Šiame straipsnyje pateikiama išsami informacija apie Savitą plaukimo mokyklą, įsikūrusią Kalvarijų gatvėje Vilniuje. Aptariamos jos teikiamos paslaugos, sutarties sąlygos, apmokėjimo tvarka ir kita aktuali informacija, kuri gali būti naudinga norintiems lankyti plaukimo užsiėmimus.
Savitumo ir paslaugų apžvalga
Savitas plaukimo mokykla Vilniuje, Kalvarijų gatvėje, siūlo įvairias plaukimo programas. Norint pasinaudoti šiomis paslaugomis, sudarant sutartį privaloma pateikti vieno iš tėvų (ar globėjų) ir vaiko asmens dokumentus.
Svarbu žinoti, kad užsiėmimai nevyksta tik per valstybines šventes. Tai leidžia užtikrinti nuolatinį paslaugų teikimą visais kitais laikotarpiais.
Norintys sustabdyti paslaugų teikimą, privalo apie tai informuoti Paslaugų teikėją ne vėliau kaip pirmąją sustabdymo dieną. Tai galima padaryti HOBIVERSE savitarnos paskyroje arba pateikiant raštišką prašymą HOBIVERSE Informaciniame centre arba elektroniniu paštu.
Sutartis gali būti nutraukiama kalendorinio mėnesio paskutinę dieną. Klientai gali valdyti savo sutartis HOBIVERSE savitarnos paskyroje. Taip pat, apie apsisprendimą nutraukti sutartį galima informuoti bet kurią einamojo mėnesio dieną elektroniniu paštu.
Finansiniai aspektai ir apmokėjimas
Sąskaitos už paslaugas išrašomos kiekvieno mėnesio pirmą dieną ir turi būti apmokėtos iki to paties mėnesio dešimtos dienos. Tai užtikrina aiškią ir laiku vykdomą finansinę veiklą.
Atliekant pavedimą, būtina nurodyti savo mokėtojo kodą banko grafoje „kliento kodas gavėjo informacinėje sistemoje“. Tai padeda greitai ir tiksliai identifikuoti mokėtoją.
Neries upės istorija ir jos reikšmė Vilniaus kraštui
Neris, tekanti pro Vilnių, turi ilgą ir turtingą istoriją, kurią atspindi jos pakrančių gamta ir kultūriniai pėdsakai. Nuo seniausių laikų upė buvo svarbus transporto ir prekybos kelias.
Nuo Žeimenos Neris atrodo tarsi pilnesnė, greitesnė. Ji teka ne vienos aukštumos pašlaitėmis, prasigraužia skersai kalvagūbrių ir vėl patenka į lygumų erdvumus. Vagoje daugiau sraunumų, akmenų, nemažos rėvos.
Nepaisant to, iki Vilniaus pakraščio (apie 40 km) priplaukiama greitai, per pusdienį, nes vietų, kuriose ilgiau verta būtų gaišti, nedaug. Nereikia praleisti tik progos įkopti į aukštokų šlaitų skardžius, nuo kurių puikūs reginiai į upę.
Ilgesnius, vienodesnių pakrančių tarpus įveikiant, galima pamąstyti apie vieną ar kitą mūsų „upės atminties įdomų puslapį - laivybą, prekybą ir pan.
Nespėjus nė kelis kartus atsigręžti į Santakos pakrantes ties Žeimenos žiotimis, Neris patenka į medžiais, daug kur krūmais ūksmėtus tarpušlaičius. Pastebimai pasiaurėja, pagreitėja.
Čia pat Avino rėva (sėbrinė). Ji srauni, net iš akies matyti josios srovės kritimas. Rėvoje - didokas akmuo, vadinamas Cegelninku (Plytininku). Yra ir paaiškinimas - čia pat, dešinėje, seniau buvo Parčevo dvaro valdos, priklausiusios Parčevskiams, kurie netoli upės turėję plytinę. Plytas plaustais leisdavo žemyn, parduodavo Vilniuje. Minima, kad iš čia plytos imtos Nemenčinės bažnyčiai (XIX a. I pusė), kai kuriems Vilniaus pastatams.
Kiek žemiau, kairėje - Skersabaliai (geležinkelio stotelė). Priešais - bevardis upelis, kuris praeityje ne kartą tvenktas. Stovėjęs Raudondvario dvaras. Čia irgi minėtas savininkas turėjęs alaus daryklą, daręs net porterį ir viską vandeniu siuntęs parduoti į Vilnią. Dabar čia gaminamas salyklas, fermentai, reikalingi maisto pramonei.
