Istorija apie Uteną, jos žmones ir praeitį yra neatsiejama nuo privačių kolekcijų, kurias kaupė ir tebesaugo vietos gyventojai. Tokia kolekcija, kurią pradėjo Liudas Urbanavičius, o vėliau tęsė jo dukra, yra neįkainojama. Ši kolekcija ne tik papildo muziejų fondus, bet ir saugo gyvus prisiminimus apie praėjusio amžiaus Uteną.
Geltonojo medinio namo Molėtų gatvėje slenkstį ne kartą mynė studentai, mokytojai, kolekcininkai, muziejininkai, rašytojai, savo šaknų ieškantys užsienyje gyvenantys buvę uteniškiai arba jų artimieji, tiesiog smalsuoliai bei krašto tyrinėtojai. „Kai kurie žmonės patys susiranda, kai kuriuos atsiunčia iš muziejaus. Pas mane jau irgi kaip muziejuj. Studentai pagal surinktą medžiagą kursinius darbus rašo. Atvažiavo iš Amerikos muziejaus direktorius, viską fotografavo, paskui grįžo antrą, trečią kartą“, - juokiasi uteniškė.
Lentynose, stalčiuose sukrauta dešimtys albumų su dokumentais, užrašais, miesto fotografijomis - dalis praėjusio amžiaus Utenos istorijos. 96-tus metus skaičiuojanti uteniškė tėvo Liūdo Urbanavičiaus pradėtą kaupti kolekciją papildo ne tik naujais eksponatais, bet ir gyvais atsiminimais. Papildė tėvo kolekciją.
Valstybės lėšos - tik vienas iš muziejų fondų gausinimo šaltinių. Jeigu ne privačios kolekcijos, muziejų fondai atrodytų gerokai kukliau. Utenos kraštotyros muziejuje yra dalis D. Jonaitienės dovanotos kolekcijos - kunigo, poeto, dailininko Petro Markevičiaus paveikslai. P. Markevičius paliko daugiau nei 1000 eilėraščių, per 400 paveikslų. „Daug paveikslų liko pas mane, kur tik vietos buvo, ten ir kabinau - ir vienam kambary, ir kitam, net virtuvėje“, - apie bandymus namuose sutalpinti gausų dėdės palikimą kalba uteniškė.
D. Jonaitienė nėra iš tų, kurie slėptų savo turtus po devyniais užraktais ar verslautų juos pardavinėdama. Eksponatų vertę ji supranta kitaip. „Man malonu, kai žmonės domisi, kad surinkta medžiaga jiems reikalinga, - sako ji. - Kiekviena tema reikėtų kalbėti atskirai po kelias valandas - apie Uteną, apie kunigo P. Markevičiaus istoriją. Daug medžiagos sukaupta apie žydus, kurie vienu metu sudarė didžiąją dalį Utenos gyventojų, apie tai išleista knyga. Kolekciją papildė ir pusseserės padovanotų apie 5 tūkst. senoviškų atvirukų. Savo vietą tarp sukauptos medžiagos rado ir daugiau kaip tūkstantis iš visos pasaulio atsiųstų paveikslėlių su šventaisiais (abrozdėlių). Šešiuose albumuose saugomi senoviniai vokai su paveiksliukais, dar tėvui rašyti laiškai.
Istorijos liudininkai - nuotraukos
Kiekviena kolekcija savaip svarbi, tačiau ypač daug papasakoja 1914-1940 m. užfiksuoti vaizdai. „Nuotraukos atskleidžia visą istoriją. Kai atsirado fotoaparatai, atsirado galimybė parodyti, kaip atrodė miestas, žmonės. Pirmiausia nuotraukas rinko tėvas, aš paveldėjau visą šitą turtą. Paskui pati kiek galėjau fotografavau, pati ir darydavau, ryškindavau nuotraukas, turėjau didintuvą. Tėvas buvo veiklus žmogus, šaulių kuopos mėgėjų teatro steigėjas, bendravo su burmistru Juozu Bertašiumi, dalyvavo choro veikloje. Turėjo didžiulę biblioteką, studentai ir mokiniai ja naudodavosi. Daug jo originalių darytų nuotraukų vėliau padidinau, man tik didelė nuotrauka atrodė graži“, - pasakoja D. Jonaitienė.
