Visi yra girdėję apie baisią Černobylio atominės elektrinės avariją. Tragedija įvykį 1986 metų balandžio 26 d. 1 val. 23 min. ketvirtajame Černobylio atominės elektrinės bloke įvyko sprogimas, kuris visiškai sunaikino reaktorių. Katastrofos, nuo kurios nukentėjo 17 aplinkinių valstybių, padarinius likvidavo 600 000 žmonių iš visos Sovietų Sąjungos. Per pirmuosius tris mėnesius po avarijos mirė 31 žmogus. Ilgalaikio poveikio vertinimai skiriasi. Pagal vienus vertinimus ilgalaikės spinduliuotės poveikis 15 metų laikotarpiu tapo 60-80 žmonių mirties priežastimi. 134 žmonėms išsivystė vienokio ar kito laipsnio spindulinė liga. Pasaulio sveikatos organizacijos vertinimu, tiesioginėmis avarijos aukomis galėjo tapti apie 50 žmonių. Daugiau nei 115 tūkst. žmonių buvo evakuoti iš 30 km spindulio zonos.
Prieš sprogimą Pripetės miestas buvo pavyzdinis, čia gyveno absoliuti dauguma Černobylio atominės jėgainės darbuotojų. Iki Černobylio AE avarijos veikė keturi blokai su reaktoriais „RBMK-1000“. Černobylio AE visiškai sustabdyta 2000 m. 1986 m. balandžio 26 d. 1.23 val. ketvirtajame Černobylio atominės elektrinės bloke įvyko sprogimas, kuris visiškai sunaikino reaktorių. Bloko pastatas iš dalies sugriuvo, žuvo du žmonės. Įvairiose patalpose ir ant stogo kilo gaisras.
Vos per naktį miestas tapo tikrų tikriausiu košmaru - visi žmonės iš čia pabėgo, be galimybės kada nors grįžti namo. Visiems Pripetės gyventojams buvo pažadėta, jog evakuacija yra tik laikina ir jie galės grįžti namo po savaitės ar dviejų. Žinoma, taip neįvyko, o miestas liko pasmerktas tūkstančiams metų vienatvės. Pripetės gyventojų evakuacijai ryžtasi ne iš karto. Kitą dieną po avarijos įsakyta žmonėms miestą apleisti. Evakuojamieji pasiėmė tik pačius svarbiausius rūbus ir dokumentus. Teigiama, kad iki Tarybų Sąjungos žlugimo, Pripetėje beveik nepasitaikydavo palikto namuose turto grobstymo, zona buvo griežtai saugoma. Dabar pastatuose tuščia ir nyku, kiekvienas butas, kiekviena patalpa paženklinta destruktyvių žmogaus veiklos pėdsakų. „Dabar Pripetė visiškai nusiaubta. Visur išdaužyti langai, viskas sugriauta. Žmonės nelegaliai patekdavo į teritoriją ir grobdavo viską, kas pasitaikydavo po ranka: baldus, drabužius, indus, televizorius, magnetofonus ir kitus buities daiktus, taip pat masiškai buvo vagiamas metalas“, - pasakoja gidas. Miestas vaiduoklis Pripetė. Vienas naujausių miestų Sovietų Sąjungoje, statytas specialiai Čornobylio atominės elektrinės darbuotojams. Iki avarijos jame gyveno 50 000 žmonių. Maždaug kiek Alytuje.
Praėjus net 30 metų po avarijos, 2016-aisiais, virš ketvirto reaktoriaus, kuriame ir įvyko sprogimas, iškilo didžiulis apsauginis sarkofagas, pagamintas iš plieno ir betono. Šiam milžiniškam statiniui pastatyti prireikė daugiau nei 10 metų ir 10 tūkst. aukščiausios klasės inžinierių. Viduje sarkofago darbuojasi “robotai” - per atstumą valdomos mašinos, kurios ir toliau tvarko sprogimo nuniokotą sektorių ir bando pašalinti itin radioaktyvius objektus.
Įdomus faktas - nors atrodo natūralu, jog po tragedijos visa atominė elektrinė iškart nutraukė savo darbą, bet tai toli gražu ne tiesa. Iš tiesų, atskiri Černobylio atominės elektrinės reaktoriai dirbo dar daug metų po katastrofos, o paskutinis iš jų uždarytas tik 2000-ųjų gruodį.
Černobylio katastrofa sugriovė ne tik žmonių gyvenimus, bet ir padarė milžinišką žalą aplinkinei gamtai bei gyvūnams. Visi Pripetės apylinkėse gyvenantys gyvūnai sugeria didžiules dozes radiacijos. Nors išoriškai jokios žalos pastebėti ir neįmanoma, moksliniai tyrimai atskleidė, jog gyvūnai čia yra iš tiesų kitokie. Jų jokiais būdais negalima medžioti ir patiekti valgymui, mat į žmogaus kūną patektų iš tiesų daug radiacijos. Bėda tame, jog gyvūnai klajoja laisvai ir gali būti sumedžiojami toli nuo sprogimo zonos, žmonėms net neįtariant, kokioje aplinkoje jie yra užaugę.
Be to, yra pastebėta ir akivaizdžių pasikeitimų gyvūnų išvaizdoje ir elgesyje, kuriuose greičiausiai sukėlė didžiulės radiacijos porcijos. Pripetės miškuose klaidžioja daug gigantizmu sergančių šernų, kurie yra daug didesni, nei turėtų būti. Taip pat, užfiksuoti ir įvairūs gyvūnų išsigimimai. Radiacija padarė dideli poveikį vilkams. Nors paprastai šie gyvūnai žmonių nepuola arba puola tik gindamiesi ir išsigandę, Černobylio zonojo klaidžiojantys vilkai yra itin pavojingi - Ukrainos kariuomenės kariai yra puldinėjami itin agresyvių vilkų.