Ties Skališkėmis, upės dešinėje pakrantėje, rasime takelį, vedantį į lazdynais ūksmėtą skardį, kuriame nuo seno žinoma Šventoji ola. Tai ne taip dažnai aptinkamų konglomeratų (karbonatingų vandenų cementuoti smėliai, žvyrai) prosluoksnis, išsikišantis iš slėnio skardingo šlaito. Po tuo atspariu skliautuotu sluoksniu purus smėlis išbiręs ir susidariusi gana erdvi ola. Įspūdį padidina lašnojantis nuo skliautų vanduo, greta šaltinėlis.
Taigi nuo seno sklido kažkieno paleista mintis, kad olos šaltinis turis stebuklingą galių, Parčevskių paliepimu buvęs pastatytas kryžius, rinktos net aukos.
Tarp Parčevskių, kilusių iš čia, buvo ir kultūrai nusipelniusių žmonių. Čia gimęs Konstantinas Parčevskis buvo Vilniaus universiteto auklėtinis, smuikininkas, 1831 m. sukilėlis.
Upei sukant į vakarus, iš aukštoko kairiojo šlaito įpuola neilgas Bezdonės upelis. Atiteka nuo Bezdonių gyvenvietės su geležinkelio stotimi. Šalia būta dvaro, upė nuo seno tvenkta. Dabar ištisas tvenkinių ūkis - Arvydai. Auginama žuvis, vandens paukščiai.
Nemenčinė - nedidelis miestas prie Neries, buvęs rajono administracinis centras. Šiuo metu jo augimas yra skatinamas priemiestinio poilsio poreikių. Praeina judrus plentas iš Vilniaus į Švenčionis, Zarasus, jį kerta mažesnis Paberžės - Buivydžių vieškelis. Švari Neris, aplinkiniai šilai vasarą sutraukia daug žmonių. Netoliese miške - Gėlos ir Gėlaičio ežerai, prie kurių yra vaikų vasaros stovyklų.
Manoma, kad Nemenčinė yra viena iš seniausių gyvenviečių, kuri mūsų eros pradžioje buvo prie tos pačios Nemenčios, kiek atokiau nuo upės, kur dabar yra piliakalnis. Išlikęs archeologinės gyvenvietės kultūrinis sluoksnis. Šalia - Piliakalnio kaimas. 1952-1954 m. čia atlikti archeologiniai kasinėjimai, kurių metu rasta liekanų, leidžiančių spręsti apie veiklų gyvenimą nuo mūsų eros pradžios. Iš sėklų, kaulų liekanų sprendžiama, kad apylinkėse verstasi kultūrine laukininkyste, gyvulių auginimu, taip pat ir medžiota. Jau neblogai statyta iš medžio, buvusi įrengta gynybinė tvirtovė.
Vėliau vietovė plėtėsi, augo. Augimą skatino patogi padėtis prie laivuojamos upės ir seno plento susikirtimo. Rašytiniuose šaltiniuose vietovė paminėta XIII a. XVIII a. turėta mokykla. Dvaras buvęs didžiųjų kunigaikščių žinioje, vėliau priklausęs įvairiems vietos feodalams, XIX a. pradžioje perduota Vilniaus universitetui. Kurą laiką čia yra gyvenęs žinomas to meto universiteto floristas B. Jundzilas. Žymesnių kultūros paminklų nedaug: piliakalnis, bažnyčioje - keli tapybos darbai.
Ties Nemenčine 1794 m. buvo susirėmę sukilėliai su caro kariuomene. 1831 m. pavasarį čia laikėsi K. Parčevskio sukilėlių būrys. Atmintinais 1919-aisiais narsiai kovėsi Raudonosios Armijos pulkai.
Nemenčinę nulydi kaimiškas peizažas. Šiuose sodžiuose prieš 130 metų K. Tiškevičius užrašė liaudies dainų (daug kur žmonės drovėjosi dainuoti „namines" dainas ponui, vietom kunigai draudė). Kaip reta - čia žmonės dainavo baltarusiškai, lenkiškai, lietuviškai.
Upė toliau tęsia lėto posūkio į vakarus lanką, kuris beveik po dešimties kilometrų užsibaigs upei įgavus pietinę kryptį. Kiek kartų keliavus, upė vis pasirodydavo šioje dalyje neįdomi, nuogokais (ypač dešinėje) šlaitais. Kaimeliai sumenkę. Kairysis upės šonas „šiltesnis" - ten šilai, bet ir anie atokiau nuo upės, aukštesnėse terasose. Be to, paupių peizažai čia gerokai sudarkyti įvairių komunikacijų. Taigi, upe mažiau domintis, galima prisiminti kurią nors bendrą temą apie musų Nerį.