Albumuose suklijuota dešimtys nuotraukų, šalia jų - informatyvūs aprašymai, kelintais metais ir kokia vieta užfiksuota. Be jų atpažinti senosios Utenos vietas ir pastatus būtų sudėtinga. Nuotraukose - pradžios mokykla A. Baranausko ir Aušros gatvių sankryžoje (priešais dabartinį „Aušros“ prekybos centrą). Mokykla buvo įsikūrusi Gineičio name. Katino dvaras prie Rašės upelio, vėliau paverstas melioracijos bendrabučiu. Vyžuonaičio ežere skalbiančios moterys, apskrities ligoninė su fontanėliu priešais, senelių prieglauda prie senosios bažnyčios. Neseniai buvusios prieglaudos medinis pastatas sudegė, atstatytas mūrinis. Užfiksuota dešimtys kitų Utenos vaizdų.
Praėjusio amžiaus Utena atrodo gerokai „žemesnė“ - mediniai pastatai, ten, kur dabartiniai daugiaaukščių namų kvartalai, plyti laukai, tačiau gatvėse verda gyvenimas. Uteniškė dar prisimena, kaip švarindavo akmenimis grįstas gatves. Kai arkliai su vežimais ketvirtadieniais po turgaus pravažiuodavo, Molėtų gatvėje namų savininkams tekdavo palei namus nuo grindinio akmenų jų pėdsakus valyti. Pirmoji asfaltuota gatvė Utenoje atsirado tik 1939-aisiais. Buvo išasfaltuota 1,5 km J. Basanavičiaus gatvės - nuo Kauno gatvės iki Vokiečių kapų.
Gražiausia miesto vieta ir tautinės mažumos
„Ar pasitaiko, kad tarp gausaus palikimo dar atrastumėt kažką naujo?“ - klausiu. Pašnekovė neslepia - pasitaiko. „Tėvo visa medžiaga likusi, jis neišmesdavo jokio popieriuko - vekseliai, užrašai, viskas sukrauta. Būna, kad atsiranda, ko anksčiau nesužiūrėjau. Atrodo, kad viską varčiau, bet gal praslydo pro akis“, - rodo ilgą prieš keletą metų tarp kitų dokumentų surastą žydų namų ir parduotuvių sąrašą.
Kiekvienas namas turėjo savo istoriją, pagrindiniai namai priklausė žydams. Ten, kur dabar savivaldybės pastatas, buvo Šterno namas, Bažnyčios gatvėje buvo toks mūrinis namas, kuriame jaunimas susirinkdavo. Aplink Utenio aikštę kūrėsi verslai - veikė avalynės dirbtuvės, odų prekyba, buvo prekiaujama kailiu, šeriais, ašutais, kepurėmis, skrybėlėmis, geležies dirbiniais, veikė traktierius, restoranas, Bažnyčios gatvėje veikė auksakalių dirbtuvės ir kt. „Vienu metu iš 7 tūkst. Utenos gyventojų 5 tūkst. buvo žydai. Mes turėjome batsiuvį žydą, kuris ateidavo į namus, paimdavo batus, pataisydavo ir atnešdavo. Kai būdavo jų šventės, atnešdavo macą, kai mūsų šventės - tortą. Toks buvo bendravimas.“
Pašnekovė sako esanti tikroji uteniškė, net trumpam nebandžiusi emigruoti į kitus rajonus ar šalis. Gimė Daržų gatvėje, paskui, kai tėvas 1928 metais pasistatė namą Molėtų gatvėje, persikėlė į jį ir visąlaik čia gyvena. Miestas keičiasi. Atmintyje ir nuotraukose dešimtą dešimtį įpusėjusi uteniškė išsaugojo praeities vaizdus. Paklausta, kokios miesto vietos tuo metu jai buvo patraukliausios, net nesusimąstydama sako: „Vokiečių kapai. Ten skirdavome pasimatymus. Ten buvo suoliukų, takelių. Galima sakyti, tai buvo iškilmingiausia miesto vieta.“
Dvarų istorija Utenos apylinkėse
Vienoje iš nuotraukų užfiksuotas Utenos dvaro rūmų pastatas, kuriame vėliau veikė „Saulės“ gimnazija. Ši nuotrauka pasakoja dar vieną spalvingą istoriją. Tai buvo vienas įspūdingiausių pastatų mieste. Savo kraštą tyrinėjanti D. Jonaitienė tvirtina, kad iš pradžių dvaras stovėjo kitoje vietoje. „Nesinori, kad ši medžiaga liktų pogrindyje“, - įteikdama pluoštelį rankraščių sako D. Jonaitienė.
