Belgų tapytojas René François Ghislain Magritte’as vadinamas vienu mįslingiausių XX a. menininkų. Savo kūriniuose Renė Magritas vaizdavo kasdienius objektus jiems svetimoje aplinkoje, dailininką ypač domino tikrovės ir atvaizdo problema. Jis ne deformuotas būtybes ar daiktus vaizdavo, kaip, tarkime, S. Dali, bet realistiškus objektus bei žmones, kuriems keistumo suteikia neįprasta aplinka arba jų tarpusavio ryšys. Tai vienas iš nedaugelio talentingų žmonių, kurio biografijoje nėra kunkuliuojančių aistrų ir skandalingų išsišokimų, ji telpa į paprastą formulę „gimė, mokėsi, vedė, dirbo ir mirė...". Jo gyvenimas buvo toks ramus ir neskubrus, kad jį visai būtų galima pavadinti nuobodžiu ir niekuo neišsiskiriančiu.
Renė Magritas (pranc. René François Ghislain Magritte, 1898 m. lapkričio 21 d. - 1967 m. rugpjūčio 15 d.) - XX a. Jo ankstyviesiems darbams didelę įtaką darė impresionizmas, kubizmas, futurizmas. Bet būtent paveikslas „Pasiklydęs žokėjus“ paties dailininko pavadintas pirmuoju jo siurrealistiniu kūriniu. Trečiajame dešimtmetyje Magritas kūrė teatro dekoracijas, todėl ne vienas ankstesnis belgų menininko paveikslas turi aliuzijų į teatrą.
Renė gimė 1898 m. lapkričio 21 d. Lessineso mieste, Belgijoje. Buvo vyriausias iš trijų sūnų. Šeima kelis kartus kraustėsi iš vienos vietos į kitą. Kai gyveno Soignieso priemiestyje pas močiutę iš tėvo pusės, Renė su viena gera drauge dažnai žaisdavo apleistose kapinėse, kur kartais susitikdavo su garsiu tapytoju Léonu Huygensu, kuris tapydavo kapinių alėjas. Kai berniukui sukako 13 metų, mama Regina nusiskandino upėje. R. Magritas pradėjo piešti 16 metų. Pirmasis darbas buvo žirgų, išbėgančių iš degančios arklidės, vaizdas. 1915 m. spalį jaunuolis paliko mokyklą ir pradėjo tapyti.
Persikėlė į Briuselį, kur kaip laisvas klausytojas pradėjo lankyti dailės akademiją. Tačiau studijos nesužavėjo, tad metė mokslus. Kartu su abstrakcionizmo menininku ir poetu Pierre’u-Louisu Flouquetu išsinuomojo studiją ir po kurio laiko tapo savu Briuselio bohemos sluoksniuose. Nuo 1919 m. R. Magrito kūryba priskiriama siurrealizmui, nors tai labai sąlygiška. 1916 − 1918 m. R. Magritas su pertraukomis mokėsi Karališkojoje vaizduojamųjų menų akademijoje Briuselyje. 1920 m. pirmą kartą jo paveikslai eksponuoti Briuselio Dailės centre. 1921 m. R. Magritas atliko karinę tarnybą, po to trumpai dirbo dizaineriu tapetų gamykloje, susipažino su Briuselio avangardistų aplinka.
