Kaip vairuodami laikote vairą? Atrodo, kad šis klausimas nėra labai reikšmingas, tačiau nuo rankų padėties ant vairo priklauso labai daug.
Dažnas pagalvos, kad jokios problemos nėra - visi žino, kad vairą reikia laikyti abiem rankomis. Viena ranka turėtų būti ties įsivaizduojama devintos, o kita - ties trečios valandos žyme. Tačiau ar žinojote, kad daugelis amerikiečių vairavimo instruktorių nurodo dešimtos ir antros valandos padėtį? Pasak jų, laikydami vairą virš jo sukimosi ašies žmonės gali greičiau reaguoti į iškilusias kliūtis. Tai patvirtina ir mokslas - laikydami vairą amerikietiškai jį galite pasukti greičiau, tačiau dėl to sumažėja judesio amplitudė. Laikydami rankas ties devinta ir trečia valanda galbūt jį pasuksite šiek tiek lėčiau, tačiau judesys gali būti gerokai platesnis, o ne pavojingose situacijose tai yra žymiai svarbiau.
Kitaip tariant, tikimybė, kad teks patraukti rankas nuo vairo, yra mažesnė, jei laikysitės senos geros 9-3 taisyklės. Tačiau daugelis žmonių jos nesilaiko, nes yra įpratę vairą laikyti kitaip. Jiems taip patogiau, kaip sako jie patys, nesuprasdami, kad jiems taip patogiau tik todėl, jog jie prie to yra įpratę.
Daug žmonių vairuoja viena ranka. Jei ta ranka įsitaiso ties įsivaizduojama dvyliktos valandos padala, kyla pavojus, kad ji bus sulaužyta, jei išsiskleis oro pagalvė. Tačiau ir kitos vienos rankos pozicijos turi savų pavojų.
Japonų mokslininkai pagamino specialų į orlaivio šturvalą panašų vairą, kurį galima sugriebti tik viena ranka. Tyrimo dalyviai turėjo jį išbandyti keliose padėtyse, atitinkančiose pirmą, antrą, ketvirtą ir penktą valandas. Jie turėjo atlikti kelias užduotis, kol mokslininkai matavo jų kūno padėtį ir apskaičiavo jėgą, kurią dalyviai skiria vairui pasukti.
Dalyvių kaskart buvo klausiama, ar vairas sukasi lengviau, ar sunkiau. Taip mokslininkai nustatė, kad neįprastai vairą laikantys dalyviai neteisingai prognozuoja, kiek jėgos reikės vairui pasukti.
Ką tai reiškia? Mokslininkai primena, kad kaskart prieš atlikdami tam tikrą fizinį veiksmą, mes pasąmoningai apskaičiuojame, kiek jėgos tam reikės. Ar kada esate neįprastai negrabiai pakėlę kokią tuščią pakuotę, nes manėte, kad ji yra pilna? Tuomet žinote, koks negrakštus gali būti toks veiksmas. Kai rankos ant vairo yra neprastose padėtyse, judesiai gali būti nepamatuoti, nes mes pasąmoningai įsivaizduojame, kad jiems atlikti reikės daugiau ar mažiau jėgos nei reikia iš tikrųjų.
Na, tai reiškia, kad vairą geriau laikyti toje pačioje padėtyje. Ir niekas vairo nelaiko geriau nei lenktynininkai, kurie dažniausiai laikosi 9-3 taisyklės.
Beveik visi automobiliai šių dienų gatvėse turi oro pagalves vairo centre. Įvykus eismo įvykiui jos išsiskleidžia su didele jėga ir gali lengvai sulaužyti ne vietoje laikomas rankas. Teigiama, kad jei rankas vairuotojas laikys padėtas ant pačios pagalvės (taip kai kurie mėgsta vairuoti greitkeliuose), viskas gali baigtis ir amputacija. Dar blogiau - staiga atgal pagalvės švystelėtos rankos gali sužeisti ir galvą ar net kitus keleivius, todėl rankos visada turėtų būti laikomos ten, kur joms ir vieta - ties 9 ir 3 valandų padalomis.
