Alerginis rinitas yra viena dažniausių alerginių ligų, kuria serga 10-20 proc. visos populiacijos. Šia liga sergantys žmonės dažnai kenčia ir nuo astmos. Alerginio rinito simptomus lemia imunoglobulino E (IgE) sukeltos reakcijos, kurios atsiranda nosies gleivinei susidūrus su alergenu. IgE prisijungia prie putliosios ląstelės, kurioje kaupiasi histaminas. Alergenui patekus į organizmą, IgE skatina putliosios ląstelės degranuliaciją, išsiskiria histaminas, kuris sukelia alergijos simptomus: bėgančią nosį, nosies užgulimą, niežulį, čiaudulį, paburkusį ir paraudusį nosies gleivinę.
Alerginis rinitas neigiamai veikia pažinimo funkcijas ir vairavimo įgūdžius, nes pablogėja miego kokybė ir atsiranda mieguistumas dieną. Moksliniai tyrimai rodo, kad negydomų pacientų, turinčių alerginiu rinitu susijusių simptomų, vairavimo kokybė yra žymiai prastesnė, palyginti su pacientais be simptomų. Šis pablogėjimas prilygsta vairavimui, kai kraujyje yra 0,05 proc. alkoholio. Kadangi alerginis rinitas sutrikdo pažinimo funkcijas ir blogina vairavimo įgūdžius, jo simptomus būtina gydyti.
Alerginio rinito gydymas, kaip ir daugelio kitų alerginių ligų, yra paremtas histamino poveikio slopinimu. Antihistamininiai vaistai yra pagrindiniai medikamentai, naudojami alerginio rinito gydymui. Jie skirstomi į dvi kartas: pirmos ir antros. Šios kartos vaistai skiriasi chemine struktūra, nepageidaujamomis reakcijomis (ypač centrinėje nervų sistemoje - CNS), farmakokinetika ir farmakodinamika. Šiuo metu rekomenduojama rinktis antros kartos antihistamininius vaistus, kurie selektyviau veikia H1 receptorius ir yra mažiau lipofiliški nei pirmosios kartos vaistai. Antros kartos antihistamininiai vaistai mažiau prasiskverbia į CNS, pasižymi mažesniu anticholinerginiu poveikiu, todėl pacientai patiria mažiau nepageidaujamų reakcijų. Dėl stipraus sedacinio poveikio pirmos kartos antihistamininiai vaistai nėra rekomenduojami.
Naujos kartos antihistamininiai vaistai: bilastinas ir desloratadinas
Bilastinas yra naujas antros kartos H1 receptorių blokatorius, kuris nepasižymi seduojančiu poveikiu. Jis skirtas suaugusiųjų ir vyresnių nei 12 metų vaikų alerginio rinokonjunktyvito (sezoninio ir nuolatinio) bei dilgėlinės simptomams gydyti. Išgerta 20 mg bilastino dozė greitai absorbuojama, didžiausia koncentracija kraujo plazmoje pasiekiama po 1-1,5 valandos. Klinikiniai tyrimai parodė, kad 20 mg bilastino dozė, vartojama kartą per parą, yra tokia pat efektyvi kaip ir kiti antros kartos antihistamininiai vaistai, mažinant alerginio rinokonjunktyvito ir dilgėlinės simptomus. Bilastino vartojimas susijęs su geresne pacientų gyvenimo kokybe ir mažesniu nepageidaujamų reakcijų skaičiumi, susijusių su anticholinerginiu poveikiu.
Bilastinas pasižymi labai stipriu afinitetu H1 receptoriams, bet neveikia kitų receptorių (H2, H3, H4, serotonino, bradikinino, kalcio, leukotrieno D4, muskarino M1, alfa1-ir beta2 adrenoreceptorių). Dėl to bilastinas nesukelia nepageidaujamų reiškinių, susijusių su anticholinerginiu poveikiu, tokių kaip tachikardija, vyzdžių išsiplėtimas, neryškus matymas, burnos, akių, nosies gleivinių sausumas. Tyrimai rodo, kad bilastinas kepenyse minimaliai inhibuoja CYP izofermentus, todėl rizika sąveikauti su kitais vaistais yra labai maža. Jis nėra reikšmingai metabolizuojamas organizme ir išsiskiria nepakitęs su išmatomis ir šlapimu. Bilastinas pasižymi labai mažu gebėjimu prasiskverbti pro kraujo-smegenų barjerą, todėl jo prisijungimas prie galvos smegenų H1 receptorių yra lygus placebui. Tai reiškia, kad bilastinas nesukelia mieguistumo ir neblogina vairavimo kokybės.