Aplink sprogimo zoną besidriekiantis Raudonasis miškas atrodo iš tiesų kitaip, nei turėtų atrodyti sveikas, normalus miškas. Radiacija padarė žalą ne tik žinduoliams, bet ir vabzdžiams, paukščiams. Čia yra itin mažai vabzdžiu, o Raudonojo miško paukščių smegenys yra kur kas mažesnės, nei turėtų būti. Nukritę medžiai turėtų būti perdirbami įvairiausių vabzdžių, tačiau kadangi jų čia beveik nėra, medžių kamienai dar ilgai lieka gulėti nepaliesti. Tai itin iškreipia visos vietos ekosistemą ir gali turėti labai rimtų padarinių ilgoje perspektyvoje.
Nepaisant kraupių istorijų apie mistinius reiškinius ir didžiulės radiacijos sklaidos, žmonės vis dar gyvena Černobylio zonoje. Senus įpročius pakeisti labai sunku, tiesa? Tai ypač būdinga senesnio amžiaus žmonėms, kurie dar iki katastrofos gyveno šalia Pripetės. Iškart po sprogimo, visi zonos gyventojai buvo iškeldinti į Kijevą, daugiabučius namus, kurie jiems atrodė visiškai svetimi. Daug tokių senolių grįžo į savo namus sprogimo zonoje, nepaisydami jokių perspėjimų apie itin pavojingas gyvenimo sąlygas. Paradoksalu, jog dauguma šių ištikimų gyventojų nugyveno ilgus ir pakankamai sveikus gyvenimus. Tai tikriausiai galima paaiškinti tuo, jog žmonės buvo laimingi ir atsipalaidavę gyvendami savo pamėgtoje ir įprastinėje vietoje. Tiesa, kalbant apie patį Pripetės miestą, yra apskaičiuota, jog prireiks dar 20 tūkstančių metų, kol jis ir vėl bus saugus gyventi.
Jei esate labai nekantrus ir nenorite laukti 20 tūkst. metų, miestą galite aplankyti jau dabar. Tiesa, nelegaliai. Iš įvairių Europos valstybių ir pačios Ukrainos į Pripetę plūstą daugybė keliautojų. Tokias keliones dažniausiai organizuoja patyrę žmonės, čia buvę jau ne kartą, vadinami stalkeriais.
Lietuva taip pat nukentėjo nuo Černobylio. Žmonės oficialiai nebuvo perspėti likti namuose, į lauką neleisti vaikų, vartoti jodo preparatus. Didelė dalis likviduotojų, kurių 7000 buvo išsiųsti į Černobylį, iki šiol kenčia nuo įvairių ligų, potrauminio streso sindromo ir depresijos. Daugeliui jau antraisiais-trečiaisiais metais po katastrofos likvidavimo išsivystė hipertenzinės ligos. Tačiau, palyginti su labiausiai užterštais Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos regionais, Lietuva nukentėjo daug mažiau. Apie nelaimę lietuviai sužinojo tik balandžio 28-29 dienomis, po to, kai pirmieji pavojaus varpaispradėjo skambinti švedai. Neramios žinios sklido iš lūpų į lūpas, tačiau valdžia tylėjo. Meteorologė Audronė Galvonaitė, tuo metu dirbusi Fizikos instituto atmosferos užterštumo tyrimų skyriuje, prisimena: „Prisimenu labai gerai tą situaciją, kai man liepė užsičiaupti nomenklatūriniai veikėjai, iš tų rūmų, kurie stovėjo prieš Lenino paminklą.“ Tuo metu rinkdama visą meteorologinę informaciją ir stebėdama vadinamąsias atbulines pernašas, ji susidarė labai nedėkingą situaciją - Lietuva iš abiejų pusių buvo apgaubta aukšto slėgio sričių, o virš Skandinavijos tvyrojo žemo slėgio sritis. O nuo Černobylio į pajūrį slinko pernaša lyg ekspresas. Pirmoji dozė kliuvo pajūriui ir sklido Švedijos link. Jei ne ši pernaša, dar negreit būtume sužinoję apie avariją. O švedai pradėjo matuoti labai aukštas koncentracijas ir pradėjo visais kanalais skelbti aliarmą. Balandžio 27-28 d. pernaša išsiskyrė: viena jų pusantro kilometro aukštyje slinko į Skandinaviją, o kita, buvusi 3 km aukštyje, jau grįžo atgal, per Lietuvą. Susidarė labai įdomi sinoptinė situacija: abi pernašos susidūrė, ir tada radiacijos jau gavo Vilnius, taip pat ir Lietuvos rytiniai bei centriniai rajonai. Vilnius gavo didžiausią dozę balandžio 29 d. Tą dieną švytėjo Vilniaus namų balkonų geležinės konstrukcijos. Pasak A. Galvonaitės, tomis dienomis buvo saulėta, visi deginosi ir įdegdavo violetine spalva, lyg šaltibarščių. „Pirmasis lietus iškrito gegužės 5 d. Radioaktyvios dalelės nukrito ant žemės, o iki to laiko jos buvo ore. Gegužės pradžioje ta pernaša jau pasisuko ir išsiskyrė į dvi dalis: viena sklido į Rusiją, kita - į Europos šalis. Buvo kalbama, kad rusai bandė nusodinti debesį žemyn, kad jis nepasiektų Maskvos. Gegužės pradžioje ta grįžtanti pernaša nuo Skandinavijos leidosi žemyn ir slinko nebe į Lietuvą, o į pietus: Ukrainą, Krymą… Tada prasidėjo dar vienas baisus dalykas: paradai, svogūnų rinkimas, ir tai buvo be galo baisu, ypač kai žinai, kas vyksta. Atsirado labai daug savanorių, kurie norėjo važiuoti užsidirbti. Gi radiacijos nei pamatysi, nei užuosi. Nuo tos savanorystės vos atkalbėjau du savo pusbrolius… - pasakoja A. Galvonaitė. Tą vasarą buvo tiriamos arbatžolės, maisto produktai. Mažiausiai užteršti buvo riebūs produktai: sviestas, grietinė, majonezas, aliejus. Pienas buvo užterštas labiau. Pačios prasčiausios arbatžolės liko švarios, labiausiai užteršta buvo populiarioji „Bodrost“, kurią pradėjo maišyti centrifugose su neužterštomis arbatžolėmis. O po dvejų metų Lietuvoje išaugo labai dideli obuoliai, geras derlius, ir tai buvo išdava to, kas nusėdo. Bet, pasak A. Galvonaitės, mokslininkai tuo metu išsiaiškino ir natūralius radioaktyviuosius šaltinius. Ypač daug sužinota apie pelkes, sutraukiančias daugiausia radioaktyviųjų medžiagų.
