Tam, kad variklio galia automobiliuose į ratus būtų perduodama efektyviai, yra naudojamos pavarų dėžės. Siekdami sumažinti kai kurių automobilių kainas inžinieriai devintajame dešimtmetyje pradėjo montuoti robotizuotas pavarų dėžes. Principe, tai yra mechaninė pavarų dėžė, kurios sankabą ir pavaras valdo elektros varikliukai. Įsėdę į automobilį įprastai net nesuprastumėte, ar jame yra automatinė ar robotizuota pavarų dėžė. Robotizuota pavarų dėžė pradėta naudoti siekiant sumažinti automobilių gamybos kaštus. Dažniausiai šios dėžės naudojamos ekonominės klasės automobiliuose, kur žema automobilio kaina yra svarbesnė už komfortą bei rafinuotumą.
Kurdami šio tipo pavarų dėžę inžinieriai norėjo robotizuoti klasikinę mechaninę transmisiją, taigi tai reiškia, kad tokiame automobilyje „įprastos“ konstrukcijos sankabą tiesiog valdo elektronika. Vairuotojas taip pat gali perjunginėti pavaras, naudodamasis prie vairaračio sumontuotomis perjungimo mentelėmis arba „vairasvirte“. Automobilį su tokia transmisija vairuoti lengviau, tačiau ji turi rimtų trūkumų, nes keičiant pavaras automobilis trūkčioja ir dirba labai vangiai, o tai gali sukelti nepatogumų (ypač miesto gatvėse). Be to, jos remonto išlaidos paprastai yra didelės.
Robotizuotos pavarų dėžės yra labai paprastos, todėl jų gamyba yra nebrangi. Dar vienas didžiulis pliusas yra mažos kuro sąnaudos. Tačiau šių dėžių veikimas yra itin lėtas, todėl, be papildomų modifikacijų, negali būti suderintas su prabangiais bei sportiškais automobiliais.
Populiariausios pusiau automatinės transmisijos - „Selespeed“, „Sensodrive“ ir „Easytronic“. Ši transmisijos kategorija dar neseniai buvo labai populiari, nors pastaruoju metu ją keičia naujesni sprendimai.
Robotizuotos pavarų dėžės tipai ir ypatumai
Robotizuotos pavarų dėžės atsirado kaip pigi klasikinės automatinės pavarų dėžės alternatyva. Jos veikimo principas toks pats, kaip ir paprastos mechaninės PD. Pagrindinis tokių pavarų dėžių trūkumas - didelis sankabos mazgo apkrovimas. Tikrai ne visi žino, kad sustojus prie šviesoforo, tokios PD selektorių reikia perjungti į neutralią padėtį. Dar vienas svarbus momentas - dažnai nesutampa roboto veikimo greitis ir vairuotojo lūkesčiai. Tarkim, norėdamas įsilieti į bendrą srautą, vairuotojas, važiuojant antra pavara, spusteli akceleratorių, tačiau automobilis, užuot greitėjęs, pirma šokteli į priekį, tarsi stodamas, o tik vėliau staigiai pradeda greitėti. Taip vyksta todėl, kad robotizuotos PD veikimas identiškas mechaninės PD veikimui - negalima tik spausti akceleratoriaus.
Robotizuotos pavarų dėžės pigios, ganėtinai ekonomiškos. Jas dažniausiai montuoja į nedidelius A ir B klasės automobilius. C klasės modeliai jas gauna rečiau. Atmetus niuansus su sankaba, robotizuotos PD ganėtinai patikimos ir ilgaamžės. Juntamos pauzės pavarų persijungimo metu.