Desloratadinas taip pat yra antros kartos antihistamininis vaistas, kuris nesukelia mieguistumo ir padeda kontroliuoti alerginės reakcijos simptomus. Jis vartojamas suaugusiųjų, paauglių ir 1 metų bei vyresnių vaikų alerginio rinito (šienligės, alergijos dulkių erkėms sukeltas nosies gleivinės uždegimas) simptomams lengvinti. Šie simptomai apima čiaudulį, bėgančią ar niežtinčią nosį, niežtintį gomurį, niežtinčias, paraudusias ar ašarojančias akis. Desloratadinas taip pat vartojamas dilgėlinės (alergijos sukeltas odos sutrikimas) simptomams, tokiems kaip niežulys ir dilgėliniai pūlinukai, malšinti. Vaistas užtikrina normalų kasdienį aktyvumą ir miegą.
Desloratadinas, vartojamas rekomenduojamomis dozėmis, neturėtų daryti įtakos gebėjimui vairuoti ar valdyti mechanizmus. Nors daugumai žmonių jis nesukelia mieguistumo, rekomenduojama atlikti individualų atsaką į vaistą, kol bus užsiimama budrumo reikalaujančia veikla.
Klinikiniai tyrimai su desloratadinu neparodė kliniškai reikšmingos sąveikos su eritromicinu ar ketokonazolu. Taip pat, vartojant desloratadino tabletes kartu su alkoholiu, nebuvo pastebėta, kad alkoholis stiprintų psichomotorinį slopinimą.
Nors duomenų apie desloratadino vartojimą nėštumo metu yra nedaug, dėl atsargumo rekomenduojama jo vengti. Žindymo laikotarpiu desloratadino gali būti rasta motinos piene, todėl sprendimas dėl žindymo nutraukimo ar gydymo tęsimo turi būti priimamas atsižvelgiant į naudą kūdikiui ir motinai. Duomenų apie poveikį vaisingumui nėra.
Dažniausias šalutinis desloratadino poveikis vaikams iki 2 metų yra viduriavimas, karščiavimas ir nemiga. Suaugusiems žmonėms dažniau pasitaiko nuovargis, burnos džiūvimas ir galvos skausmas. Labai retais atvejais gali pasireikšti sunkios alerginės reakcijos.
Desloratadino geriamasis tirpalas yra skaidrus, bespalvis, paprastųjų vyšnių skonio. Dozavimas priklauso nuo amžiaus: 1-5 metų vaikams skiriama 2,5 ml kartą per parą, 6-11 metų vaikams - 5 ml kartą per parą, o suaugusiems ir 12 metų bei vyresniems paaugliams - 10 ml kartą per parą.
Alerginiu rinitu dažniausiai serga jauni, darbingo amžiaus žmonės. Jiems svarbu, kad gydymas būtų efektyvus, sukeltų kuo mažiau nepageidaujamų reiškinių ir netrikdytų gyvenimo kokybės. Kadangi pats alerginis rinitas sukelia nuovargį, mieguistumą ir dėmesio sutrikimą, vaistai neturi šių simptomų dar labiau sustiprinti. Dėl to, kad desloratadinas nėra reikšmingai metabolizuojamas organizme, jis sukelia mažai šalutinių reiškinių, minimaliai sąveikauja su kitais vaistais ir alkoholiu.
Vairavimas išgėrus alkoholio ar pavartojus kai kurių vaistų kasmet lemia didelį autoįvykių skaičių. Tarptautinė alkoholio, vaistų ir eismo saugumo taryba skiria vaistus į tris grupes pagal jų galimą poveikį vairavimo kokybei. Daugelis pirmos kartos antihistamininių vaistų priskiriami II arba III kategorijai. Nors kai kurie antros kartos antihistamininiai vaistai irgi gali turėti įtakos pažinimo funkcijoms, desloratadinas ir levocetirizinas neturi neigiamos įtakos vairavimo kokybei.
💊Temperatūrai jautrūs vaistai – ką svarbu žinoti?
Antihistamininiai vaistai gali sukelti CNS slopinantį poveikį, pasireiškiantį mieguistumu, sedacija, galvos svaigimu, koordinacijos sutrikimu, pailgėjusiu reakcijos laiku. Taip pat gali pasireikšti periferinis anticholinerginis efektas, sukeliantis vyzdžių išsiplėtimą, neryškų matymą, burnos, akių sausumą. Dėl šių priežasčių vairuotojai turėtų vengti pirmos kartos antihistamininių vaistų. Kai kurie antros kartos antihistamininiai vaistai (pvz., cetirizinas, loratadinas, ebastinas) gali turėti įtakos vairavimo kokybei, priklausomai nuo dozės, paciento lyties ir laiko tarp vaisto vartojimo ir vairavimo.
Apibendrinant, šiuolaikiniai antros kartos antihistamininiai vaistai, tokie kaip bilastinas ir desloratadinas, yra efektyvūs gydant alergines ligas ir nesukelia reikšmingo mieguistumo ar neigiamo poveikio vairavimo kokybei, todėl yra tinkamas pasirinkimas aktyviems žmonėms.
