Kartais atrodo, kad gyvenimą gali pakeisti tik koks nors nereikšmingas mažmožis. Galima pasitenkinti ir mažais dalykais, nes jie gali būti didingi. Savotiškai liūdna, net tragiška, kai suvoki, jog atpažinti ir įvardyti visų tų mažmožių nepajėgi. Tačiau kita vertus, tai - nepabostanti pramoga. Kai kuriais atvejais visuomet atsimerkiu ir prisiverčiu įdėmiau peržvelgti kambarį. Pamatau jame ką nors, ko ligi tol nebuvau pastebėjęs. Galbūt tai - kaip tik tas mažmožis, kuriam lemta mane sutaurinti.
Kartais, kai neturi ką veikti, užrašai savo malonumui. Pamenu, jau gerą mėnesį šiuose namuose niekas nesilankė. Keista. Galbūt tai - kaip tik tas mažmožis, kuriam lemta mane sutaurinti. Išgirsti balsą? Tikėtina, taip. Griežtą ir įsakmų. Bet geriausia būtų, jei prisiskambinčiau pats sau. Tai - veiksmingiausia. Neabejoju - sužinočiau labai daug naujo. Ypač iš sielos. Dažnai balsai išsako ir be žodžių, tad nieko nauja iš jų neišgirstum.
Neabejoju, kad šneku pasibaisėtinas nesąmones. Ilgo gulėjimo pasekmės. Juk pradėsite paistyti dar baisesnes nesąmones negu aš.
A, štai dar vienas dalykas, kurio nebuvau pastebėjęs. Televizoriaus ekrano dulkėse pirštu išbrėžta raidė Z. Kodėl ne A, G arba Ž? Z, po velnių... išbrėžta... Vadinasi, tuo metu Z raidė man kažką reiškė? Tinkama ekrano dulkėms papuošti. Tuo geriau, neteks be reikalo erzintis.
Šiaip ar taip, minutė veiklos. Teigiamų emocijų. Kartais net suteikia naudingos informacijos. Sužinojau, kad yra lygiai dvylikta. Lyg ir neblogai. Jau iškentėtas, artinasi dienos siaubai. O jų netrūksta. Jaučiu, kad jėgų pakaks kitkam. Parduotuvėse aš klaikiai susentimentalėju, mane tai trikdo. Grindys, duonkepės krosnis, kuriose pamažu gelsvėja bandelės... Artumo. Jaučiuosi nevisavertis, beveik ne žmogus. Man bus atlyginta, nors tuo ir netikiu. Manimi pasinaudojo be saiko tramdomos ašaros. Ar turėčiau slėpti nuo prašalaičių? Šiaip jau, gėdijuosi.
Ten, kur buvo išstatyti vaikiški žaislai, akys man visuomet kėlė nerimą. Bet nuotaika buvo visai subjurusi. Nevykėliai neturi teisės egzistuoti. Jiems turėtų būti pasiūlyta antgamtinių alternatyvų. Prisisunkusiam vėjui. Taip būtų net geriau. Kompensuotų tai, ko trūko gyvenime. Lengviau kūnui, mažiau graužaties sielai.
Pamažu pradeda kutenti maisto kvapai. Viešpatie, kaip jų nekenčiu! Šleikštulys suvirpina kūną, kai pabandau įsivaizduoti stemple slystantį kąsnį. Neįsivaizduoju, kaip išvis įmanoma valgyti. Juk šlykštu. Burnoje neturėjau ir nepanašu, kad artimiausiu metu mane imtų kamuoti alkis. Galėčiau drąsiai pasiskelbti, jog badauju politiniais tikslais. Turėčiau daug palaikančiųjų, manimi domėtųsi žiniasklaida.
Gal tai padėtų man tapti kitu žmogumi? Pamąstyti verta. Antraip gali sudūlėti ir pašvinkti. Nekoks scenarijus. Tikriausiai nekoks. Neatsispirčiau pagundai prisivalgyti. Kad manimi patikėjo. Tėra naivių avigalvių ir idiotų kaimenė. Nesirengiu dėl to jos smerkti. Tiesiog mane siaubingai erzina maisto kvapai.
Galėtų bent paįvairinti savo mitybos racioną, tuomet gal nebūtų taip nyku. Blynai, kopūstienė, žuvis, cepelinai su spirgučiais, karbonadas... Kvepia tyras, maisto tvaiko neužterštas oras. Pernai, gal užpernai. Neprisimenu, nesvarbu.
Mityba ne mažiau gyvuliška už viešą seksą. Kai gerai pagalvoji. Aš mieliau žiūrėčiau seksą. Šiuo metu seksui, kaip ir daugybei kitų dalykų, esu abejingas. Galiačiau egzistuoti.
Paimti į rankas kokį nors pirmą pasitaikiusį daiktą ir jį panešioti. Prie lango, pavartyti prieš veidrodį, jo kraštuku paskrebenti sofos gobeleną.