„Po Černobylio katastrofos buvo sudaryta komisija, į kurią įėjo Mėsos ir pieno pramonės, Maisto pramonės, Žemės ūkio, Sveikatos apsaugos ministerijų ir Lietkoopsąjungos atstovai. Buvo tariamasi, kaip apsaugoti žmones nuo papildomos apšvitos per maisto produktus. Kuriam laikui buvo uždrausta gaminti pieno produktų mišinėlius kūdikiams, kadangi pienas buvo paveiktas radioaktyviuoju jodu. Grietinė buvo mušama į sviestą, nes jodo skilimas 8 dienos - po tiek laiko jo praktiškai nebelikdavo. Buvo uždrausta įvežti arbatą iš Gruzijos. Leistina metinė dozė žmogui yra 1 milisivertas. Avarinė apšvita, reglamentuota TATENOS standartais, yra nekenksminga, kai ji siekia 100 milisivertų. Tokia apšvita nekenksminga net žmogaus vaisiui. Atliekant kompiuterinės tomografijos tyrimą galima gauti 10 milisivertų apšvitą. Radioaktyvus jodas Lietuvoje iškrito balandžio 30 d. Suaugusiesiems buvo nustatyta 2,4 milisivertų apšvita, o vienų metų vaikai gavo 5,3 milisivertų. Skydliaukei pavojų kelia 100 milisivertų“, - sako D. Šidiškienė. Pasak specialistės, radiacijai atsparesni vyresnio amžiaus žmonės. Pačios jautriausios yra lytinės ląstelės, kraujodaros organai, o atspariausios - smegenų ląstelės. Jonizuojančiosios spinduliuotės taikinys yra ląstelės branduolyje esanti paveldimoji medžiaga - DNR. Jai skylant pasidalina ląstelė, ir taip mes atsinaujiname.
Katastrofos zona. Černobylis po 24 metų [pilnas video]
Po Černobylio ir Fukušimos avarijų pasaulis pradėjo kitaip vertinti atominę energetiką. Vokietija atsisakė atominių elektrinių statybos, danai pareikalavo uždaryti Malmės atominę elektrinę. O Vilniaus pašonėje išdygo dar vienas monstras - Astravo atominė elektrinė, pastatyta Rusijos pinigais. Atlikome paties blogiausio scenarijaus vertinimą: jei avarijos metu pūstų 9-10 m/s pietryčių vėjas, radioaktyvios medžiagos Baltarusijos-Lietuvos sieną pasiektų po valandos, o sostinę Vilnių - po pusantros-dviejų valandų. Per Lietuvą radioaktyvus debesis praslinktų per 10 valandų. Mūsų centras vertino, kokių medžiagų būtų išmesta, o pagal visus užfiksuotus duomenis pateiktume rekomendacijų, ką daryti. Turime nuolat veikiančias 43 stotis, stebinčias radiacijos lygį ore, ir 3, kurios stebi vandenyje. Neries vanduo stebimas Buivydžiuose, Nemuno - Smalininkuose, o Rusnėje - į Kuršių marias įtekantis vanduo. Jei vanduo būtų užterštas, į Aplinkos apsaugos agentūrą ateitų signalas. Šalia Neries yra 11 Vilniaus vandenviečių, maitinamų Neries vandeniu. Vanduo užsiterštų per kelias dienas, tad svarbiausia būtų jas stabdyti. „Vilniaus vandenys“ turi galimybę tiekti vandenį iš kitų šaltinių.
Viena didžiausių Černobylio katastrofos klaidų - sąmoningų!- buvo tuometės sovietų valdžios tylėjimas, neperspėjant savo piliečių apie pavojų. Šio tylėjimo pasekmės Lietuvai - iki šiol išlikęs mūsų nepasitikėjimas valdžios institucijų gebėjimu apsaugoti gyventojus, informuojant juos apie pavojų, veikiant greitai ir efektyviai. Tą parodė daugybė telefono skambučių į Radiacinės saugos centrą iškart po žinios apie avariją Fukušimos atominėje elektrinėje.