1922 m. R. Magritas vedė Georgette Berger, pažįstamą iš vaikystės. Jo pirmoji meilė yra laikoma romantiškiausia. Tai aiškiai buvo „likimo dovana": 1914 m. jis susitiko Žoržetą Berger, su kuria buvo susipažinęs ankstyvoje jaunystėje. Pirmą kartą jis ją pamatė tolimais 1914 m. karuselėje Šarlerua mugėje. Jam buvo 15-ka, o jai - ką tik sukako 13-ka. Jaunuoliai dažnai susitikdavo, vaikštinėdavo miestelio apylinkėse. Per vieną tokį pasivaikščiojimą pora užklydo į kapines, kur visiškai netikėtai užtiko dailininką su molbertu, gamtoje tapančiu etiudą. Tas vaizdas tiek užbūrė jaunąjį Renė, kad būtent tada jis nusprendė tapti dailininku. Įsimylėjėlius išskyrė Pirmojo pasaulinio karo įvykiai. Merginos tėvai persikraustė į Briuselį, o R.Magritas tik 1916 m. išvyko į Belgijos sostinę, ketindamas įgyvendinti savo svajonę. Antrą kartą Renė rimtai susimąstė apie lemties ženklą, kai po 7 metų likimas vėl suvedė jį su Žoržeta. Jiedu atsitiktinai susitiko Briuselio botanikos sode. Elegantiška ir subtili, nepaprastai graži, šviesiomis mąsliomis akimis ir puikiais garbanotais plaukais... Praėjo dar beveik dveji metai, kol Renė ir Žoržeta galėjo susituokti. Jaunam dailininkui teko metus tarnauti Belgijos armijoje, o merginai - ištikimai laukti sau skirtojo. 1922 m. vasarą jie atšoko vestuves ir kartu gyveno iki R.Magrito mirties 1967 m. Dailininkas ne kartą yra sakęs, kad visos moterys jo paveiksluose - jo žmona. Išties, visą kūrybinę karjerą Žoržeta jam buvo ne tik nepakeičiamas modelis, bet ir svarbiausia kritikė. O kol dailininkas nebuvo išgarsėjęs ir neuždirbdavo iš tapybos, jo jauna žmona buvo pagrindinė šeimos maitintoja: Žoržeta darbavosi šeimos parduotuvėlėje, prekiavusioje piešimo reikmenimis.
1922 m. pamatė Giorgio de Chirico paveikslo „Meilės daina“ reprodukciją, kuri jį paveikė. Dailininkas tapė paveikslus, įtakotus to meto modernistinių dailės srovių: kubizmo, metafizinės tapybos. 1923 m. jo kūriniai eksponuoti Karališkojo menininkų ratelio parodoje Antverpene kartu su Lyonel Feininger, El Lissitzky, László Moholy-Nagy ir Paul Joostens kūriniais. 1925 m. Renė nutapė pirmąjį surrealistinį paveikslą „Pasiklydęs žokėjus“ (Le jockey perdu) ir sutiko belgų siurrealistų poetą E. I. T. Mesens, kuris tapo ilgamečiu draugu ir bendražygiu.
1927 m. įvyko pirmoji R. Magrito personalinė paroda Kentauro galerijoje Briuselyje, kuri kritikų buvo įvertinta nepalankiai. 1927 m. R. Magritas persikėlė į Prancūziją, apsistojo Le Perė prie Marnos vietovėje netoli Paryžiaus, kuriame susipažino su siurrealistų grupės nariais: Jean Arp, André Breton, Salvador Dalí, Paul Eluard ir Joan Miró. 1928 m. R. Magritas eksponavo siurrealistų parodoje Goemans galerijoje Paryžiuje. Siurrealistų grupės lyderis Paryžiuje Andrė Bretonas buvo antikatalikiškų pažiūrų ir kai R. Magrito žmona atėjo į menininkų susirinkimą su auksiniu kryžiumi, paliktu jos šeimos − tarp menininkų įvyko kivirčas. Netrukus po to incidento Magritai išvyko iš Paryžiaus. Grįžus į Briuselį, Renė vėl teko dirbti paprastu dizaineriu reklamos agentūroje.
1930 m. R. Magritas grįžo į Belgiją, kur vėliau sunaikino visus Paryžiaus periodo atsiminimo daiktus vos nepadegdamas savo namo. Briuselyje dailininkas praleido visą likusį savo gyvenimą, pradėjo vesti pabrėžtinai buržua gyvenimo būdą. 1933 m. įvyko jo personalinė paroda Briuselio vaizduojamųjų menų rūmuose. 1936 m. dailininko kūryboje įvyko pasikeitimas, kurį jis paaiškino taip: „vieną naktį aš atsibudau naktį kambaryje, kuriame buvo narvelis su miegančiu paukšteliu, tačiau per klaidą aš narvelyje pamačiau kiaušinį ... ir buvau šokiruotas šiuo susijusiu ryšiu tarp objektų: narvelio ir kiaušinio, kai anksčiau aš bandžiau išreikšti šį šoką tapydamas tarpusavyje nesusijusius objektus“. 1936 m. įvyko pirmoji R. Magrito personalinė paroda JAV, Julien Levy galerijoje Niujorke ir 1938 m. − Anglijoje, Londono galerijoje. 1936 m. R. Magrito kūriniai eksponuoti bendroje dadaistų ir siurrealistų parodoje Niujorko šiuolaikinio meno muziejuje.