Jau seniai esu pražuvęs. Nesugebėčiau pasakyti, kas aš esu. Turiu galvoje savo užsiėmimą. Klausimas senokai nebekyla, todėl ir kitų paklaustas visuomet sutrinku. Ar išties mano, kad aš, pražuvėlis, dar galiu kuo nors užsiimti? Dėl jų naivumo. Pasistengtų į kitą žmogų žiūrėti bent kiek atidžiau. Pritukę jų vyzdžiai sugautų bent neryškų realybės atspindį.
Reikia, kad suvoktum, jog aš - niekas! Net pati lemtis teikiasi pagarbiai aplenkti. Kitokį gyvenimą, tačiau svarbiausia - žinoti, jog niekas nepasikeis. Visada slinks pro šalį - pilkas, niūrus, atstumiantis.
Jei atsigulčiau į lovą, vis storesnis dulkių luobas gaubs manąjį televizorių. Nepajėgsiu juo atsikratyti. Televizorių išmetus susitaikyčiau su kambaryje atsiradusia tuštuma. Televizorius pradės veikti. Nedelsdamas išmesčiau.
Galėčiau kada panorėjęs serialų aistromis kamuoti smegenis? Ne, tikrai ne. Stoviu priešais jį, - kad jame yra dalis manęs. Ką turiu savyje, man suteikė televizorius. Mikroschemose, laidų ankštybėje. Ir negaliu rinktis, kuriuo keliu man pasukti. Nukreipiamas ten, kur reikia. Užtat patogu!
Man šiek tiek laisvės - vis tiek taip nebus. Laisvėje daryti. Žygiuoti mane pripratino neišvengiamybė. Gyvenime, kurį panorėjęs galėčiau imti keisti, esu tik pasyvus stebėtojas. Keistis yra, noro - ne. Matyt, taip geriausiai ir man, ir sistemai.
Pritardamas, tyliai trekštelėjo televizoriaus korpusas. Vazoną, vieną dieną gali neatlaikyti. Perkelsiu vazoną į kitą vietą.
Apskritai mano santykiai su buitine technika visada buvo intymūs. Kažkoks dvasinis ryšys. Su ja taip pat susijęs ir mano pirmasis prisiminimas. Giliai naktį keliuosi iš lovos ir einu prie radijo imtuvo. Kaipmat pabus tėvai ir mane nubaus. Bet aš visai neketinu jo jungti! Svirtelę ir lėtai ją suku. Iš pradžių - pirmyn, ligi pat galo, po to - atgal. Kartų.
Dabar kalbu kaip tik apie ją. Spintelės virtuvėje. Nugarėlę ir žiūrėdavau į ratukus, spyruokles, mįslingai judančias svirteles. Įtariu, kad tuomet net negalvodavau - pats tapdavau mechanizmo dalimi. Kad bent kiek stebiuosi savo tuometiniu elgesiu.
Tik tak, tik tak, tik tak... Gražu ir harmoninga, nors įtariu, kad tiksėjimas netrukus pradėtų mane erzinti. Žinote, esu jautrus garsams. Gerai, kad neturiu laikrodžio.
Supainioti mėnesio ir savaitės dienas, ir tai mane paprastai gerai nuteikia. Svarbu, ar šiandien antradienis, ar ketvirtadienis? Lapkričio dvidešimt septintoji? Jokio, brangieji.
Pernai, gal užpernai. Neprisimenu, nesvarbu. Kepsniai, reikiamą skonį įgyja viralas puoduose. Išnyktų! Mityba ne mažiau gyvuliška už viešą seksą. Valgančius žmones leidžiama rodyti televizoriaus ekrane, o sekso scenų - ne. Kai gerai pagalvoji. Aš mieliau žiūrėčiau seksą. Šiuo metu seksui, kaip ir daugybei kitų dalykų, esu abejingas.
Kai gerai pagalvoji. Aš mieliau žiūrėčiau seksą. Šiuo metu seksui, kaip ir daugybei kitų dalykų, esu abejingas. Galėčiau egzistuoti.
Paimti į rankas kokį nors pirmą pasitaikiusį daiktą ir jį panešioti. Prie lango, pavartyti prieš veidrodį, jo kraštuku paskrebenti sofos gobeleną.
Jau seniai esu pražuvęs. Nesugebėčiau pasakyti, kas aš esu. Turiu galvoje savo užsiėmimą. Klausimas senokai nebekyla, todėl ir kitų paklaustas visuomet sutrinku. Ar išties mano, kad aš, pražuvėlis, dar galiu kuo nors užsiimti? Dėl jų naivumo. Pasistengtų į kitą žmogų žiūrėti bent kiek atidžiau. Pritukę jų vyzdžiai sugautų bent neryškų realybės atspindį.
Reikia, kad suvoktum, jog aš - niekas! Net pati lemtis teikiasi pagarbiai aplenkti. Kitokį gyvenimą, tačiau svarbiausia - žinoti, jog niekas nepasikeis. Visada slinks pro šalį - pilkas, niūrus, atstumiantis.
Jei atsigulčiau į lovą, vis storesnis dulkių luobas gaubs manąjį televizorių. Nepajėgsiu juo atsikratyti. Televizorių išmetus susitaikyčiau su kambaryje atsiradusia tuštuma. Televizorius pradės veikti. Nedelsdamas išmesčiau.