„Pajaučiau tą tikrąją postapokaliptinę atmosferą“, - apsilankęs Ukrainos apleistame mieste Pripetėje tvirtino keliautojas Šarūnas Jasiukevičius. Ukrainoje esančiame mieste vaiduoklyje, iš kurio po Černobylio atominės elektrinės avarijos buvo evakuoti gyventojai, o dabar beveik 3 metus ten nesilankant jokiems turistams, nebėra nė gyvos dvasios. Keliautojas, publicistas, karo istorijos tyrinėtojas Š. „Miestas vaiduoklis Pripetė. Vienas naujausių miestų Sovietų Sąjungoje, statytas specialiai Čornobylio atominės elektrinės darbuotojams. Iki avarijos jame gyveno 50 000 žmonių. Maždaug kiek Alytuje“, - rašė Š. Jasiukevičius. Š. Jasiukevičius tvirtino, kad praėjus beveik 3 metams, kai čia nėra turistų, jaučiama tikroji postapokaliptinė atmosfera. „Žodžiai „žalias miestas“ čia įgauna kitą prasmę. Vaikštant asfaltuotomis gatvėmis apima jausmas kaip miške. Vos kur ne kur, tarp medžių, pasimato apleisti daugiabučiai. Mieste nei gyvos dvasios. Sutikau tik lapę vaikų darželyje. Nėra nei įprastos kontrolės prie įvažiavimo į Pripetę, nei patruliuojančios policijos. Karių buvimą išduoda po miestą išvedžioti ryšių kabeliai. Kariai taip gerai užsimaskavę, kad jų per visą dieną taip ir nesutikau“, - rašė Š. Jasiukevičius. „Prieš keletą metų Pripetėje kelis kartus teko matyti bėgančią šernų bandą. Žvėrys perbėgo kelią prieš pat mūsų akis. Toks jausmas, kad jie čia mūsų laukė“, - prisimena ekskursijos vadovas Maksimas. Sakoma, kad kai kur daugiabučių pirmuosiuose aukštuose irštvas yra įsirengę vilkai.
1970-ais įkurta Pripetė iki Černobylio katastrofos suklestėjo ir buvo tarybinių laikų rojaus kampelis. Mieste gyvenusiems atominės elektrinės darbuotojams buvo mokami geri atlyginimai. Pripetės parduotuvėse, skirtingai nei daugelyje Tarybų Sąjungos miestų, netrūkdavo deficitinių prekių. Pagal planą miestas turėjo pagausėti iki 70 000-ių gyventojų, tačiau avarija Černobylio jėgainės ketvirtajame bloke socialistinio gyvenimo laimę Pripetėje pavertė dykyne. Važiuojant pagrindine Pripetės gatve, sunku atpažinti, kad ši vieta prieš daugiau nei du dešimtmečius buvo pilna gyvybės ir judėjimo. Dabar atrodo, jog gamta tarsi stengtųsi atsikovoti savo valdas, bėgant metams, medžiai ir krūmynai vis labiau užgožia betonines konstrukcijas ir asfaltą. O paukščių čiulbėjimas suteikia savitą atmosferą Pripetėje apleistų ir išgrobstytų pastatų fone. Patekti į apleistus gyvenamuosius namus - draudžiama, kadangi pastatai yra avarinės būklės. Ekskursijos vadovas leidžia apsilankyti buvusiuose prabangiuose kultūros rūmuose „Energetikas“ ir miesto viešbutyje. Iš apleisto miesto viešbučio atsiveria Pripetės panorama. Vienoje pusėje virš miško masyvo stūkso „palaidotas“ po sarkofagu Černobylio ketvirtasis atominės elektrinės blokas. Iš kitos pusės žvilgsnį „patraukia“ daugiaaukštis namas, ant kurio stogo tebesilaiko pritvirtintas surūdijęs metalinis Sovietų Sąjungos herbas.
Pripetės gyventojų evakuacijai ryžtasi ne iš karto. Kitą dieną po avarijos įsakyta žmonėms miestą apleisti. Evakuojamieji pasiėmė tik pačius svarbiausius rūbus ir dokumentus. Teigiama, kad iki Tarybų Sąjungos žlugimo, Pripetėje beveik nepasitaikydavo palikto namuose turto grobstymo, zona buvo griežtai saugoma. Dabar pastatuose tuščia ir nyku, kiekvienas butas, kiekviena patalpa paženklinta destruktyvių žmogaus veiklos pėdsakų. „Dabar Pripetė visiškai nusiaubta. Visur išdaužyti langai, viskas sugriauta. Žmonės nelegaliai patekdavo į teritoriją ir grobdavo viską, kas pasitaikydavo po ranka: baldus, drabužius, indus, televizorius, magnetofonus ir kitus buities daiktus, taip pat masiškai buvo vagiamas metalas“, - pasakoja gidas. Pastatuose radiacijos lygis - žemas. Atviroje teritorijoje radiacija skvarbesnė. Pripetės atrakcionų parke ekskursijos vadovas parodo, kuroje vietoje radiacija ima spinduliuoti visa jėga. Gidui pridėjus matuoklį prie asfaltą apaugusių samanų, radiacija šokteli nuo keliasdešimties mikrorentgenų iki kelių rentgenų. „Šioje vietoje radiacijos matavimo aparatas prieš trejus metus apskritai „atsisakydavo“ rodyti bet kokius skaičius“, - sako Maksimas. Beje, pastatytas atrakcionų parkas taip ir nespėjo nudžiuginti Pripetės vaikų. Parkas turėjo būti atidarytas 1986 gegužės pirmąją, tačiau keturiomis dienomis anksčiau Černobylio atominėje elektrinėje nugriaudėjo lemtingas sprogimas, kuris tūktančiams metų atrakcionų parką ir patį miestą nusinešė nebūtin.
