Įsivaizduokime įsilinksminusią jaunimo kompaniją, nusprendusią „prasilėkti“ automobiliu: vairuotojo pasitikėjimas veržiasi per kraštus, staigūs stabdymai ir laviravimas viršum kaistančio asfalto - tereikia vieno netikslaus judesio ir laukia skaudžios pasekmės. Pernai metų duomenimis, jauni, 18-24 metų amžiaus, vairuotojai sukėlė apie trečdalį visų eismo įvykių. Sukrečiančios istorijos žiniasklaidoje apie stoteles traiškančius jaunuosius kelių erelius jau nebestebina - tokie vairuotojai dažniau nevengia viršyti greičio ir kitaip pažeisti Kelių eismo taisykles, sėsti prie vairo neblaivūs. Jauni žmonės iš prigimties yra veržlesni, spontaniškesni, linkę labiau rizikuoti. Pasak jos, net nesusimąstome, kad būtent dėl to kelyje nejučia kyla noras „lenktyniauti“ su šviesoforo signalais, būti „kietam“, ne prastesniam už kitus. „Jaunimas linkęs pirma padaryti, o tik tada pagalvoti. Noras pasirodyti dar labiau sustiprėja, kai jaunuolis automobilyje yra ne vienas. Tokio amžiaus žmogų stipriai valdo baimė dėl aplinkinių nuomonės. Pasak E.Masalskienės, jaunas žmogus neretai linkęs pervertinti savo jėgas. Jis įsivaizduoja, kad puikiai moka greitai važiuoti, stabdyti, laviruoti. Neatsakingą elgesį skatina ir emocinė būklė. Neretai jaunas žmogus prie vairo sėda „išsikrauti“, atsikratyti blogų emocijų, susikaupusios įtampos. „Psichologinis fonas turi didelę įtaką: vienaip vairuojama pavargus, kitaip - ką tik susipykus. „Draudimais ar pamokslais nieko nepasieksi. Efektyviausia yra psichologinė edukacija. Reikia suvokti, kas tave valdo, kas vyksta tiek fiziologiniu, tiek emociniu lygmeniu - žodžiu, būtina išmokti valdyti ne tik automobilį, bet ir savo kūną bei psichiką. To siekti padeda ir specialios pratimų metodikos. E.Masalskienė priminė, kad neatsitiktinai yra organizuojamos įvairios akcijos, renginiai, kai vairuotojui leidžiama pajusti virtualiai kuriamas avarines situacijas. „Ypač reikalingi vairavimo mokyklose rengiami psichologo moderuojami grupiniai aptarimai, nes vien prasižengusių vairuotojų antrinių mokymų nepakanka. Remiantis amerikiečių tyrimų duomenimis, agresyviau vairuoti linkę vyrai iki 30-35 metų amžiaus. - Statistika rodo, kad daugiausiai Kelių eismo taisyklių pažeidimų padaro vairuotojai iki 25 metų amžiaus. Šio amžiaus žmonės dažniausiai sukelia eismo įvykius ir dažniausiai juose nukenčia. Visos šios priemonės lūkesčius pateisina, veikia jaunojo vairuotojo elgseną ir verčia elgtis atsakingiau.
Vienas išradimas, esantis kiekviename šiuolaikiniame automobilyje - saugos diržai, nors ir negali apsaugoti nuo visų sužalojimų, tačiau efektyviai gelbsti gyvybes. Kviečiame pažiūrėti peržiūrėtą multimedijos pasakojimą - Kokį smūgį avarijos metu patiria esantys automobilyje? Pasinaudokite automatinėmis pasakojime esančiomis skaičiuoklėmis (tereikia įvesti savo svorį, automobilio greitį ir pasirinkti su ar be saugos diržo) ir sužinosite, kokią smūgio jėgą patirtumėte avarijos metu naudodami saugos diržus ir kiek kartų didesnę - jei saugos diržo nesegėtumėte.