Galėčiau kada panorėjęs serialų aistromis kamuoti smegenis? Ne, tikrai ne. Stoviu priešais jį, - kad jame yra dalis manęs. Ką turiu savyje, man suteikė televizorius. Mikroschemose, laidų ankštybėje. Ir negaliu rinktis, kuriuo keliu man pasukti. Nukreipiamas ten, kur reikia. Užtat patogu!
Man šiek tiek laisvės - vis tiek taip nebus. Laisvėje daryti. Žygiuoti mane pripratino neišvengiamybė. Gyvenime, kurį panorėjęs galėčiau imti keisti, esu tik pasyvus stebėtojas. Keistis yra, noro - ne. Matyt, taip geriausiai ir man, ir sistemai.
Pritardamas, tyliai trekštelėjo televizoriaus korpusas. Vazoną, vieną dieną gali neatlaikyti. Perkelsiu vazoną į kitą vietą.
Apskritai mano santykiai su buitine technika visada buvo intymūs. Kažkoks dvasinis ryšys. Su ja taip pat susijęs ir mano pirmasis prisiminimas. Giliai naktį keliuosi iš lovos ir einu prie radijo imtuvo. Kaipmat pabus tėvai ir mane nubaus. Bet aš visai neketinu jo jungti! Svirtelę ir lėtai ją suku. Iš pradžių - pirmyn, ligi pat galo, po to - atgal. Kartų.
Dabar kalbu kaip tik apie ją. Spintelės virtuvėje. Nugarėlę ir žiūrėdavau į ratukus, spyruokles, mįslingai judančias svirteles. Įtariu, kad tuomet net negalvodavau - pats tapdavau mechanizmo dalimi. Kad bent kiek stebiuosi savo tuometiniu elgesiu.
Tik tak, tik tak, tik tak... Gražu ir harmoninga, nors įtariu, kad tiksėjimas netrukus pradėtų mane erzinti. Žinote, esu jautrus garsams. Gerai, kad neturiu laikrodžio.
Supainioti mėnesio ir savaitės dienas, ir tai mane paprastai gerai nuteikia. Svarbu, ar šiandien antradienis, ar ketvirtadienis? Lapkričio dvidešimt septintoji? Jokio, brangieji.
Šalis. Tai sena mano yda. Kai kam ši mano savybė patinka. Esu jiems dėkingas už supratimą. Prašau atleisti, esu toks, koks esu. Geriau grįžkime prie buitinės technikos. Nepaminėti laidynės, kurią jaunystėje dažnai tekdavo taisyti. Juodų dūmų tumulas, dvokiantis plastiku ir besilydančia geležim. Išmušė mano valanda.
Tai buvo tikrai įspūdinga išvyka! Koridoriuje pamačiau vaikišką kamuolį! Paspirti. Atitraukti ją kiek įmanoma toliau nuo kamuolio ir tada - vožti. Kamuolių gumą - kaustė mano kūną, glebino raumenis. Prieškambaryje ir nežinojau, ko imtis. Organizmas kažką sako, bet nesupratau ką... Labai keista...
Kai atsikelsiu, reikės šitą dalyką patikrinti. Įtikinti, jog andainykštis nuotykis nebuvo sapnas. Džiaugsmo. Greičiau priešingai, nors ir nesu tuo tikras. Tada, nieko ypatinga nevyksta dabar. Beveik neabejoju, kad dabar nebandyčiau jo paspirti. Tebuvo sapnas. Sudrumsčiau ant jo paviršiaus nugulusias dulkes, perbėgčiau akimis raštus. Seilę, pajausčiau gerklėje kažką apvalaus ir kieto. Į mano stemplę buvo įsimetusi opa. Galiausiai palikčiau kamuolį gulėti kur radęs.
Tai tas mažmožis, kuriam lemta sudrebinti ir perkurti mano būtį. Esu per didelis skeptikas, kad pajėgčiau daryti išvadas iš atsitiktinumų. Kamuolį greitai užmirščiau, bent kelioms dienoms. Dar sykį jį atrasti.
Srutovežis. Matyt, spėruoliai santechnikai jau nusiurbė tirščius. Pievelėje kerta sumuštinius. Juk pietų metas. O kas čia dabar? Svilėsiais. Tai nuostabu! Jaučiuosi esąs išganytas. Atgrasų mitalo dvoką, ir aš galėsiu lengviau atsikvėpti.
Tai - mano svajonė esanti pro storą stiklą įžvelgti šmėžuojantį jos pavidalą. Pajėgiau nuosekliai dėstyti mintį. Tiesmukai neišpažinęs jai savo geismų, ir, žinoma, padariau didžiulę klaidą. Ji nebuvo nuostabi, nebuvo net pakenčiama. Nežinau, kodėl ją prisiminiau. Pasaulyje esama vertesnių prisiminti dalykų.
Šeimą, nespėjau pasiimti. Ši netektis padės man kokybiškai graužtis. Kūnas akimirksniu susiraitė gemalo poza. Prabilti, nemanau, kad būčiau įstengęs pajudinti lūpas. Būna prieš mirtį.
