Troleibuso vairuotojo profesija reikalauja ne tik kruopštumo ir atsakomybės, bet ir ypatingo dėmesio bei kantrybės. Šiame darbe tenka susidurti su įvairiomis situacijomis - nuo linksmų nutikimų iki sudėtingų iššūkių. Daugelis vairuotojų šį darbą dirba dešimtmečius, o kai kurie netgi tęsia šeimos tradicijas.
Ilgamečiai vairuotojai: patirtis ir prisiminimai
40 metų troleibusą vairuojantis Stanislovas Čironis vakar už darbą gavo savivaldybės padėkos raštą. 67-erių S.Čironis prie troleibuso vairo praleido daugiau kaip pusę gyvenimo. „Per visą tą laiką, kai į miestą žvelgiau pro troleibuso langą, jis neįtikimai pasikeitė. Sovietmečiu tie pokyčiai buvo lėti, o paskui įvyko tarsi koks sprogimas. Kone kasdien pamatydavai ką nors nauja“, - pasakojo S.Čironis. Jis prisimena, kad sovietiniais laikais troleibusų vairuotojai uždirbdavo gerokai daugiau nei, pavyzdžiui, gamyklų darbininkai. Jo karjerą jis pradėjo važinėdamas 5-uoju troleibusų maršrutu. Vilnietis iki šiol juokdamasis prisimena, kaip stotyje troleibusas prisigrūsdavo į Kalvarijų turgų važiuojančių keleivių: „Šturmu troleibusą imdavo.“ S.Čironis gali papasakoti ne vieną linksmą nutikimą iš savo tarnybos. Šypsodamasis atskleidė, kad jaunesni troleibusų vairuotojai mėgsta pasigalynėti, kuris yra geresnis, kuris troleibusu gali pasiekti didesnį greitį. „Galiu pasakyti, kad didžiausią greitį troleibusu galima pasiekti už žiedo prasidedančioje tiesioje Savanorių prospekto dalyje. Aš pats esu važiavęs gal 70 km/val.“, - pasakojo S.Čironis.
Per beveik pusę amžiaus už troleibuso vairo Vidai nutiko kuriozinių situacijų. Pavyzdžiui, moteriai teko gelbėti kūdikį. „Vėžimėlis pradėjo riedėti, o ten toks nuolydis link sustojimo. Kaip aš išsigandau, už stabdžių, greitai per tas duris, o ta mergaitė rėkia ir net nestabdė to vežimėlio. Paskui žmonės sakė: „Oi, kokia gera vairuotoja.“ Aš jį sustabdžiau, o tas vaikas į gatvę galėjo išvažiuoti.
15 metų troleibusą vairuojanti Snežana pasakoja, jog troleibusų parke dirbo ir mama, ir jos močiutė. „Reikia išmokti ne tik vairą sukinėti, išvažiuoti linija, bet ir išgirsti techniką - troleibusai kaip žmonės, kiekvienas turi savo charakterį. Šiame darbe reikia suprasti techniką, žinoti, kas ir kodėl genda. Kai atėjau dirbti, daug ką jau žinojau, gavau labai gerus porininkus, kurie daug ką parodė. Šiame darbe reikia tam tikrų savybių. Snežana juokauja, kad eiline darbo diena troleibuso vairavimą pavadinti sudėtinga. „Keliamės anksčiau už paukščius, į parką atvykstame vos pradėjus švisti, atvykę patikriname, ar galime saugiai išvažiuoti į miesto gatves. Darbo pabaigoje taip pat patikriname, ar viskas tvarkoje. Pasak beveik du dešimtmečius „Vilniaus viešajame transporte“ dirbančios Snežanos, per tiek metų bendrovė stipriai pasikeitė į gerąją pusę. „Parkas atnaujinamas, naują troleibusą vairuoti labai patinka, jis patogus, pritaikytas. Miesto gatvėse įrengtos A juostos.“
Artūras, troleibusą ilgus metus vairuojantis Artūras teigia, kad turi svajonę sėsti prie didesnės transporto priemonės vairo - lėktuvo. Šią svajonę pamažu pavyksta įgyvendinti. Artūras jau baigė orlaivio pilotavimo kursus ir pradėjo skraidyti su instruktoriumi aeroklube. Sako, tai labai brangi investicija, pačiam reikia būti sveikam, pilotams keliami labai aukšti reikalavimai. Pasak pašnekovo, skrydis žavi tuo, kad iš viršaus matyti, kokia graži gamta, kurios nuo žemės paviršiaus dažnas net nepastebi. „Žmonės toli išvažiuoja, ieško pramogos, bet iš trijų šimtų metrų aukščio viskas taip gražiai atrodo - gamta, ežerai, miškai. Kiekvieną kartą skrendu ir nustembu, koks grožis atsiveria. Gamta stebina ne tik iš „paukščio skrydžio“, bet ir sėdint už troleibuso vairo. Vairuotojo darbas padeda pamatyti į miestą kitu kampu. Artūrui labiausiai patinka važiuoti anksti ryte arba savaitgaliais, kai miestas dar tuščias, bunda po nakties. Tokiu laiku gatvėse tenka sutikti netikėtų