Tokią temą čia priminė prieš dešimt metų keliaujant ties Bratoniškėmis paupyje aptiktas blindžių krepšius pinantis senokas žmogus (užrašuose pažymėta jo pavardė - Vaitkevičius). Pradėjome tada nuo pakitimų, kurie tokie dideli įvyko jo akyse, ypač kai visa lygini su dabartimi. Jis, šioje pakrantėje gimęs ir užaugęs, matęs upę, kai joje buvę, anot jo, „daug alaso". Sieliai per dienas ėjo ir ėjo... Vilniaus turgų išvakarėse ant jų įsikurdavo kaimiečių su prekėmis, gaidžiais ir vištomis. Maldininkai vasarą į Verkių kalvarijas pasivėžindavo...
Istoriniai laivybos ir prekybos Neries upėje aspektai
Pigiausias ir patogiausias senais laikais buvo upių kelias. Pirmiausia miško medienai plukdyti. Sieliai buvo plukdomi iš pat aukštupio, ypač iš Dvinasos, Ušos ir kitų intakų, pradžioje surišant po du tris rąstus. Per metus iki Vilniaus atplaukdavo beveik 2000 sielių. Ten medieną žiemos metu sutempdavo į krantą, o sulaukę polaidžio, vėl leisdavo. Neryje perrišdavo į stambesnius sielius.
Ne vien medį plukdė. Buvo leidžiami sausos medienos keliais sluoksniais kloti stambūs sieliai - plaustai, ant viršaus prikrauti medienos dirbinių, linų, šieno, net grūdų. Toks pakrautas ir stogu dengtas apie 12 sieksnių ilgio plaustas buvo vadinamas lava. Trys lavos sudarė krobką. Viena tokia lava galėjo sverti šimtus pūdų, o visa krobka - iki 80 tonų.
Milžiniškas plaukmuo upėje buvo valdomas 12-15 upeivių, kurių vienas, vadinamasis štirnikas, stovėdavęs specialiam tiltelyje ant stogo ir duodavęs kitiems komandas. Tai turėdavo būti labai patyręs žmogus. Anot amžininko (XIX a.), visi, kas tokius plaukmenis ketindavo leisti, paruošdavo juos iš anksto, po to beveik vienu metu skubėdavo (potvyniai pas mus neilgi) nusileisti. Tarpais atrodydavo, kad Nerimi pajudėjo ištisi kaimai.
Nerimi, matyt, negalėjo būti plukdomos kyliadugnės vytinės, nors kartais apie tai rašoma. XVIII ir XIX a. plukdomi plokščiadugniai strūgai. Tai irkliniai laivai: 35 m ilgio, 10 m pločio, keliantys iki 200 tonų. Tokiam valdyti reikėjo apie 30 žmonių. Dar stambesnės buvo barkos. Šias dažniausiai tik kartą panaudodavo - nuplukdydavo, parduodavo ir jas pačias. Šie didieji laivai Neryje buvo retesni.
Neris nuo seno tarnavo kaip prekybos kelias, kuriuo buvo išvežama pardavimui įvairios natūralios žaliavos, gėrybės ir jų dirbiniai (mediena, žvėrių kailiai ir naminių gyvulių odos, medus, vaškas), taip pat žemės ūkio gaminiai (linai, kanapės, džiovinta žuvis, grūdai), gal kartais ir brangesni dalykai, kaip pavyzdžiui, gintaras. Atgal, prieš srovę, buvo velkami laivai, pakrauti druska, muilu, silkėmis, audiniais, geležimi ir jos dirbiniais (dalgiais, pjautuvais). Gabenamasi buvo cukraus, prieskonių, net ginklų.
Upės didysis posūkis, rodos, jau ir baigiasi. Ji nusitaiko pietų linkme. Dešinysis krantas visą laiką aukštesnis. Pagaliau ima rastis atodangų, kurias verta apžiūrėti. Kopiant galima pamatyti moreninio reljefo, šlaitų vidinę sąrangą, o pasiekus aukščiausią briauną, atsiveria puikus reginys į upę.
Dešiniųjų šlaitų papėdėje, ties Čeremšiškėmis, nesunku pastebėti sendvario medžius, pastatų žymes. Praeito šimtmečio viduryje K. Tiškevičius aprašo čia dvarelį, jau tada be puošnių rūmų, į kurį vasarai atvykdavo miesto kilmingų žmonių. Buvęs laikomas orkestras, mėgstama vakarais klausytis muzikos.