Tėvynės. Stipriai suveržta aukso žiedais ir priesaikomis. Verkiau. Dėklėlis... Pripratinta antikvarinė uošvių lėkštė, sūnui kitados pirktas barškutis. Atmenu, ilgai laužiau galvą, kas paskatino žmoną man grąžinti barškutį. Kaip jai, tai - per daug toli siekiančios įžvalgos.
Tai privers mane kentėti ir graužtis. Neužteko patikėti, kad man iš tikrųjų patinka neigi...
Vaikystės svajonės ir romantiški vakarai dažnai susipina su automobiliais, kurie tampa ne tik transporto priemonėmis, bet ir simboliais. Vienas tokių - BMW. Nuo pat vaikystės svajojau apie šį automobilį, kuris atrodė kaip svajonių išsipildymas, simbolizuojantis laisvę, greitį ir tam tikrą statusą.
Vakaro romantika, lydima variklio gausmo ir pravažiuojančių šviesų, gali tapti nepamirštama patirtimi. Šie momentai, kai pasaulis atrodo sustojęs, o tu jauti tik vėją plaukuose ir variklio vibraciją, suteikia ypatingą jausmą.
Kartais atrodo, kad gyvenimą gali pakeisti tik koks nors nereikšmingas mažmožis. Galima pasitenkinti ir mažais dalykais, nes jie gali būti didingi. Savotiškai liūdna, net tragiška, kai suvoki, jog atpažinti ir įvardyti visų tų mažmožių nepajėgi. Tačiau kita vertus, tai - nepabostanti pramoga. Kai kuriais atvejais visuomet atsimerkiu ir prisiverčiu įdėmiau peržvelgti kambarį. Pamatau jame ką nors, ko ligi tol nebuvau pastebėjęs. Galbūt tai - kaip tik tas mažmožis, kuriam lemta mane sutaurinti.
Pamenu, jau gerą mėnesį šiuose namuose niekas nesilankė. Keista. Galbūt tai - kaip tik tas mažmožis, kuriam lemta mane sutaurinti. Išgirsti balsą? Tikėtina, taip. Griežtą ir įsakmų. Bet geriausia būtų, jei prisiskambinčiau pats sau. Tai - veiksmingiausia. Neabejoju - sužinočiau labai daug naujo. Ypač iš sielos. Dažnai balsai išsako ir be žodžių, tad nieko nauja iš jų neišgirstum.
Neabejoju, kad šneku pasibaisėtinas nesąmones. Ilgo gulėjimo pasekmės. Juk pradėsite paistyti dar baisesnes nesąmones negu aš.
A, štai dar vienas dalykas, kurio nebuvau pastebėjęs. Televizoriaus ekrano dulkėse pirštu išbrėžta raidė Z. Kodėl ne A, G arba Ž? Z, po velnių... išbrėžta... Vadinasi, tuo metu Z raidė man kažką reiškė? Tinkama ekrano dulkėms papuošti. Tuo geriau, neteks be reikalo erzintis.
Šiaip ar taip, minutė veiklos. Teigiamų emocijų. Kartais net suteikia naudingos informacijos. Sužinojau, kad yra lygiai dvylikta. Lyg ir neblogai. Jau iškentėtas, artinasi dienos siaubai. O jų netrūksta. Jaučiu, kad jėgų pakaks kitkam. Parduotuvėse aš klaikiai susentimentalėju, mane tai trikdo. Grindys, duonkepės krosnis, kuriose pamažu gelsvėja bandelės... Artumo. Jaučiuosi nevisavertis, beveik ne žmogus. Man bus atlyginta, nors tuo ir netikiu. Manimi pasinaudojo be saiko tramdomos ašaros. Ar turėčiau slėpti nuo prašalaičių? Šiaip jau, gėdijuosi.
Ten, kur buvo išstatyti vaikiški žaislai, akys man visuomet kėlė nerimą. Bet nuotaika buvo visai subjurusi. Nevykėliai neturi teisės egzistuoti. Jiems turėtų būti pasiūlyta antgamtinių alternatyvų. Prisisunkusiam vėjui. Taip būtų net geriau. Kompensuotų tai, ko trūko gyvenime. Lengviau kūnui, mažiau graužaties sielai.
Pamažu pradeda kutenti maisto kvapai. Viešpatie, kaip jų nekenčiu! Šleikštulys suvirpina kūną, kai pabandau įsivaizduoti stemple slystantį kąsnį. Neįsivaizduoju, kaip išvis įmanoma valgyti. Juk šlykštu. Burnoje neturėjau ir nepanašu, kad artimiausiu metu mane imtų kamuoti alkis. Galėčiau drąsiai pasiskelbti, jog badauju politiniais tikslais. Turėčiau daug palaikančiųjų, manimi domėtųsi žiniasklaida.
Gal tai padėtų man tapti kitu žmogumi? Pamąstyti verta. Antraip gali sudūlėti ir pašvinkti. Nekoks scenarijus. Tikriausiai nekoks. Neatsispirčiau pagundai prisivalgyti. Kad manimi patikėjo. Tėra naivių avigalvių ir idiotų kaimenė. Nesirengiu dėl to jos smerkti. Tiesiog mane siaubingai erzina maisto kvapai.