Antrojo pasaulinio karo metu R. Magritas pradėjo eksperimentuoti dailėje įtraukdamas impresionistinės dailės motyvus, ypač atliepiančius O Renuaro dailę. Tai paaiškino taip: „prieš karą savo tapyba išreiškiau nerimą, tačiau karo metai mane išmokė, kad svarbiausia yra išreikšti žavesį. Aš gyvenu labai bjauriame pasaulyje“. 1947 m. R. Magrito kūryboje įvyko dar vienas trumpas pasikeitimas, kai jis pradėjo kurti kvailai ir negrabiai nupieštais atrodančius kūrinius, kurie sukėlė skandalą 1948 m. parodoje Paryžiuje. Po to dailininkas kūrė ikikarine siurrealistine maniera. 1965 m. įvyko jo retrospektyvinė paroda Niujorko šiuolaikinio meno muziejuje, ta proga dailininkas apsilankė JAV. 1951-53 m. dailininkas kūrė monumentaliąją sienų tapybą kazino Knokė mieste.
„Pasaulis, nors ir tikras, yra nesuprantamas, - rašė jis. - Jo pagrindas dažnai nėra toks, koks atrodo“, - kaip ir 1951 m. jo nutapytame paveiksle „Pandoros skrynia“ modernaus miesto iliuzijų ir pagundų simbolis - balta rožė ant grindinio.
Paveiksle „Įsimylėjėliai“ (1928 m.) besibučiuojančios poros galvos apvyniotos audeklu, veidai taip pat uždengti. Jie nemato nei vienas kito, nei pasaulio, yra pasinėrę į savo jausmus. Tai vienas geriausiai atpažįstamų siurrealizmo kūrinių. Jame vaizduojamia daugybė bene identiškai atrodančių vyriškių, kurie, kaip atrodo vieniems žiūrovams, krenta iš dangaus tarsi lietaus lašai, o gal, kaip panašu kitiems, ore tiesiog kybo.
Dar vienas garsus tapytojo kūrinys - paveikslas „Golkonda“ (1953 m.). Virš miesto namų yra dangus, o iš jo, kaip lietaus lašai, krinta žemyn žmonės, dideli ir maži. Vandens lašai panašūs vieni į kitus, tačiau pavadinimo „Golkonda“ pagrindinė mintis yra kiek kitokia. Golkonda - didžiausios ir garsiausios Indijos deimantų kasyklos pavadinimas. Iš pirmo žvilgsnio visi miestiečiai panašūs vieni į kitus, bet iš tikrųjų kiekvienas yra savitas.
Bene garsiausias R. Magrito paveikslas - „Žmogaus sūnus“ (1964 m.). Manoma, kad tai jo autoportretas. Prie sienos, už kurios matyti jūra ir apniukęs dangus arba kylantys dūmai, stovi vyras su paltu ir skrybėle. Veidą beveik visiškai dengia priešais sklandantis žalias obuolys. R. Magrito kūrybos tyrinėtojų teigimu, pagrindinė kūrinio mintis tokia: šiuolaikiniai vyrai vis dar yra biblinio Adomo palikuonys ir patiria tų pačių žemiškų pagundų. „Žmogaus sūnus“ - paties dailininko autoportretas. Paveiksle intriguoja tai, kad vaizduojamo vyro veidą užstoja jo vietoje pakibęs obuolys. Tai netgi sukelia šiokį tokį erzelį, smalsumą, norą patraukti vaisių į šalį. Magritas yra nutapęs ne vieną panašų darbą, tarkime, paveikslą „Vyras su katiliuku“ (1964), kuriame vyriškio veidą užstoja praskrendantis paukštis.
