Pastaruoju metu Lietuvos ir Baltarusijos santykiai tapo itin sudėtingi ir daugiasluoksni. Tai ne tik politiniai, bet ir giliai istorijos, kultūros bei identiteto klausimus apimantys procesai. Viena iš svarbiausių ir skaudžiausių temų yra „litvinizmas“ - ideologija, siekianti perrašyti istoriją ir neigti Lietuvos valstybingumą.
„Litvinizmo“ šalininkai teigia, kad Lietuvos Respublika yra buvusi Žemaitijos seniūnija, dabartiniai lietuviai - žemaičiai arba „letuvysai“, o tikroji Lietuva - dabartinė Baltarusija; tuo tarpu tikrieji lietuviai esą baltarusiai. Šias melagienas dažnai lydi pasakojimai apie slavų genties krivičių įkurtą Vilnių ar slavus ortodoksus valdovus Mindaugą, Algirdą, Gediminą, Vytautą ir kitus. Tai ne tik iškraipo istoriją, bet ir kelia grėsmę Lietuvos suverenitetui. Šios žinutės ypač suintensyvėja vykstant pratyboms „Zapad“. Panašias melagienas apie Ukrainą Kremliaus ruporai skleidė prieš 2022 m. pilno masto karinę invaziją ir jos metu.
Ši ideologija neigia Lietuvos valstybingumo istoriją ir mūsų tautinę tapatybę, reiškia teritorines pretenzijas, smukdo pilietinę savimonę ir visuomenės motyvaciją priešintis išorės grėsmėms. Vytis - herbas, reiškiantis subrendusį ir ginklu (kalaviju) apginti savo tėvynę gebantį, iš Vilniaus valdantį Lietuvos karalių ir jo šeimos narius. Taip jį vadino senoji lenkų istoriografija, o XIX a. viduryje lietuviškai rašęs Simonas Daukantas LDK kariams apibūdinti pirmasis pavartojo žodį „vytis“. Tad Vytis ir Pahonia yra tas pats simbolis, jo reikšmė ta pati, kad ir kokia kalba bevadintume.
Tačiau 1995 m. gegužės mėn. 14 d. įvykusiame referendume patys baltarusiai atsisakė Vyčio ir Baltarusijos istorinės vėliavos, triuškinama 87 proc. balsų dauguma balsuodami už pakeitimą į dabartinius simbolius - taip aiškiai parodydami, kad lietuviški simboliai svetimi baltarusių kultūrai. Tuo tarpu lietuviai, dar būdami carinės Rusijos imperijos okupacijoje, bet svajodami atkurti modernią valstybę, jau 1905 m. Suvokiant informacinio karo, geopolitinį ir istorinį kontekstą, reikėtų nuodugniai įvertinti, kaip baltarusiai supranta savo Vyčio versiją: ar tikrai kaip baltų pagonių valdovų, kurie jėga prijungė jų protėvius rusėnus ir valdė baltų genčių įkurtame Vilniuje, simbolį? O gal baltarusiams Vytis - tai slavų kilmės, ortodoksų tikėjimo valdovo, reziduojančio „senajame baltarusių mieste“ Vilniuje, ženklas? Nors baltarusiams Vytis yra svarbus pasipriešinimo A. Lukašenkos režimui simbolis, tačiau viešojoje erdvėje prieinama informacija sufleruoja, kad jų galvose gaji būtent litvinistiška Pahonios istorinės reikšmės interpretacija. Todėl jokiais lietuviškais valstybingumo ir tautiškumo simboliais dalintis negalime.
Valerijus Viljamovičius Cepkala - Baltarusijos politikas, diplomatas, vadybininkas ir verslininkas. Jis yra tarptautinės teisės mokslų daktaras. Vienas iš Aleksandro Lukašenkos rinkimų štabo vadovų per 1994 m. prezidento rinkimus, po jo pergalės tapo Baltarusijos užsienio reikalų ministro pirmuoju pavaduotoju. Nuo 1997 m. vasario 24 d. iki 2002 m. balandžio 2 d. ėjo Baltarusijos Respublikos ambasadoriaus JAV ir Meksikai pareigas. 2005-2006 m. - prezidento įgaliotasis atstovas parlamente. Vienas iš Aukštųjų technologijų parko įkūrėjų, nuo 2005 m. spalio 7 d. iki 2017 m. kovo 2 d. buvo jo direktorius. 2020 m. gegužę paskelbė kandidatuojantis Baltarusijos Respublikos prezidento rinkimuose, liepą buvo atsisakyta jį registruoti, po to jis su šeima išvyko iš šalies vykstant baudžiamajam tyrimui.