Galėtų bent paįvairinti savo mitybos racioną, tuomet gal nebūtų taip nyku. Blynai, kopūstienė, žuvis, cepelinai su spirgučiais, karbonadas... Kvepia tyras, maisto tvaiko neužterštas oras. Pernai, gal užpernai. Neprisimenu, nesvarbu.
Mityba ne mažiau gyvuliška už viešą seksą. Kai gerai pagalvoji. Aš mieliau žiūrėčiau seksą. Šiuo metu seksui, kaip ir daugybei kitų dalykų, esu abejingas. Galėčiau egzistuoti.
Paimti į rankas kokį nors pirmą pasitaikiusį daiktą ir jį panešioti. Prie lango, pavartyti prieš veidrodį, jo kraštuku paskrebenti sofos gobeleną.
Jau seniai esu pražuvęs. Nesugebėčiau pasakyti, kas aš esu. Turiu galvoje savo užsiėmimą. Klausimas senokai nebekyla, todėl ir kitų paklaustas visuomet sutrinku. Ar išties mano, kad aš, pražuvėlis, dar galiu kuo nors užsiimti? Dėl jų naivumo. Pasistengtų į kitą žmogų žiūrėti bent kiek atidžiau. Pritukę jų vyzdžiai sugautų bent neryškų realybės atspindį.
Reikia, kad suvoktum, jog aš - niekas! Net pati lemtis teikiasi pagarbiai aplenkti. Kitokį gyvenimą, tačiau svarbiausia - žinoti, jog niekas nepasikeis. Visada slinks pro šalį - pilkas, niūrus, atstumiantis.
Jei atsigulčiau į lovą, vis storesnis dulkių luobas gaubs manąjį televizorių. Nepajėgsiu juo atsikratyti. Televizorių išmetus susitaikyčiau su kambaryje atsiradusia tuštuma. Televizorius pradės veikti. Nedelsdamas išmesčiau.
Galėčiau kada panorėjęs serialų aistromis kamuoti smegenis? Ne, tikrai ne. Stoviu priešais jį, - kad jame yra dalis manęs. Ką turiu savyje, man suteikė televizorius. Mikroschemose, laidų ankštybėje. Ir negaliu rinktis, kuriuo keliu man pasukti. Nukreipiamas ten, kur reikia. Užtat patogu!
Man šiek tiek laisvės - vis tiek taip nebus. Laisvėje daryti. Žygiuoti mane pripratino neišvengiamybė. Gyvenime, kurį panorėjęs galėčiau imti keisti, esu tik pasyvus stebėtojas. Keistis yra, noro - ne. Matyt, taip geriausiai ir man, ir sistemai.
Pritardamas, tyliai trekštelėjo televizoriaus korpusas. Vazoną, vieną dieną gali neatlaikyti. Perkelsiu vazoną į kitą vietą.
Apskritai mano santykiai su buitine technika visada buvo intymūs. Kažkoks dvasinis ryšys. Su ja taip pat susijęs ir mano pirmasis prisiminimas. Giliai naktį keliuosi iš lovos ir einu prie radijo imtuvo. Kaipmat pabus tėvai ir mane nubaus. Bet aš visai neketinu jo jungti! Svirtelę ir lėtai ją suku. Iš pradžių - pirmyn, ligi pat galo, po to - atgal. Kartų.
Dabar kalbu kaip tik apie ją. Spintelės virtuvėje. Nugarėlę ir žiūrėdavau į ratukus, spyruokles, mįslingai judančias svirteles. Įtariu, kad tuomet net negalvodavau - pats tapdavau mechanizmo dalimi. Kad bent kiek stebiuosi savo tuometiniu elgesiu.
Tik tak, tik tak, tik tak... Gražu ir harmoninga, nors įtariu, kad tiksėjimas netrukus pradėtų mane erzinti. Žinote, esu jautrus garsams. Gerai, kad neturiu laikrodžio.
Supainioti mėnesio ir savaitės dienas, ir tai mane paprastai gerai nuteikia. Svarbu, ar šiandien antradienis, ar ketvirtadienis? Lapkričio dvidešimt septintoji? Jokio, brangieji.
Šalis. Tai sena mano yda. Kai kam ši mano savybė patinka. Esu jiems dėkingas už supratimą. Prašau atleisti, esu toks, koks esu. Geriau grįžkime prie buitinės technikos. Nepaminėti laidynės, kurią jaunystėje dažnai tekdavo taisyti. Juodų dūmų tumulas, dvokiantis plastiku ir besilydančia geležim. Išmušė mano valanda.
Tai buvo tikrai įspūdinga išvyka! Koridoriuje pamačiau vaikišką kamuolį! Paspirti. Atitraukti ją kiek įmanoma toliau nuo kamuolio ir tada - vožti. Kamuolių gumą - kaustė mano kūną, glebino raumenis. Prieškambaryje ir nežinojau, ko imtis. Organizmas kažką sako, bet nesupratau ką... Labai keista...