Avarijų pasekmės
Kiekvienas eismo įvykis unikalus, tačiau galime apibendrinti kurias ilgalaikes avarijos pasekmes:
Fiziniai sužalojimai
Sunkių sužalojimų atveju žmogus gali patirti ilgalaikius pasekmes - nuolat varginantys galūnių, stuburo skausmai, judėjimo apribojimai, laikina ar net nuolatinė negalia. Fiziniai sužalojimai gali turėti ilgalaikį poveikį žmogaus fiziniam funkcionavimui ir gyvenimo kokybei.
Psichologinės pasekmės
Avarija gali sukelti emocinę ir psichologinę traumą. Po avarijos žmogus gali patirti posttrauminį streso sutrikimą, depresiją, nerimą ar kitas psichologines problemas. Tai gali turėti įtakos emocinei sveikatai, santykiams, socialinei integracijai ir gyvenimo džiaugsmui.
Socioekonominės pasekmės
Ilgalaikiai sužalojimai gali turėti įtakos žmogaus gebėjimui dirbti ir užsidirbti pragyvenimui. Gydyti ir reabilituoti sužalojimus gali reikalauti didelių medicinos išlaidų. Tai gali sukelti finansinius sunkumus ir poveikį gyvenimo kokybei.
Pokyčiai gyvenimo kokybėje
Ilgalaikės avarijos pasekmės gali keisti žmogaus kasdienį gyvenimą ir jo įprastą veiklą. Priklausomai nuo sužalojimo, žmogus gali prarasti savarankiškumą, tapti priklausomu nuo kitų asmenų pagalbos kasdieninėse veiklose. Tai neabejotinai turėtų įtakos socialinei ir asmeninei gyvenimo sferai.
Kaip vaikystės trauma veikia smegenis ir kūną visą gyvenimą – ACES tyrimas
Pavojingiausi eismo įvykiai ir jų prevencija
Teismo medicinos ekspertas Tadas Bimba aiškina, kad automobilinė trauma - tai visuma kūno sužalojimų, kuriuos avarijos metu patiria pėsčiasis, automobilio vairuotojas ir keleiviai. Pavojingiausios ir daugiausia sužalojimų atneša tos avarijos, kai automobilis ar sunkusis transportas partrenkia žmogų. „Automobilio salone išgyventi yra daugiau šansų, nes saugo oro pagalvės ir panašiai“, - priduria T. Bimba. Teismo medicinos ekspertas išskiria penkis automobilinių traumų padarymo būdus: kai automobilis susiduria su pėsčiuoju; kai jį pervažiuoja ratu ar ratais; kai asmuo sužalojamas automobilio viduje; kai asmuo iškrenta iš automobilio; kai pėsčiasis prispaudžiamas automobiliu.
„Automobiliui susidūrus su pėsčiuoju, visų pirma, būna pirminis kontaktas - smūgis. Čia labai svarbus dalykas yra greitis - kuo jis didesnis, tuo sužalojimai didesni. Jei avarijoje dalyvauja lengvasis automobilis, kūnas dažniausiai krinta ant variklio dangčio. Trečia fazė - kūno nubloškimas ant kelio dangos, taip patiriamas dar vienas smūgis. Na, o paskutinė fazė - čiuožimas dangos paviršiumi, tai jau būtų kūno paviršiaus trintis į kietą paviršių. Antros fazės nebūna, kai avarijoje dalyvauja sunkvežimis ar autobusas. Jų priekiai lygūs, todėl kūnas ne užkrinta ant automobilio, o yra nubloškiamas“, - lrt.lt sakė T. Bimba.