Remdamasi tėvo užrašais ir pasakojimais, ji tvirtina, kad iš pradžių dvaras buvo ne ten, kur „Saulės“ gimnazija, o už 2 km. Moteris rodo kelis originalius dokumentus - Liūdo Urbanavičiaus namų knygą, kurioje užregistruoti čia gyvenę nuomininkai, tarp kurių ir Adolfas Ottonas. „Aleksandro Balcevičiaus sūnus beveik metus pas mano tėvą nuomojosi du kambarius, jis gyveno šiame name, Molėtų gatvėje. Paskui netikėtai išvyko. Buvo prasilošęs, turtų neturėjo“, - prisimena D. Jonaitienė.
Tarp tėvo paliktų dokumentų ir pageltęs dvarininko A. Balcevičiaus turto aprašas, sudarytas 1937 m. Turtas įvertintas 1622 litais. Dokumente rašoma, kad turtas, iki atsilieps dvarininko įpėdiniai, perduotas saugoti Liūdui Urbanavičiui.
Surinktoje medžiagoje D. Jonaitienė rašo, kad senasis Utenos dvaras buvo vienkiemyje, toliau nuo Utenos miestelio. Dvaro ir ūkiniai pastatai buvę mediniai. Aplinkui dvarą plytėjo didelis žemės plotas. Dvaro teritorija buvo prie Šiaurės gatvės, dabar šios teritorijos gale yra Adolfo Šapokos gimnazija. Prie gimnazijos buvusi užversta kūdra priklausė dvarui. Pirmieji dvaro savininkai buvo Strutinskiai. Jiems prasiskolinus, 1838 metais į dvarą pretenzijas pareiškė buvęs Telšių maršalka Stanislovas Pildsudskis. Ukmergės apskrities teismo sprendimu, 1854 m. vasario 12 d. jis ir tapo dvaro savininku. 1855 m. spalio12 d. S. Pildsuckis dvarą su miesteliu pardavė bajorui Mykolui Van Kelles Krouzui. 1861 m. Utenos dvarą su miesteliu nupirko Aleksandras Balcevičius. Nuo tada ši dvaro teritorija vadinama Aleksandrovka.
Naujieji ir senieji Utenos dvaro rūmai
Aleksandras Balcevičius pasistatydino naujus raudonų plytų dvaro rūmus, 1-2 aukštų su baltomis kolonomis ir virš įėjimo paremtu balkonu. Sulig stogu įėjimą į pastatą paryškino betono vazų kompozicija. Už dvaro pastato, Tauragnų gatvės kryptimi, pasistatė ilgą gyvenamąjį namą, ūkinius pastatus ir mūrinį bravorą, užveisė sodą. Naujieji dvaro rūmai nuo buvusio senojo dvaro buvo už dviejų kilometrų į šiaurės rytus, tapo reikšmingu tos teritorijos tolesnę raidą skatinančiu objektu.
Aleksandras Balcevičius senąjį dvarą nugriovė. Buvusiam to dvaro ūkvedžiui Broniui Biksui išsimokėtinai paliko sklypą, ten ūkvedys su šeima liko gyventi nuosavame name. Likusį didžiulį aplink dvarą buvusį žemės gabalą atidavė Utenos kalėjimui. Kaliniai augino bulves, įvairias daržoves. Ravėdavo ir nuimdavo derlių. D. Jonaitienė pasakoja, kad kalėjimo prižiūrėtoja tuo metu dirbo jos mama Elena Urbanavičienė, todėl jai pačia dar vaikystėje ne kartą teko lankytis tuose laukuose, kai nešdavo mamai pietus. Kaliniai dirbdavo be pietų pertraukos visą dieną. Jiems pietus atveždavo iš kalėjimo.
Žemės plotai, priklausantys Utenos dvarui, buvo didžiuliai. Utenos dvarui priklausė Utenos miestelis, Spitrėnai, Grybeliai, Vaikutėnai, Kloviniai, iš viso per 30 gyvenviečių. Visa sudėjus susidarė daugiau kaip 9 tūkst. hektarų ploto žemės. Miestelio gyventojai už jiems skirtus sklypus dvarininkui mokėjo činšo mokestį. Didelį žemės plotą, esantį tarp Birutės ir Molėtų gatvių, pardavė Vytautui Žadeikai ir Onai Žadeikaitei, kurie tą žemę vėliau sklypais pardavinėjo kitiems“, - rašoma surinktoje medžiagoje.