Renė turėjo ir tikrų mistinių įžvalgų. 1952 m. nutapė nedidelę drobę. Joje pavaizduotos dvi žvakės susuktose metalinėse žvakidėse. Kairėje esanti žvakė beveik sudegė ir ištirpo, o dešinėje pusėje esanti išlinko beveik stačiu kampu, matyt, veikiama stipraus vėjo gūsio ar net uragano, kuris ne tik sulankstė žvakę su visa žvakide, bet ir padarė didžiulį plyšį sienoje. Ir kur kilo šis uraganas? Užuomina yra paveikslo pavadinime „Meliuzina“. Taip pavadinta fėja iš garsiosios Moriso Meterlinko pjesės „Mėlyna paukštė“. Pasirodo, ji buvo čia, šiame kambaryje, per jį nuplaukė į savo pasaulį, o tai, ką mes matome, yra tik jos magiško apsilankymo pasekmės… Jeigu į mūsų pasaulį prasiskverbia ir kitų dvasių, o mes pastebime tik keistus jų paliktus pėdsakus?
Dar paslaptingesnis paveikslas „Dievo svetainė“ (1948 m.). Centre - tvirtas dviejų aukštų namas. Virš stogo šviečia Mėnulis, ant Žemės - Saulės spinduliai. Dešinėje medžiai žaliuoja jaunais ir jau vasariškai vešliais lapais, kairėje raudonuoja rudeniniais lapais, o už nugaros spindi šerkšnu. Priešais namą - mažas žmogelis su senu lagaminu. Atėjo laikas pasislėpti Dievo svetainėje, kur vienu metu pateka diena ir naktis, egzistuoja visi metų laikai, kur yra prieglobstis kiekvienam…
Renė bandė praskleisti paslapčių skraistę, už kurios slepiasi tikroji pasaulio prigimtis. „Paslaptingas langas atsidarys pats, jei to panorės, - kartą rašė tapytojas draugui. - Tiesiog reikia visada būti pasiruošusiam.
Jau pradžioje sakėme, kad Magritą itin domino tikrovės ir jos atvaizdo santykis. Ši problematika bene geriausiai atsispindi dailininko kūrinyje „Vaizdų klasta“. Paveiksle nutapyta pypkė, o po ja - prancūziškas užrašas: „Tai nėra pypkė“. Nors iš pirmo žvilgsnio panašu, kad užrašas meluoja, visgi paveiksle pavaizduota pypkė nėra tikra pypkė, o tik jos atvaizdas. Tai patvirtindamas, Magritas yra pasakęs: „Žinoma, tai ne pypkė“. Viename geriausiai žinomų Magrito paveikslų pavaizduoti besibučiuojantys vyras ir moteris. Savotišką nepatogumo jausmą čia žadina šydais apdengti įsimylėjėlių veidai. Yra daugybė būdų, kaip galima šitai interpretuoti.
Magritas ne kartą vaizdavo paveikslus paveiksluose. Galbūt, dėl to, kad tai - vienas iš būdų tyrinėti Magritą dominusį tikrovės ir jos atspindžio klausimą. Kūrinyje „Žmogiška būklė“ pro langą pavaizduotą gamtos vaizdą dažnas žiūrovas priima kaip realybę, o ant molberto tapomą darbą - kaip tam tikrą jos imitavimą. Tačiau, iš tiesų, tarp vieno ir kito nėra jokio skirtumo. Šiame kūrinyje, laikomame vienu žymesnių vėlyvesniojo Magrito kūrybos laikotarpio darbų, ryškus paradoksas: paveiksle vienu metu pavaizduota ir diena (žydras dangus su debesimis), ir naktis (tamsos apgaubta gyvenamųjų namų gatvė su degančiu žibintu).