Vietiniai prisimena, kad tai buvo ypatingai vasariška balandžio pabaiga - vaikai vienmarškiniai lakstė lauke, o suaugusieji jau buvo atidarę maudymosi sezoną Pripetės upėje ir gulinėjo Pripetės paplūdimyje. Tą lemtingą naktį 1.26 val. po vidurnakčio sprogo už 3 kilometrų nuo miesto esančios Černobylio atominės elektrinės ketvirtasis reaktorius ir į aplinką paskleidė neįsivaizduojamus kiekius radioaktyvių medžiagų. Per pusantros paros buvo priimtas sprendimas laikinai evakuoti visus miesto gyventojus. Evakuacija prasidėjo 1986 m. balandžio 27 d. 14 val. Ką veikė miesto gyventojai tą pusantros paros? Gyveno savo kasdienį gyvenimą, nes niekam nebuvo pranešta nei kas realiai įvyko, nei kokios to įvykio pasekmės gali būti. Balandžio 26-osios rytas išaušo giedras ir šiltas. Buvo puikus šeštadienis. Tatjanos tėtis, išleidęs vaikus į mokyklą, nuėjo pažvejoti į Pripetės upę, kaip kad buvo įpratęs ir mėgo. Mama liko namuose daryti savo šeštadienio darbų. Jaunos mamos su vaikučiais vežimėliuose ėjo į lauką vaikščioti, kažkas dirbo pavasarinius darbus kolektyviniuose soduose, o darželinukai lakstė lauke. Visa tai įvyko radioaktyviame ore. Tatjana pasakojo, kad Pripetės gyventojai lyg ir žinojo, kad naktį elektrinėje įvyko kažkokia avarija, po kurios kilo gaisras, bet išsamesnės informacijos neturėjo. O kad tas gaisras į aplinką spinduliuoja mirtį ir vėžinius susirgimus, pagalvoti galėjo tik patys nuovokiausi. Ši informacija balandžio 26 d. buvo slepiama. Dabar nors kiek besidomintieji radiacija ir atominėmis avarijomis žino, kad joms nutikus reikia gerti jodo tabletes, kurios apsaugo skydliaukę nuo radioaktyvių medžiagų įsisavinimo, bei sėdėti uždaroje patalpoje, tvirtai užsidarius langus, kad radioaktyvios dulkės neprasiskverbtų į vidų. Tai yra iš esmės tai, ko Pripetės gyventojai tą balandžio 26 dieną nedarė, nes nežinojo, kad tą reikia daryti. Maža to, esant gražiam pavasariui daugelis plačiai atvėrė savo butų langus, kad į namus įleistų pavasarinės saulės spindulius kartu su radiacija. Tatjanos tėtis Tatjanos tėtis, išleidęs vaikus į mokyklą, nuėjo pažvejoti į Pripetės upę, kaip kad buvo įpratęs ir mėgo. Tai buvo prasta idėja, bet iš kur jis galėjo žinoti. Mama liko namuose daryti savo šeštadienio darbų. Jaunos mamos su vaikučiais vežimėliuose ėjo į lauką vaikščioti, kažkas dirbo pavasarinius darbus kolektyviniuose soduose, o darželinukai lakstė lauke. Visa tai įvyko radioaktyviame ore. Štai kodėl sakiau, kad gražus oras tąkart buvo blogis, nes žmonės buvo lauke tada, kai būti jame buvo pražūtinga.