Priklausomai nuo lengvojo automobilio bamperio aukščio, dažniausiai traumuojamos blauzdos ir keliai. „Kas vyksta smūgio metu? Blauzdose būna poodinės kraujosruvos, randam riebalinio audinio sutraiškymą. Dažnai būna kaulų lūžių, jei bamperis aukštesnis - šlaunies, kelio srityje. Žinoma, odoje gali likti žymių, priklausomai nuo to, kokiu kampu partrenkiamas žmogus, ar yra tarp lempų grotelės ir pan. Jei smūgis stiprus, pirmos fazės metu būna bendras kūno sukrėtimas, gali būti įvairių vidaus organų kraujosruvų“, - aiškina ekspertas. Jei smūgį patiria užpakalinė kūno dalis, kūnas persilenkia, gali atsirasti kaklo lūžių - vadinamasis „botago kirčio“ sindromas (kai galva priverstinai maksimaliai ir atlošiama, ir nulenkiama - LRT.lt). Antroje fazėje, pasak T. Bimbos, kai kūnas užmetamas ant variklio dangčio, taip pat patiriamas smūgis - dažniausiai kenčia galva ir krūtinės ląsta, trenkiantis į variklio dangtį ar statramsčius. „Būna kraujosruvų, odoje gali būti žaizdų, kaukolės lūžių, gali lūžti šonkauliai. Jei kūnas trenkiasi į stiklą, gali būti pjautinių žaizdų veide, plaštakose, kitose vietose, kurių nedengia drabužiai. Trečios fazės metu kūnas nubloškiamas ant grindinio ir patiriamas dar vienas smūgis. Kenčia galva, dažnai traumuojamos galūnės, atsiranda kaukolės lūžių, dažnai gali būti sužalojamos smegenys, išsilieti kraujas. Taip pat lūžta galūnių kaulai, dažniausiai - dilbių. Kūnas vartosi, todėl gali būti daug visokių sužalojimų ir žaizdų. Po nubloškimo žmogus čiuožia dangos paviršiumi, todėl patiriami platūs nubrozdinimai, plėštinės žaizdos“, - vardijo T. Bimba.
Sunkiasvoris automobilis, pasak teismo medicinos eksperto, iškart nubloškia kūną ant grindinio ir dažniausiai dar pervažiuoja jį ratais. Tuomet viskas priklauso nuo to, kokia kūno vieta bus pervažiuota - tai gali būti galva, krūtinės ląsta, dubens sritis, kojos. „Kai kūnas pervažiuojamas sunkiasvorio transporto, jis traiškomas. Jei pervažiuojama galva, gali būti plėštinių žaizdų, daugiaskeveldrinių kaukolės skliauto pamato lūžių, gali būti sutraiškomos smegenys. Mirtis tada įvyksta akimirksniu. Jei pervažiuojama krūtinės ląsta, lūžta šonkauliai, nuo spaudimo gali būti suplėšyti plaučiai, širdis. Neretai kūnas sumalamas taip, kad krūtinės ląstos organai atsiranda pilvo ertmėje. Pervažiavus dubenį, patiriami dubens žiedo kaulų lūžiai, gali būti stambių kraujagyslių pažeidimų“, - tęsia teismo medicinos ekspertas.
Kartais nutinka ir taip, kad pervažiuotas kūnas dar užsikabina už automobilio dugno, todėl jis yra velkamas. Tokiu atveju kūno paviršiuje būna plačių nubrozdinimų. „Apskritai kalbant, jei kūną partrenkia dideliu greičiu važiuojantis sunkvežimis, šansų išgyventi yra labai mažai“, - priduria T. Bimba. Jis aiškina, kad visuomet svarbu segėti saugos diržą, kad vairuotojas ar keleiviai neiškristų iš automobilio. „Susidūrus su kitu automobiliu ar nejudančiu objektu, pavyzdžiui, medžiu, ar kai automobilis verčiasi, daug šansų, kad kūnas išlėks iš automobilio, jei asmuo nebus prisisegęs diržo. Tuomet kūnas trenkiasi į automobilio detales, vėliau - į kelio dangą ar gruntą. Maža to, jį dar gali prispausti automobilis. Tuomet patiriama daugybė sužalojimų“, - perspėja teismo medicinos ekspertas. Vis dėlto, pasak T. Bimbos, esant automobilio viduje yra daugiau šansų išlikti gyvam nei tuomet, kai esi partrenkiamas. „Dabar automobiliai turi diržus, oro pagalves, kitus saugos elementus. [...] Stebiu, kaip išbandomi automobiliai, bet viskas priklauso nuo greičio ir vairavimo kultūros. Gamintojai stengiasi apsaugoti žmones, bet jie niekaip negali paveikti žmogaus psichikos. Yra didelis skirtumas, ar tave partrenks automobilis, važiuodamas 50 km/val greičiu, ar 90 km/val. Atsakomybė čia tenka ir pėstiesiems, ar jie saugo save, ar vaikšto su atšvaitais ir žibintais, eina per perėjas“, - aiškino T. Bimba.