Kairėje - Bratoniškių sodžius, ties kuriuo upėje - akmuo, sielininkų pavadintas Vanagu. Upė susiaurėja, prasideda sraunuma - Tartoko rėva. Dešiniuoju paupiu plyti neaukšta terasa, kurioje - senas Tartoko kaimas. Laisvą žemę baigia užimti kolektyviniai sodai. Iš tos pačios dešinės pusės įteka Žalesa. Upelė nedidelė, vienok vandenį surenka iš atokių kalvotų apylinkių, jos aukštupyje yra ežerų. Kairėje pusėje išlipus, nesunku pataikyti į Liepynės girininkiją, kur dirba Almaniai, žinomi savo beletristine kūryba.
Upėje - sraunuma, vaga tarsi priplakta prie kairiojo šlaito, kuris paplautas, jame - aukštoka atodanga. Įdomūs šlaito sąrangos sluoksniai, reginiai nuo viršaus. Staiga krantų pobūdis pasikeičia - dešinysis tampa aukštas, status, nuolat upės griaunamas, jame išsirikiuoja atodangos. Vagoje - ilga Byrų rėvų grandinė, kurioje, be minėtųjų, yra Alksnynės, Zeravoko rėva ir kitos. Kairiajame krante - žemesnė terasa, nedidelis Vilkiškių kaimelis, vandenvietė. Dar žemiau pasroviui tęsiasi nemažas sodų plotas.
Dešinysis šlaitas aukštas, suskaidytas raguvų. Jame yra gražių senų medynų su liepomis, ąžuolais, klevais. Aukštai, virš šio šlaito, tęsiasi kalvotas su miškais kraštovaizdis. Laisvas kerčias užėmė sodai.
Dešiniajame aukštame Neries slėnio krante - Kryžiokai, o už ją, lygioje plynaukštėje, - vėl didžiuliai sodų plotai. Kairysis šlaitas žemas, smėlio terasose ošia šilai. Čia įteka nedidelių upelių: bevardis upeliukas iš Antavilių ežerėlių virtinės, dar žemiau - Veržė, arba Viržupis, atitekantis iš miškų. Yra prielaidų, kad čia buvusi didžiųjų kunigaikščių užmiesčio vasaros buveinė su pastatais, tvenkiniais, pirtimis.
Šiose vietose upė pasijunta kiek laisviau: slėnio šlaitai nutolsta, abu krantai žemi. Tėkmė irgi išsilieja plačiai, yra seklumų, salų. Iš Žaliųjų ežerų atteka Riešė. Už 3 kilometrų nuo Neries, gilokame, miškais apsuptame dubaklonyje, tyvuliuoja gilus, žalią atspalvį skleidžiantis nuo pakrantėse esančių ežerinės kreidos klodų ežerai: Kryžiokų, Gulbinas, Mažasis Gulbinas ir kiti. Jų vandenyje yra daugiau nei paprastai ištirpusių karbonatų, be to, miškėtų šlaitų atspindys padidina minėtą žalsvumo efektą. Ežerus supa sausi pušynai. Ežerai su aplinkiniais miškais, daugiau kaip 2,5 tūkst. ha, vertingomis augalijos bendrijomis, kuriose auga ir retų rūšių, 1960 m. buvo paskelbti landšaftiniu draustiniu. Tai vilniečių mėgstama užmiesčio trumpalaikio poilsio vieta. Nemaža aplinkinių dirbamų plotų apie draustinį neseniai atiduota miesto gyventojų kolektyviniams sodams.
Grįžkime į paupį, kur įteka Riešė. Ten nedidelis, bet gana įdomus Staviškių kaimelis.
Nerės baigia neilgą pietų krypties atkarpą, atsimuša kairėje į aukštoką priemolio šlaitą, daro dešiniosios krypties alkūnišką vingį ir keletui kilometrų nusitaiko į vakarus. Slėnis čia savitas - kairysis šlaitas priemolėtas, jame aukštai - Turniškių vasarvietės. Dešinysis kyla terasomis, kurias neatpažįstamai pakeitęs dubaklonis, susidedantis iš kelių pradubusių šaltinėtų daubų. Arčiau upės, sausesnėje paupėje, - Turniškių kaimelis. Šiek tiek žemiau 1938 m. buvo pradėta statyti pirmoji Neries hidroelektrinė. Buvo pilama užtvanka, betonuojami elektrinės pamatai ir pralaidos. Deja, karas negrįžtamai nutraukė šį darbą. Patvanka buvo numatyta daugiau kaip 10 m aukščio, marios būtų siekusios Nemenčinės apylinkes.