Visgi tos dienos popietę ėmė kažkas vykti. Tatjana pasakojo, kad į pamokų pabaigą į klasę užėjo nepažįstamas dėdė, išdalino vaikams po baltą tabletę ir liepė eiti namo bei sėdėti kambariuose. Vaikai apsidžiaugė ir išsilakstė, nes kaip gali nesidžiaugti, kai tau pasako, kad esi paleidžiamas iš pamokų. Ji su seserimi tą ir padarė. Tiesa, net ir dešimtmetė pastebėjo, kad įvyko kažkas negero. Mieste buvo neįprastai tylu. Viskas buvo lyg ir įprastai, gatvėmis vaikščiojo žmonės, bet buvo tyliau nei visada, ir tada dešimtmetė pastebėjo, nes buvo nekvailas vaikas - mieste nebeliko paukščių. Ir net balandžių, kurie šiaip jau gali išgyventi visokias bjaurastis. Dingo paukščių keliamas triukšmas. Skamba keistai - kokį gi triukšmą gali kelti paukščiai, tačiau, pasirodo, kad kai jų nelieka, pastebi, kad vis dėlto gali. Paukščiai buvo pirmieji Pripetės apokalipsės pranašai. Tiesa, skirtingai nei žmonės, numalšinus gaisrą elektrinėje, paukščiai grįžo į apylinkes. Ir tada dešimtmetė pastebėjo - mieste nebeliko paukščių. Ir net balandžių, kurie šiaip jau gali išgyventi visokias bjaurastis. Ir dar metalo skonis burnoje. Tatjana sakė, kad jis jautėsi labai aiškiai, bet iš kur vaikas galėjo žinoti, kas čia išvis per dalykas. Juolab kad tėvai nieko nesakė, nes ir patys ne kažką žinojo. Vaikai likusį vakarą žaidė kambaryje ir nuėjo miegoti. Tai buvo jų paskutinė naktis namuose. Rytojaus dieną viskas vyko greitai. Nakties metu buvo suprasta, kad radiacinė situacija mieste smarkiai blogėja, ir nebuvo aišku, kaip ją suvaldyti. Negana to, atsirado naujų pavojų, kurių pasekmės galėjo būti dar baisesnės nei ketvirto reaktoriaus išlėkimas į orą su branduolinėmis medžiagomis, todėl buvo nuspręsta evakuoti miestą. Buvo paruošti šimtai autobusų gyventojams išvežti. Vėlyvą balandžio 27-osios rytą paleidus nemalonaus balso moters pranešimą, gyventojai skubiai rinkosi būtiniausius daiktus ir sėdo į autobusus. Tatjana sakė, kad miestiečiai paliko naminius gyvūnus namuose, pridėję jiems maisto trims dienoms, nes galvojo, kad po tiek laiko grįš namo. Ji sakė, kad panikos nebuvo, nes juk buvo pažadėta, kad evakuacija bus laikina. Kiti net priėmė tai kaip nuotykį ir net šiek tiek džiaugėsi pakeisią aplinką ir pailsėsią nuo darbų. Tatjana nesidžiaugė, sakė, kad ji norėjo likti namuose, tarsi nujausdama. Prasidėjus evakuacijai milicijos darbuotojai ėjo per butus ir žiūrėjo, ar yra gyventojų, nepaklususių nurodymui evakuotis. Miestas buvo ištuštintas per itin trumpą laiką. Evakuacija prasidėjo antrą valandą popiet ir baigėsi pusę penkių. Viskas truko vos dvi su puse valandos. 1986 m. balandžio 27 d. 16.30 val. Pripetė tapo miestu vaiduokliu. Tada, žinoma, šis faktas dar nebuvo aiškus. Dvylika tūkstančių miesto butų su juose paliktais naminiais gyvūnais, daiktais, baldais, maistu šaldytuvuose ir nepaklotomis lovomis laukė savo šeimininkų grįžtančių. Kai kurie jų labai trumpam sulaukė, nes mažiau užterštų miesto rajonų gyventojams buvo leista grįžti pasirinkti likusių asmeninių daiktų, o kai kurie savo šeimininkų daugiau nebeišvydo. Tatjanos šeima nebegrįžo į savo butą Lesios Ukrainkos gatvėje net trumpam - jiems nebuvo leista. Netrukus miesto butai sulaukė kitų - labai nemalonių svečių.
Keliautojas, publicistas, karo istorijos tyrinėtojas Šarūnas Jasiukevičius tvirtino, kad praėjus beveik 3 metams, kai čia nėra turistų, jaučiama tikroji postapokaliptinė atmosfera. „Žodžiai „žalias miestas“ čia įgauna kitą prasmę. Vaikštant asfaltuotomis gatvėmis apima jausmas kaip miške. Vos kur ne kur, tarp medžių, pasimato apleisti daugiabučiai. Mieste nei gyvos dvasios. Sutikau tik lapę vaikų darželyje. Nėra nei įprastos kontrolės prie įvažiavimo į Pripetę, nei patruliuojančios policijos. Karių buvimą išduoda po miestą išvedžioti ryšių kabeliai. Kariai taip gerai užsimaskavę, kad jų per visą dieną taip ir nesutikau“, - rašė Š. Jasiukevičius. „Prieš keletą metų Pripetėje kelis kartus teko matyti bėgančią šernų bandą. Žvėrys perbėgo kelią prieš pat mūsų akis. Toks jausmas, kad jie čia mūsų laukė“, - prisimena ekskursijos vadovas Maksimas. Sakoma, kad kai kur daugiabučių pirmuosiuose aukštuose irštvas yra įsirengę vilkai.
Be akivaizdžių ir mokslo įrodytų padarinių, Pripetėje taip pat vyksta ir paranormalūs reiškiniai. Na, bent jau taip teigia sklandančios legendos. Į Pripetę pastoviai plūsta nuotykių ir adrenalino ištroškę keliautojai, kurie ne tik teigia matę, bet net ir yra užfiksavę neįprastus reiškinius vaizdo įrašuose. Labai daug klajoklių teigia matę “šešėlių žmones”. Vyrauja teorijos, kad tai gali būti per katastrofą žuvusių žmonių vėlės, arba net prisikėlę numirėliai, mat kai kurie paranormalių reiškinių liudininkai įvardija matę zombius. Atsakymai į šias paslaptingas istorijas tikriausiai niekada ir nebus rasti, kiekvienas gali pasirinkti tikėti jomis ar ne. Ne ką mažiau baugios istorijos gaubia ir patį ketvirtą reaktorių. 1997 metais atominės fizikos inžinierius Andrei Kharsukhov atkeliavo į ketvirtą reaktorių paimti radiacijos mėginių. Jam nespėjus patekti vidun, jis išgirdo pagalbos šauksmus sklindančius iš reaktoriaus vidaus. Inžinierius pamanė, jog tai galėtų būti atsitiktinis nuotykių ieškotojas, kuris netyčia įstrigo reaktoriuje, tačiau buvo patikintas, jog ten niekas nekėlė kojos jau tris metus. Tą patį vakarą Andrei su savo tyrėjų komanda susėdo valgyti vakarienės, visai šalia reaktoriaus. Bevalgant maistą, iš reaktoriaus vidaus pradėjo sklisti itin stipri šviesa. Šviesa dingo taip pat staigiai, kaip ir pasirodė, nespėjus sužinoti, iš kur jis sklinda. Yra ir daugiau žmonių tvirtinančių matę akinamai ryškią šviesą sklindančią iš 4 reaktoriaus.