Lina Lazarenko, Lietuvos teismo ekspertizės centro Techninių ekspertizių skyriaus vedėja, išskiria pavojingiausius eismo įvykius: automobilio smūgis į nejudančią kliūtį, susidūrimas kaktomuša, taip pat labai skaudūs avarijos padariniai, kai lengvasis automobilis susiduria su stambių gabaritų, didelės masės transporto priemone, tarkime, sunkvežimiu ar autobusu. Nors manoma, kad saugos diržai ar oro pagalvės gali pakenkti, žinovai teigia, kad tokie atvejai - išimtys, o šios priemonės tikrai sumažina mirtingumo tikimybę.
Būti prisisegus ypač svarbu, kai automobilis verčiasi. Automobiliui susidūrus su kliūtimi ar vairuotojui praradus budrumą, nuo kelio nulėkusi transporto priemonė dažnai verčiasi net kelis kartus. Ekspertai sako, kad vertimosi atveju pavojingiausia vieta automobilio salone - priekinė keleivio sėdynė. Dažnai eismo nelaimes lemia ne tik automobilio gedimai, techninės susidūrimų aplinkybės ar vairuotojų įgūdžių stoka. Skaudžios avarijos priežastis gali būti ir prie vairo sėdinčio žmogaus amžius, sveikatos būklė bei reakcijos greitis. Akivaizdu, nuo nelaimių kelyje nesame apsaugotas nė vienas. Tačiau visi galime pasirūpinti, kad transporto priemonė būtų techniškai tvarkinga. Įsigyjant automobilį žinovai pataria pasidomėti ne tik techninėmis, dinaminėmis charakteristikomis ar ridos istorija. Itin svarbios ir saugumo savybės - kiek oro pagalvių yra automobilyje, kaip transporto priemonė atlaikė įvairius testavimus, kokia patirtimi dalijasi tokį automobilį išbandę vairuotojai. Tai gali lemti ir jūsų nenumatytų nelaimių finalą.
Radiacijos sukeltos avarijos ir jų padariniai sveikatai
Dvi žuvys, sugautos šalia avariją patyrusios Fukušimos atominės elektrinės, buvo rekordiškai užterštos radiacija. TEPCO teigia esantys nustebę dėl tokio užterštumo, kadangi anksčiau buvo užfiksuota žymiai mažesnė radiacija. Aukščiausias iki šiol užregistruotas radiacijos lygis žuvyse prie Japonijos krantų buvo 18,7 tūkst. Radiacija regione išplito, kai po 2011 metų Japoniją užliejusio cunamio Fukušimos atominėje elektrinėje įvyko avarija. Mokslininkai teigia, kad radiacija paveikė ne tik vandens gyvūniją - regione mutavo ir drugeliai. Maždaug 12 proc. Tie drugeliai toliau buvo veisiami laboratorijoje toli už užterštos zonos ribų. Pasirodė, kad 18 proc. Trečioje drugelių kartoje šis skaičius išaugo iki 34 proc., net jeigu vienas iš tėvų būdavo iš nepaveiktos populiacijos. Mokslininkai Fukušimoje pernai rugsėjį - šeši mėnesiai po žemės drebėjimo ir cunamio sukeltos elektrinės avarijos - surinko kitus 240 drugelių. Anomalijų turėjo net 52 proc. jų, sakė J.Otaki. Užterštas oras ir vanduo pakirto ir japonų sveikatą. Praneša, kad daugiau nei trečdalis Fukušimos vaikų jau turi netipiško dydžio auglius skydliaukėse. Fukušimos apylinkėse Japonijoje buvo ištirta 38 tūkst. vaikų sveikata. Grėsmingus rezultatus paskelbė Fukušimos radioaktyvios taršos simptomų tyrimų grupė. Atkreipiamas dėmesys, kad Fukušimos tragedijos pasekmės progresuoja žymiai greičiau nei Černobylio atveju. Po avarijos Ukrainoje tyrimai parodė, kad auglius skydliaukėse turėjo vos 1,74 proc. Pažymima, kad toks didelis Japonijos vaikų su skydliaukės augliais skaičius yra nenormalus, neįprasta ir tai, kad augliai pasirodė taip greitai po nelaimės.
