi draugų ir artimųjų. „Mama su tėčiu, taip. Ir dar pora draugų, - karčiai priduria jis.
Pirmąjį pusmetį po operacijos Artūras atsidavė reabilitacijai: kiek išgalėdamas vykdė gydytojo reabilitologo nurodymus, mankštinosi. Jo mama, profesionali masažistė, kasdien masažuodavo jam rankas ir kojas. Galiausiai ji pastebėjo, kad Artūras pradėjo krutinti pirštuką.
Šiuo metu jis gali pasigirti iš dalies grįžusiu jautrumu kojose ir galimybe lėtai atlikti veiksmus rankomis. Artūrui liko jo mergina Rimantė, prieš kurią jis tą lemtingą dieną taip norėjo pasirodyti. Nors šeimos nesukūrė, Rimantė ir jos vyras dažnai lanko Artūrą, padeda ūkyje ir bendrauja.
Artūras rado naują pomėgį - piešimą. Prieš metus tėvai nupirko jam piešimo planšetę, ir dabar jis jau moka piešti portretus. Svarsto pradėti pardavinėti savo piešinius internetu.
Raimondos patirtis: avarija ir naujas požiūris į gyvenimą
Raimonda, buvusi ergoterapeutė, dirbusi Santariškių klinikose, pati patyrė sunkią traumą po automobilio avarijos. Rugpjūčio 23-oji - diena, kai ji paskutinį kartą stovėjo ant kojų.
„Su pussesere, jos sūneliu ir mažuoju mano broliu sugalvojome vykti į Anykščius. Prisijungė draugas, pusbrolis su panele ir išvažiavome“, - DELFI pasakojo Raimonda.
Važiuojant siauru keliu link Puntuko akmens, Raimonda pamatė artėjantį traktorių. Bandydama pasitraukti, ji prarado automobilio kontrolę, ir mašina tris kartus vertėsi.
„Mačiau tik dūžtančius stiklus, girdėjau kažkodėl vis garsiau grojančią radiją, pravirkstantį krikštasūnį“, - prisiminė Raimonda. Jai pavyko atsisegti diržą, tačiau ji negalėjo atsegti vaikų iš kėdučių, nes nejautė rankų. Berniukai patys išlipo per išdaužtus galinius langus.
„Nieko neskaudėjo nei kai vertėmės, nei paskui. Net nesupratau, kada lūžo stuburas. Atrodo, ir nebuvo didelio smūgio. Viskas taip staigiai įvyko - atmintyje įsirašė daug lėčiau, o iš tiesų - kelios sekundės ir viskas.“
Anykščių ligoninėje tyrimai patvirtino stuburo traumą. Reanimobilis iš Anykščių ją išvežė į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę, kur chirurgai atstatė ir sutvirtino traumuotus slankstelius metaline plokštele. Po operacijos ji beveik nieko neprisimena.
„Aš suprantu, kas atsitiko, kokia mano būklė. Artimieji, buvę pacientai, kurie mane lanko, sako, kad viskas bus gerai. Bet aš pati žinau, kad galiu niekada nebeatsistoti ant kojų. Tačiau tam, kad pagerėtų mano būklė, turiu pati stengtis, nepasiduoti.“
Raimondos siekiamybė - iš lovos persikelti į vežimėlį, iš vežimėlio - į dušo kėdę, kad galėtų pati nusiprausti. Ji jau gali pati pavalgyti su storos rankenos šaukštu ir pati atsiliepti į telefono skambutį.
Ji tikisi, kad mokslas ateityje padės atkurti pažeistas nugaros smegenis. „Skaičiau, kad Lenkijoje iš panašią traumą patyrusio žmogaus kūno paėmė tam tikrus receptorius, nervus, juos augino ir panaudojo nugaros smegenims atkurti. Dabar tas žmogus gali judinti galūnes.“
Raimonda svajoja vėl vairuoti ir keliauti po Lietuvą, tačiau apgailestauja, kad šalis dar nėra pakankamai pritaikyta neįgaliesiems.
„Prasmingi susitikimai“ | Raimonda Kavaliauskaitė
Virginijaus ir Rasos istorija: kai gyvenimas apsiverčia per akimirką
Virginijus Plukas, prieš penkerius metus patyręs sunkią kaklo traumą, šiuo metu sėdi neįgaliojo vežimėlyje. Nelaimė įvyko per Mindaugines, kai jis šoko į baseiną ir trenkėsi galva į karkasą. Kaklo slankstelis pasislinko ir užspaudė nervą.
„Pamenu, plūduriuoju baseine žemyn galva. Galvoju, kad reiktų lipti, bet kažkodėl negaliu. Visi švęsdami galvojo, kad kvailioju, nes visad buvau linksmo būdo. Draugas, pamatęs, kad kažkas negerai, atvertė mane. Sakiau jam, kad nejaučiu nei kojų, nei rankų. Taip ir baigėsi šventimai. Iškvietė greitąją. Daugiau nebeatsimenu. Tik kai reanimacijos skyriuje atsibudau, atsimenu.“
Jo žmona Rasa pasakoja, kad iš pradžių pati sunkiai tikėjo įvykusios nelaimės rimtumu. „Man vis atrodydavo, kad jis nusipurtys, ir viskas praeis. Bet kad greitąją kviesti? Dar abejojau.“
Po operacijos Virginijus suprato, kad jo gyvenimas pasikeitė neatpažįstamai. „Sunkūs visomis prasmėmis“, - taip jis apibūdina pirmuosius metus po avarijos. Jis pradėjo studijuoti psichologiją, o vėliau - darbo ir organizacinę psichologiją.