Kai atsikelsiu, reikės šitą dalyką patikrinti. Įtikinti, jog andainykštis nuotykis nebuvo sapnas. Džiaugsmo. Greičiau priešingai, nors ir nesu tuo tikras. Tada, nieko ypatinga nevyksta dabar. Beveik neabejoju, kad dabar nebandyčiau jo paspirti. Tebuvo sapnas. Sudrumsčiau ant jo paviršiaus nugulusias dulkes, perbėgčiau akimis raštus. Seilę, pajausčiau gerklėje kažką apvalaus ir kieto. Į mano stemplę buvo įsimetusi opa. Galiausiai palikčiau kamuolį gulėti kur radęs.
Tai tas mažmožis, kuriam lemta sudrebinti ir perkurti mano būtį. Esu per didelis skeptikas, kad pajėgčiau daryti išvadas iš atsitiktinumų. Kamuolį greitai užmirščiau, bent kelioms dienoms. Dar sykį jį atrasti.
Srutovežis. Matyt, spėruoliai santechnikai jau nusiurbė tirščius. Pievelėje kerta sumuštinius. Juk pietų metas. O kas čia dabar? Svilėsiais. Tai nuostabu! Jaučiuosi esąs išganytas. Atgrasų mitalo dvoką, ir aš galėsiu lengviau atsikvėpti.
Tai - mano svajonė esanti pro storą stiklą įžvelgti šmėžuojantį jos pavidalą. Pajėgiau nuosekliai dėstyti mintį. Tiesmukai neišpažinęs jai savo geismų, ir, žinoma, padariau didžiulę klaidą. Ji nebuvo nuostabi, nebuvo net pakenčiama. Nežinau, kodėl ją prisiminiau. Pasaulyje esama vertesnių prisiminti dalykų.
Šeimą, nespėjau pasiimti. Ši netektis padės man kokybiškai graužtis. Kūnas akimirksniu susiraitė gemalo poza. Prabilti, nemanau, kad būčiau įstengęs pajudinti lūpas. Būna prieš mirtį.
Tėvynės. Stipriai suveržta aukso žiedais ir priesaikomis. Verkiau. Dėklėlis... Pripratinta antikvarinė uošvių lėkštė, sūnui kitados pirktas barškutis. Atmenu, ilgai laužiau galvą, kas paskatino žmoną man grąžinti barškutį. Kaip jai, tai - per daug toli siekiančios įžvalgos.
Tai privers mane kentėti ir graužtis. Neužteko patikėti, kad man iš tikrųjų patinka neigi...
Vakaro romantika, lydima variklio gausmo ir pravažiuojančių šviesų, gali tapti nepamirštama patirtimi. Šie momentai, kai pasaulis atrodo sustojęs, o tu jauti tik vėją plaukuose ir variklio vibraciją, suteikia ypatingą jausmą.
Vaikystės svajonės, tokios kaip turėti BMW, dažnai tampa ilgalaikiu siekiu, kuris subręsta kartu su žmogumi. Šie automobiliai, savo dizainu ir galimybėmis, simbolizuoja tam tikrą gyvenimo etapą, kai svajonės pradeda virsti realybe.
Kai kurie prisiminimai iš vaikystės yra tarsi brangūs perlai, saugomi giliai širdyje. Vienas tokių - svajonė apie BMW. Šis automobilis, su savo galinga išvaizda ir dinamiškumu, tapo neatsiejama dalimi daugelio svajonių apie ateitį.
Vakaro romantika, kai šalia yra mylimas žmogus ir automobilis, kuris leidžia pajusti laisvę, gali būti nepakartojama. Tai laikas, kai mintys tampa ramesnės, o jausmai - ryškesni.
Kaip paukščiai parskrenda į namus, taip ir buvę mokiniai, vedini nostalgijos bei džiugių jaunystės prisiminimų, su jauduliu širdyse sugrįžta aplankyti mokyklos. Gudžiūnų vidurinės mokyklos 23-ioji abiturientų laida į savo klasę dar kartą žengė po pusės amžiaus. Šiandien mokykla neatpažįstamai pasikeitusi - anuomet vaikų klegesyje skendusi ir ne vieną šviesuolį užauginusi ugdymo įstaiga jau dešimtmetį reorganizuota, prijungta prie Akademijos gimnazijos ir žinių šviesą dovanoja tik patiems mažiausiems. Nors besikeičiantys laikai kartais atneša liūdnų pokyčių, tačiau mūsų atmintyje sergimi brangūs praeities momentai išlieka nepavaldūs nei permainoms, nei metų tėkmei.
Gudžiūnų vidurinės mokyklos 23-iosios laidos abiturientai ugdymo įstaigos suolui „sudie“ tarė 1973-iaisiais. Iš dvidešimties bendraklasių vieno jau nebėra. „Mūsų laida susitinka kas penkerius metus. Susitikimą bendraklasiai pradėjo Kėdainių ligoninės Slaugos skyriuje aplankydami jau 92-ejų metų sulaukusią savo auklėtoją Birutę Martinkutę, kurią pradžiugino ne tik savo vizitu, bet ir puokšte gėlių. Vėliau būrelis buvusių moksleivių nuvyko į savo mokyklą - pasižvalgyti pro ugdymo įstaigos langus bei atgaivinti prisiminimų. Kaimo kapinėse jie uždegė žvakeles ant čia palaidotų savo mokytojų bei tėvų kapų. Vėliau klasės bičiuliai išvyko į Kėdainius, kur jų laukė ekskursija su gide po senamiestį ir šventinė vakarienė restorane.