Vasilijus Rysakovas, kuris buvo išvežtas pirmuoju reisu į Černobylį iš Kėdainių, prisimena: „Paukščių, skraidančių viš mūsų, visai nesimatė. Ir gyvūnų ten nebuvo itin daug. Aplink tik slankiojo benamiai šunys, kurie buvo sužvėrėję. Nieko keisto, nes juos nualino alkis. Už sudžiūvusios duonos gabaliuką jie vienas kitam perkąsdavo gerkles. Vykdavo kova už būvį. Įvažiuojant į Černobylį labiausiai įsiminė dideli mėšlavabaliai, kurie gulėjo ant kelio. Jie mums buvo tiesiai po ratais, tad važiuodami mes juos traiškėme vieną po kito. Kvapas buvo labai nemalonus. Dar kiek pavažiavus ant kelio gulėjo negyvi žalčiukai. Šios gyvatės buvo iššliaužusios iš pašonėje esančio vandens telkinio, kurį užteršė didelis radiacijos kiekis. Tokia aplinka buvo per daug nuodinga žalčiams, tad šie nesugebėjo prie jos prisitaikyti ir nugaišo. Bet neįprasčiausias reiškinys pasirodė rugsėjo pradžioje. Tuo metu virš galvų skraidė milžiniškos vapsvos, kurios iš vienos vietos į kitą keliaudavo tik pulkais. Gamta ir medžiai atrodė lygiai taip pat, niekuo nesiskyrė nuo kraštovaizdžio, kurį buvau pratęs matyti Lietuvoje. Tačiau man labai įsiminė grybų išvaizda. Jų dydis buvo neįtikėtinai didelis. Keista ir tai, kad juose nebuvo nė vienos kirmėlytės ar vabzdžio, augo sveikut sveikutėliai. Taip pat aplinkiniuose kaimuose buvo galima aptikti kopūsto dydžio pomidorų. Jų svoris kartais viršydavo net vieną kilogramą. Pastaruosius augindavo moterys, kurios gyvendavo kaimeliuose, netoli Černobylio. Žinoma, kareiviai konfiskuodavo surinktą derlių, kad šis nepatektų į prekybos vietas - turgavietes. Buvo norėta apsaugoti civilius nuo kenksmingo radiacijos poveikio.“
Vasilijus Rysakovas pasakoja apie darbą: „Pagrindinis darbas, kurį dirbau būdamas Černobylyje, buvo gan sudėtingas. Mūsų būriui, kuriam vadovavau trisdešimčiai vyrų, teko statyti užtvaras, kurios vieną Užo krantą jungė su kitu. To reikėjo tam, kad užterštas vanduo nepatektų į didesnius vandens telkinius. Užas tekėjo tiesiai į Pripetę, tad vandenį, kuriame daug radiacijos, teko filtruoti. Mums buvo atvežta specialios skaldos, kurią dėdavome netolygiais sluoksniais: tai storiau, tai ploniau. Principas buvo tas, kad vanduo turi pro užtvaras prabėgti ir valytis. Tokių užtvarų mes pastatėme be galo daug. Net negalėčiau jų suskaičiuoti. Viena nuo kitos jos stovėdavo netolygiais atstumais, jų aukštis, plotis ir forma taip pat skirdavosi. Šį darbą dirbau iki pat savo išvažiavimo dienos. Kiekvienas dalinys turėjo kitokių darbų. Kai kurie dirbo su technika, tikrindavo radiaciją, valydavo aplinką rinkdami ir naikindami radioaktyvias šiukšles. Kiti specialiomis putomis purkšdavo naudojamas darbams transporto priemones ir jas plaudavo tam, kad visa technika kuo mažiau spinduliuotų radiaciją. Jei leistinos radiacijos normos nepavykdavo pasiekti, tuomet viską palikdavo ir išmesdavo. Taip įvykus, Černobylyje atsirasdavo naujos įrangos, kurios likimas laukdavo toks pats, nes visa technika gesdavo be galo greitai.“
Apie apsaugą nuo radiacijos: „Ant stogo buvo užlipę visi, kurie dirbo Černobylyje. Kiekvienas iš mūsų ten buvo po vieną kartą ir galėjo užtrukti tik iki 4 min.. Per tas kelias minutes mes turėjome paimti grafitą, kurį buvo „išspjovęs“ reaktorius ir įmesti jį atgal. Vienu sykiu ant stogo galėjo užlipti keturi vyrai. Nuo didelio radiacijos kiekio mes saugodavomės storu švino sluoksniu. Švininiai apdangalai juosė juosmenį, jų storis siekė apie 12 cm. Apdengta buvo ir krūtinė. Galva ir kvėpavimo takai apsaugoti buvo kiek kitokiomis priemonėmis. Tai buvo paprastos dujokaukės, kurios saugojo nuo dūmų, sklindančių iš reaktoriaus šerdies. Pamenu tiek, kad dūmų nebuvo tikrai daug, tačiau užtektinai, kad matytųsi sklisdama srovė. Kad nenukristumėme į reaktorių, mūsų kaukių stiklas, per kurį matydavome visą aplinką, vaizdą kiek iškreipdavo - daiktai atrodydavo arčiau nei iš tikųjų yra. Taip apsisaugodavome nuo nelaimingų įvykių ir įkritimo į reaktorių. Reaktoriaus sprogimo vietą dar vadindavome „zona“. Pats reaktorius buvo labai panašus į laužavietę, rūko dūmai, o kas kelias valandas iš šerdies jis „išspjaudavo“ grafito liekanas, kurias mes metėme užlipę ant stogo atgal į jį. Jis tarsi laužas, tik be ugnies. Dar jis skyrėsi nuo laužo tuo, kad jo negalėjai niekaip užgesinti.“