Valerijus Cepkalo kaltina Lietuvos valdžią lėšų, skirtų baltarusių opozicijai, grobstymu. Jis teigia, kad iš Baltarusijos į Lietuvą persikėlė kelios IT technologijos įmonės ir suteikė postūmį atsilikusiai Lietuvai. Jis taip pat pasakoja apie skundą į Europos Teismą ir Europos Komisiją, kad būtų išaiškinti lėšų grobstytojai.
Lietuvos Seimas pritarė leidimų gyventi Lietuvoje trejus metus baltarusiams išdavimui 2023 m. gruodžio 26 d. Tai liečia ir baltarusius - Lietuvos parlamentas pritarė Vidaus reikalų ministerijos siūlymui kai kuriems Baltarusijos piliečiams išduoti leidimus gyventi šalyje trejus metus. Leidimai gyventi trejus metus bus išduodami baltarusiams, atvykusiems į Lietuvą tarpininkaujant Užsienio reikalų ministerijai. Anksčiau šiai kategorijai baltarusių buvo išduodami leidimai gyventi vieneriems metams. Užsienio reikalų komiteto pirmininkas ir frakcijos "Už demokratinę Baltarusiją" vadovas Žygimantas Pavilionis pabrėžė: "Tai mūsų investicija, kuria remiame tuos, kurie kovoja prieš Lukašenkos diktatūrą, kurie priešinasi Rusijos agresijai Ukrainoje".
Visai kitaip elgiasi Latvijos valstybė. Sviatlanos Tihanouskajos vyriausiasis patarėjas Franakas Viachorka nurodė, kad Latvija neįsileidžia lengvųjų automobilių tiek su Rusijos, tiek su Baltarusijos valstybiniais numeriais. Taip pat latviai elgiasi su vizų išdavimu Rusijos ir Baltarusijos piliečiams ir netaiko baltarusiams išlygų. Skirtingai nuo Lietuvos, Latvijoje mokyklose mokoma tik valstybine latvių kalba. Apie tai kalbama prof. Alvydo Butkaus straipsnyje "Respublikoje". Gal todėl slavams tokia patraukli Lietuva? Gal todėl per kelis pastaruosius metus Vilnius tapo rusakalbiu miestu?
Filmas “Svetimas” (1979), matytas dar Gorbačiovo perestrojkės laikais, paliko man didelį įspūdį. Priminsiu, kad jame pasakojama apie parazitus iš kitos planetos, kurie vystėsi astronautų organizme. Kažką panašaus stebime pastaruoju metu Lietuvoje, kuomet mūsų valstybėje apsigyveno litvinizmo parazitai iš Baltarusijos, kurie pavogė mūsų valstybės herbą ir kitus simbolius, istoriją, kėsinasi į sostinę Vilnių, o mus vadina žemajtijcais. Save gi šis litvinizmo parazitas vadina tikraisiais lietuviais.
Apie šio "Svetimo" ardomąją veiklą Lietuvoje rašau nuolatos, nes esu savo Tėvynės patriotas ir matau didelę grėsmę iš nacistinės litvinizmo ideologijos apologetų pusės, kurių skaičius Vilniuje išaugintas iki beprotiško dydžio. Dabartinė Lietuvos valdžia, sistemingai naikinanti valstybę, litvinistų veikloje neįžvelgia grėsmės.
Viešas laiškas Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai, Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijai, Lietuvos Respublikos Seimui ragina neleisti naudoti lietuviškų valstybingumo ir tautiškumo simbolių ES teritorijoje veikiančioms baltarusių bendruomenėms, kurių narių reikšminga dalis yra nusiteikusi prieš Lietuvą ir atkartoja Rusijos skleidžiamos dezinformacijos litvinizmo naratyvus, siekiančius iškraipyti mūsų tautos istoriją.