„Man mokykloje buvo gera, tad susitikti su bendraklasiais visada malonu, - sako V. Proscevičienė. - Žinoma, skaudu širdyje, kad mokykla jau nebe tokia kaip anuomet, kai buvo daug vaikų, mokytojų, kaimelis buvo gyvas. Dabar mūsų klasė teliko tuščia, be suolų, nenaudojama patalpa. Pašnekovės tėviškė - Vikaičiai, tad iki mokyklos V. Proscevičienei tekdavo įveikti apie penketą kilometrų. Gudžiūnų vidurinės mokyklos abiturientė pasakoja šaltuoju metų laiku gyvendavusi moksleivių bendrabutyje. „Visi buvome skirtingi, bet turėjome išmokti sugyventi, rasti bendrą kalbą. Tai buvo labai smagūs laikai, - prisimena ji. - Mokykloje man labiausiai patiko chemija ir biologija. Studijavau pedagoginiame institute, bet taip susiklostė, kad mokslų nebaigiau. Susitikusi bendraklasius matau, jog kokie buvome, tokie ir likome. Žinoma, gyvenimiška patirtis mus keitė, bet ryškiausi charakterio bruožai niekur nedingo: vienas - labiau bendraujantis, kitas - uždaresnis, trečias - labiau atjaučiantis. Įdomu, kad vienas bendraklasis dar mokyklos metais itin mėgo važinėti dviračiu. Net iki Panevėžio važiuodavo. Jis ir dabar dviračio nepaleidžia.
Gudžiūnų vidurinės mokyklos 23-iosios laidos abiturientai ugdymo įstaigos suolui „sudie“ tarė 1973-iaisiais. Iš dvidešimties bendraklasių vieno jau nebėra. Į 50-mečio susitikimą atvyko devyni iš 19-kos.Aut. Vitalija Šimkūnienė, baigusi Gudžiūnų vidurinę mokyklą, įstojo studijuoti į Šiaulių pedagoginį institutą ir čia įgijo pradinių klasių mokytojos specialybę. V. Šimkūnienė mane užbūrė savo charizma ir žavinga vidine energija. „Dalyvauju visuose bendraklasių susitikimuose, - taria pašnekovė. - Šįkart buvo ypač smalsu pasimatyti, nes tai pirmas susitikimas, kai esame sulaukę pensinio amžiaus. Norėjosi pakalbėti, kaip mūsų gyvenimai pasikeitė, ką veikiame, kuo domimės, kokios mūsų pažiūros į dabar pasaulyje vykstančius dalykus. Taip pat labai norėjau sudainuoti bent vieną mokyklinę dainą, - emocingai kalba V. Šimkūnienė, kuriai daugelis galėtų pavydėti gyvybingo būdo ir veiklumos. - Išėjusi į pensiją, prie televizoriaus nesėdžiu. Trečiojo amžiaus universitete lankau Meninės saviraiškos fakultetą. Įvairiuose renginiuose daug deklamuoju. Gyvenu aktyvų kultūrinį gyvenimą. Veikli buvau ir mokykloje: dainavau, lankiau dramos būrelį, dalyvaudavau skaitovų konkursuose. Mūsų klasė buvo itin kūrybinga, surengėme daug šaunių pasirodymų.
„Sunku patikėti, kad jau prabėgo 50 metų, kai baigėme mokyklą. Su keliais bendraklasiais ryšį palaikome nuolat. Susitikus gražu matyti, kad net ir bėgant metams vidumi likome tokie patys, - V. Proscevičiai pritaria pašnekovas. - Štai Algimantas Velutis anuomet mėgo klausytis užsienietiškos muzikos: „Led Zeppelin“, „The Rolling Stones“, taip ir dabar. E. Venskevičius mokyklos metams saugo daugybę sentimentų. Mes, kaimo vaikai, buvome neatskiriami nuo gamtos. O šiuolaikiniai moksleiviai visai kitos mąstysenos: eina su ausinėmis ir nė negirdi vieversių čiulbesio. Mes daug sportavom: žaidėm futbolą, krepšinį. Dabar nebėra romantikos, paprastumo, natūralumo. „Sunku patikėti, kad jau prabėgo 50 metų, kai baigėme mokyklą. Neįtikėtai daug! Šis, paskutinis, susitikimas man buvo geriausias iš visų.