Paveiksle „Apgaulingas veidrodis“ vaizduojama akis yra juodas diskas melsvame dangaus su debesimis fone. Kyla klausimų: ar tai - dangaus, kurį mato vaizduojama akis, atspindys? O gal kažkokia vidinė vizija, į kurią gali pažvelgti žiūrovas? Tunelis į kitą realybę?
Edvardas Džeimsas buvo ne tik gerai žinomas poetas, bet ir siurrealistų globėjas. Šiame Magrito kūrinyje, kurį užsakė minėtas poetas, manoma, pavaizduotas pastarojo portretas. Tiesa, poeto veido veidrodžio atspindyje nesimato, vietoj to žmogus identiškai atkartojamas nusisukęs. Tuo metu knyga atsispindi įprastai.
Kūrinyje pavaizduotas traukinio lokomotyvas, pakibęs židinyje. Ant židinio atbrailos stovi veidrodis, kuriame atsispindi tik laikrodis ir viena žvakidė.
R. Magrito kūrybinė maniera gali atrodyti monotoniška. Pradėjęs nuo abstrakcijos, į siurrealizmą atkreipė dėmesį po to, kai susipažino su italo Giorgio de Chirico kūryba, kuri sujungė abstrakciją ir tikrovę. Karo metais R. Magrito kūryboje atsirado nuorodų į impresionizmą, todėl siurrealistai jo nemėgo. Šiuo laikotarpiu surengta primityvistinio stiliaus darbų paroda. R. Magritas pirmasis paveiksluose panaudojo žodžius, manydamas, kad jie yra tokios pačios prigimties kaip ir vaizdai. Tokio požiūrio laikėsi ir amerikiečių konceptualizmo pradininkas Josephas Kossuthas. Karto metu R. Magritas pakeitė savo spalvų paletę ir stilių laikydamas savo pareiga suteikti žmonėms galimybę džiaugtis ir viltis, kad išauš geresnis rytojus. Pasibaigus karo veiksmams ir okupacijai grįžo prie įprastos tapybos ir sulaukė pripažinimo.
Rene Magritte'o meno filosofija? I Šedevro slypintis menas
R. Magrit neįvertino Prancūzijoje, bet labai mylėjo JAV, kur jo darbais žavėjosi ištisa menininkų karta. 1954 m. Amerikoje surengta tapytojo autorinė paroda.
1936 m. dailininko kūryboje įvyko pasikeitimas, kurį jis paaiškino taip: „vieną naktį aš atsibudau naktį kambaryje, kuriame buvo narvelis su miegančiu paukšteliu, tačiau per klaidą aš narvelyje pamačiau kiaušinį ... ir buvau šokiruotas šiuo susijusiu ryšiu tarp objektų: narvelio ir kiaušinio, kai anksčiau aš bandžiau išreikšti šį šoką tapydamas tarpusavyje nesusijusius objektus“.
Visą kūrybinę karjerą Žoržeta jam buvo ne tik nepakeičiamas modelis, bet ir svarbiausia kritikė. O kol dailininkas nebuvo išgarsėjęs ir neuždirbdavo iš tapybos, jo jauna žmona buvo pagrindinė šeimos maitintoja: Žoržeta darbavosi šeimos parduotuvėlėje, prekiavusioje piešimo reikmenimis. Karjeros pradžioje Renė teko triūsti dailininku tapetų fabrike bei grafikos dizaineriu, o laisvalaikiu jis tapė. Tačiau konservatyvūs kritikai į miltus sumalė jauno dailininko siurrealistinę ekspoziciją. 1927 m. po nesėkmingo debiuto Magritai nutarė pamėginti laimę Paryžiuje, kur publika tuo metu labiau vertino siurrealizmą. Renė čia iškart prisijungė prie siureralistų grupės, vadovaujamos A.Bretono. Išties, jo paveikslai, labiau primenantys rebusus, žiūrovą vertė galvoti, svarstyti, bandyti atspėti autoriaus minčių raizgalynes. Ir netrukus R.Magritas tapo paklausiu tapytoju, kuriuo žavėjosi Vakarų Europos publika.
