Senoji Antikos laikų sentencija skelbia: „Į ką žiūri, į tai tampi panašus“. Žvelgi į idealų aukštumas, dieviškąją šviesą, ir pats imi švytėti antgamtiniu spindesiu. Žiūri į tai, kas žemiau negu tu pats, - instinktų pasaulį, daiktų tikrovę, ir pats pamažu tampi aistrų gniužulu ar daiktu tarp kitų daiktų. Kuo ilgiau žvelgi pasirinkta kryptim, tuo labiau supanašėji su savuoju objektu.
Taigi, svarbu, į ką žiūrime. Nuo to priklauso, kokie esame, kas esame. Ir kaip pavieniai žmonės. Ši atsiminimų knyga grįsta siekiu pakelti žvilgnį į kilnesnę tikrovę ir tapti kilnesniais žmonėmis, kilnesne tauta. Ypatingas ir dėl to, kad jo nepakeitė, „nepataisė“ jokie bandymai atitraukti žvilgsnį nuo Dievo, Tiesos, idealų. Jokios egzekucijos, kankinimai, badas, šaltis, išdavystės, niekšybės, melas, neteisybė, vienatvė, pamiršimas, pažeminimai. Niekas. Nepataisomas. Tik į Dievą, tik dėl Tėvynės, tik dėl jos laisvės. Visa kita - laikina ir tuščia. Todėl nesvarbu. Todėl nieko nereikalingo, nieko beprasmiško. Visas gyvenimas - žiūrėjimas į Aukštybių tikrovę.
„Jūs - žemės druska. Jūs - pasaulio šviesa“ (Mt 5, 13-16) - sunku rasti taiklesnius ir įtaigesnius žodžius nei šie Evangelijos žodžiai, mėginant nusakyti, kas iš tiesų buvo ir visada liks monsinjoras Alfonsas Svarinskas lietuvių tautai.
Neįmanoma suskaičiuoti didvyrių, per šimtmečius gynusių Lietuvos laisvę ir sudėjusių ant jos aukuro didžiules aukas, tarp jų ir pačią didžiausią - savosios gyvybės auką. Pokariu - bebaimis Lietuvos partizanas, kantriai ištvėręs lagerių ir kalėjimų kančias. Gūdžiausią okupacijos naktį - drąsus ir nepalaužiamas tikėjimo ir dvasinės asmens laisvės gynėjas, nepasidavęs jokiems pavergėjų persekiojimams bei vilionėms ir atkakliai nešęs savųjų kančių kryžių vis naujose įkalinimo ir tremties vietose. Ir tai daręs tada, kai didelė tautos dalis jau buvo patikėjusi, kad tolesnė kova beviltiška, o tokia auka - tuščia ir beprasmė.
Principingas ir įžvalgus Tiesos žodžio skleidėjas vėl atkurtoje valstybėje, nepabūgęs aiškiai ir tvirtai pasakyti, kad toji vakarykščių išdavikų ir kolaborantų valdoma valstybė dar nėra ta išsvajotoji tikrai nepriklausoma ir laisva Lietuva, kuriai buvo paaukotas visas šio didžio Žmogaus gyvenimas.
Jis išliko savimi ir pačiame gyvenimo saulėlydyje, kai turbūt vienintelis iš iškiliųjų pokario rezistentų vėl stojo ginti Tautos ir Valstybės nepabūgda-mas užsitraukti net ankstesniųjų bendražygių ir nuoširdžių, bet politiškai šiek tiek naivių ir todėl pernelyg patiklių Lietuvos patriotų nemalonės.
Būtent Jis sugebėjo įžvalgiai suvokti ir atvirai pasakyti karčią tiesą, kurios vis dar nesiryžta pripažinti arba jos pasakyti dauguma nuoširdžių savo šalies mylėtojų: vakarykščių vedlių į „šviesų komunizmo rytojų“ pastangomis jau priešinga kryptimi aklai vedama, tai yra į „Vakarus“ ir į Europos Sąjungą beatodairiškai „integruojama“, Lietuva praėjus vos ketvirčiui amžiaus po „išsilaisvinimo“ vėl susiduria su egzistenciniu iššūkiu. Jos valdantiesiems baigiant atsisakyti paskutiniųjų šalies suverenitetą įkūnijančių ir liudijančių atraminių stulpų - šimtmečius gintos žemės ir savų pinigų - didžiulėmis pastangomis ir aukomis atkurta Lietuvos valstybė faktiškai yra vėl sunaikinta.