Taip pat pažymime, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 15-ame straipsnyje yra aiškiai apibrėžta, kad Vytis - tai Lietuvos valstybės herbas. Jo naudojimas kitos šalies suverenitetui apibrėžti neišvengiamai sukelia juridinį dviejų šalių disputą tarptautiniu lygiu. Tokį ilgus metus trukusios juridinės valstybinės konfrontacijos precedentą stebėjome dabartinės Šiaurės Makedonijos Respublikos ginče su Graikija. Panašūs dvišaliai ginčai ir nesusipratimai neišvengiamai kelia reputacinę žalą Lietuvos valstybei. Heraldikos disputas pareikalaus juridinių, žmogiškųjų ir materialinių išteklių, kuriuos Lietuva gresiančio karo aplinkybėmis galėtų racionaliau panaudoti kitur.
Atsižvelgiant į tai, raginame Lietuvos valdžios institucijas stiprinti Lietuvos visuomenės informacinį atsparumą ir švietimą apie litvinizmo ir kitų istorinių melagienų keliamas grėsmes; įtvirtinti Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos istorijos kanoną įstatymais - be abejo, neužkertant kelio naujiems archeologiniams ir istoriografijos atradimams; apsaugoti Lietuvos valstybinius simbolius nuo plagijavimo ir nusavinimo tarptautinėje erdvėje; identifikuoti Lietuvoje ir ES teritorijoje veikiančius baltarusių išeivijos organizacijų atstovus, kurie skleidžia litvinizmo naratyvus, ir prireikus apriboti jų veiklą; skatinti baltarusių išeivijos integraciją į Lietuvos visuomenę, akcentuojant pagarbą mūsų istorinei ir kultūrinei tapatybei, mokslinei istoriografijai ir lietuvių kalbai. Tai galėtų būti renginių ciklas ar tam tikra šviečiamojo pobūdžio programa platformoje Youtube; sudaryti detalią strategiją ir partijų susitarimą dėl ilgalaikės politikos Baltarusijos ir baltarusių išeivijos atžvilgiu (kaip padėtume jiems atgauti valstybę, kurti tvarią demokratiją).
Valstybės vienas iš strateginių tikslų privalo būti Lietuvos kaip senos istorinės valstybės su svarbiu indėliu Europos istorijoje įtvirtinimas, istorinės tiesos gynimas. Tik griežta, atsakinga ir savalaikė mūsų reakcija užtikrins Lietuvos saugumą ir stabilumą ateityje. Palaikome baltarusių kovą už laisvę ir demokratiją, tačiau esame kategoriškai nusiteikę prieš istorijos iškraipymus, Lietuvos valstybingumo istorijos neigimą (nesvarbu pilna ar daline apimtimi) ir simbolių savinimąsi.
Vienas iš svarbiausių aspektų, aptariamų šiuose procesuose, yra demografinė situacija Lietuvoje. Nors Vengrijoje, pavyzdžiui, vyriausybė stengiasi didinti gimstamumą ir remti šeimas, Lietuvoje situacija išlieka sudėtinga. Migracija, anot kai kurių nuomonių, neišspręs gyventojų problemos. Taip pat keliamas klausimas dėl „globalistų planų sunaikinti baltuosius europiečius“, o tai, pasak kai kurių, yra žingsniai į nebūtį, kurie ateityje lietuviams garantuos „palestiniečių likimą“.
Yra nuogąstavimų, kad dabartinė Lietuvos valdžia, suformuota iš menko intelekto ministrų, nežinančių istorijos, elgiasi neprotingai ir negalvoja, kokias pasekmes turės jų veikla valstybei. Tai ypač pasakytina apie planus, susijusius su Vilniaus sporto rūmais, kur, anot kai kurių, turėtų būti įamžinti svarbūs nepriklausomybės laikotarpiui įvykiai, o ne, pavyzdžiui, memorialas kapinėms.
Ši situacija kelia nerimą ir verčia susimąstyti apie Lietuvos ateitį, jos identitetą ir tautinius interesus. Svarbu suprasti, kad istorijos iškraipymas ir tautinės tapatybės neigimas yra pavojingas žaidimas, galintis turėti neatitaisomų pasekmių.
„Lietuvos istorijų susikirtimai: kraštai ir žmonės tarp tautinės valstybės, sąjungų ir imperijų“