Taip beviltiškai pašlijo belgo dailininko santykiai su Paryžiaus siurrealistais ir jų vadu. Netrukus po to incidento Magritai išvyko iš Paryžiaus. Grįžus į Briuselį, Renė vėl teko dirbti paprastu dizaineriu reklamos agentūroje. Bet kūrybos jis nepamiršo: Prancūzijoje praleisti metai ir įgyta patirtis nenuėjo veltui. Jau 1936 m. Po sėkmingos parodos 1937 m. dailininką į Londoną pakvietė britas siurrealistų globėjas Edvardas Džeimsas (Edward James), pateikęs naudingą užsakymą - R.Magritas turėjo nutapyti tris darbus pokylių salei jo namuose. Ta nelemta komandiruotė tapo lemtinga laimingai Magritų santuokai. Iš pradžių pagunda užvaldė Renė. Londone dailininkas gal pasiilgo moteriško švelnumo, o gal tiesiog patraukė nauji potyriai. Tokios nuotaikos apimtas dailininkas užmezgė intrigėlę su jauna vietos siurrealiste Šeila Leg (Sheila Legge). Savo ruožtu Žoržeta Briuselyje taip pat užmezgė romaną, beje, gerą pradžią padarius pačiam Renė. Šis prieš išvažiuodamas neapdairiai paprašė draugo, poeto Polio Kolinė (Paul Colinet), pagloboti jo žmoną, tai yra palengvinti jos vienatvę jam išvykus. Na, o Polis, matyt, truputį persistengė: Žoržeta ne juokais juo susižavėjo ir net užsiminė vyrui apie skyrybas. Tačiau po poros metų Magritai krizę įveikė, išsaugojo santuoką ir drauge gyveno dar daug metų. Tiesa, vaikų taip ir nesusilaukė, o visą meilę ir rūpestį skyrė augintinei Lulu - Pomeranijos špicų veislės šuneliui.
Magritų šeimos idilę nutraukė mirtina Renė liga: 1967 m. jis mirė nuo kasos vėžio. Beveik visą gyvenimą Renė Magritas nugyveno kaip niekuo neišsiskiriantis žmogus. Jis vilkėdavo dėmesio neatkreipiančius drabužius ir neatrodė kaip dailininkas. Tapė dažniausiai vilkėdamas kostiumą ir buvo toks tvarkingas, kad įsigudrino dirbti valgomajame, nė neaptaškydamas dažais grindų. „Renė, tu tikrai dailininkas?" - atvirai šaipydavosi iš jo draugai. „Stebitės, kad mano namuose švaru? O jums žinoma, kad dažai turi patekti ant drobės, o ne ant kilimo?" - kuo ramiausiai atsakydavo R.Magritas.
R. Magritas mirė 1967 m. rugpjūčio 15 d. Mirties priežastis - kasos vėžys. Paskutinėmis dienomis dirbo prie paveikslo „Šviesos imperija“, tačiau nespėjo užbaigti. Šiandien menininko darbai eksponuojami Briuselyje, jo kūrybai skirtame muziejuje. Čia demonstruojami paveikslai, pagal menininko idėjas sukurti filmai, R. Magrito gyvenimo nuotraukos ir eskizai. Apie R. Magritą ir jo kūrybą sukurta daug dainų, tarp jų - 2003 m. Johno Cole’o „Magritte“ ir 1983 m. Paulo Simono daina „René and Georgette Magritte with Their Dog after the War“.
Buvusiame Magritų šeimos name yra įkurtas dailininko muziejus. 2009 m. du ginkluoti plėšikai iš jo pagrobė paveikslą „Olimpija" (1947 m.), kuriame vaizduojama nuoga moteris su kriaukle ant pilvo. Bet po trejų metų paveikslas buvo grąžintas į muziejų - piktadariams nepavyko parduoti pernelyg gerai žinomo paveikslo. Garsiojo belgo kūriniai šiandien vėl ant populiarumo bangos, todėl pasaulio aukcionuose jie kainuoja didžiulius pinigus.
Rene Magritte tapyba. (2023 m.). Balandžio 05 d. Cookies). Sutikdami, paspauskite mygtuką „Sutinku“. Savo duotą pasirinkimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.