Skirtingai nuo primityvaus pirmojo robotizuotos PD varianto, šią versiją sudaro ne viena, o dvi robotizuotos pavarų dėžės, sujungtos į vieną bloką. Dėl šios priežastis jos turi dvi sankabas ir du antrinius velenus, kiekvieną su savo krumpliaračių rinkiniu. Tokia sandara leidžia visą laiką turėti dvi įjungtas pavaras, tačiau viena iš sankabų visą laiką lieka „išminta". Taigi, greitėjant, kai būtina įjungti aukštesnę pavarą, tereikia atjungti vieną sankabą ir įjungti kitą. Tokia pavarų dėžė užtikrina ne tik gerą automobilio dinamiką, bet ir išnaudoja visą variklio galią bei taupo kurą, nes nėra „perjungimo pauzių". Pavarų taip pat būna ne mažiau negu šešios. Privalumų ši pavarų dėžė turi daug, minusas - vienas, bet esminis - kaina. Problema tame, kad brangi ne tik pati APD, bet ir jos remontas. „Porsche", „Mercedes", „Audi Volkswagen" jau plačiai naudoja tokio tipo PD. Ekspertai teigia, kad ateityje būtent PD su dviguba sankaba ir variatoriai taps pagrindinėmis transmisijomis. Tačiau tai įvyks ne šiandien, ir ne ryt, nes preselektyvinės APD konstrukcija dar nėra tobula ir pasitaiko visiškai nesėkmingų versijų.
Kitos automatinės transmisijos
Transmisiją su hidrotransformatoriumi sudaro hidrokinetinė sankabos sistema arba hidrokinetinė pavarų dėžė kartu su keliomis epiciklinėmis pavaromis. Tokia pavarų dėžė, be abejo, yra užpildyta alyva, kuri leidžia atskiriems jos elementams sklandžiai veikti. Kitos pavarų dėžės su hidrotransformatoriumi evoliucijos pakopos yra hidraulinė-elektrinė pavarų dėžė ir elektroniniu būdu valdoma pavarų dėžė. Šios konstrukcijos trūkumas yra palyginti mažas eksploatacinis efektyvumas, tiksliau tariant, dideli energijos nuostoliai, kurie pablogina našumą ir padidina degalų sąnaudas. Kita vertus, ši transmisija ypaty ra, sklandžiai veikia, tad vairuotojui patogu ja naudotis.
Klasikinė automatinė pavarų dėžė - tai mechanizmas, kuris automatiškai perjungia pavaras ir paspaudžia sankabą. Populiariausia pasaulyje automatinė transmisija - tai mechanizmas su hidrotransformatoriumi. Jo dėka mažinamos kuro sąnaudos. Įspūdingas tarnavimo laikas, patikimumas. Jautriai reaguoja į žemas temperatūras.
Variatorius (CVT) - tai yra bepakopė automatinė transmisija. Santykinai gera kaina (vidutinis kuro suvartojimas, t.y. Veikimo greitis (pavaros perjungiamos tolygiai, kas beveik nereikalauja laiko. Šio tipo transmisija išsiskiria savo konstrukcija - tai mechaninė pavarų dėžė su robotizuota pavarų ir sankabos valdymo sistema.
Automatinė transmisija ne tik padeda lengviau valdyti automobilį kas kartą sėdus už vairo, bet ir suteikia daugiau saugumo, juk vairuotojui nereikia galvoti apie pavarų keitimą, ir jis gali visą dėmesį sutelkti į kelią. Automatinė transmisija tinka pradedantiesiems arba tingiems vairuotojams. Vystantis technologijoms, automatinės pavarų dėžės naudojamos visų tipų automobiliuose - nuo prestižinių sedanų iki sportinių automobilių.
Robotizuotos pavarų dėžės priežiūra ir naudojimas
Jeigu turite automobilį su automatine pavarų dėže, nepamirškite, kad vairuodami ar trumpai stabtelėdami neturėtumėte piktnaudžiauti neutraliu (N) režimu. Šis režimas gali labai apkrauti pavarų dėžę (ir dėl to gali anksčiau susidėvėti sankabos diskai), o tarp judančių elementų ilgainiui gali atsirasti tarpelių. Tokiu atveju variklis dirba mažomis apsukomis ir neužtikrina pakankamo transmisijos alyvos slėgio, o ji, savo ruožtu, negali tinkamai sutepti ir aušinti pavarų dėžės.
Šiek tiek senesniuose automobiliuose nerekomenduojama išjungti variklio, kai pavarų dėžė veikia vairavimo (D), atbulinės eigos (R) arba rankiniu režimu. Išjungus variklį, pavarų dėžėje staiga sumažėja slėgis, todėl darbiniai jos elementai nepakankamai sutepami. Kita vertus, jeigu įjungti stovėjimo režimą (P) pamiršite naujesniuose automobiliuose, už jus tai padarys elektronika. Galiausiai, važiuojant pirmyn negalima iš karto pasirinkti atbulinės eigos pavaros: pirmiausiai automobilį reikia sustabdyti, o tik tada galima pradėti judėti atgal.