Ties minėtu alkūnišku upės posūkiu iš kairės įteka dar vienas nedidelis upelis - Kaira. Jo aukštupyje, už kelių kilometrų nuo čia, - Dvarčionys, kur nuo seno gaminamos plytos. Šalia - Kairėnai. Tai sena dvarvietė su parku, dabar kuriamu Vilniaus universiteto botanikos sodu. XVI a. ši vieta garsėjo čia gaminamu geru popieriumi. XIX a., valdant Marikoniams, toli buvo žinomos Kairėnų kultūrinės tradicijos: čia laikytas orkestras, teatras, rinkosi to meto šviesuomenė.
Taigi nuo minėto staigaus posūkio upė teka į vakarus, kairysis aukštas slėnio šlaitas žemėja, prasideda pušynėtieji Valakampiai. Dešinysis šios vakarinės krypties atkarpos paupys žemas, kaitaliojasi įvairaus didumo miškeliai. Visas šis pakraštys įeina į Žaliųjų ežerų landšaftinį draustinį. Čia, slėnyje, nusitęsia nedidelių daubų grandinė, atsiradusi ištirpus palaidotiems ledo gabalams. Pravirvena nedidelė upelė Turniškė, kurios ir aukštupys čia pat. Ten ji patvenkta, yra Naujųjų Verkių popieriaus gamykla (vietovė žinoma nuo XVII a., XIX a. viduryje čia buvo didžiausias Lietuvos popieriaus fabrikas). Šalia išaugusi darbininkų gyvenvietė. 1905 m., buržuazinės Lenkijos valdymo metais, fabriko darbininkai, gindami savo teises, kėlė protestą.
Čia pat Turniškė įteka į Nerį. Jos žiotyse - tvenkiniai. O priešais, aukštame šlaite, į kurį atsimušdama upė suka į pietus, - Verkiai.
Viduramžiais Verkiai buvo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių nuosavybė. Tie laikai mažai istorijos paliudyti, yra legendų. Viena iš jų pasakoja apie vyriausiojo krivio slaptą meilę ir nuodėmę, lizde paliktą vygelę su verkiančiu kūdikiu, čia medžiojusio kunigaikščio radybas, vietovei - Verkių (nuo verkti), o vaikui - Lizdeikos (lizde rastas) vardų atsiradimą. Pagal legendą (o gal arti tiesos), Lietuvos paskutinis krivis prieš krikštą ir buvęs Lizdeika.
Po krikšto Lietuvos didysis kunigaikštis Verkius padovanojęs Vilniaus vyskupams, kurių žinioje vietovė išbuvusi iki XVIII a. galo. Šiame dvare atsirado malūnai, plytinė, alaus darykla, odų dirbtuvė, pieninė, smuklė. Ištaigingus vasaros rezidencijos rūmus čia sumanė pasistatyti vyskupas I. Masalskis, pasirinkęs architektu L. Stuoką-Gucevičių, o kol anas dar buvo užsienyje, statybai vadovavo Vilniaus universiteto architektūros profesorius M. Knakfusas. Koks kiekvieno šių kūrėjų indėlis į Verkių statinius - neaišku. Ansamblį sudarė dveji rūmai šonuose, kurie ir šiuo metu tebestovi, ir centriniai - monumentalūs, su kupolu, kuriuose buvo teatro salė (1787 m. pastatyta komedija „Figaras", kiti dalykai), kitos puikios salės ir patalpos. Verkiuose buvo kaupiami meno kūriniai, ypač tapyba. Jau tada buvo rūpinamasi rūmų apželdinimu, kalne kuriamas parkas (dabar jo plotas - 30 ha), priešais įrengtas baseinas su fontanu. Statyta kiti dvaro pastatai: oficinos, turto saugykla, mokykla, koplyčia, ūkio pastatai. Įdomus arklidžių pastatas, šiltnamiai.
XIX a. keitėsi Verkių savininkai, kai kurie nepasižymėję rūpestingumu. Pridėjo napoleonmetis, ir šis ansamblis gerokai nukentėjo. XIX a. viduryje Verkius įsigijo kunigaikštis L. Vitgenšteinas, kuris centrinius rūmus išardė ir iš jų plytų prie kairiojo pastato pridėjo salę su bokštu (vokiečių archit. J. Savadė), iš dešinės - stiklinį šiltnamį, vadinamąjį žiemos sodą (neišliko). Po Vitgenšteinų vėl šeimininkai keitėsi, prisidėjo mūsų amžiaus karai, ir Verkiai vėl buvo nualinti. Pirmojo karo metu galutinai ...
4K Kaunas potvynio metu | Nemuno ir Neries santaka ir ledonešis
tags: #savitatnos #plovykla #kalvariju #g