Vincas Murauskas, gimęs 1948 m. gegužės 6 d. Vainute, Šilutės rajone, yra ne tik legendinis Lietuvos bokso treneris, bet ir žmogus, savo atsidavimu ir meile sportui įkvėpęs ne vieną boksininkų kartą. Jo rankų miklumas ir greitis, net ir sulaukus 75-erių, vis dar stebina - duoto laikyti rakto apsaugoti nuo trenerio rankų greičio beveik neįmanoma. O juk šios rankos treniruočių metu laikė ir olimpinio prizininko, ir kitų itin garsių Lietuvos boksininkų smūgius.
V. Murausko, kaip bokso trenerio, karjera prasidėjo dar 1971 m., kai jis, grįžęs iš armijos, Šilutėje pradėjo treniruoti visuomeniniais pagrindais. Tuometinė profesinė technikos mokykla, kurioje jis dirbo fizinio lavinimo dėstytoju, nupirko inventorių, o bokso maišai, didžiausias to meto deficitas, buvo įsigyti Vilniuje tik pažinčių dėka. Nuo 1976 m. Šilutės vaikų ir jaunimo sporto mokykloje (VJSM) buvo įsteigta bokso sekcija, o pats V. Murauskas tapo ne tik treneriu, bet ir Šilutės bokso klubo „Kovotojas“ (įkurtas 1995 m.) įkūrėju ir vadovu. 2004 m. jis pradėjo dirbti Šilutės sporto mokykloje, kur dirbo net 40 metų, įgydamas trenerio-eksperto kvalifikacinę kategoriją.
Savo auklėtinių pasiekimai - didžiausias trenerio džiaugsmas. V. Murauskas užaugino vienintelį nepriklausomos Lietuvos istorijoje olimpinėse žaidynėse medalį iškovojusį boksininką Evaldą Petrauską, prisidėjo ir prie kitų Lietuvos bokso perlų auginimo. Jo treniruotėse lankėsi ir pasaulio bei Europos čempionė Gabrielė Stonkutė, ir kiti garsūs sportininkai.
Kelias į boksą ir trenerio karjera
Vincas Murauskas gimė Vainute, miestelyje netoli Šilutės. „Brolis buvo dviratininkas, tai ir aš dviračiu važinėjau, tada dar buvo imtynės, o jau tada į Sovetską važinėdavau, 55 km nuo Šilutės“, - pasakojo V. Murauskas apie savo jaunystę. Didelis atstumas iki treniruočių vietos vertė jaunąjį Vincą ieškoti įvairiausių būdų, kaip pasiekti tikslą: „Visokiais būdais važinėdavome, butelius pardavinėdavome, kad bilietams pinigų turėtume.“ Kelionės būdavo kupinos nuotykių: „Būdavo, kad ir iš autobuso išmesdavo, nes be bilietų važiuodavome, visko buvo.“
1967 m. pašauktas į sovietinę armiją, V. Murauskas tarnavo Estijoje, vėliau Ukrainoje, kur intensyviai boksojosi. Armijoje jis iškovojo sidabro medalį čempionate. Grįžęs į Lietuvą, jis suprato, kad trūksta trenerių, ir nusprendė pats imtis šio darbo. „Kai išėjau į armiją, buvau mokomajame pulke, tada siuntė į Ukrainą. Ten buvo varžybos, aš išlošiau, man pasakė, kad paima į sporto batalioną. Sakė, kad „turi grįžti į savo dalinį, mes tada iškviesime“. Aš grįžau, laukiu, jokio iškvietimo nėra. Pasirodo, kad valdžia gavo iškvietimą, bet man nieko nepasakė, tai po varžybų pasilikau ten ir pusantrų metų ten tarnavau“, - prisimena treneris.