Automobilių su „automatu“ vairuotojai dažnai klausia, ar tokį automobilį prireikus galima užvesti stumiant. Deja, bet kokie bandymai tai padaryti pažeis ar net visiškai sugadins pavarų dėžę.
Jau minėjome, kad automatinė transmisija jautri perkaitimui, tad automobilių mechanikai ypatingą dėmesį skiria sunkių priekabų vilkimui. Jeigu ketinate vilkti priekabą, automobilio techninių duomenų plokštelėje pirmiausia patikrinkite didžiausią priekabos, kurią jūsų automobilis gali vilkti, svorį, nes kai kurių automobilių vilkimo galia gali būti tiesiog simbolinė. Be to, patikrinkite, ar jūsų automobilyje yra transmisijos alyvos aušintuvas, nes kai kuriuose modeliuose, ypač importuotuose ne iš Europos, šios detalės nėra. Tokiu atveju velkant priekabą pavarų dėžė gali greičiau perkaisti ir dėl to sugesti.
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad jeigu pavarų dėžėje yra neutralus režimas, kurį žymi raidė N, sugedusį automobilį galima nuvilkti į artimiausias remonto dirbtuves ar stovėjimo vietą. Automobilių gamintojai dažnai leidžia tokią galimybę, tačiau įspėja neviršyti nurodyto didžiausio greičio ir atstumo. Daugumoje atvejų ribinis greitis lygus 50 km/h - tokius apribojimus lemia pirmiau minėtas perkaitimo pavojus.
Specialistai tvirtina, kad klasikinėje pavarų dėžėje (su hidrotransformatoriumi) alyvą reikia keisti kas 60 tūkst. kilometrų, nebent gamintojas rekomenduotų kitaip. Alyvos keitimo intervalai priklauso nuo transmisijos konstrukcijos ir alyvos rūšies. Tai reiškia, kad sintetinę alyvą galima naudoti ilgiau, o mineralinę reikėtų keisti dažniau. Kartu reikėtų pakeisti ir filtrą, nors tai padaryti kartais gali būti nelengva, nes senesniuose automobilių modeliuose jis paprastai montuojamas giliai pavarų dėžėje. Kai kuriems automobiliams su dvigubos sankabos transmisija gamintojai alyvą rekomenduoja keisti kas 120 tūkst. kilometrų. Visgi siūlome sumažinti šį intervalą per pusę ir į priežiūros dirbtuves užsukti kas 60 tūkst. kilometrų.
Aplaidsiam naudojimui atspariausia pusiau automatinė pavarų dėžė, tačiau jei turite tokį automobilį, nepamiršite keisti alyvos sankabos valdymo hidraulinėje sistemoje. Belaipsnė transmisija ypač jautri alyvos kiekiui ir kokybei, todėl geriau ją keisti anksčiau negu po 60 tūkst.
Perkaitus transmisijos alyvai ar pačiai transmisijai, automobilyje su klasikine automatine pavarų dėže galima sugadinti tarpiklius ir frikcines plokšteles, taip pat - hidrokinetinę sankabą. Pusiau automatinėse pavarų dėžėse dažniausiai sugenda įranga, nes pavarų perjungimą valdo hidraulinės ir elektrinės pavaros. Belaipsnės pavarų dėžės nėra labai patvarios, be to, dažnai „iš rikiuotės išeina“ jų valdymo blokas, sankabos sistema, įsitempia arba nutrūksta grandinė arba sustreikuoja alyvos siurblys.
