Nuo seno lietuvių tauta puoselėjo švietimo ir bendruomeniškumo vertybes. 1905 m. gruodį kunigas J. Staugaitis Marijampolėje įsteigė „Žiburio“ švietimo draugiją, kurios tikslas buvo ugdyti tautiškumo ir katalikybės dvasią, teikti visokeriopą pagalbą lietuviams švietimo veikloje, skatinti solidarumą ir bendruomeniškumą. Ši draugija leido žurnalą „Žiburys“, steigė bibliotekas, beglobių vaikų ir senelių prieglaudas, rengė koncertus ir vaidinimus. Jau 1906 m. gruodžio 16 d. įsteigtas „Žiburio“ draugijos skyrius Prienuose.
Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, draugijos veikla pagyvėjo, buvo įsteigta pavargėlių prieglauda. 1918 m. sausio 27 d. „Žiburio“ centro valdybos nutarimu buvo pateiktas prašymas leisti atidaryti progimnaziją Prienuose. 1918 m. gegužės 17 d. uolus švietėjas ir sodininkas Višakio Rūdos vikaras Feliksas Martišius atvyko į Prienus su tikslu įkurti progimnaziją. Prienų „Žiburio“ draugijos pavedimu įkūrė Prienų progimnaziją privačiame J. Silvanavičiaus (žinomo dailininko N. Silvanavičiaus) sūnaus name.
1918 m. birželio mėnesio 4-6 d. vyko stojamieji tikybos, lietuvių ir vokiečių kalbos, aritmetikos, geografijos, istorijos egzaminai, o mokslas prasidėjo rugsėjo 1 d. Tuomet suformutos dvi klasės: dvidešimt keturi pirmokai, trisdešimt vienas antrokas. Stojančiųjų amžiaus nežiūrėta: jauniausiam buvo devyneri, vyriausiam - dvidešimt metų. Iš pradžių progimnazijoje dirbo tik trys mokytojai.
Pirmieji progimnazijos žingsniai buvo nelengvi. Trūko vadovėlių, kai kurių dalykų iš vienos knygos mokėsi trys keturi mokiniai. Žiemą vargta dėl apšvietimo, nes elektros Prienai neturėjo. Trūkstant patalpų teko dirbti mokyklai nepritaikytose patalpose. Nemenkas rūpestis buvo rasti mokyklai patalpas. Buvo tik viena išeitis - statyti savus namus. 1920 m. pavasarį direktorius P. Martišius ryžosi pastatyti savo mokyklą: gavęs kurijos leidimą tuoj pat ėmėsi statybos. Vietą parinko senkapiuose už klebonijos sodo, ant kalnelio, netoli Nemuno. Namas buvo suprojektuotas dviejų aukštų, kad jame tilptų ne tik progimnazija, bet ir gimnazija, jei bus gautas leidimas. Tais pačiais metais rugsėjo pradžioje jau savuose namuose pradėjo veikti visos keturios progimnazijos klasės. Įrengus gimnazijos namus, svarbiausias direktoriaus rūpestis buvo mokytojai.
Mokykla augo, mokinių daugėjo, ypač nuo 2023 m., kai progimnazija tapo gimnazija. Tais metais mokėsi 286 mokiniai. 1925 m. išleido pirmąją abiturientų laidą. Direktoriui P. Martišiui rūpinantis mokymo lygiu, kviečiant mokytojauti vis geresnius specialistus, mokyklai pripažintas aukštesnis statusas. 1929 m. išduotame atestate rašoma: „Žiburio“ gimnazija Prienuose su valdžios mokyklų teisėmis“, o nuo 1938 m. atestate skaitome: „Prienų „Žiburio“ Privati Gimnazija su valstybinių mokyklų mokinių teisėmis“.
Per trumpą laiką gimnazijoje sukurta gera materialinė bazė: pastatyta graži erdvi gimnazija, įrengti kabinetai, biblioteka, parūpinta pakankamai mokymo priemonių. Mokiniams įrengta dvi sporto aikštės, užveistas didžiulis medelynas, viduryje medelyno pastatytas bendrabutis. Medelyne direktorius pats dirbo su mokiniais, kuriems už darbą mokėdavo iš lėšų, gautų pardavus medelius. III ir IV klasės mokiniai kas savaitę turėdavo po vieną sodininkystės pamoką. Teorinių žinių sėmėsi iš P. Martišiaus parengto vadovėlio „Apie sodą“, prastu oru pamokos vykdavo klasėje. 1930 m. jis su mokiniais suplanavo ir pasodino miesto parką.
Mokykla buvo privati, ministerija algas mokėjo tik mokytojams. Įvestas mokestis už mokslą. Kunigas P. Martišius buvo labai darbštus, tvarkingas, praktiškas, pareigingas, taupus, tiesus, nešališkas, atviras, principingas, jautrus. Jis visas savo jėgas skyrė gimnazijai, pats gyveno labai kukliai, be jokios prabangos, brangindamas kiekvieną minutę. Kasdien apeidavo visas klases, pasibaigus pamokoms, lankydavo mokinių butus. Buvo abstinentas, nerūkė ir nelošė kortomis, turėjo gerą atmintį. Direktorius buvo reiklus ne tik sau, bet ir mokytojams, mokiniams griežtas, tačiau nuoširdus ir savas.