Atsikratymas radioaktyviais daiktais: „Kareiviai vaikščiodavo po butus ir tikrindavo iš jų sklindančią radiaciją. Ten buvo daug įvairių daiktų, kurie buvo sugėrę didelį radiacijos kiekį. Daiktai buvo įvairiausi - nuo namų apyvokos iki vaikiškų žaislų. Po patikros apleistuose namuose, kareiviai rastus daiktus mesdavo pro langą į specialiai paruoštus konteinerius, kuriuos pilnai pripildžius reikėjo lituoti. Šiuos konteinerius įkasdavo į žemę, joje jie yra ir šiandien. Žemė iš jų turi ištraukti radiaciją, o tam reikia labai ilgo laiko, gal net kelių šimtų metų.“
Apie tarnybą Černobylyje: „Mums važiuojant į Černobylį buvo pakeisti kariniai bilietai. Tuometinė valdžia labai gudriai pasielgė norėdama nuslėpti mūsų buvimo trukmę ir gautos radiacijos kiekį. Aš iš paprasto kariškio tapau jaunesniuoju leitenantu, kitiems irgi negailėjo statusų. Bet esmė buvo ne laipsniuose, o tame, kad tarnybos atlikimo istorijoje neliktų įrodymų apie sveikatai kenksmingas sąlygas. Mano tarnyba turėjo trukti vos kelis mėnesius, nes organizmui pagal visas normas radiacijos kiekio buvo per akis. Jis smarkiai buvo viršytas. Tačiau su kiekvienu mėnesiu įrašai buvo anuliuojami. Net kuomet grįžau namo, mano karinėje knygelėje nebuvo parašyta, kokį radiacijos kiekį gavau tarnaudamas Černobylyje. Grįžęs namo pasijaučiau blogai. Pakilo temperatūra ir staigiai pablogėjo sveikata. Organizmui buvo šokas, kada iš užteršto oro grįžau į švarią aplinką. Žinoma, didžiausią įtaką ligai padarė gauta radiacija. Tuo metu kaimynystėje gyveno gydytoja, kuri atėjo manęs apžiūrėti. Greitai atsidūriau ligoninėje, o po kurio laiko ir sanatorijoje. Radiacijos sukelti poveikiai sveikatai dažniausiai pasireikšdavo pakilusiu kraujospūdžiu ir kraujo išsiliejimu iš nosies. Taip pat prasidėjo didelės problemos su sąnariais. Dėl šios bėdos taip pat ieškojau pagalbos pas medikus. Na, o kraujo tekėjimas iš nosies mane kankino dar penkerius metus po grįžimo iš Černobylio. Jei simptomai užklupdavo naktimis, viską pastebėdavau tik pabudęs rytais. Balti patalai, kuriais buvo apvilkta patalynė, tapdavo raudoni.“
„Tikrai ne. Iš tarnybos namo grįžau po keturių mėnesių. Per juos mačiau tikrai daug - tiek gero, tiek blogo. Tačiau viskas, ką mums teko ten patirti, ir turėjo likti Černobylyje. Iš ten išvažiuojant mes parašėme pasižadėjimą tylėti dešimt metų. Tokį patį laikotarpį negalėjome susilaukti vaikų, nes mūsų, ten dirbančiųjų, organizmas buvo paveiktas radiacijos. Ypač taisyklės buvo griežtinamos po vieno nelaimingo įvykio, kuomet sraigtasparnis užkabino kraną, kuris stovėjo šalia reaktoriaus. Visas ekipažas, kuris buvo tame sraigtasparnyje, žuvo, o nuolaužos su žmonėmis nukrito žemyn į reaktorių ir šalia jo. Valdžia tokius faktus norėjo nuslėpti ir, kaip įmanoma, kuo greičiau pamiršti.“
„Būdavo ir taip, kad žmonės, kurie žinojo, jog aš buvau Černobylyje, priėję prie manęs bijojo nukentėti. Manė, kad nuo manęs sklinda didelė radiacija ir aš galiu juos susargdinti. Tačiau gerai pagalvojus - nieko keisto. Visgi Lietuvoje žmonės labai mažai žinojo apie Černobylyje įvykusią avariją. Taip pat po tarnybos gavau apdovanojimą iš Sovietų Sąjungos valdžios. Man jį įteikė darbovietėje, kurioje tuo metu dirbau. Nors ir įsakymas skirti apdovanojimą buvo parašytas 1986 m. gruodžio 26 d., bet man jį įteikė tik 1987-ųjų balandžio mėnesį. Garbės ženklo ordinas buvo skirtas už tarnybą Černobylyje. Lietuvoje jų buvo įteikta vos trys. Taip pat po tarnybos man buvo paskirtas butas, ne iškar, tik po dvejų metų. Kartu su šeima galėjome pasirinkti net aukštą.“