Renė Magritas (1898-1967) - bene žymiausias XX amžiaus belgų dailininkas siurrealistas ir vienas garsiausių pastarojo meto menininkų apskritai. Tai - vienas mįslingiausių XX a. menininkų. Savo kūriniuose Renė Magritas vaizdavo kasdienius objektus jiems svetimoje aplinkoje. Paprasčiau tariant, kasdienius objektus Magritas vaizdavo jiems nebūdingoje aplinkoje, dailininką ypač domino tikrovės ir atvaizdo problema. Kalbėdamas apie savo kūrinius, Magritas yra sakęs, kad jo paveikslai tiesiog sukelia paslaptingumo jausmą: „Žiūrėdami į mano paveikslus, žmonės dažniausiai klausia, ką tai reiškia.
Renė Magritas gimė 1898 m. lapkričio 21 d. Lessineso mieste Belgijoje. Buvo vyriausias iš trijų sūnų. Šeima kelis kartus kraustėsi iš vienos vietos į kitą. Kai gyveno Soignieso priemiestyje pas močiutę iš tėvo pusės, Renė su viena gera drauge dažnai žaisdavo apleistose kapinėse, kur kartais susitikdavo su garsiu tapytoju Léonu Huygensu, kuris tapydavo kapinių alėjas. Kai berniukui sukako 13 metų, mama Regina nusiskandino upėje. R. Magritas pradėjo piešti 16 metų. Pirmasis darbas buvo žirgų, išbėgančių iš degančios arklidės, vaizdas. 1915 m. spalį jaunuolis paliko mokyklą ir pradėjo tapyti. Persikėlė į Briuselį, kur kaip laisvas klausytojas pradėjo lankyti dailės akademiją. Tačiau studijos nesužavėjo, tad metė mokslus. Kartu su abstrakcionizmo menininku ir poetu Pierre’u-Louisu Flouquetu išsinuomojo studiją ir po kurio laiko tapo savu Briuselio bohemos sluoksniuose. Nuo 1919 m. R. Magrito kūryba priskiriama siurrealizmui, nors tai labai sąlygiška. Jo motina baigė gyvenimą savižudybe, kai Renė buvo 13 metų. 1916 − 1918 m. R. Magritas su pertraukomis mokėsi Karališkojoje vaizduojamųjų menų akademijoje Briuselyje. 1920 m. pirmą kartą jo paveikslai eksponuoti Briuselio Dailės centre. 1921 m. R. Magritas atliko karinę tarnybą, po to trumpai dirbo dizaineriu tapetų gamykloje, susipažino su Briuselio avangardistų aplinka. 1922 m. R. Magritas vedė Georgette Berger, pažįstamą iš vaikystės. 1923 m. jo kūriniai eksponuoti Karališkojo menininkų ratelio parodoje Antverpene kartu su Lyonel Feininger, El Lissitzky, László Moholy-Nagy ir Paul Joostens kūriniais.
Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu tapė kubistiniu, futuristiniu stiliumi, nuo 1922 pradėjo tapyti siurrealistinius paveikslus. Ankstyviesiems Magrito darbams didelę įtaką darė impresionizmas, kubizmas, futurizmas. 1922 m. pamatė Giorgio de Chirico paveikslo „Meilės daina“ reprodukciją, kuri jį paveikė. Dailininkas tapė paveikslus, įtakotus to meto modernistinių dailės srovių: kubizmo, metafizinės tapybos. Kūrybai įtakos turėjo G. de Chirico. 1925 m. Renė nutapė pirmąjį surrealistinį paveikslą „Pasiklydęs žokėjus“ (Le jockey perdu) ir sutiko belgų siurrealistų poetą E. I. T. Mesens, kuris tapo ilgamečiu draugu ir bendražygiu. Tačiau būtent paveikslas „Pasiklydęs žokėjus“ paties dailininko pavadintas pirmuoju jo siurrealistiniu kūriniu.