D. Jonaitienė primena dar vieną svarbų epizodą: 1933 m. Utenos miesto burmistras Juozas Bartašius nupirko dvarui priklausančius 25 hektarus ploto žemės, taip pat Dauniškio ir Vyžuonaičio ežerus už 3500 litų ir juos paskyrė gyventojų reikmėms.
1918 m. Aleksandro Balcevičiaus dvare įsikuria progimnazija, kurios pirmoji laida buvo 1922-1923 m. Kasmet pridedant dar po vieną klasę, progimnazija išaugo į gimnaziją. 1931 m. dvaro rūmai rekonstruoti. Visas dvaro pastatas padarytas dviaukščiu, nugriautos kolonos su balkonu, o vietoj jų sumūrytas primityvus prieangis. Savita statinio architektūra buvo sunaikinta. Dvaro sodyboje gyveno dvaro savininkė Balcevičienė su sūnumi Adolfu. Skirtingai nei tėvas, kuris statė rūmus, buvo tvarkingas, sūnus prasilošė ir nuolat prašydavo iš motinos pinigų. Po kurio laiko pasitraukė iš Lietuvos į Ukrainą.
Palikimas ir atmintis
D. Jonaitienė savo užrašuose mini, kad dvarininko sūnus grįžo į Lietuvą 1936 m. kovo 13 d. ir apsigyveno Utenoje, Molėtų gatvėje. Jau minėtoje Liūdo Urbanavičiaus namų knygoje pažymėta, kad nuomininkas Bolcevičius Adolfas Ottonas yra lenkas, Lietuvos pilietis, R. katalikų tikėjimo, nevedęs, gimęs 1876 m., paso numeris 1211687, atvykęs iš Ukrainos. Pagyvenęs apie metus laiko, 1937 m. lapkričio 20 d jis išvyko. Jis paveldėjo likusį tėvo Aleksandro turtą, laikomą buvusio dvaro sandėlyje. 1937 m. spalio 29 d., dalyvaujant komisijai ir liudininkams Liūdui Urbanavičiui ir Jonui Grigaliūnui, sudarytas turto aprašas gana ilgas, jame išvardyti 205 daiktai - nuo knygų iki kaklaraiščių, gėlių vazonų, baldų, buitinių reikmenų.
Utenos panorama iš šiaurės pusės (nuo dab. K. Donelaičio gatvės). Vaikų prieglauda. Utenos apskrities savivaldybės Vaikų prieglaudos globotiniai su vedėja. Dėkui, laimuti, už fotoreportažą iš gimtojo miesto. Tikrai smagu pamatyti, kaip kūrėsi miestas, kaip kokia gatvė ir vietovė atrodė anksčiau. Kiek pavyko labai abstrakčiai sužinoti, kad senais tarybų laikais vaikų namai buvo gatvėje, vedančioje Kuktiškių kryptimi. Utenos apskrities ligoninė 1930 m. Tauragnų gatvė. Utenio aikštė 1931 m. Utenio aikštė. Utenio aikštė ugniagesių šventė 1929 m. Utenio aikštė, ugniagesių šventė. J.Basanavičiaus gatvė nuo Pradinės (R.Šaltenio) mokyklos. V.Putvinskio (Maironio) gatvė. Utenos pradžios mokyklos mokiniai su mokytoju Stakišaičiu 1939 m. Utenio aikštė XX a. V.Putvinskio (Maironio) gatvė 1937 m. Miesto panorama 1938 m. Kauno gatvė XX a. Kauno gatvė XX a. V.Putvinskio (Maironio) gatvė. J.Basanavičiaus gatvė nuo R.Šaltenio mokyklos. Kairėje kelio pusėje matosi prekinio geležinkelio bėgiai ir vagonas. Vaizdas į Kauno pusę. Basanavičiaus gatvė prie I-ojo pasaulinio karo karių kapinių. Tolumoje cerkvė. XX a. V.Putvinskio (Maironio) gatvė 1929 m. Kairėje esantis apskrities valdybos pastatas perstatytas, dabar priklauso Krašto apsaugai. Bikso laukas (dabar Šiaurės gatvė). Utenio aikštė. XX a. 3 dešimt. A.Katino malūnas Rašėje prieš karą. Pastatas dabar perstatytas į gyvenamąjį namą. Lietuvos banko rūmai. Bankas pradėtas statyti pagal archit. Mykolo Songailos projektą 1932 m. birželio 25 d. Statyba 1933 m. jau ėjo į pabaigą. Ant atvirutės parašyta vaizdas nuo Komunarų gatvės 1938 m. K.Ladygos gatvė 1928 m. Vaizdas nuo Šaulių pastato balkono. Sporto šventė Paradų aikštėje prie Dauniškio ežero. Utenio aikštė 1932 m.