svečių: „Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad Vilniuje yra tiek laukinių gyvūnų, pavyzdžiui, galima pamatyti lapę, zuikį. Troleibuso vairuotojas, pasak Artūro, turi būti atsakingas, nes kasdien dirbi su žmonėmis, įvairaus amžiaus keleiviais, judriose sostinės gatvėse. Pašnekovas pasakoja, kad šiame darbe viena iš svarbiausių savybių - mokėti planuoti savo laiką ir būti punktualiam. Tai padeda ne tik laikantis maršruto, bet ir disciplinos, juk vairuotojai dirba dviem pamainomis, pirmoji prasideda ketvirtą-pusę penktos ryte, todėl vairuotojui reikia atsikelti dar anksčiau, apie pusę trijų.
V. Ališiūnienė, Kauno troleibusų vairuotoja, prie vairo sėdo 1980-aisiais. Per ilgą darbo stažą ji vežė turbūt visus miesto gyventojus, o tarp keleivių yra buvę net Kauno merų. Per visą tą laiką moteris pateko tik į vieną avariją, tačiau ir tada ne ji buvo kaltininkė. Vairuodama troleibusą V. Ališiūnienė stebi, kaip keičiasi miestas. Ją džiugina, kad Kaunas gražėja, tačiau liūdna, jog žmonių jame mažėja. Kaunietė mano, kad troleibusai turėtų išlikti - gal jų bus mažiau, gal trumpesnių, bet be šių žalių ekologiškų transporto priemonių moteris Kauno ateities neįsivaizduoja. „Troleibusus vairuojančios moterys anuomet man atrodė labai gražios ir laimingos. Galvojau: čia įdomu. Ir neapsirikau!“, - prisimena ji. Moteris pasakoja, kad Kaune pasikeitė tikrai daug kas, tik žmonių sumažėjo. Tačiau į Kauną dabar atvažiuoja daugiau užsieniečių nei anksčiau. Todėl anglų kalbos nemokėti būtų gėda. Juk reikia žmogui papasakoti, kaip nuvažiuoti, kelią parodyti. „Anksčiau būdavo labai gilios žiemos: šalčiai net iki 30 laipsnių, pūgos. Kelių taip gerai niekas neprižiūrėdavo, tai, būdavo, troleibusus galinėse stotelėse palikti tekdavo. Kad ir Draugystės gatvėje. Tiesiog buvo neįmanoma išvažiuoti. Paplatėjo, pagražėjo gatvės, ypač jos pasikeitė per pastaruosius dvejus metus: Šančiuose, Petrašiūnuose kelias dabar lygus kaip ledas. Pasikeitė ir troleibusai - pačių seniausių nebėra. Liko tik vienas toks, dabar jį galima užsisakyti šventėms, pramogoms ar specialiems turams po miestą.“
Troleibusų vairuotojai pasakoja, jog dirbti prie vairo lemta ne kiekvienam. „Labiau, sakyčiau, sunku, nes tas darbas reikalauja ypatingo dėmesio ir kantrybės. Turiu, pavyzdžiui, pažįstamų, giminaičių, kurie sako - gyvenime negalėčiau dirbti troleibuso vairuotoju, nes reikia žiūrėti ir kelią apačioje, ir viršutinį kelią - laidus.“
Naujokai ir šeimos tradicijos
Justina, kuriai gruodžio mėnesį suėjo 21-eri, troleibusą vairuoti pradėjo dar anksčiau. Mintį apie darbą su troleibusu jai nuo vaikystės įskiepijo tėtis Artūras, kuris taip pat vairuoja šią transporto priemonę jau 35-erius metus. „Kai pasakau, kuo užsiimu, aplinkiniai iš tikrųjų stebisi: stotelėse kai kurie žmonės į mane spokso, o pažįstami galvoja, kad tai sunkus darbas. Tačiau aš šio darbo labai norėjau, žinojau, kur einu, tad man tikrai kol kas nėra nei sunku, nei baisu. Daug kas mane vadina bebaime“, - pripažįsta Justina. Tėtis Artūras pasakoja, kad dukra nuo gimimo nuolatos su juo leisdavo laiką troleibusų parke. „Pirmą kartą Justina parke apsilankė, kai jai buvo vos 10 dienų, nors buvau išėjęs atostogų, man skubiai reikėjo į darbą. Taigi neturėjau, kur dukros palikti, tai su savimi pasiėmiau. Justina su manimi naktis leisdavo, net Naujuosius metus parke sutikdavome kartu. Ji troleibusus ir visą parką tikriausiai naktimis sapnuodavo. Po pamokų kartu su manimi važiuodavo, o pirmą kartą prie vairo leidau sėstis, kai jai buvo 14-ka, - parke ratais truputėlį pavažinėdavome, aš tik prie rankinio stabdžio visad stovėjau“, - prisimena Artūras. Iš pradžių Justina troleibusų parke įsidarbino valytoja, bet ir tai merginai, pasak Artūro, kėlė didelį džiaugsmą, nes buvo vis tik arčiau troleibusų. Taip ji dirbo apie pusę metų, kol galiausiai sulaukusi 21-erių išsilaikė T kategorijos teises.