1927 m. įvyko pirmoji R. Magrito personalinė paroda Kentauro galerijoje Briuselyje, kuri kritikų buvo įvertinta nepalankiai. 1927 m. R. Magritas persikėlė į Prancūziją, apsistojo Le Perė prie Marnos vietovėje netoli Paryžiaus, kuriame susipažino su siurrealistų grupės nariais: Jean Arp, André Breton, Salvador Dalí, Paul Eluard ir Joan Miró. 1928 m. R. Magritas eksponavo siurrealistų parodoje Goemans galerijoje Paryžiuje. Siurrealistų grupės lyderis Paryžiuje Andrė Bretonas buvo antikatalikiškų pažiūrų ir kai R. Magrito žmona atėjo į menininkų susirinkimą su auksiniu kryžiumi, paliktu jos šeimos − tarp menininkų įvyko kivirčas. 1930 m. R. Magritas grįžo į Belgiją, kur vėliau sunaikino visus Paryžiaus periodo atsiminimo daiktus vos nepadegdamas savo namo. Briuselyje dailininkas praleido visą likusį savo gyvenimą, pradėjo vesti pabrėžtinai buržua gyvenimo būdą.
1933 m. įvyko jo personalinė paroda Briuselio vaizduojamųjų menų rūmuose. 1936 m. dailininko kūryboje įvyko pasikeitimas, kurį jis paaiškino taip: „vieną naktį aš atsibudau naktį kambaryje, kuriame buvo narvelis su miegančiu paukšteliu, tačiau per klaidą aš narvelyje pamačiau kiaušinį ... ir buvau šokiruotas šiuo susijusiu ryšiu tarp objektų: narvelio ir kiaušinio, kai anksčiau aš bandžiau išreikšti šį šoką tapydamas tarpusavyje nesusijusius objektus“. 1936 m. įvyko pirmoji R. Magrito personalinė paroda JAV, Julien Levy galerijoje Niujorke ir 1938 m. − Anglijoje, Londono galerijoje. 1936 m. R. Magrito kūriniai eksponuoti bendroje dadaistų ir siurrealistų parodoje Niujorko šiuolaikinio meno muziejuje.
Antrojo pasaulinio karo metu R. Magritas pradėjo eksperimentuoti dailėje įtraukdamas impresionistinės dailės motyvus, ypač atliepiančius O Renuaro dailę. Tai paaiškino taip: „prieš karą savo tapyba išreiškiau nerimą, tačiau karo metai mane išmokė, kad svarbiausia yra išreikšti žavesį. Aš gyvenu labai bjauriame pasaulyje“. 1947 m. R. Magrito kūryboje įvyko dar vienas trumpas pasikeitimas, kai jis pradėjo kurti kvailai ir negrabiai nupieštais atrodančius kūrinius, kurie sukėlė skandalą 1948 m. parodoje Paryžiuje. Po to dailininkas kūrė ikikarine siurrealistine maniera. Pasibaigus karo veiksmams ir okupacijai grįžo prie įprastos tapybos ir sulaukė pripažinimo.
R. Magritas pirmasis paveiksluose panaudojo žodžius, manydamas, kad jie yra tokios pačios prigimties kaip ir vaizdai. Tokio požiūrio laikėsi ir amerikiečių konceptualizmo pradininkas Josephas Kossuthas. Karto metu R. Magritas pakeitė savo spalvų paletę ir stilių laikydamas savo pareiga suteikti žmonėms galimybę džiaugtis ir viltis, kad išauš geresnis rytojus. Karo metais R. Magrito kūryboje atsirado nuorodų į impresionizmą, todėl siurrealistai jo nemėgo. Šiuo laikotarpiu surengta primityvistinio stiliaus darbų paroda.
Renė Magritas, kaip ir daugelis siurrealistų, savo kūryboje dažnai naudojo pasikartojančius simbolius. Tarp jų - vyriška skrybėlė, moters torsas, pilis, uolos, debesys, langas ir kiti. Kūryboje svarbūs pasikartojantys simboliai.