Kartais ši pozicija yra vadinama „vakarai-rytai“ jei įsivaizduotume kompasą, o ne laikrodį.
Beje, dar daugiau vairuotojų netinkamoje padėtyje laiko nykščius. Dažnai jais apkabinamas vairo žiedas, nykščius paliekant vidinėje vairo pusėje. Tai taip pat nėra saugu - eismo įvykio metu automobilio keleiviai yra stipriai metami į priekį ir nykščiai gali būti tiesiog sulaužyti. Ne vienas automobilių gamintojas dabar į tai atkreipia dėmesį ir pačiame vairo centre montuoja plačius stipinus, kad nykščiais vairo apkabinti būtų tiesiog neįmanoma.
Įdomu ir tai, kad visa tai nėra naujiena - lenktyninių automobilių vairuotojai tai žino seniai. Jie visada rankas laikė ties 9 ir 3 valandų padalomis, vengė nykščių vairo centre ir niekada nekryžiavo rankų. Juk lenktynėse efektyvus, saugus vairavimas ir sėkmė yra labai glaudžiai susiję.
Vairuotojas turi patogiai sėdėti, iš tiesų tvirtai nugarą įrėmęs į atlošą. Jokiu būdu negalima linkti į priekį, net tai tikras ženklas, kad jūs laikotės už vairo, ir kartu didžiausias nusižengimas vairavimo technikos reikalavimams. Nevalia laikytis už vairo!
Laikymasis už vairo yra viena pagrindinių klaidų, kurias daro daugelis vairuotojų: daug - važiuodami per miestą ir tiesiu keliu, labai daug - vingiuotame kelyje, beveik visi - labai pavojingose, avarinėse situacijose. Tai įprotis, klaidingas įprotis, kurio priežastis - ydinga vairuotojo sėdėsena.
Kai kurie jaunuoliai mėgsta pasididžiuoti "mokėjimu", nors tai veikiau kvailokas "šaunumas", vairuoti automobilį viena ranka. Jų nuomone, alkūnė, iškišta pro atvirą langą, esą įrodanti, kad vairuotojas "nuostabiai" valdąs automobilį.
Sėdint atokiau nuo vairo, patogiai ir tvirtai atsirėmęs į atlošą, bematant padaroma didžiulė pažanga kaip eiliniam vairuotojui ir kaip sportininkui. Tiksliau vertinama eismo situacija.
Sėdima taip giliai, kad viso vairuotojo kūno, įskaitant rankas ir kojas, svorio centras būtų ant sėdynės. Kūnas turi visu svoriu remtis į sėdynę ir nė trupučio jo negali tekti kojoms.
Taisyklingai sėdint prie vairo, alkūnės turi būti beveik ištiestos, žasto ir dilbio kampas apie 140°.
Vairą visada reikia laikyti abiem rankomis. Niekuomet nedera vairuoti automobilio viena ranka. Išskyrus, žinoma, pavarų perjungimo momentus.
Kairiosios rankos vieta- tarp 8 ir 10 "valandos", dešiniosios- tarp 2 ir 4.
Vairo rato slidumas yra pavojingas. Dėl jo gali įvykti eismo nelaimių. Vengiant slidumo, galima mūvėti pirštines, tik jos turi būti pasiūtos iš atitinkamos, minkštos odos, kuri vairu neslidinėtų.
Griežtai nusistatyta prieš pastaruoju metu plintantį paprotį aptraukti vairo ratą visokiais pliušais, veltiniais, kailiais.
Dešiniosios rankos taisyklė žinoma kiekvienam vairuotojui - tai kertinis Kelių eismo taisyklių principas. Ji yra viena pagrindinių KET taisyklių, su kuria būsimi vairuotojai supažindinami dar pirmomis pamokomis, tačiau sėdus patiems prie vairo po išlaikyto vairavimo egzamino dažnam vairuotojui ši taisyklė iš galvos tiesiog išgaruoja.