Ukrainietė Iryna Petrenko Vilniuje sėdo prie troleibuso vairo ir jau kelis mėnesius vežioja vilniečius. Kaip jai sekasi vairuoti svetimo miesto gatvėmis - žurnalistės Editos Vitės reportaže.
Keleivių elgesys ir vairuotojų iššūkiai
S.Čironis tikina, kad kontrolierių žmonės nemėgo visais laikais. Kartą jis tapo liudininku, kai bilieto neturėjusi čigonė perėjo į puolimą ir už plaukų pačiupusi kontrolierę kaip reikiant patampė po gatvę. Pasak S.Čironio, visi šį incidentą stebėję keleiviai leipo juokais. „Tai buvo dar sovietmečiu, bet ir dabar tas pats. Anot jo, zuikių Vilniaus viešajame transporte nei daugėja, nei mažėja. Norinčių važinėtis už dyką buvo visuomet.
Vida teigia, kad sunkiausia vairuoti žiemą, kai užklumpa šerkšnas. Kartais šalčiausiomis žiemos dienomis, anot jos, troleibuso durys neatsidarydavo, todėl keleiviai atverdavo jas savomis rankomis. „Kai jaunimas eina per perėją, jie žiūri į telefonus, jie nemato. Gerai, aš sustosiu, bet kodėl tėvai vaikams nepasako, kad žiūrėtų?“ Ji įsitikinusi, kad jeigu troleibuso vairuotojai su žmonėmis elgsis mandagiai ir paslaugiai - šie irgi taip pat bus draugiški su vairuotojais. „Jaunimas dabar stipriai pagerėjęs. Anksčiau mėgdavo ir štangas nutraukti, dabar beveik nėra tokių dalykų, kad štangas traukytų.
Troleibusų vairuotojai pasakoja, jog šiandieniai troleibusai pasikeitė ne tik savo išvaizda, patogumo ir komforto savybėmis. Pasikeitė ir techninės specifikacijos. Tačiau Vilniuje po kelerių metų riedės dar naujesni troleibusai. Didžiausias jų privalumas - autonominė eiga. „Be abejo, skirsis nuo esamų troleibusų. Troleibusai su autonomine rida galės važiuoti be srovės imtuvų, neprisijungę prie kontaktinio tinklo, mieste iki dvidešimties kilometrų.“
Artūras akcentuoja, kad sunkiausias dalykas darbe - intensyvus eismas. „Anksčiau būdavo labai daug žmonių ir mažai automobilių, dabar - atvirkščiai. Važiuoja jie kaip tik nori. Pasitaikydavo avarijų pačioje pradžioje, kai tik pradėjau dirbti, dabar jau retai.“ Daugiausiai pyktis Artūrą ima dėl vairuotojų, kurie su avariniu šviesos signalu sustoja stotelėse, kad galėtų pakalbėti telefonu, nes tuomet būna itin sunku apvažiuoti automobilį, ypač piko metu. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl troleibusai vėluoja. Tiesa, anot Artūro, geriau jau pavėluoti kelias minutes nei atvykti anksčiau laiko, mat tai daryti vairuotojams griežtai draudžiama.