Po armijos V. Murauskas grįžo į Šilutę. Buvęs politvadovybėje tarnavęs kariškis, paklaustas, ką norėtų veikti toliau, atsakė: „Aš noriu būti treneriu, pedagogu.“ Taip prasidėjo jo, kaip trenerio, pedagoginė kelionė. Dabar, būdamas vyresnio amžiaus, jis vis dar dirba su jaunimu: „Ir dabar dirbu dviem pamainomis. Pats V. Murauskas gimė Vainute, miestelyje netoli Šilutės. „Kai tarnavau, buvo tokios pareigos - „zampolitas“ (politvadovas - pareigos Sovietų Sąjungos kariuomenėje politiniams reikalams - LRT.lt). Sakė, kad eičiau mokytis, o aš jam atsakiau, kad aš noriu būti treneriu, pedagogu. Taip išėjo. Toks kaip ir pašaukimas galbūt. Dabar vyresnio amžiaus kai esu, kiti jau klausia, kada išeisiu į pensiją. Sakau, kad kai išneš iš salės. Ir vienas, ir kitas yra gabus vaikas, kaip dabar juos mesti ir palikti likimo valiai“, - klausia V. Murauskas.
Auklėtiniai ir jų pasiekimai
Bokso treniruočių salę puošia ir portretai, o pažiūrėjus į juos atidžiau pasidaro aišku - tai Šilutės bokso trenerio žvaigždės. Ten galima pamatyti ir Tomą Olberkį, Austėją Aučiūtę, Kęstutį Sdanavačių, tačiau, reikia pripažinti, kad ryškiausiai šviečia Evaldas Petrauskas.
V. Murauskas prisimena pažintį su E. Petrausku: „Jis gyveno už Šilutės, kaime, 3 km nuo Šilutės. Nuvažiavau į mokyklą kviesti vaikų, jis irgi ten buvo. Jo tėvas šaunuolis, dažnai atvažiuodavo. Nebuvo jam taip, kad jis eis ar neis, visada eidavo į treniruotes, jo šeimoje nebuvo negaliu.“ Kaip patvirtino ir pats bokso treneris, E. Petrauskas buvo labai darbštus boksininkas, kaip ir Edgaras Skurdelis, kuris su Evaldu beveik vienmečiai pradėjo sportuoti. Net ir būdamas žemesnis už varžovą, Evaldas pasiekdavo įspūdingų pergalių. „Buvo Marijampolėje varžybos, nuvažiavome, jo priešininkas atsisakė. O aš norėjau, kad jis bent draugišką kovą kovotų, pasiboksuotų, bandėme sutarti su viena svorio kategorija aukščiau esančiu boksininku, jis nesutiko. Tada atsirado dviem svorio kategorijomis sunkesnis boksininkas, sutiko. Petrauskas jam iki pažasties, bet kai išėjo boksuotis, kaip davė per barzdą, tas gulė kryžiumi. Neįsivaizduojate, kas darėsi tada salėje, ten marijampolietis buvo, bufeto vedėja atnešė tortuką, sausainių, atėjo jį pasveikinti“, - pasakojo V. Murauskas.