E. Algimantas Velutis, tikras gudžiūniškis, baigęs savo miestelio vidurinę mokyklą ir studijas Kauno politechnikos institute, įsikūrė Kėdainiuose. „Gaila Gudžiūnų. Čia buvo daug klegesio, daug vaikų: penktų-aštuntų klasių net po dvi. Tada buvo tikras šios mokyklos klestėjimo laikas, - džiugiai pasakoja A. Velutis. - Vienas smagiausių mokyklos laikų prisiminimų - radijo taškas. Žinoma, jis, matyt, buvo skirtas civilinei saugai, bet mes jį naudodavome muzikai. „Gudžiūnų vidurinė mokykla buvo didi ir išleido nemažai šviesių žmonių. Savo mokykla didžiuojuosi.“
K. Stropi Gudžiūnų vidurinės mokyklos abiturientė Vitalija Miliuvienė mokslo šaknis toliau krimto Kauno medicinos institute. Anuomet čia įstoti pavykdavo tik patiems geriausiems. „Kol turiu sveikatos ir energijos, norisi dirbti. Gydytojos kelią laikau tikru savo pašaukimu, - taria pašnekovė ir atskleidžia už profesinį gyvenimo pasirinkimą turinti dėkoti auklėtojai. - Tapti gydytoja svajojau dar vaikystėje. Mano mama vis sirguliavo, tad aš kartodavau, jog tapsiu gydytoja ir išgydysiu savo mamą. Bet tai tebuvo vaiko kalbos, - šypsiu savo žodius palydi moteris. - Rimčiau apie medikės kelią susimąsčiau būdama devintokė, kai auklėtoja pasakė mane įsivaizduojanti būtent gydytoja. Tai kaimo vaikui labai daug reiškė. Žinoma, vėliau dar ir kitos gyvenimo aplinkybės galutinai nulėmė profesijos pasirinkimą. Esu labai patenkinta tapusi gydytoja. V. Miliuvienė pasidalina, kaip prieš pusę šimtmečio atrodė moksleivių kasdienybė kaimo mokykloje: „Kadangi kaime trūko pramogų, tai mes susigalvodavome daug užklasinės veiklos ir laiką leidome išties kūrybingai. Į visus bendraklasių susitikimus visada važiuoju noriai. Man įdomu, kaip laikas pakeitė nuo mokyklos dienų pažįstamus žmones, kuo jie užsiima.
Paskutinį mano pašnekovą, Kęstutį Urbą, klasės draugai apibūdina ypatingai. „Talentingas. Labai gerai mokėsi. Visada buvo lyderis. Jei ne jis, nė vieno klasės susitikimo greičiausiai nė nebūtų įvykę“, - sutaria visi ir nė kiek neperdeda. Mažulyčiame Alksnėnų kaime užaugusio Kęstučio pavardė įrašyta į Visuotinę lietuvių enciklopediją. K. Urba - lietuvių literatūrologas, vertėjas, savo kūrybą neatsitiktinai pasirašantis Alksnėno slapyvardžiu. Baigęs Vilniaus universitetą (lietuvių kalbą ir literatūrą) jame dėstė iki 2019 m., 1989-97 m. ėjo Filologijos fakulteto dekano pareigas. Mokslo veiklos sritys - vaikų ir paauglių literatūros tyrimai. Gudžiūnų vidurinės mokyklos 23-ioji abiturientų laida į savo klasę dar kartą žengė po pusės amžiaus.Aut. „Organizuoju ne tik klasės, bet ir kurso susitikimus, - atskleidžia K. Urba. - Man įdomu, kaip klostosi žmonių gyvenimai. Taip pat manau, kad mokykloje, universitete susiformavęs bendramokslių ryšys yra svarbus, todėl jį reikia išsaugoti. Visi mes vaidiname tam tikrą vaidmenį vienas kito gyvenime, keičiame, formuojame vienas kitą. „Štai mūsų klasėje buvo 20 mokinių, iš kurių net 16 įstojo į aukštąsias mokyklas. „Kai stojau į lituanistiką, buvo labai didelis konkursas - penki į vieną vietą. Įdomu tai, kad mano kurse iš 50-ties studentų kokie 45-ki buvo kaimo vaikai - tokie kaip aš. Gal būtent dėl šios vienodos emocinės patirties mums iki dabar taip gera bendrauti, - svarsto pašnekovas. - Tais laikais, prieš 50 metų, vyko didysis kaimo judėjimas į miestą. Tad ryškios atskirties dėl to, kad baigiau kaimo mokyklą, nepatyriau. „Mano mama buvo baigusi tik tris klases, rašydavo su klaidomis. Jai buvo aštuoneri, kai prasidėjo karas. Taigi, kaip sakau, esu mužikiškos kilmės. Gudžiūnų vidurinė mokykla buvo didi ir išleido nemažai šviesių žmonių.
Vakaro romantika, BMW ir vaikystės svajos - tai elementai, kurie dažnai susipina formuodami mūsų asmeninius prisiminimus ir siekius. BMW, kaip automobilis, simbolizuoja ne tik transporto priemonę, bet ir tam tikrą gyvenimo etapą, svajonių išsipildymą, laisvę ir dinamiškumą. Vakaro romantika suteikia šioms svajonėms ypatingą aurą, kai aplinkui tvyro ramybė, o žvaigždės skaičiuojamos automobilių languose.
Vaikystės svajonės, tokios kaip turėti BMW, dažnai tampa ilgalaikiu siekiu, kuris subręsta kartu su žmogumi. Šie automobiliai, savo dizainu ir galimybėmis, simbolizuoja tam tikrą gyvenimo etapą, kai svajonės pradeda virsti realybe.