Černobylio avarija įvyko prieš 38 metus, tačiau iki šiol neturėjome įrodymais pagrįsto avarijos pasekmių Lietuvai įvertinimo. Sklandė ir tebesklando niekuo nepagrįsti teiginiai, kad Lietuvoje daugėja onkologinių ligų ir netgi mirčių dėl Černobylio avarijos poveikio. „Įvairių veiksnių kancerogeniniam poveikiui įvertinti reikia ilgalaikio stebėjimo. Pvz. piktybinė mezotelioma, kurios išsivystymas siejamas su asbesto poveikiu, gali atsirasti praėjus 30-50 metų nuo pirminio kontakto. Taigi, dabar yra praėję pakankamai laiko po Černobylio avarijos, kad galėtume kalbėti apie pasekmių sveikatai įvertinimą. Vykdant tyrimą buvo išnagrinėta avarijos likvidavimo darbuose dalyvavusių asmenų sergamumo piktybiniais navikais rizika ir mirtingumo dėl įvairių mirties priežasčių rizika. Kaip ypatingai vertingą tyrimo dalį noriu pažymėti individualių ir kolektyvinių, regionams būdingų Lietuvos vaikų ir paauglių skydliaukės jonizuojančiosios spinduliuotės apšvitos dozių rekonstrukciją naudojant radionuklidų aktyvumo matavimus pieno, žolės ir kituose mėginiuose, paimtuose netrukus po avarijos visoje Lietuvos teritorijoje. Ši dalis atlikta bendradarbiaujant su Fizinių ir technologijos mokslų centro ir Tarptautinės vėžio tyrimų agentūros (Lionas, Prancūzija) mokslininkais“, - sako Nacionalinio vėžio instituto Vėžio epidemiologijos laboratorijos ir Vėžio registro vadovė doc. dr. Nacionalinio vėžio instituto mokslininkai atliko išsamią turimų ir naujai surinktų duomenų analizę.
Radioaktyvaus jodo matavimai pirmą dieną po avarijos parodė, kad jo koncentracija ore buvo 10 kartų didesnė už įprastą. Orai lėmė skirtingą Lietuvos regionų apšvitą dėl radioaktyviųjų iškritų. Tiesiogiai 131I aktyvumas vaikų skydliaukėse po ČAE avarijos Lietuvoje nebuvo matuotas. Tačiau buvo atlikti radiologiniu požiūriu svarbūs bandiniai - ganyklų žolės ir pieno taršos 131I matavimai visuose Lietuvos rajonuose. Taip pat buvo įvertintos vidutinės jonizuojančiosios spinduliuotės apšvitos dozės vaikų skydliaukėms ir jų kitimo ribos visoje Lietuvos teritorijoje pagal 1989 m. administracinį skirstymą (44 rajonai ir 11 miestų) pagal taršos laipsnį. Priklausomai nuo taršos regiono, išmatuotos dozės vaikų skydliaukėse svyravo nuo maksimalios 272,9 mSv vertės Vakarų Lietuvoje: Palangos mieste, Klaipėdos mieste ir rajone. Mažesnės dozės Marijampolės, Druskininkų, Neringos, Varėnos, Tauragės ir Pagėgių apylinkėse.