Ryškiausias bendro darbo su E. Petrausku pikas - 2012 m. Londono olimpinės žaidynės, kuriose boksininkas iškovojo istorinę bronzą. Pats treneris prisimena: „Buvo ringas, sėdėjau pirmoje žiūrovų eilėje. Daug jam patarinėjau tuo metu. Nuvažiavau pats, gyvenau pas buvusį savo auklėtinį Milkį, jis dabar profesionalus Londone treniruoja, kiekvieną dieną, kai būdavo boksas, aš buvau ten, jam padėjau ir ruoštis. Jis turėjo labai daug svorio mesti, jam buvo net sunku šnekėti dėl svorio metimo.“
Nors E. Petrauskas pasiekė daugiausiai, V. Murausko treniruotėse lankėsi ir kitos talentingos sportininkės. „Labai darbštus boksininkas, taip pat ir Skurdelis, jie beveik vienmečiai pradėjo. Jis ir kaime bandė įkalbėti kitus vaikus, kad jie eitų. Buvo Marijampolėje varžybos, nuvažiavome, jo priešininkas atsisakė. O aš norėjau, kad jis bent draugišką kovą kovotų, pasiboksuotų, bandėme sutarti su viena svorio kategorija aukščiau esančiu boksininku, jis nesutiko. Tada atsirado dviem svorio kategorijomis sunkesnis boksininkas, sutiko. Petrauskas jam iki pažasties, bet kai išėjo boksuotis, kaip davė per barzdą, tas gulė kryžiumi. Neįsivaizduojate, kas darėsi tada salėje, ten marijampolietis buvo, bufeto vedėja atnešė tortuką, sausainių, atėjo jį pasveikinti“, - pasakojo V. Murauskas. Tiesa, po kelerių metų bendro darbo, V. Murausko ir E. Petrausko santykis turėjo kiek atitolti, nes boksininkas persikėlė gyventi, mokytis ir treniruotis į Vilnių. „Po 9-erių metų buvimo pas mane persikėlė į Vilnių. Vis tiek Vilnius yra Vilnius, ten ir mokytis gali, ir varžybų daugiau. Visą gyvenimą neišlaikysi žmogaus tokioje Šilutėje, nei aukštosios, nieko. O ten sporto centras turi daugiau galimybių, tuo metu pas Bajevą buvo visi geriausi Lietuvos boksininkai surinkti, ne vien mano, iš visos Lietuvos.“
Trenerio filosofija ir iššūkiai
„Treneris turi būti antras tėvas“, - griežtai rėžė V. Murauskas. - „Kai eini į darbą, turi negalvoti, kad eini užsidirbti, turi eiti su malonumu.“ Jis pabrėžia, kad dirbant su jaunimu svarbu ne tik sportiniai rezultatai, bet ir asmenybės ugdymas. „O jei grįžti iš treniruotės ir tą dieną mažiau vaikų būna, tada nekaip jautiesi. O kai būna pilna salė, tada išsikrauni, kai matai, kad vaikai nori, tada dirbi su malonumu.“
V. Murauskas akcentuoja, kad treneris turi pažinti kiekvieną auklėtinį, suprasti jo psichologiją ir pritaikyti tinkamiausią treniruočių metodiką. „Kiekvienas vaikas yra vis kitoks. Vienam tą patį reikia kartoti ir 50 kartų, nes įsisavina sunkiai, o kitam užtenka ir keleto kartų. Jis momentaliai pagauna tą judesį, smūgį, puikiai muša į letenas ir maišą. Kas gi vyksta toliau? Varžybose tas, kuriam sunkiai sekasi treniruotėse, ima ir nustebina - laimi vieną kovą po kitos, eina tik į priekį, o pranašesnis treniruotėje psichologiškai perdega atėjus momentui pasirodyti ringe.“
Vienas didžiausių iššūkių, su kuriuo susiduria treneris, yra jaunimo motyvacijos stoka. „Anksčiau salėje vaikai dviem eilėmis bėgdavo per apšilimą. O dabar yra daugiau sporto šakų, o dar tie prakeikti kompiuteriai ir telefonai viską suėda. Ateina į treniruotę, raundas baigėsi, jis bėga prie telefono. Klausiu: verslo reikalais skambini? Sako ne, ne, ne. Gąsdinu, kad per langą šveisiu tuos telefonus. Serga jie ta liga“, - apie savo jaunuosius auklėtinius pasakojo V. Murauskas.