Turbūt negreitai bus aiškiai ir visuotinai suprasta bei įvertinta, koks prasmingas ir svarbus šis paskutinis Monsinjoro žygdarbis ginant Lietuvą visos Tautos ir jos sukurtos valstybės ateičiai.
Itin palankią moralinę ir psichologinę dirvą klestėti šiam kultui sukūrė ir palaiko pats tragiškas sovietinės okupacijos laikotarpis ir didžiules netektis bei kančias jo metu patyrusių žmonių skausmingi atsiminimai. Paties kulto esmė - nejučia ir nepastebimai įsitvirtinęs nekritiškas požiūris į Vakarus ir vykstantį visapusiškos „integracijos“ į juos geopolitinę ir kultūrinę erdvę procesą.
Visokeriopai garbstomi Vakarai suvokiami kaip absoliutus gėris, o „integracija“ į juos bet kokiomis sąlygomis ir bet kokia kaina pradėti be išlygų laikyti ne tik pagrindiniu atkurtosios valstybės strateginiu tikslu, bet ir visos Lietuvos istorijos galutiniu atbaigimu - daug amžių vykusių laisvės kovų bei per jas sudėtų aukų įprasminimu ir apvainikavimu. Šitoks idealizuotas, tad smarkiai iškreiptas ir toli atitrūkęs nuo tikrovės Vakarų vaizdinys iš esmės yra naujas Lietuvos ėjimo į „šviesią ateitį“ mitas, pakeitęs ankstesnįjį okupantų skleistą ideologinį „naujam gyvenimui prisikėlusios tarybų Lietuvos“ mitą.
Iš esmės tai yra tas pats mitas, tik su, vaizdžiai kalbant, sukeistais ženklais. Vienintelis abiejų mitų skirtumas tas, kad sovietų okupuotai Lietuvai „šviesos“ šaltinis privalėjo būti Rytai, o formaliai atkurtos Respublikos piliečiai įtikinėjami, kad toji šviesa sklinda tik iš Vakarų. Abu iš pirmo žvilgsnio visiškai priešingus ir tarsi nesutaikomus pasakojimus jungia vienas bruožas - jie grindžiami prielaida, kad Lietuva niekaip negali būti šviesos šaltinis pati sau, jog jos gyvybę palaikanti šviesa būtinai turi būti atnešta arba nešama iš svetur.
Apskritai troškimą „grįžti į Vakarus“ ir besąlygišką kliovimąsi jais galima iš dalies suprasti ir net šiek tiek pateisinti. Mat tokių nuostatų šaltinis - visiškai pagrįstas ir tyliai bei atvirai reiškiamas nerimas ar net baimė, kad neturinti saugumo garantijų Lietuva kada nors taps lengvu to paties Rytų okupanto grobiu ir vėl sugrįš jau du kartus - XIX a. Tačiau Monsinjoras savo aiškia ir tvirta nuostata dėl Lietuvos valstybingumo išsaugojimo dar kartą davė dvasinės stiprybės ir toliaregiškumo pavyzdį.
Jis asmeniškai paliudijo, kad net sunkiausius išmėginimus ir kančias patyręs žmogus vis dėlto neturi teisės pasiduoti skausmingiems prisiminimams ir prarasti šaltą protą bei gebėjimą blaiviai ir kritiškai mąstyti. Puikiai suprasdamas, kad šimtmečius virš Lietuvos dunksantis grėsmės iš Rytų šešėlis atsitraukė visai netoli ir tik laikinai, jis vis dėlto sugebėjo žvelgti į Tautos ir Valstybės padėtį ne siauru ir vienpusišku, pirmiausia skaudžių atsiminimų įkvėptu ir kreipiamu žvilgsniu, bet iš kur kas platesnės, į tolimesnę ateitį orientuotos perspektyvos.