Aptariant automatines transmisijas, pravartu paminėti ir „pavarų perjungimo laidais“ technologiją, apie kurią daug nekalbama, tačiau ji vis labiau populiarėja. Tikėtina, kad po kurio laiko ši technologija gali tapti svarbiu elementu naujos kartos automobiliuose su autonominėmis sistemomis ar net visiškai autonominiuose automobiliuose, nes tokios transporto priemonės pačios pasirenka važiavimo kryptį ir greitį, o jums pakanka tik nurodyti kelionės tikslą. Norimas režimas (D, N arba R) įjungiamas svirtele arba mygtuku, kurie įtaisyti vairo kolonėlėje arba šalia centrinio skydelio. Po to signalas belaidžiu būdu siunčiamas į pavarų dėžės imtuvą, kuris įjungia arba išjungia atitinkamą pavarą. Be kita ko, ši naujoviška technologija leidžia efektyviau suprojektuoti automobilio saloną ir sumažina jo masę, nes galima atsisakyti daugybės mechaninių elementų, kurie paprastai įtaisomi po centriniu tuneliu arba prietaisų skydeliu. „Pavarų perjungimo laidais“ sistemą galima derinti su belaipsne transmisija, dvigubos sankabos transmisija arba pusiau automatine transmisija.
Kaip veikia mechaninė pavarų dėžė ir sankaba
Robotizuotos pavarų dėžės eksploatacija žiemą
Kiekvienas automobilis reikalauja atidžios priežiūros, o juo labiau automobilis su automatine pavarų dėže. Atsikasę ryte savo automobilį, leiskite tepalui pavarų dėžėje nors porą minučių sušilti. Pasukę raktą spynelėje ir iš karto paspausdami akceleratorių, jūs trumpinate „automato“ darbo laiką. Specialistai pataria prieš pradedant važiuoti pajudinti pavarų perjungimo svirtį į visas padėtis išlaikant automobilį vietoje paspaudus stabdžius. Šie paprasti veiksmai pagreitina transmisinio skysčio sušildymo procesą. Pradėję važiuoti, pirmus penkis kilometrus venkite aštrių pagreitėjimų ir ratų prasisukimo.
Žiemą rytas dažnai gali prasidėti nuo bandymo išsivaduoti iš pusnies. Jeigu jūsų „automatas“ turi pažemintą pavarą 1,2 arba L, naudokitės ja, o ne D funkcija. Jeigu ne, teks pajudėti išsisiūbuojant. Lengvai spaudžiate akceleratorių, lengvai judate pirmyn, laikote mašiną kraštutinėje padėtyje stabdžiais, jungiate atbulinę pavarą, vėl išlaikote automobilį ir taip toliau. Naudojant šį būdą, verta atminti, kad hidrotransformatoriui tokios manipuliacijos ne itin malonios. Todėl šį metodą galima naudoti tik trumpai. Aitrus svylančių frikcijonų kvapas pavarų dėžėje duos žinią, kad laikas ieškoti pagalbos užstumiant automobilį. Neužmirškite išjungti ESP ir su ja susijusios stabilumo kontrolės funkcijos, kuri pusnyje jums nebus pagalbininku.
Viena „automato“ problema žiemą - būtinybė nuolat naudotis stabdžiu, dėl to, kad negalima stabdyti varikliu, nes iš to nėra naudos. Automatinė pavarų dėžė nereaguoja į greičio pedalo atleidimą taip, kaip įprasta mechaninė transmisija. Bet tam yra pažemintos pavaros, arba pusiau automatinis režimas, kuriais galima ir reikia naudotis. Tai ypač aktualu prieš posūkį, kai jums negalima prarasti variklio apsukų ir traukos. Verta būtų pasiruošti tam, kad slidžiame kelyje pažemintos pavaros gali privesti prie to, kad varantys ratai ims prasisukti, o užpakaliniai ar priekiniai ratai bus „užnešti“. Važiuojant priekiniais ratais varomu automobiliu tokiu atveju reikia palikti akceleratorių nuspaustą, o vairuojant galu varomą mašiną - atleisti pedalą. Visais ratais varomai mašinai - atleisti ir iškart vėl nuspausti akceleratorių. Senuose automobiliuose, kuriuose nėra apsukų ribotuvo, naudojantis pažeminta pavara, reikia sekti tachometro rodmenis, kad neperkaistų variklis. Šiuolaikinės pavarų dėžės neleidžia jums perjungti, pavyzdžiui, iš ketvirtos į antrą pavarą, esant 110 km/val. greičiui. Reikia prisiminti, kad stabdymas varikliu aktualus tik esant pakankamai erdvei kelyje, tokio stabdymo efektyvumas važiuojant su automatine dėže keliais kartais mažesnis nei su mechanine. Dėl to kaltas praslystantis hidrotransformatorius.