Viename geriausiai žinomų Magrito paveikslų pavaizduoti besibučiuojantys vyras ir moteris. Savotišką nepatogumo jausmą čia žadina šydais apdengti įsimylėjėlių veidai. Paveiksle „Įsimylėjėliai“ (1928 m.) besibučiuojančios poros galvos apvyniotos audeklu, veidai taip pat uždengti. Jie nemato nei vienas kito, nei pasaulio, yra pasinėrę į savo jausmus. Tai - vienas geriausiai atpažįstamų siurrealizmo kūrinių. Jame vaizduojamia daugybė bene identiškai atrodančių vyriškių, kurie, kaip atrodo vieniems žiūrovams, krenta iš dangaus tarsi lietaus lašai, o gal, kaip panašu kitiems, ore tiesiog kybo. Dar vienas garsus tapytojo kūrinys - paveikslas „Golkonda“ (1953 m.). Virš miesto namų yra dangus, o iš jo, kaip lietaus lašai, krinta žemyn žmonės, dideli ir maži. Vandens lašai panašūs vieni į kitus, tačiau pavadinimo „Golkonda“ pagrindinė mintis yra kiek kitokia. Golkonda - didžiausios ir garsiausios Indijos deimantų kasyklos pavadinimas. Iš pirmo žvilgsnio visi miestiečiai panašūs vieni į kitus, bet iš tikrųjų kiekvienas yra savitas.
Bene garsiausias R. Magrito paveikslas - „Žmogaus sūnus“ (1964 m.). Manoma, kad tai jo autoportretas. Prie sienos, už kurios matyti jūra ir apniukęs dangus arba kylantys dūmai, stovi vyras su paltu ir skrybėle. Veidą beveik visiškai dengia priešais sklandantis žalias obuolys. R. Magrito kūrybos tyrinėtojų teigimu, pagrindinė kūrinio mintis tokia: šiuolaikiniai vyrai vis dar yra biblinio Adomo palikuonys ir patiria tų pačių žemiškų pagundų. „Žmogaus sūnus“ - paties dailininko autoportretas. Paveiksle intriguoja tai, kad vaizduojamo vyro veidą užstoja jo vietoje pakibęs obuolys. Tai netgi sukelia šiokį tokį erzelį, smalsumą, norį patraukti vaisių į šalį. Magritas yra nutapęs ne vieną panašų darbą, tarkime, paveikslą „Vyras su katiliuku“ (1964), kuriame vyriškio veidą užstoja praskrendantis paukštis.
Magritas ne kartą vaizdavo paveikslus paveiksluose. Galbūt, dėl to, kad tai - vienas iš būdų tyrinėti Magritą dominusį tikrovės ir jos atspindžio klausimą. Kūrinyje „Žmogiška būklė“ pro langą pavaizduotą gamtos vaizdą dažnas žiūrovas priima kaip realybę, o ant molberto tapomą darbą - kaip tam tikrą jos imitavimą. Tačiau, iš tiesų, tarp vieno ir kito nėra jokio skirtumo. Paveiksle „Apgaulingas veidrodis“ vaizduojama akis yra juodas diskas melsvame dangaus su debesimis fone. Kyla klausimų: ar tai - dangaus, kurį mato vaizduojama akis, atspindys? O gal kažkokia vidinė vizija, į kurią gali pažvelgti žiūrovas? Tunelis į kitą realybę?
Vienas geriausiai žinomų Magrito paveikslų - „Pandoros skrynia“ (1951 m.), kuriame vaizduojamas modernaus miesto iliuzijų ir pagundų simbolis - balta rožė ant grindinio. Viename geriausiai žinomų Magrito paveikslų pavaizduoti besibučiuojantys vyras ir moteris. Savotišką nepatogumo jausmą čia žadina šydais apdengti įsimylėjėlių veidai. Yra daugybė būdų, kaip galima šitai interpretuoti.
Taip pat nuo XX a. 1948 m. gimė kūrinys, kurį tapytojas pavadino „Vaizdų klasta“. Jame pavaizduota pypkė su užrašu „Tai ne pypkė“. Nors iš pirmo žvilgsnio panašu, kad užrašas meluoja, visgi paveiksle pavaizduota pypkė nėra tikra pypkė, o tik jos atvaizdas. Tai patvirtindamas, Magritas yra pasakęs: „Žinoma, tai ne pypkė.“ Jau pradžioje sakėme, kad Magritą itin domino tikrovės ir jos atvaizdo santykis. Ši problematika bene geriausiai atsispindi dailininko kūrinyje „Vaizdų klasta“. Paveiksle nutapyta pypkė, o po ja - prancūziškas užrašas: „Tai nėra pypkė“.