Todėl aiškiai suvokė ir drąsiai pasakė daugeliui savo bendražygių ir bendraminčių kol kas pernelyg nemalonią ir todėl jų noriai nutylimą tiesą: Vakarų geopolitinė erdvė ir ją įkūnijančios struktūros - Europos Sąjunga ir NATO - vis dėlto nėra tas saugus prieglobstis ir uostas, į kurį sėkmingai įplaukusi Lietuva galėtų jaustis tvirtai ir ilgam apsisaugojusi nuo vis sunkiau perprantamo ir beveik nebenuspėjamo šiuolaikinio pasaulio audrų. Negana to, Monsinjoras nuostabiai giliai suprato, kad šis uostas, jeigu į jį bus skubama aklai ir nemąstant, o į jį įplaukta su vergiška sąmone, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms gali tapti tikru Tautos ir Valstybės kapu.
Nors Jis suprato ir labai vertino narystę NATO kaip iš dalies Lietuvos karinį saugumą laiduojantį veiksnį, kitaip negu daugelis šia naryste besidžiaugiančių, bet kartu pernelyg daug vilčių į ją sudėjusių patriotų, jis aiškiai suvokė, kad esama pavojų, nuo kurių Tautos negali apsaugoti net stipriausias karinis skydas.
Jam buvo savaime ir visiškai akivaizdu tai, ko vis dar nesugeba arba nenori suprasti daugybė specialų pasirengimą turinčių ekonomikos ir politikos sričių žinovų - žudynės ir tremtys ne visada būna vienintelis ir veiksmingiausias būdas sunaikinti ištisas tautas. Atrodytų, visiškai laisva, formaliai lyg ir nepriklausomoje savo valstybėje gyvenanti Tauta lygiai taip pat ir net greičiau gali išnykti „savanoriškai“ išsitremdama. Prastas valstybės valdymas, šiurkštus išnaudojimas, nepakenčiamos gyvenimo sąlygos, nuolatos išgyvenamas pažeminimas dėl akį rėžiančios turtinės nelygybės ir socialinės atskirties, valdininkų ir kitų „galingųjų“ ir „įtakingųjų“ patyčios iš žmogaus, esančio ant žemesnio visuomenės hierarchijos laiptelio - šie ir kiti panašūs veiksniai skatina Lietuvos vaikus „laisvai“, tai yra patiems ir „savo noru“, išsivaikščioti ir išsibarstyti po visus pasaulio kampelius.
Nepaprasta drąsa ir didžiulis įžvalgumas - būtent šių dviejų savybių derinys ir dermė laiduoja Monsinjorui ypatingą vietą Lietuvos didvyrių galerijoje. Toji vieta iš tiesų ypatinga, nes reikia pabrėžti vieną svarbų dalyką - šių abiejų savybių derinys yra gana retas ar bent jau tikrai nėra toks dažnas, kaip kartais manoma. Herojiška Lietuvos laisvės kovų istorija tik patvirtina seniai žinomą tiesą, kad drąsiai pakylančių ginti savo šalies žemę narsuolių visose visuomenėse ir visais laikais būta gerokai mažiau negu išmintingų ir toliaregiškų bei politiškai įžvalgių žmonių.
Suprantama, kad tokios žmogaus gyvenimo ir likimo mįslės galutinai niekada neįmenamos - bent jau kol dar būname šioje Žemėje, nes tai padaryti reikštų perprasti pačios Apvaizdos planus. Ir vis dėlto kelti tokius iš pirmo žvilgsnio beviltiškai neatsakomus klausimus kartais būna prasminga. Mat nusišypsojus sėkmei įmanoma užčiuopti paieškų siūlą, vedantį link dvasinių šaltinių, iš kurių stiprybės ir išminties semiasi didieji žmonės. Rašant apie Monsinjorą tokios sėkmės šypsnio iš tiesų galima sulaukti, nes raktą, padedantį nors šiek tiek praskleisti Jo nepaprasto gyvenimo mįslę, įdavė Jis pats.