Lenkiant svarbiausia - neleisti „automatui“ pačiu netinkamiausiu momentu persijungti į aukštesnę pavarą. Dėl to sumažės variklio apsukos, kurias vėl reikės padidinti. Tokiems atvejams kai kuriose dėžėse yra režimas OD (Over drive), kurį reikia lenkiant atjungti. Šis veiksmas neleis pereiti į aukštesnę pavarą, tačiau reiktų vėl sekti tachometrą, kad neatsidurtumėte „raudonoje“ zonoje. Važiuojant įprastu režimu D ir prireikus staiga pagreitėti, „automatui“ reikia tam tikro laiko, kad jis sureaguotų į veiksmą „gazas-dugnas“. Kam laukti kol pavara bus automatiškai pažeminta, jeigu galima rankiniu būdu sumažinti pavarą? Šis paprastas būdas leis sutaupyti sekundę priešingoje eismo juostoje, kuri gali nulemti dramatiškas pasekmes. Jeigu transmisija turi sportinį režimą, lenkiant jį tikrai verta įjungti.
Važiuojant nuokalne reikia atidžiai rinktis judėjimo greitį ir galvoti apie stabdymo kelią. Naudokite pažemintas pavaras tik esant daugmaž sausai kelio dangai trumpuose nusileidimuose, kad neperkaistumėte stabdžių. Slidžiame kelyje važiuodami nuokalne naudokitės stabdžiu. Daugelis automobilių su „automatais“ vairuotojų paprastai visiškai užmiršta apie rankinio stabdžio egzistavimą ir naudojasi tik P (Parking) režimu. Tačiau pastačius automobilį šlaite ir įjungus P režimą, tai neigiamai veikia visą pavarų dėžės sistemą. Veiksmų seka turėtų būti tokia: pirmiausia įjungiame rankinį stabdį, o paskui režimą P. Taip pat neužmirškite, kad šaltyje įjungus rankinį stabdį gali prišalti stabdžių kaladėlės.
Žiemą startuoti apledėjusia įkalne - ne pats maloniausias užsiėmimas. Svarbiausia vengti ratų prasisukimo ir staigių akceleratoriaus pedalo paspaudimų. Važiuojant automobiliu su „automatu“ ratų prasisukimo pradžią užfiksuoti sunku, todėl veiksmai turi būti labai sklandūs. Jeigu pačiu netinkamiausiu momentu trauką „užmuša“ ESP sistema, pabandykite ją atjungti.
Jeigu jūsų automobilį su automatine pavarų dėže reikia tempti, verta prisiminti apie taisyklę 50x50: tempti galima ne didesniu nei 50 km/val. greičiu ir ne didesnį nei 50 km atstumą. Pavarų dėžė turi būti perjungta į N (neutrali) padėtį, o tempiant didesnį atstumą vežimėliu reikia atjungti transmisiją, o tai yra sudėtinga. Kai kuriems automobiliams su automatine transmisija tempimas yra apskritai uždraustas, apie tai informuoja automobilio eksploatavimo instrukcija.
Trumpalaikis „neutralios“ pavaros perjungimas slidžiame kelyje - veiksmingas ginklas prieš automobilio „užnešimą“, o šis veiksmas, priešingai nei susiformavusi nuomonė, negali išvesti automatinės pavarų dėžės iš rikiuotės. Trumpas, bet akcentuotas neutralaus režimo įjungimas stabilizuoja automobilį ir „užnešimas“ dingsta. Tą patį rekomenduojama atlikti įveikiant mažus posūkius, esančius nuokalnėje. Tokiomis sąlygomis automobilis gali neklausyti stabdžių ir tęsti slydimą nepageidaujama kryptimi. Transmisijos perjungimas į neutralią padėtį kuriam laikui leidžia išlyginti ratų sukimąsi ir stabilizuoja automobilį. Jeigu vis dėlto automobilį „užnešė“ svarbu nepamiršti, kad akceleratorių reikia tuoj pat atleisti, o vairą pasukti į užnešimo pusę ir grąžinti į pradinę padėtį.