Lietuvoje lygiareikšmių sankryžų, kuriose reikia taikyti dešiniosios rankos taisyklę, nėra daug. Svarbesniuose keliuose yra pirmumo ženklai arba šviesoforai, tačiau mes juk būname ne tik Lietuvoje. Vairuojant užsienyje reikia prisiminti, kad lygiareikšmėje sankryžoje galima atsidurti kur kas dažniau.
Nežinant kelio pirmumo ar nepastebėjus jį nurodančių ženklų, visais atvejais geriausia elgtis atsargiau, tarsi važiuotumėte šalutiniu keliu. O nesutariant su kitu vairuotoju, kuriam reikėtų pajudėti pirmam, pavyzdžiui, stovėjimo aikštelėje, galima duoti kelią pamojant ranka ar pamirksint šviesomis.
Kiemuose, jungiamosiose jų gatvėse, sodų bendrijose daug kelių nepažymėti pirmumo ženklu, tačiau ten žmonės mėgsta vadovautis „važiavimo tiesiai“ taisykle. Neva vairuotojui, kuris važiuoja tiesiai, suteikiamas pirmumas. Vis dėlto žmonės kartais klaidingai galvoja, jog platesniu keliu važiuojantis automobilis turi pirmenybę prieš važiuojantį siauresniu, bet tai nėra tiesa - tokie keliai yra lygiareikšmiai.
Kelio plotis nieko nepasako apie jo pirmumą, įtakos turi tik danga. Kelių eismo taisyklėse parašyta - jeigu nežinai, koks kelias, elkis taip, tarsi važiuotum šalutiniu. Ir jokių problemų nekils.
Artėjant prie bet kokios sankryžos visada reikia žiūrėti, ar nėra pirmumą nusakančių ženklų.
Dešiniosios rankos taisyklė galioja ne tik sankryžose. Pavyzdžiui, jeigu į antrą eismo juostą vienu metu rikiuojasi automobiliai iš pirmos ir trečios juostų, pirmenybę turi tas, kuris rikiuojasi iš pirmos.
Kaip taisyklingai sėdėti vairuojant? | Benediktas Vanagas | with EN subtitles
Saugaus vairavimo instruktoriai manė, kad laikydami rankas šiek tiek aukščiau vairo centro vairuotojai galės greičiau atlikti staigius manevrus, jei jų prireiktų. Tai yra taip bus galima greičiau sureaguoti į netikėtas kliūtis. Aukščiau laikomos rankos taip pat leido šiek tiek žemiau laikyti vairą - tais laikais, kai vairai buvo labai dideli, tai buvo galimybė pagerinti matomumą.
Tačiau dabar vairuotojai griežtai perspėjami rankas laikyti tik ties 9 ir 3 valandų padalomis.
Slalomo metu ir po jo kilo diskusija apie tai, kaip reiktų laikyti vairą vairuojant, buvo išsakyta pozicija, kad neva vairuojant gatvėje, gal ir galima vairuoti abiem rankomis, tačiau slalomo metu galima vairuoti ir su viena. Vairavimui viena ranka prieštaravo Robertas (slalomo organizatorius), pasiremdamas savo patirtimi ir žiniomis įgytomis (vairavimo kursai įvairiose valstybėse).
Rankas reikėtų laikyti visada tiek kairę tiek dešinę ant vairo nesvarbu ar tai slalomas ar ralis ar vairavimas gatvėje, slalomo atveju dešine ranka naudokite tik perjungti pavara ar patraukti rankini stabdi, rankos turėtų būti laikomos 11val.
Viena ranka neužtikrina vairavimo tikslumo, kas reikalinga autosporte, o jau slalomuose ypač.