Du kartus per savaitę mokykloje, šeštadienį ir sekmadienį, vykdavo trumpos pamokėlės, koncertai, po to dar loterija. Atvykdavo svečių. Pinigai, gauti už koncertus ir loterijas, būdavo skiriami sumokėti už mokslą neišgalintiems. Neturtingų mokinių šelpimui dar būdavo surengiami 2-3 spektakliai ir koncertai. Mokinių tarpusavio santykiai buvo geri, vyravo tolerancija, pagarba. Mokykloje buvo puoselėjamos literatūrinės, muzikinės ir sportinės tradicijos. Gimnazijoje veikė ateitininkai, kurie buvo pasidaliję į vyresnių ir jaunesnių kuopeles, šauliai. Kas antrą šeštadienį mokykloje būdavo šokiai. Buvo rengiami vakarai su vaidinimais, kuriuos paruošdavo mokytojai, ypač mokytojas J.
1944 m. direktorius F. Martišius atleistas iš pareigų, kurį laiką dirbo Prienų parapijoje. Tada buvo panaikintas gimnazijos statusas, mokykla pavadinta Prienų vidurine mokykla. 1956 m. Prienų vidurinės mokyklos pastatas sudegė. 1956-1959 m. klasės įrengtos Juozo Brundzos name prie Nemuno tilto, name Vytauto gatvėje prie tilto. 1958-1959 m. 1960 m. Rugsėjo 1-ąją Prienų vidurinė mokykla pradėjo veikti naujame pastate. Nuo 1945 m. iki 1975 m. buvo vadinama Prienų vidurine mokykla, o nuo 1976 m. iki 1989 m. 1989 m. direktoriaus Juozo Zaliecko rūpesčiu vidurinei mokyklai grąžintas „Žiburio“ vardas. Nuo 1992 m. mokykloje leidžiamas laikraštis „Salve!“ 1995 m. rugsėjo 1 d. Švietimo ministerija, išanalizavusi mokinių mokymosi rezultatus, patikrinusi žinias, Prienų „Žiburio“ vidurinei mokyklai suteikė gimnazijos statusą (direktorius Juozas Padvelskis). Nuo 2004 m.
Gimnazija išleido nemažai žinomų žmonių Lietuvoje ir pasaulyje: kunigų, mokytojų, rašytojų, poetų, įvairių mokslininkų, teisininkų, politikų, sportininkų, gydytojų, aktorių, dainininkų ir t.t. Tarp jų: Kazimieras Plesevičius - agrarinių mokslų daktaras, vienas žymiausių Lietuvos agrochemikas, tręšimų tyrinėtojas; Aldona Irena (Pakšytė) Nenortienė - matematikos vyr.; Aldona Marija Matusevičiūtė - Prienų ligoninės vyr.; Mantė Kvedaravičiūtė - Lietuvos krepšininkė, moterų rinktinės puolėja, 2012, 2013, 2014 m.; Karolis Aliukonis - „Geriausias 2016 m. 0 automobilių (2026 m.).
Šiandien, nors tiesiogiai su šia istorija nesusijęs, Rimas Bagdonas, kaip verslo įmonių vadovas, tęsia lietuvišką verslumo ir inovacijų dvasią. Pavyzdžiui, jis vadovauja įmonei MB "Juodalksnio dūmas", kurios pagrindinė veiklos sritis yra žuvininkystė ir žuvies produktų perdirbimas. Taip pat Rimas Bagdonas yra įmonės Bagdono Vairuotojų Apmokymo ir Krovinių Pervežimo Įmonė vadovas, prisidedantis prie transporto sektoriaus vystymo.
Istorija rodo, kad švietimo įstaigos, ypač privačios, dažnai susiduria su iššūkiais, tačiau stiprios vertybės, nuoseklus darbas ir bendruomenės palaikymas padeda įveikti sunkumus ir pasiekti aukštų rezultatų. Tai akivaizdu žvelgiant į "Žiburio" gimnazijos, o vėliau ir Prienų "Žiburio" vidurinės mokyklos, istoriją.
Tokios įstaigos kaip Rimo Bagdono vairavimo mokykla, nors ir veikiančios kitame sektoriuje, remiasi panašiais principais: profesionalumu, atsakomybe ir siekiu suteikti kokybiškas paslaugas. Vairuotojų mokymo mokyklos vaidmuo yra itin svarbus užtikrinant saugumą keliuose ir ugdant atsakingus eismo dalyvius.
Bagdono Vairuotojų Apmokymo ir Krovinių Pervežimo Įmonė, kuriai vadovauja Rimas Bagdonas, prisideda prie transporto paslaugų kokybės gerinimo ir saugaus eismo užtikrinimo.