Neįmanoma atsispirti akimirksniu kylančiai minčiai, o tiksliau - nepajudinamam tikrumui, kuris atsiranda vos perskaičius Monsinjoro pasakytus žodžius: tai ne tik paprastas credo, kuriuo tvirtai ir nuosekliai vadovautasi per visą nuolankaus Dievo tarno ir nepalaužiamo savosios Tėvynės patrioto ir gynėjo gyvenimą. Dievas ir Tėvynė - tokia paprasta ir aiški, bet kartu tokia mįslinga ir sunkiai įgyvendinama dviejų idealų jungtis. Mat juos sujungti yra gerokai lengviau negu atskirti.
Kad yra būtent šitaip, patvirtina ir Lietuvos pasipriešinimo sovietinei okupacijai, net dar palyginti trumpa jau atkurtos valstybės gyvavimo istorija. Jas sąlygiškai galima pavadinti „katalikiška“ ir „tautiška“, nes kovodami su okupaciniu režimu ir viešindami bei smerkdami jo nusikaltimus pirmosios atstovai labiau pabrėždavo okupacinės valdžios vykdomą religijos persekiojimą ir tikinčiųjų teisių varžymą, antrosios atstovai pirmiausia atkreipdavo dėmesį į patį Lietuvos okupacijos faktą ir lietuvių patiriamą tautinę ir politinę priespaudą. Be abejo, ši takoskyra buvo labai sąlygiška ir siaurutė, dažnai išsitrindavo ir tapdavo nepastebima - ir vis dėlto ji egzistavo ir buvo įžvelgiama.
„Tautininkai“ kartais nusiskųsdavo dėl to, kad „krikščionys“, sutelkę dėmesį į Bažnyčios padėties ir tikinčiųjų teisių bei sąžinės laisvės klausimus, šiek tiek nustumia į paraštes tautinės ir politinės sąmonės slopinimą ir nepakankamai domisi valstybingumo atkūrimo reikalu. Atėjo metas prisiminti ir giliai apmąstyti gūdžiais okupacijos metais atrodžiusią menkutę ir lengvai pamirštą takoskyrą. Mat, žvelgiant iš laiko nuotolio, vis labiau aiškėja, kad būtent ji dideliu mastu nulėmė Sąjūdžio pastangomis atkurtos Lietuvos valstybės likimą - jos raidos kryptį, dabartinę būklę ir ateities perspektyvas.
Žodis „likimas“ čia yra raktinis. Kaip minėta, monsinjoras Alfonsas Svarinskas yra ne šiaip iškilus rezistentas, bet iš tiesų beveik unikali pasipriešinimo figūra, nes gynė Lietuvą iki paskutinės gyvenimo akimirkos - ir tada, kai absoliuti dauguma jo kovos bendražygių šito nebedarė. Ne iš blogos valios, ne todėl, kad tapo abejingi krašto likimui, o tiesiog todėl, kad nebematė reikalo ir prasmės tai daryti. O taip nutiko todėl, kad, kitaip negu Monsinjoras, jie patikėjo, kad Lietuva iš tiesų yra nepriklausoma ir laisva šalis. Formalius valstybingumo atributus - išorinį fasadą - palaikė tikra valstybe ir juo nuoširdžiai džiaugiasi. O Alfonso Svarinsko žodžiai ir veiksmai jau „nepriklausomoje“ Lietuvoje rodo, kad Jo skvarbus žvilgsnis regėjo ką kita.
Džiaugdamasis, kad pagaliau iš Lietuvos išsinešdino svetimi okupantai, Jis savo neklystančia nuojauta gyvai pajuto, o netrukus ir aiškiai suprato, kas nutiko su Lietuva nuslūgus Sąjūdžio bangai. Atskirti tikrą - visavertę ir gyvybingą - valstybę nuo fasadinio - išorinio ir tuščio - valstybingumo lukšto nėra lengva. Kad būtų galima tai padaryti, reikia išties būti labai įžvalgiam. Monsinjoras buvo dosniai apdovanotas tokia įžvalga todėl, kad sugebėjo kaip reta tobulai susieti savo likimą - asmeninį gyvenimą ir pašaukimą - su visos Lietuvos likimu tvirčiausiu ryšiu.