Patirtis įtikino mane saugos diržų naudingumu. Pastaruoju metu nuvažiuoju automobiliu kasmet apie 150 tūkstančių kilometrų, tad vidutinė mano dienos norma- maždaug 410 kilometrų. Didelę jos dalį sudaro greitas sportinis važiavimas. Mano laimei išrasti saugos diržai.
1965 metai. Vyslos ralis. Autostrados sankryžos mazge, prie Zabžės, vyksta greičio rungtis. Trasa vingiuota, joje daugybė staigių posūkių. Važiuoju automobiliu "Steyr Puch" su savo žmona Eva. Paskutinis rungties akcentas- apsigręžimas 180° kampu, išvažiuojant iš siauro kelio į autostrados juostą. Mestelėjau automobilio užpakalį į šoną ir skersas įlekiu į autostradą. Šiurkštus, kibus betonas neleidžia slysti. Kairioji mašinos pusė pakyla per aukštai. Padėties ištaisyti nepavyko. Automobilis, kaip sulėtintame filme, apvirsta aukštyn ratais. Dar kelis metrus čiuožiame brezentiniu stogu, kabodami galva žemyn ant saugos diržų. Gausus žiūrovų būrys tuoj atėjo mums į pagalbą. O jeigu ne diržai?
1965 metai. Ralis Miunchenas- Viena- Budapeštas. Pirmą kartą kovoju dėl Europos čempiono vardo. Kelyje, netoli Berchtesgadeno, kalnuotas ruožas. Važiuoju su Kazimiežu Osinskiu. Išvakarėse čia buvo tiršta automobilių, todėl netiksliai aprašiau trasą. Per dideliu greičiu pradedu dešinįjį posūkį. Dabar suku mašiną į kairę, bet, deja, netinkama trajektorija. Baisiai sparčiai siaurėja vingis. Mūsų greitis didesnis kaip 100km/h. Išsigelbėjimo nebėra. Priekiniu dešiniuoju sparnu rėžiu į pakelės uolas. Sutriuškinu visą mašinos priekį. Bet diržai išlaikė.
1966 metai. Tulpių ralis Olandijoje. Pabaigoje- nekonkursinė figūrinio vairavimo rungtis pajūrio bulvare. Slalomas ir apsigręžimai tarp sustatytų statinių. Kartojasi Zabžės istorija. Šiuosyk automobilyje esu vienas, be šalmo. Staigiai suku į dešinę, ir vėl mašina guli ant stogo. Diržai laiko patikimai. Neužsigavau nei trupučio. O Vltavos ralis? Smūgis į tiltelį. Laisvai užsegti diržai ir sulaužyti Osinskio šonkauliai.
1967 metai. Kol d'Izerano kalnų trasa laikoma viena pavojingiausių. Mudu su Ričardu Novickiu treniruojamės automobiliu "Porsche" prieš Prancūzijos ralį dėl Alpių taurės. Jau aštuntą kartą važiuojame į kalną. "Porsche" traukia pagirtinai. Dažnai viršijame 150km/h greitį. Dešinėje stačia siena stovi sueižėjusios uolos, o kairėje žioji praraja. Važiuoju švelniu dešiniuoju lanku. Vingis siaurėja. Ūmai iš priekio išneria juodas "Citroen DS 21", besileidžiantis nuo kalno. Prancūzas, vairuojantis "Sitroeną", turi užtektinai vietos savo dešinėje pusėje, bet ničnieko nesiima, kad mums liktų galimybė prasmukti. Stabdau iki paskutinės akimirkos, o po to priimu visą smūgio jėgą. Kiek begalėdamas, suku į dešinę, į uolas. Sulamdome iš dešinės savo mašinos priekį, o po sekundės į mūsų priekinį kairįjį sparną smogia "Sitroenas". "Poršės" konstrukcija daug tvirtesnė, negu "Sitroeno". Nuplėšiame prancūzo mašinai visą kairįjį šoną. Laimei, buvome prisisegę saugos diržais. Nors smūgis, susidūrus su uola, buvo labai stiprus, likome visiškai sveiki. Visą smūgį sugėrė tvirti diržai. Nesinori nė pagalvoti, kas būtų buvę, jei…