„Sportas reikalingas visiems, bet žmogui, sėdinčiam vežimėlyje, jis yra būtinas. Negaliu sau leisti priaugti svorio, nes vežimas man taptų per siauras, reikėtų jį keisti, ieškoti didesnio. Tai kainuoja didelius pinigus, 3-4 tūkst. eurų.“
Virginijus sako, kad gyventi neįgaliojo vežimėlyje yra brangu. Nors valstybė kompensuoja dalį išlaidų, dauguma reikalingų priemonių - vežimėliai, specialios kėdės, paklodės - tenka pirkti patiems. Šeima gyvena iš Rasos algos ir Virginijaus pašalpos, taip pat turi paskolą už namą.
„Ji tikrai daug darbo turi su manim. Keliuosi ir naktį jį apversti. Nes reikia,“ - apie sunkų kasdienį rūpestį kalba Rasa.
Dėl finansinių sunkumų ir poreikio pailsėti Rasa, įsteigė labdaros ir paramos fondą, kad šeima galėtų sau leisti Virginijaus reabilitaciją ir kartu pailsėti.
Virginijus pabrėžia, kad svarbiausia yra nepasiduoti ir stengtis gyventi pilnavertį gyvenimą. „Mano modelio vaidmuo labiau idėjinis. Palaikau idėją rodyti skirtingus, įvairių ypatybių turinčius žmones“, - savo veiklą paaiškina pašnekovas.
Mindaugo kelias: nuo motociklo avarijos iki naujų tikslų
Mindaugas Kraulaidis, būdamas antro kurso studentas, pateko į motociklo avariją, po kurios atsidūrė vežimėlyje. Tą dieną jis pradėjo nebejausti kojų.
„Sąmonės nepraradau, gal tik paties smūgio metu kelioms sekundėms atsijungiau. Iš karto pradėjau nejausti kojų. Ar po avarijos į neįgaliojo vežimėlį atsisėdęs 21 metų jaunuolis dar kada vaikščios, gydytojai nesakė nei „taip“, nei „ne“. Vis dėlto šitos idėjos aš labai nesigainioju, gyvenu, ir tiek.“
Pirmieji metai po avarijos buvo sunkūs. Mindaugas pradėjo mokslus, baigė psichologijos bakalauro studijas Mykolo Romerio universitete, pusmečiui išvyko į Helsinkį pagal „Erasmus“ mainų programą. Vėliau įstojo į magistrantūros studijas.
„Darbuotojų įvairovė didelėse tarptautinėse kompanijose yra vertybė, jos pačios ieško žmogaus su negalia“, - teigia Mindaugas. Jis sėkmingai susirado darbą.
Mindaugas sako, kad po avarijos gyvenimas nepasikeitė kardinaliai, tiesiog atsirado daugiau ratų. Jis grįžo prie sporto, kuriam skiria daug dėmesio, kad išlaikytų gerą fizinę formą.
Jis pasigenda pritaikytos aplinkos Lietuvoje neįgaliesiems. „Viena pagrindinių senamiesčio gatvių tvarkoma ir vėl grindžiama akmenimis. Jeigu akmenys nelygūs, dideli, vežimėliu važiuoti labai nepatogu. Nepatogu stipresniam žmogui, o silpnesnis visai nepavažiuos.“
Mindaugas dalyvavo reabilitacijos stovykloje, kur išmoko savarankiškai atlikti daugelį veiksmų. Jis taip pat buvo įsteigęs neįgaliųjų asociaciją, tačiau dabar nebenori su niekuo kovoti, o tiesiog gyventi.
Pokalbio pabaigoje Mindaugas užsimena, kad jo modelio vaidmuo yra labiau idėjinis, palaikantis idėją rodyti įvairius žmones. Jo tikslas šiais metais - aplankyti po vieną šalį per mėnesį.
Stuburo traumų rūšys ir pirmoji pagalba
Nesėkmingai nėrus žmogus gali patirti izoliuotą stuburo traumą, kai sužalojami raiščiai, raumenys ir kaulai, tačiau nugaros smegenys ir nervai išlieka sveiki. Tokiu atveju žmogų vargina stiprūs sprando skausmai, būna skausmingi ir riboti galvos-sprando judesiai, tačiau neįgalumo galima išvengti.
Visgi, jei traumos metu yra pažeidžiamos nugaros smegenys arba nugarinių nervų šaknelės, žmogus gali tapti neįgalus. Tokio pobūdžio traumos vadinamos neurokomplikuotomis ir yra vienos sunkiausių, nes nutraukiamas galvos smegenų ryšys su žemiau pažeidimo esančiomis organų sistemomis.
Žmogaus būklę apsunkina ir tai, kad įvykus nugaros smegenų pažeidimui akimirksniu išsivysto paralyžius ir jis ima skęsti. Jei nelaimės vietoje yra daugiau žmonių, jie skęstantįjį spėja išgelbėti, jei ne - žmogus, deja, nuskęsta.
Traumos metu pacientas gali pajusti trakštelėjimą sprando srityje, gali patamsėti akyse ar matytis žiežirbos, svaigti galva. Simptomai trunka kelias sekundes ar minutes.
Pirmoji pagalba traumos atveju:
- Jokiu būdu traumą patyrusio žmogaus nereikia savarankiškai vežti į ligoninę.
- Žmogų galima pabandyti paguldyti ant šono pusiau sulenkus vieną koją, kad būtų lengviau kvėpuoti. Tai padeda išvengti užspringimo, jei žmogus vemia.
- Po galva reikėtų padėti tvirtą pagrindą arba stabiliai laikyti sprando sritį, kad ji kuo mažiau judėtų.