V. Ališiūnienė pasakoja, kad sunkiausia jos kasdieniame darbe - keltis anksti ryte. Gyvena Šilainiuose, jei dirba rytinėje pamainoje, keliasi 2 val. 30 min. Esu važiavusi ir naktiniais troleibusų maršrutais. Nieko tokio, tik reikia gerai nusiteikti, nes pasitaiko gerokai įkaušusių keleivių. Tačiau svarbu neprarasti budrumo, šalto proto. Tiesa, šautuvo neturiu, jei kas nors atsitinka, kviečiu policiją ar apsaugą. „Visko būna. Esu mačiusi vagių. Kartą į troleibusą įšoko kažką pavogęs vyras. Matyt, policija jį gaudė, nes sustabdė troleibusą, išlaipino. Anksčiau Vilijampolėje būdavo labai populiari jaunuolių pramoga nutraukti troleibuso ūsus, bet vėliau to neliko. O maršrutus esu visus išbandžiusi. Visus 16. Šiuo metu keli jau panaikinti.“
Istoriniai faktai ir ateities vizija
Troleibusai - ne kiekvienoje šalyje sutinkama transporto priemonė. Į Vilniaus gatves jie išriedėjo beveik prieš 70 metų. „Yra gana konkreti pirmojo troleibuso atsiradimo Vilniaus gatvėse data - 1956 metų lapkričio 6 diena. Pirmieji išriedėjo sovietiniai troleibusai MTB-82. Tai buvo visiškai sovietiniai troleibusai, kurie buvo gaminami daugybę metų. Į Vilnių atvežti geležinkeliu 1956 m. Žmonės labai dažnai painioja, bet patys pirmieji į Vilnių atvažiavę troleibusai buvo tokie gelsvai mėlyni. Tai yra apatinė troleibuso dalis buvo mėlyna, o viršutinė troleibuso dalis buvo gelsva, o daugelis vyresnės kartos žmonių sako, kad tai buvo raudonai gelsvi troleibusai. Vėliau šiuos troleibusus pakeitė iš Čekoslovakijos atkeliavę „Škoda“ troleibusai. Šios transporto priemonės, istoriko nuomone, buvo daug patikimesnės ir ilgaamžės. R. Žičkus sako, kad kurioziškiausia situacija buvo maršrutai. „Troleibusai važinėjo praktiškai turbūt, kiek mes šiandien turime maršrutų, visais tais maršrutais. Gal kiek įdomesnė tų maršrutų atsiradimo pati pradžia. Įdomus yra tas faktas, kad pirmas troleibusų maršrutas 1956 metais buvo Antakalnis-Geležinkelio stotis, bet maršrutas turėjo numerį du. Pirmas maršrutas, bet numeris du“, - tvirtina R.
Vairuotojai pasakoja, jog šiandieniniai troleibusai pasikeitė ne tik savo išvaizda, patogumo ir komforto savybėmis. Pasikeitė ir techninės specifikacijos. Tačiau Vilniuje po kelerių metų riedės dar naujesni troleibusai. Didžiausias jų privalumas - autonominė eiga. „Be abejo, skirsis nuo esamų troleibusų. Troleibusai su autonomine rida galės važiuoti be srovės imtuvų, neprisijungę prie kontaktinio tinklo, mieste iki dvidešimties kilometrų.“
V. Ališiūnienė mano, kad troleibusai turėtų išlikti - gal jų bus mažiau, gal trumpesnių, bet be šių žalių ekologiškų transporto priemonių moteris Kauno ateities neįsivaizduoja. „Būtinai! Tegu būna naujų, trumpų, kad ir nedaug. Bet juk sveikiau, oras geresnis, tai ne dyzeliniai autobusai.“
Daugelis vilniečių atsimena, kai sostinę paralyžiavo viešojo transporto streikas. Juk troleibusus ir jų ūsus galima vadinti Vilniaus vizitine kortele. Tačiau kiek miestui iš tiesų svarbus viešasis transportas? Kiek kartų važinėjo šiais troleibusais?
Vairuotojai pasakoja, jog šiandieniai troleibusai pasikeitė ne tik savo išvaizda, patogumo ir komforto savybėmis. Pasikeitė ir techninės specifikacijos. Tačiau Vilniuje po kelerių metų riedės dar naujesni troleibusai. Didžiausias jų privalumas - autonominė eiga. „Be abejo, skirsis nuo esamų troleibusų. Troleibusai su autonomine rida galės važiuoti be srovės imtuvų, neprisijungę prie kontaktinio tinklo, mieste iki dvidešimties kilometrų.“
tags: #prie #troleibuso #vairo #mieg