Automatinė pavarų dėžė - kaprizingas sutvėrimas. Neteisingai eksploatuojant ji mėgsta gesti, o automobilio savininkui gedimai gali kainuoti nemažus pinigus. Todėl nepamirškite reguliariai atlikti techninę pavarų dėžės patikrą. Savaime suprantama ir tai, kad važiuojant negalima įjungti režimų P ir R. Šiuos režimus galima įjungti tik visiškai automobiliui sustojus. Pavarų dėžė taip pat gali perkaisti, jeigu nuspręsite pažiūrėti, kas bus nuspaudus stabdžio ir greičio pedalus vienu metu.
Daugumą vairuotojų problemų su „automatu“ galima išspręsti supratus paprastą tiesą: elektronika niekada negalės įspėti, ko jūs užsinorėsite iš jos kitą sekundę. Tad galvokite iš anksto ir laiku „įspėkite“ automobilio „smegenis“ apie savo ketinimus (perjungimas į sportinį režimą, pažemintos pavaros perjungimas ir t.t.), tuomet jūs ir jūsų automobilis sudarys sėkmingą kūrybinį tandemą.
Dažniausi automatinės pavarų dėžės gedimai
Sunkiai automatiškai persijungiantys bėgiai - tai vienas dažniausių ir akivaizdžiausių gedimų, kuris įspėja apie pavarų dėžės problemas. Tiesa, jei problemos priežastis yra sumažėjęs tepalų lygis, apsunkinantis bėgių perjungimą, tuomet per daug nerimauti nereikėtų. Tokiu atveju papildykite tepalų bakelį ir ramiai važiuokite toliau. Visgi, jei tepalai nėra problema, situacija kiek rimtesnė.
Turbūt kiekvienas vairuotojas žino, jog važiuojant pastoviu greičiu, atitinkamai ir variklio apsukos turėtų būti tolygios. Todėl, pastebėjus, jog apsukos stipriai kinta - šoka į viršų arba smunka žemyn, vertėtų patikrinti pavarų dėžę.
Užkuriate automobilį, parkavimo rėžimą perjungiate į važiavimo padėtį, atleidžiate stabdį, tačiau automobilis pajuda ne iškart? Kaip dar vieną indikatorių, nurodantį pavarų dėžės gedimus, galime išskirti garsus, sklindančius iš pavarų dėžės. Tiesa, tiksliai pasakyti, koks garsas sklinda gana sunku, kadangi kiekvienos markės automobilis gali skleisti skirtingus garsus.
Dar viena problema, rodanti, jog turite pavarų dėžės problemų - iš automobilio sklindantis degėsių kvapas. Šis kvapas dažniausiai atsiranda dėl per aukštos pavarų dėžės tepalo temperatūros. Padidėti temperatūra gali dėl nekokybiško arba pasenusio tepalo, tepalo trūkumo arba dėl automatinės pavarų dėžės aušinimo sistemos problemų. Todėl, pajutus šį kvapą, pirmiausia rekomenduojame patikrinti tepalus.
Taip, tai pats akivaizdžiausias įspėjimas, jog susiduriate su problema.
| Tipas | Privalumai | Trūkumai | Tipinės kuro sąnaudos | Kaina ir remontas |
|---|---|---|---|---|
| Robotizuota pavarų dėžė (vienos sankabos) | Maža kaina, ekonomiškumas | Lėtas veikimas, trūkčiojimas, didelis sankabos dėvėjimasis | Mažos | Pigiau nei automatinė, remontas gali būti brangus |
| Robotizuota pavarų dėžė (dviejų sankabų - DSG) | Greitas pavarų perjungimas (0.1 sek.), gera dinamika, ekonomiškumas | Didelė kaina, sudėtingas ir brangus remontas | Mažos | Brangi, brangus remontas |
| Klasikinė automatinė pavarų dėžė (su hidrotransformatoriumi) | Sklandus veikimas, patikimumas, ilgaamžiškumas | Didelės kuro sąnaudos, mažesnis efektyvumas, jautri žemoms temperatūroms | Didelės | Brangesnė nei robotizuota, bet patikima |
| Variatorius (CVT) | Sklandus pagreitėjimas, tolygus važiavimas, ekonomiškumas | Ne visada tinka sportiškam vairavimui, galimas „gumos“ pojūtis, remontas gali būti brangus | Mažos | Vidutinė kaina, remontas gali būti brangus |
tags: #robotizuota #pavaru #deze #mta