1965 m. įvyko jo retrospektyvinė paroda Niujorko šiuolaikinio meno muziejuje, ta proga dailininkas apsilankė JAV. 1951-53 m. dailininkas kūrė monumentaliąją sienų tapybą kazino Knokė mieste. Renė Magritas mirė nuo kasos vėžio 1967 m. rugpjūčio 15 d., palaidotas Briuselyje. Name, kuriame gyveno R. Magritas su žmona, įsteigtas Renė Magrito memorialinis muziejus. Stambi dailininko kūrinių kolekcija sukaupta 2009 m. atsidariusiame R.
1954 m. Amerikoje surengta tapytojo autorinė paroda. Renė, regis, visada buvo įsimylėjęs tą pačią moterį. Vaikystėje susitikęs su mėsininkės iš Šarlerua dukra, Georgette Berger, vaikinas visą gyvenimą iki mirties praleido su ja. Ši mergina buvo liudininkė, kaip būsimasis menininkas išsirinko savo profesiją. Įsimylėję paaugliai kartu nebuvo ilgai. Merginos tėvas persikėlė į Briuselį ir juos išskyrė. Atvykęs į tą patį miestą mokytis Renė kartą gatvėje atsitiktinai susidūrė su buvusia mylimąja. R. Magritas tarnavo kariuomenėje ir grįžo vesti Georgette 1922 m. Asmeninis poros gyvenimas džiugino. Atrodė, kad vyro jausmai žmonai buvo nepajudinami. Tačiau 1936 m. tapytojas užmezgė romaną su performansų menininke Sheila Legge, o žmona pradėjo susitikinėti su menininku Paulu Colinu. Tačiau likimas lėmė, kad 1940 m. Šeima glaudėsi kukliame name Briuselyje, beveik niekur neišeidavo ir nekeliaudavo. Renė netgi retai būdavo lauke. Meistras namų svetainėje dirbo pagal griežtą dienos planą ir prie stalo visada ateidavo per pietus. Pora vaikų nesusilaukė. Tam buvo keletas priežasčių, įskaitant finansinį nestabilumą. Tačiau Magritų šeima turėjo šunį, kurį tapytojas vesdavosi net į kiną! Nugaišus augintiniui, R. Mirė 1967 m. rugpjūčio 15 d. Mirties priežastis - kasos vėžys. Paskutinėmis dienomis dirbo prie paveikslo „Šviesos imperija“, tačiau nespėjo užbaigti. Šiandien menininko darbai eksponuojami Briuselyje, jo kūrybai skirtame muziejuje. Čia demonstruojami paveikslai, pagal menininko idėjas sukurti filmai, R. Magrito gyvenimo nuotraukos ir eskizai.
Apie R. Magritą ir jo kūrybą sukurta daug dainų, tarp jų - 2003 m. Johno Cole’o „Magritte“ ir 1983 m. Paulo Simono daina „René and Georgette Magritte with Their Dog after the War“. R. Magrit neįvertino Prancūzijoje, bet labai mylėjo JAV, kur jo darbais žavėjosi ištisa menininkų karta.
Rene Magritte'o meno filosofija? I Šedevro slypintis menas
2009 m. du ginkluoti vyrai iš R. Magrito namuose įrengto muziejaus pavogė paveikslą „Olimpija“ (nuogos žmonos portretą). 2012 m. paveikslas grąžintas nepriekaištingos būklės, nes dėl paveikslo šlovės ir žinomumo buvo neįmanoma parduoti juodojoje rinkoje. Kūrinys įvertintas 1,1 mln. dolerių (apie 1,14 mln. R. Magrito laiškai, istorijos ir įvairūs rašto darbai atskleidžia jo vidų ir mintis. Vienas tokių laiškų atskleidė jo skeptišką požiūrį į psichoanalizę ir siurrealistų susižavėjimą Z. L. S.
tags: #rene #magritografu #derlius