Finansiniai sunkumai taip pat yra reali problema. „Savivaldybė po 2500 eurų metams skiria, bet man tiek užtenka vienom varžybom, jei važiuojam kur toliau. Laikas dabar toks, kad tie verslininkai džiaugiasi, kad patys išsilaiko. Aš nesakau, kad nepadeda, bet ne taip, kaip anksčiau, dabar yra žymiai sunkiau“, - pasakojo V. Murauskas. - „Kai važiavome į stovyklą Lenkijoje, beveik 700 eurų sumokėjau už save, o į Vokietiją išvažiuoti reikėtų 1200 eurų - aš nesu milijonierius, neturiu tiek pinigų.“
Bokso mokyklos ir stiliai
V. Murauskas pastebi skirtumus tarp skirtingų bokso mokyklų ir stilių. „Skirtinguose pasaulio kraštuose skiriasi ir bokso mokyklos - Meksikoje propaguojamas agresyvus, puolamasis boksas, Rytų Europoje manoma, kad boksininkai yra geriau paruošiami pagal tradicinę techninę taisyklių visumą, ukrainiečiai giriami dėl gero judėjimo ringe.“ Pats treneris, dirbdamas ir boksuodamasis Ukrainoje, mėgo jėgos boksą, daugiau atakuojamąjį. Tačiau su laiku jis išmoko pritaikyti treniruočių metodiką individualiai kiekvienam auklėtiniui: „Iš pradžių mokai visus to paties, po to jau pritaikai kiekvienam pagal jį, pamatai, kuris stilius jam geriau sekasi, tą toliau ir tobulini.“
Jis taip pat pastebi, kad moterų boksas Lietuvoje kyla į naujas aukštumas. „Su mergaitėmis gal yra sunkiau dirbti, moterys šiek tiek daugiau problemų kartais turi. Tiesa, į treniruotes jos rimčiau žiūri ir pergalių atkakliau siekia. O vaikinai nemoka atiduoti visko per treniruotę, mergaitės kažkaip rimčiau į visą tą reikalą žiūri, lankomumas jų geresnis“, - teigė V. Murauskas.
Lietuvos bokso ateitis ir trenerio svajonės
V. Murauskas aktyviai seka mėgėjų ir profesionalų boksą užsienyje, taip pat ir E. Petrausko karjerą. Jis svarsto, kaip sekasi profesionalams, jei jie grįžtų į mėgėjų sportą: „Bet dabar profesionalai, gal ir ne visi, bet jei pereitų į mėgėjus, kažin, kaip jiems ten baigtųsi. Ten vienai kovai ruošiesi beveik pusę metų, o mėgėjų bokse yra kitaip, tempas kitas.“
Nepaisant visų sunkumų ir iššūkių, trenerio svajonė išlieka paprasta ir nuoširdi: „Ji labai paprasta. Trokštu, kad kuo daugiau vaikų treniruotųsi, siektų užsibrėžto tikslo ir vienas iš jų taptų kitu E. Petrausku.“ Jis tikisi, kad ateityje atsiras daugiau jaunų, pasišventusių trenerių, kurie galėtų tęsti jo darbą ir puoselėti Lietuvos boksą.
V. Murauskas yra vienintelis Šilutės rajone treneris, kuriam Kūno kultūros ir sporto departamentas suteikė Lietuvos nusipelniusio trenerio vardą (2002 m.). Jam taip pat skirti Kūno kultūros ir sporto departamento apdovanojimai, tarp jų - Sporto garbės kryžius (2008 m.) ir Atminimo medalis (2003 m.).
Šilutės bokso klubas „Kovotojas“, kuriam vadovauja V. Murauskas, turi gilias tradicijas ir reikšmingą indėlį į Lietuvos bokso istoriją. Klubas išugdė daug garsių boksininkų, kurie garsino Šilutės vardą Lietuvoje ir pasaulyje. Šilutės bokso mokykla, kuriai vadovauja V. Murauskas, yra viena stipriausių šalyje, nuolat ruošiantis naujus talentus ir siekiantis aukščiausių rezultatų.
Nors ryškiausias pergales V. Murauskas nuskynė su vyrais boksininkais, tačiau ir moterų boksas Lietuvoje kyla į naujas aukštumas. Treneris ilgus metus bokso salėje dirbo vienas, o štai nuo rudens atsiras pagalbininkas. Nors bokso kelius V. Murauskas siejo su svajone treniruoti savo anūkėlį, jis vis dar pilnas jėgų ir noro ugdyti naujas boksininkų kartas.