Dėkui, laimuti, už puikią temą. Įdomu pamatyti senų Utenos fotografijų. Ar nuotraukos viršuje matomas medinis namas laužytu (mansardiniu) stogu su stoglangiais yra dabartinė stačiatikių cerkvė Maironio gatvėje. Dėkui, laimuti, už puikią temą. Ar nuotraukos viršuje matomas medinis namas laužytu (mansardiniu) stogu su stoglangiais yra dabartinė stačiatikių cerkvė Maironio gatvėje. Jei taip, gal žinoma, kokia to pastato paskirtis buvo anuomet, prieš karą? Tai tas pats namas, jis 1989 m. Utenos geležinkelio stoties darbuotojai.
Visa mano šeima kilusi iš Utenos. Senelis rinko pinigus dabar architektūros paminklu laikomos Salako bažnyčios statybai. Esu girdėjęs prisiminimų, kad jis buvęs labai doras žmogus. Praėjusio amžiaus pradžioje, kilus sumanymui Salake pastatyti mūrinę bažnyčią, jis rinkdamas aukas statybai važinėjo po visą Lietuvą.“ - sako Benediktas Juodka, Vilniaus universiteto rektorius, akademikas.
„92 vasaros dienos“ kviečia į kelionę po Utenos kraštą - pamatyti, išbandyti, pajusti! PAMATYK IR APLANKYK:
Narkūnų piliakalnis
apie 3 km į pietvakarius nuo Utenos
Jie iškilę Utenėlės upelio kairiajame krante: Didysis, dar vadinamas Utenio pilimi, ir Mažasis, vadinamas Utenio kapu. Abu statūs, sunkiai užkopiami, nuo jų viršūnių atsiveria puikūs reginiai. Piliakalnių papėdėje jau I-II amžiuje buvusi gyvenvietė.
Tauragnas
Tauragnų apylinkės yra pačios aukščiausios rajone. Keturi kilometrai į pietus nuo Tauragnų 247 metrus virš jūros lygio iškilęs Papiliakalnio kalnas - aukščiausia Aukštaičių aukštumos vieta. Kalvių (6 km į šiaurės vakarus nuo Tauragnų; 237 metrų) ir Kaboriškių (7 km į šiaurės rytus nuo Tauragnų; 235 m) kalnai kiek žemesni.
Tarp šių kalnų telkšo giliausias Lietuvos ežeras - Tauragnas. Didžiausias gylis išmatuotas vakariniėje jo dalyje ir siekia 60,5 m, vidutinis gylis 18,7 m, plotas 513 ha, o aplink ežerą reikėtų eiti 25,6 kilometro. Tai ir aukščiausiai Lietuvoje - 165 m aukštyje - tyvuliuojantis ežeras. Jis priklauso Aukštaitijos nacionaliniam parkui, pakrantėse daug poilsinių, kaimo turizmo sodybų.
Vandens telkiniai iš viso užima beveik 5 proc. rajono teritorijos. Telkšo 186 ežerai, tarp kurių ir vienas didžiausių Lietuvoje - Alaušas (plotas 1 tūkstantis 54 ha), garso skaidriu vandeniu ir ilgais atabradais. Utenos rajonui tenka ir beveik pusė antro pagal ilgumą Lietuvoje Aiseto ežero, visas jo ilgis - 16 kilometrų.
Rajono šiaurrytiniu pakraščiu vingiuoja Šventoji, kurios keli intakai (didžiausias - Vyžuona) surenka beveik visų per rajoną tekančių upelių vandenis.