Prabėgus 38 m. retrospektyviai įvertinti, kas tuo metu buvo namuose, lauke ar išvykęs, yra neįmanoma, tai žino tik patys piliečiai. Taip pat kaip patį nemaloniausią faktą noriu priminti, jog tuo metu visa informacija buvo slepiama arba pateikiama klaidingai, kas dar labiau įjautrina mūsų visuomenę. Todėl ir buvo pasitelkti visi įmanomi objektyvūs tyrimo būdai siekiant analizuoti Černobylio avarijos taršos poveikį. Noriu pacituoti atlikto tarptautinio daugiacentrinio tyrimo rezultatus, jog pagal užterštumo lygį Lietuva pateko į tą pačią grupę, kaip ir vakarinė Baltarusijos dalis (Gardino ir Minsko sritys), Bosnija ir Hercegovina, Bulgarija, Graikija, Kroatija, Moldova, Rumunija, Rusijos Federacijos Kalugos sritis, Slovakija, Slovėnija ir didžioji dalis Ukrainos (be labiausiai užterštų teritorijų). Lietuvos atveju apskaičiuota jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio priskiriamoji dalis (angl. attributable fractions), leidžianti prognozuoti sergamumą skydliaukės vėžiu, buvo apie 1,26 % iki 2065 m.
Būtent šio tyrimo metu ir buvo susietos dozės su gyvenamąja vieta ir žmogaus amžiumi avarijos metu ir rezultate buvo įžvelgtos didesnės rizikos sirgti skydliaukės vėžiu tendencijos. Tačiau neskubėkime vertinti vienareikšmiškai, juk ir kiti rizikos veiksniai yra svarbūs piktybinių navikų atsiradimui. Neatmeskime ir perteklinės diagnostikos efekto. Jonizuojančioji spinduliuotė skirtingai veikia suaugusius žmones ir vaikus. Vaikai ir jauno amžiaus žmonės jonizuojančiosios spinduliuotės yra paveikiami stipriau. Jonizuojančioji spinduliuotė paveikia visą biologinę sistemą, t. y. Suprantu, jog šis tyrimas atkreipė dėmesį, jog jonizuojančioji spinduliuotė gali sukelti žalingus poveikius, tačiau labai noriu akcentuoti, jog žmonija jonizuojančiąją spinduliuotę medicinoje naudoja diagnostikos ir gydymo tikslais. Ar galėtume nors vieną dieną šiuolaikinėje medicinoje išsiversti be rentgeno tyrimų, kompiuterinės tomografijos, pozitronų emisijos tomografijos ir t. t. Kaip, beje, ir be spindulinės terapijos taikymo vėžio gydymui, pati esu gydytoja radioterapeutė. Tad atsakant į šį klausimą reikia labiausiai akcentuoti ir pasistengti labai suprantamai išaiškinti, jog jonizuojančioji spinduliuotė yra labai svarbi medicinoje (kaip, beje, ir kitose pramonės šakose bei buityje), tačiau sąlytis su ja turi būti atsakingas.
Dirbdami avarijos židinyje, jie, be abejo, gavo ženkliai didesnes dozes. Šiuose darbuose dalyvavo ir apie 17 tūkst. Estijos, Latvijos bei Lietuvos gyventojų. Didžiausią dalį Baltijos šalių likviduotojų sudarė lietuviai (apie 7 tūkst., tiksliau 6917). Černobylio padarinių tvarkymo darbuose likviduotojai dalyvavo nuo vieno iki penkių mėnesių. Vidutinė vieno likviduotojo patirta jonizuojančios spinduliuotės apšvitos dozė siekė 100 mGy. Mūsų tyrimo duomenimis didžiausią apšvitą patyrusių likviduotojų grupei nustatytas sergamumo skydliaukės, galvos smegenų piktybiniais navikais ir leukemija padidėjimas.
Mūsų atliktas tyrimas parodė, jog išanalizavę buvusių avarijų pasekmes galime daug išmokti. Pirmiausia ir svarbiausia yra informacijos pateikimas: laiku, išsamiai, nesudėtingai, kad visi numatyti veiksmai vyktų sklandžiai. Papildomai galime atkreipti dėmesį į būtinybę užtikrinti duomenų kaupimą ir saugojimą. Kad šis atliktas darbas "neapdulkėtų", reikėtų toliau domėtis, analizuoti žmonių, paveiktų jonizuojančiąja spinduliuote, ilgalaikes sveikatos pasekmes. Taip lrt.lt teigė Valstybinės teismo medicinos tarnybos (VTMT) ekspertas Tadas Bimba.