Greitis kelyje nebuvo apribotas. Važiavau nepriekaištingai, pagal taisykles, tiksliai dešiniąja puse. Kaltas buvo prancūzas. Jis važiavo viduriu, visai nepalikdamas vietos prasilenkti. Tačiau mano nuomonė tuo klausimu kitokia. Laikau save besąlygiškai kaltu. Net jei nėra ženklų, ribojančių greitį, nevalia gąsdinti kitų vairuotojų. Šiuo konkrečiu atveju nesistebiu prancūzo elgesiu. Jis netikėtai pamatė raudoną raketą, lekiančią jo link. Toks netikėtas reginys jį taip išgąsdino, kad jis nebeįstengė pajudėti. Į dešinę nuo jo grėsmingai žiojėjo bedugnė. Nesistebiu, jog daugelis vairuotojų paniškai bijo važiuoti bedugės kraštu. Privalome įsidėmėti, kad keliai yra skirti visiems- ne tik gerai, bet ir prasčiau vairuojantiems.
Galėčiau čia papasakoti dar daugiau atsitikimų, kai išgelbėjo saugos diržai. Patirtis įtikino mane jų naudingumu.
Kai kurie vairuotojai šoka iš vietos kaip lenktynėse. Jie tarsi pamiršta, jog tai ne lenktynės, o normalus važiavimas per miestą. Važiavimas uždara trasa, kurioje nėra kitų eismo dalyvių, iš esmės skiriasi nuo važiavimo atvira trasa, kuria vyksta normalus eismas ir kurioje privalu laikytis bendrų eismo taisyklių. Tokia "lenktyninė" startavimo maniera ne tik kenkia automobiliui, bet nedaug duoda naudos bendram rezultatui.
Pajudėti iš vietos reikia labai švelniai ir ramiai, turint galvoje, kad automobilis nėra amžinas ir gali sugesti; gaila sankabos, gaila padangų, gaila visų jo mechanizmų, perduodančių variklio jėgą varantiesiems priekiniams ar užpakaliniams ratams. Mokant galima pajudėti iš vietos greitai ir ne taip, kaip lenktynėse.
Vadinasi, pajudame iš vietos ramiai, įsukę varikliį maždaug ligi pusės jo apsukimų maksimumo. Savo automobilį perpratęs vairuotojas žino, ties kuria sankabos pedalo vieta ratai pradeda kabinti ir atleidžia ją- tikriau sakant, privalo atleisti- vienu greitu judesiu lygiai iki tos vietos.
Automobilių variklių elastingumas paprastai būna gana didelis. Kitaip tariant, greičių diapazonas važiuojant ta ar kita pavara esti palyginti platus. Tai kažkuo panašu į didelį ryškumo gylį, būdingą paprasčiausiems, primityviausiems fotografijos aparatams. Tačiau išnaudoti šį elastingumą galima tik su sąlyga, jei variklis iš tiesų idealiai sureguliuotas ir jo elementai nesusidėvėję.
Variklis ilgiausiai tarnauja, kai dirba be įtampos, tai yra tinkamais apsisukimais, priklausomai nuo pavaros. Važiuoti automobiliu "Varšava" maždaug 15-20 km/h greičiu trečiąja- tiesiogine- pavara yra absurdiška. O taksistai dažnai taip daro.
Nedidelio stažo vairuotojai, valdydami transporto priemonę su dvitakčiu varikliu, stengiasi važiuoti mažais apsisukimais ir tiki, jog tausoja variklį. Iš tiesų yra priešingai. Dvitakčiai varikliai yra pritaikyti važiuoti dideliais apsisukimais.