Gamtos skulptūros
Šeimyniškių (19 km į šiaurę nuo Utenos, arba 3 km į šiaurę nuo Užpalių) kaimo karjere kasant žvyrą buvo atkasti gana keisti iš susicementavusių apvalių akmenukų susidarę didžiuliai uolienos luitai, vadinami konglomeratais. Panaši, bet susidariusi iš neapzulintų, kampuotų akmenukų uoliena vadinama brekčija.
Tokie klodai Lietuvoje gan retai aptinkami, todėl 2002 metais šios gamtos sukurtos žvyro ir molio lydinio skulptūros paskelbtos gamtos paveldo paminklu.
Šv. Krokulės šaltinis
Netoli Užpalių (16 km į šiaurę nuo Utenos) trykšta Šv. Krokulės šaltinis, žinomas nuo XIX a. vidurio. Jo vanduo garso nepaprastomis savybėmis gydyti įvairias ligas, teikti laimę, saugo nuo Perkūno.
Mokai
Šeimaties kaime (6 km į šiaurės rytus nuo Tauragnų) 1968 metais akmenys buvo paskelbti geologiniais gamtos paminklais.
Vilko muziejus
Jis įkurtas Indubakių (32 km į pietryčius nuo Utenos, arba 5 km į šiaurės rytus nuo Saldutiškio) kaimo sodyboje. Čia kino režisierius ir operatorius Petras Abukevičius (1928-97) paskutiniais savo gyvenimo metais kūrė filmą apie vilkus. Įrengta ekspozicija pasakoja apie menininko kūrybinį kelią. Galėsite paeiti vilkų taku, o Vilkų seklyčioje pasiklausyti vilkų „dainavimo“.
Utena
Utena - vienas seniausių Lietuvos miestų, pirmą kartą paminėtas 1261 metais karaliaus Mindaugo laiške: už suteiktą pagalbą Kalavijuocių ordinui jis perleido kai kurias lietuvių žemes, tarp jų - ir Utenos (Utten) žemę. Arklių pašto stotis (J. Basanavičiaus g. 36) - seniausias Utenos pastatas, pastatytas 1830-36 metais, tiesiant Kauno-Daugpilio plentą. Klasicizmo architektūros paminklas XXI amžių sutiko restauruotas, naujai atgimęs, gerai sutvarkytas. Pastate dabar įsikūrusi dailės mokykla, rūsyje įrengta dailės galerija „Rūsys“. Antras pagal senumą - Utenos kraštotyros muziejaus pastatas (Utenio aikštė 3) - 2001-aisiais taip pat restauruotas. Istorizmo laikotarpio, orderinių formų Kristaus Žengimo į Dangų bažnyčia (Vytauto aikštė) statyta 1884 metais. Įdomi bažnyčios vidinės erdvės kupolo kryžma, kurią apšviečia aukšti langai su vitražais. Viduje yra vertingų skulptūrų, interjero įrenginių - sakykla, sietynas, paveikslų. Greta bažnyčios stovi aukšta varpinė, pastatyta apie 1876 metus. Raudonų klinkerio plytų moderni Dievo Apvaizdos bažnyčia (Aušros g. 78) buvo pašventinta 2005 metais. Ją suprojektavo architektai Ričardas Krištapavičius ir Mindaugas Jamantas. Virš altoriaus iškilę Kazio Morkūno erdviniai vitražai: Akis - Dievo Apvaizdos simbolis, Kristaus figūra.
Bikuškio dvaro sodyba
apie 3 km į šiaurės vakarus nuo Sudeikių
Ji įsikūrusi prie gražuolio Alaušo ežero. XVII-XIX a. ansamblį sudaro liaudiškojo klasicizmo dvaro namas, kluonas, kumetyno liekanos ir svirnas. Pastatai dar mena Radvilų, Oginskių, Prošinskių, Drozdovskių, kitų diduomenės valdymo metus. Nepriklausomybės metais dvaro sodybą įsigiję verslininkai Dalia ir Gintaras Gruodžiai čia rengia Lietuvos ir tarptautinius menininkų simpoziumus, tapytojų ir skulptorių plenerus, teatro spektaklius, simfoninės muzikos koncertus. Dvare veikia meno galerija, kuriamas granito skulptūrų parkas.