Dievui ir meilės Tėvynei - vientisą ir besąlygišką jungtį. Monsinjoras buvo tobulas tokios jungties įsikūnijimas. Kaip tik todėl, kad Monsinjoras sugebėjo pakilti virš daugelio pasipriešinimo dalyvių akiratį siaurinusios „krikščioniškumo“ ir „tautiškumo“ takoskyros, Jis buvo unikaliai vientisas kaip asmuo ir kovotojas - tikrasis dvasinis ir moralinis rezistencijos vadas, įkūnijęs visapusiškai pavergtos ir tiek religinės, tiek politinės laisvės troškusios Tautos siekius ir idealus.
Gyventi savo nepriklausomoje valstybėje yra kiekvieno tikro pavergtos šalies patrioto svajonė ir didysis politinis tikslas. Tačiau visą savo gyvenimą ir jėgas paskyręs kovai už Tikėjimą ir Bažnyčios laisvę bei nepriklausomos valstybės atkūrimą Monsinjoras niekada besąlygiškai nepasidavė gražiai ir patraukliai skambančio, bet abstraktaus ir todėl lengvai galinčio suklaidinti žodžio „Nepriklausomybė“ kerams.
Sunku pasakyti, kas, bet tikriausiai meilė Dievui ir Tėvynei išskaidrino Jo žvilgsnį ir įkvėpė gilią ir išganingą nuojautą, kad už nuostabių žodžių „nepriklausoma Lietuva“ slepiasi iš pirmo žvilgsnio neatskiriamai susiję, bet iš tikrųjų toli gražu netapatūs ir kur kas lengviau ir dažniau negu paprastai manoma atsiejami vienas nuo kito dalykai - Tauta, Valstybė ir Tėvynė. Ši skirtis tokia svarbi, kad jos reikšmės neįmanoma pervertinti.
Kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, tokia neįveikiama kliūtimi tapo pats didysis tikslas - patriotų vaizduotę ir svajas užvaldžiusi nepriklausomos valstybės idėja. Jos kerintis švytėjimas apakino. Sutelkus visą dėmesį į tikslą atkurti valstyb...
Mons. Alfonsas Svarinskas Klonio gatvėje. 2012 05 13
Kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ, vienas iš „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidėjų, savo atsiminimuose aprašo pokario Lietuvos realijas, kovą su sovietine okupacija ir tikėjimo puoselėjimą.
„Penkiasdešimt mano gyvenimo metų prabėgo sovietinės okupacijos laikotarpiu, kai Lietuvos žmonės buvo ne tik išoriškai pavergti, bet stengtasi pavergti ir jų dvasią. Okupantas siekė mus pakeisti, kad taptume klusniais Kremliaus sraigteliais. Sunaikinus partizaninį pasipriešinimą okupantui liko tik vienas priešas - Bažnyčia ir jos žmonės, ypač dvasiškiai. Okupantas suprato: kol Bažnyčia gyva, jam nepasiseks pavergti žmonių dvasios, todėl visokiais būdais - grasinimais, baudomis, teismais, lageriais, verbavimu tapti KGB kolaborantais - bandydavo iki minimumo suvaržyti kunigų veiklą. Visa tai mačiau. Nutolus Stalino vykdytam terorui, 1968 metais prasidėjo atbudimas - suvokimas, kad prievartai reikia priešintis. Anuomet vienintelė reali pasipriešinimo priemonė buvo okupanto nusikaltimų viešinimas Lietuvoje, ypač laisvajame pasaulyje. Dėl to 1972-aisiais gimė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika". Ji septyniolika metų fiksavo sovietinės valdžios bei jos talkininkų daromus nusikaltimus ir juos viešino Vakaruose. Per mano rankas perėjo daugybė į „Kronikos" redakciją atsiųstų faktų, kuriuos reikėdavo tik tvarkingai suguldyti į eilinį leidinio numerį.“