Pagalba po avarijos
Pirmosios pagalbos teikimo kursai yra privalomoji vairavimo egzamino dalis daugumoje ES šalių. Prie jautriausios kategorijos eismo dalyvių, dažniausiai priskiriami dviratininkai, todėl sugebėjimas greitai reaguoti nelaimingo atsitikimo metu tampa gyvybiškai svarbiu momentu. Jūsų paties saugumas turėtų būti prioritetu bet kokio nelaimingo atsitikimo metu. Būtinai įsitikinkite, kad eismas visiškai sustojo, o aplink esantys žmonės buvo informuoti dėl įvykusios avarijos tam, kad išvengtumėte dar daugiau aukų. Jei matote ant važiuojamosios kelio dalies išsiliejusius degalus, kitus degius skysčius, pirmiausiai atjunkite stovinčių transporto priemonių variklius. Apsidairykite ir nustatykite tikslų transporto priemonių bei keleivių skaičių patekusių į eismo įvykį. Įsitikinkite, kad žmogus nepraradęs sąmonės. Užtikrinkite, kad sužeistasis galėtų kvėpuoti ir būtų atviri kvėpavimo takai, jis galėtų būti šiek tiek palinkęs į priekį ar vieną šoną. Stenkitės kuo mažiau judinti ar juolab sukinėti žmogų. Kalbėkite ir drąsinkite itin ramiu tonu, nesukeliant išgąsčio. Jei žmogus nekvėpuoja, bandykite jį atgaivinti. Tai pirmas žingsnis prieš kviečiant medikus. Žmogų be sąmonės iš automobilio ar kitos transporto priemonės bandykite ištraukti tik esant būtinybei (sprogimo, gaisro tikimybei). Kad viską atliktumėte tinkamai, dar kartą raginame pasikonsultuoti su pagalbos centro operatoriais. Visi nukentėjusieji turi būti patraukiami iš vietos, kurioje mėtosi avarijos metu atskilusių nuolaužų skeveldros į saugesnę vietą. Turėkite omenyje, kad įvykis gali itin stipriai paveikti žmones, tad stenkitės kuo greičiau juos nuraminti ir neleiskite blaškytis ar stipriau judėti. Kūnas yra žymiai minkštesnis nei metalo konstrukcijos, tad jei transporto priemonė nukenčia nepataisomai, kyla didesnė grėsmė, kad viduje likęs žmogus patyrė ir vidinius sužalojimus. Įstrigusių transporto priemonėje būklę svarbu sekti nuolatos, o pagalbą teikiančias tarnybas informuoti nedelsiant. Jei avarijos metu buvote netoliese, pasistenkite prisiminti kuo tikslesnį įvykio laiką, kas ypač svarbu gelbėtojams. Svarbu, kad nuošalyje neliktų ir esantys aplinkui, nes papildoma pagalba prilaikant sužeistojo kaklą tampa vienu svarbiausiu faktoriumi. Jei avarijos metu, iš automobilio iškritęs asmuo yra sąmoningas, stenkitės jo per daug nejudinti. Įsitikinkite, ar eismas kontroliuojamas užtikrinant visišką saugumą.
Anot O. Lapino, tam tikra prasme natūralu, kad statistika auga, nes didėja ir vairuojančių žmonių skaičius. Juk šiuolaikiniam, skubančiam žmogui mašina yra būtinybė. Tačiau skubėti nesustojama ir įsėdus į automobilį. Viena iš esminių problemų - iš rankų nepaleidžiamas telefonas. „Kai kurie vairuotojai rašo trumpąsias žinutes, žiūri video reportažus ar netgi įsigudrina kuo nors pasidalinti feisbuko sienoje. Taigi esminė problema, kad šiuolaikinis žmogus nesusikaupia į tai, ką daro dabar“, - pažymi O. Lapinas. Pasak psichoterapeuto, svarbiausia priežastis - nerūpestingumas. „Šiuolaikinis žmogus nelinkęs galvoti apie mirtingumą. Visi yra įtikėję į jaunatviškumo kultą, tad visas dėmesys yra sukoncentruotas į savęs realizaciją, sveiką gyvenseną, bet pamirštamas gyvenimo laikinumas ir trapumas. Tai - tarsi tabu. Kaip anksčiau buvo seksas, dabar - mirtingumas. Ši tema tarsi kruopščiai ištrinama iš medijų, visuomenės, juk dabar - mes amžinai jauni. Nesuvokiama, kad šią esminę duotybę labai lengva prarasti, nutraukti“, - pastebi specialistas.