Vyžuonos
12 km į šiaurės vakarus nuo Utenos
Šv. Jurgio bažnyčia (S. Dariaus ir S. Gireno g.) - gotikinis XV a. pastatas, pastatytas Vyžuonų savininko Kristino Astiko lėšomis. XVI-XVII a. Vyžuonas valdant Kiškoms ir Radviloms bažnyčia priklausė tai evangelikams reformatams, tai katalikams. Jos rūsyje 1603 metais palaidotas Kristupas Mikalojus Radvila Perkūnas. Apsidės sienoje įmūrytas mitologinis akmuo, vadinamas Žalčio Vyžo galva, nes primena roplio galvą. Manoma, kad akmuo yra Saulės kulto liekana. Prieš patekdmas į bažnyčios sieną jis gulėjo apie 2 km nuo Vyžuonų, Kartuvių kalne, buvo žmonių garbinamas. Iš Žalčio Vyžo vardo kilo ir miestelio pavadinimas.
Etnografiniai kaimai
Vaišnoriškės kaimo (13 km į rytus nuo Tauragnų) visos sodybos išsidėsčiusios 2 kelių sankryžoje, prisišliejusios prie Būkos upelio. XIX a. viduryje-XX a. pradžioje statyti trobesiai išdėstyti laisvai (toks užstatymas vadinamas padrikuoju), sodai, dekoratyviniai medžiai, paupio želdiniai dera prie sudetingo pušynais apaugusio reljefo.
Strazdų kaimas prisiglaudęs tarp Baluošo ežero ir miško, šalia maždaug 400 metų senumo ąžuolų. Jau 1798 metais čia gyveno eigulio Jurgio Strazdo 12 asmenų šeima. Kaimo muziejinė retenybė - dūminė pirkia, statyta XIX a. viduryje.
Šuminai - kupetinis kaimas Baluošo ežero šiauriniame krante. Visi gyvenamieji namai sugrupuoti prie vingiuotos gatvelės, arčiau namų sustatyti, dažniausiai po du, svirnai. Po kelis stovi ir tvartai, atskirai išdėstyta kluonų eilė, o ežero pakrantėje išrikiuotos pirtys.
Minčios vandens malūnas
Malti jis pradėjo prieš 200 metų. Malūne buvo įrengtos ketverios girnos ir vėlykla, čia specialiais įrankiais buvo pjaunamos lentos, veikė vario kalykla, kurios kūjus kilnojo Minčios upelio vanduo. Vietiniai pasakoja, kad malūne buvo spąstai Minčiagirės velniams ir laumėms, kurie anais laikais į upelio vandenį nusinešė kaimo gražuolę Minčiją. Dar sako, kad tarp Minčios ir Žiežulnio ežero yra užkasti pinigai. Tas kalnelis ir vadinamas Piniginiu. Prie Minčios malūno pastatytas paminklas, menantis 1863 metų sukilimą.
Malūne (11 km į šiaurės rytus nuo Tauragnų) įrengta poilsiavietė, galima susitarti ir dėl nakvynės.
Aludarystės muziejus
Jis įkurtas 2008 metais Salų kaime (2 km į rytus nuo Sudeikių) turizmo sodyboje „Alaušynė“. Muziejuje galite sužinoti, kaip gimsta alus, susipažinti su pagrindiniais alaus gamybos elementais ir aludarių tradicijomis. Juk Aukštaitija - aludarių kraštas, garsėjantis ilgametėmis alaus gamybos tradicijomis.
Dalyvauk
ir saulas diementas žėruos
2002 metais Utenoje įvyko pirmoji tarptautinė poezijos šventė „Sninga žemėn medžių žiedai“. 2004-aisiais rengėjai nutarė ją organizuoti kas antri metai birželio mėnesį per Antanines ir pavadino kraštiečio poeto Antano Miškinio eilėraščio žodžiais „Ir saulas diementas žėruos“. Šventė vyksta per kelias vietas - Molėtuose, Anykščiuose ir Utenoje. Kasmet birželio mėnesį Juknėnuose, poeto gimtajame kaime, įteikiama Utenos rajono savivaldybės įsteigta Antano Miškinio literatūrinė premija už aukštaitiškos dvasios puoselėjimą poezijoje.
O ką tu rekomenduoji aplankyti ir pamatyti Utenos krašte? Padėk vasaros keliautojams - pasidalink savo patarimais, nuotraukomis ir vaizdo medžiaga!
tags: #utena #basanaviciaus #ir #tauragnu #sankryza