„1968-1988 metai buvo ne tik priespaudos, bet ir kovos metai, kai pamažu budo Lietuvos kunigai, tikintieji žmonės ir visa Lietuva. Šiuose užrašuose pabandžiau kuo tiksliausiai parodyti tuos priespaudos ir kovos metus. Buvo laikotarpių, kai rašiau dienoraštį, tik dėl savaime suprantamų priežasčių ne viską konkretizuodamas, buvo laikotarpių, kai dienoraščio rašyti negalėjau. Tačiau visa tai, ką skaitytojas šiuose užrašuose-dienoraštyje ras, yra tiksliausi faktai. Čia sutiksite daug vardų ir pavardžių ne tik tų žmonių, kurie per sovietmetį kovojo ir kentėjo, bet ir tų, kurie vykdė priespaudą arba talkino priespaudos nešėjams. Tikiu, kad išaušus Lietuvos laisvės rytui ne vienas iš paminėtų žmonių pasikeitė, kai kurie gal net padarė atgailą. Viešpats mano šviesa.“
Knygoje minimi tokie asmenys kaip Vytautas Radžvilas, Jonas Svarinskas, Zigmas Zinkevičius, Romualdas Baltrušis, Kan. Kęstutis Žemaitis, Vyskupas Juozas Žemaitis MIC, Faustas Jončys, Jonas Čeponis, Apolonija Purlienė, Kun. Vaclovas Aliulis MIC, Dalius Stancikas, Aldona Vilutienė, Ona Agota Butkevičienė, Petras Plumpa, Algirdas Endriukaitis, Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, Gintautas Iešmantas, Kan. Vytautas Vaičiūnas, Petras Cidzikas, Kun. Robertas Grigas, Vyskupas Jonas Kauneckas, Vyskupas Juozas Matulaitis, Kun. Petras Dumbliauskas SDB, Kan. Jonas Bučinskas, Kun. Kan. Gvidonas Dovidaitis, Ses. Jadvyga Gema Stanelytė SJE, Ses. Celina Aldona Ona Umbrasaitė SJE, Ses. Monika Gavėnaitė SJE, A. Ses. Regina Teresiūtė SJE, Ramunė Butkevičiūtė-Jurkuvienė, Loreta ir Vidas Abraičiai, Kun. Kęstutis Brilius MIC, Giedrė Teresė Markelytė-Stanevičienė, Kun. Antanas Gražulis, Nijolė Ona Klimavičiūtė-Lepeškienė, Kun. Vitas Urbonas, Benius Lukšys, Monsinjoras A., Lina Budrevičiūtė-Lukšienė, Algimantas Žilinskas, Algirdas Sopranas, Reda Sopranaitė, Elena Kučinskienė, Virginija Sopranienė, pilietinių teisių gynėją kun. Eugenijus Ignatavičius.
Šie vardai ir pavardės sudaro ne tik pasipriešinimo judėjimą, bet ir liudija apie įvairias visuomenės, Bažnyčios ir kultūros sritis, kuriose monsinjoras Svarinskas paliko savo pėdsaką.
„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ - tai pogrindinis leidinys, įkurtas 1972 m., kuris septyniolika metų fiksavo ir viešino sovietinės valdžios nusikaltimus. Šis leidinys, laikomas vienu svarbiausių nesmurtinio pasipriešinimo simbolių, atliko gyvybiškai svarbų vaidmenį informuojant pasaulį apie tikinčiųjų persekiojimą ir žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje.
Knygoje „Priespaudos, kovos ir nelaisvės metai: 1968-1988“ ir arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ atsiminimuose „Viešpats mano šviesa“ detaliai aprašomas šis laikotarpis, paminint daugybę asmenų, prisidėjusių prie pasipriešinimo ir tikėjimo išsaugojimo.
Nors straipsnyje minima tema "saulius peceliunas avarija j zdenskis", tačiau pateikta medžiaga daugiausia koncentruojasi į monsinjoro Alfonso Svarinsko veiklą, jo kovą už tikėjimą ir Lietuvos laisvę, bei „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ reikšmę. Informacija apie minėtus asmenis ir įvykius yra pateikiama kaip kontekstas, iliustruojantis platesnį pasipriešinimo judėjimą ir jo dalyvius.
tags: #saulius #peceliunas #avarija #j #zdebskis