„Jei po eismo įvykio atsipirkote tik nubrozdinimu ar nesunkiais sužalojimais ir išlikote gyvas - pirmiausiai turite padėkoti Dievui. Jei jums taip pasisekė, turite suvokti, kokia to prasmė. Ir, žinoma, priimti kaip akivaizdų ženklą, jog negalima vairuoti šiek tiek išgėrus ar naudojantis telefonu, pats metas tapti dėmesingu sau ir pan. Kad ir kaip tai beskambėtų, šį ženklą reikia įprasminti - tai gali būti elementariausias susikaupimas ir nesiblaškymas kelyje“, - pataria O. Lapinas. Visgi po to seka potrauminis stresas, kuris gali lydėti gan ilgai. Potrauminis streso sutrikimas yra emocinis sutrikimas, atsirandantis kaip reakcija į labai didelę psichinę ar fizinę traumą. Su emocijomis, sugrįžtančiais vaizdiniais, mintimis nereikia kovoti. Geriausia - kreiptis į specialistą, kuris nustatytų potrauminį sutrikimą. Nereikia bijoti pasitelkti psichoterapeutą į pagalbą, nes pačiam priimti ir susidoroti su šiais išgyvenimais neįmanoma, negali pats išsigydyti. Juk pats nesigydai lūžusios kojos, savarankiškai nesidedi langetės. Lygiai taip pat ir su tokių patyrimų padariniais. Tai nesusiję su valia, teisinga minčių seka ar dabar ypač populiariu pozityviu mąstymu. Kaip teigia O. Lapinas, gali iškentėti, bet ir tai - ne išeitis. Tam reikalingas specialistas, kuris specializuotųsi šioje srityje ir gerai išmanytų tinkamas technikas. „Kai kurie bando skirti vaistus, bet tokiais atvejais, tai - klaida, nes šis sutrikimas ne depresija, nerimas, o sugrįžtanti trauma, kuri nuolat kartojasi. Be to, paskirtų vaistų šalutinis poveikis gali būti lėtumas, mažesnis dėmesingumas, tad tokioje būsenoje vairuoti būtų nepatartina. Dėl to atradus specialistą, pasiteiraukite, ar jis dirbo su potrauminio streso sutrikimais (PTTS)“, - pabrėžia ekspertas.
„Jei eismo įvykis nesukėlė traumos, pavyzdžiui, nukrito buferis ar nusibrozdinote, tuomet jis deaktualizuojasi ir gali lengvai pasimiršti. Bet jei įvyko sukrėtimas, o gal šalia ar netoliese žmogus ar jūs rimtai susižeidėte, yra žuvusių, išgyvenimai dažniausiai sugrįžta ir tai tik įrodo, jog patirta psichologinė trauma“, - nebėgti nuo emocijų pataria O. Lapinas. Trauma, kuri gyvena viduje, neretai pasireiškia per sapną, galite imti drebėti, išmušti karštis ar pan., o gal net nebenorėsite daugiau vairuoti. Tai psichikos savybė, kuri neleidžia užsimiršti, nuolat sugrąžina į situaciją. „Psichoterapeuto tikslas, kad žmogus pasiektų stadiją, kad žmogus prisiminęs eismo įvykį, nesusijaudintų. O tam reikia laiko. Jei pas specialistą lankysitės reguliariai, gali pakakti kelių mėnesių, bet tai turi būti tikrai intensyvus terapijos kursas. Jei žmogus greitai pasiduoda, atrandama tinkama technika, tuomet 12-20 kartų tikriausiai pakaks. Jei jau spėjo susiformuoti trauma, baimės, sugrįžta nerimas - gali prireikti kelių mėnesių ir daugiau. Tačiau nesvarbu, kiek laiko praėjo nuo nelaimės, neneikite padarinių ir nebijokite ieškoti pagalbos“, - reziumuoja specialistas.
