Miežiai yra vieni seniausių ir svarbiausių žemės ūkio augalų, auginami nuo neatmenamų laikų. Jie naudojami ne tik maistui ir pašarams, bet ir alaus, spirito, tekstilės, farmacijos bei kitose pramonės šakose. Šiame straipsnyje gilinsimės į vasarinių miežių auginimo ypatumus, ligas, kenkėjus ir efektyviausias apsaugos priemones.
Vasarinių miežių kilmė ir reikšmė
Vasarinių miežių kilmė siekia priešistorinius laikus, kai juos pradėjo kultivuoti Užkaukazės ir Himalajų tautos. Jie buvo vartojami senovės žydų, graikų, romėnų, armėnų ir kitų civilizacijų. Vidurinės Azijos tautos miežius augino jau prieš 3000 metų iki mūsų eros. Iš 28 miežių genties rūšių, tik viena yra kultūrinė. Lietuvoje miežiai buvo auginami jau prieš 4 tūkst. metų, o baltiškos gentys juos atsinešė į dabartinę Lietuvos teritoriją. Ilgą laiką miežiai Lietuvoje užėmė antrą vietą pagal auginamą plotą, nusileisdami tik žieminiams rugiams. Nors vėliau juos aplenkė kviečiai, miežiai išlaiko tvirtas pozicijas dėl savo biologinių savybių: jie gali augti smėlinguose, priesmėlio ir priemolio dirvožemiuose.
Didelė dalis Lietuvoje užauginamų miežių suvartojama pašarams, nes tai puikus koncentruotas pašaras kiaulėms, galvijams ir kitiems gyvuliams. Taip pat miežių grūdai plačiai naudojami alaus, spirito, tekstilės, konditerijos, farmacijos, lakų ir odos pramonėje. Salyklo gamybos pajėgumų plėtra atvėrė naujas perspektyvas mūsų šalies miežių augintojams, kurie gali sėkmingai konkuruoti vietos ir užsienio rinkose. Salyklinio miežio auginimo verslo ypatumas yra tai, kad miežiai auginami ir realizuojami pagal išankstines sutartis su supirkėjais ar salyklo gamintojais.
Vasarinių miežių auginimo sąlygos
Miežiai yra nereiklūs dirvožemiui, tačiau geriausiai auga nerūgščiose, laidžiose vandeniui ir maisto medžiagomis turtingose dirvose, ypač lengvuose ir vidutinio sunkumo priemoliuose bei derlingesniuose priesmėliuose. Miežiai nemėgsta rūgščių, užmirkstančių ir supuolusių dirvų. Jų šaknų sistema yra silpna, todėl dirvos fizinės ir cheminės savybės turi būti geros. Tinkama dirvožemio reakcija - pH 6-7.
Miežiai pradeda dygti, kai dirvožemio temperatūra yra +1-2 °C. Sėjos laikas tiesiogiai priklauso nuo dirvožemio parengimo. Kiekviena pavėluota geriausio sėjos termino diena vasariniams javams daro neigiamą įtaką derliui. Vasariniai miežiai gerai krūmijasi. Atsižvelgiant į sėjos metą, sėklos kokybę ir veislę, geriausia sėklų norma - 420-450 sudygusių sėklų/m². Miežių negalima sėti per giliai.
Miežių 1 tonos grūdų, kartu su atitinkamu kiekiu šiaudų, gavimui reikia 19-23 kg/ha azoto (N), 10-11 kg/ha fosforo (P2O5) ir 19-21 kg/ha kalio (K2O). Fosforo ir kalio trąšų normos dydis priklauso nuo šių elementų kiekio dirvožemyje ir jo rūgštingumo. Svarbiausi mikroelementai miežių derliui ir kokybei užtikrinti yra varis (Cu) ir manganas (Mn). Alaus miežių salyklo kokybę lemia ir mikroelementas cinkas (Zn).
Vasarinių miežių veislių pasirinkimas
Miežių veislės skirstomos pagal paskirtį: pašarų, maisto ar alaus gamybai reikalingi nevienodų veislių ir skirtingai auginami miežiai. Veislių pasirinkimą taip pat lemia potencialus derlius ir vegetacijos trukmė. Svarbus miežių veislių pasirinkimo veiksnys yra atsparumas išgulimui ir varpų atsparumas lūžinėjimui. Dvieilių ir šešiaeilių veislių miežiai skiriasi. Dvieilių grūdai varpose būna rupesni ir lygesni. Pastaraisiais metais selekcionuojamos belukščių miežių veislės, kurių cheminės savybės pritaikytos pašarams ir sudėtyje, palyginti su speltiniais miežiais, yra mažiau ląstelienos.
Pagrindinės vasarinių miežių ligos ir kenkėjai
Vasarinių miežių ligų ir kenkėjų daroma žala bei paplitimas didele dalimi priklauso nuo orų sąlygų, dirvos įdirbimo bei tinkamai taikomos miežių auginimo agrotechnikos. Nors agrotechninės priemonės yra pigesnės ir mažiau žalingos aplinkai, žemdirbiai dažniau linkę naudoti chemines augalų apsaugos priemones.
Ligos
- Pašaknio ir šaknų puviniai: Sukeliami fuzariozinių grybelių ir dryžgribio (Cochliobolus sativus). Užkratas dažnai plinta su sėkla. Apsaugos priemonės: sėjomaina, gilus dirvos dirbimas, augalinių likučių užarimas ir, svarbiausia, tinkamas sėklos paruošimas ir išbeicavimas efektyviais beicais.
- Kūlės (kietosios ir dulkančiosios): Kietąsias kūles sukelia Ustilago hordei, o dulkančiąsias - Ustilago nuda. Apsaugos priemonės: sėjomaina, atsparių veislių auginimas, sertifikuotos, neužkrėstos sėklos naudojimas ir sėklos beicavimas (kontaktiniais arba sisteminiais beicais, priklausomai nuo kūlių rūšies).
- Tinkliškoji dryžligė: Sukelia Drechslera teres. Plinta su sėkla arba augalų liekanomis. Yra viena žalingiausių vasarinių miežių ligų. Apsaugos priemonės: vengti jautrių veislių auginimo, laikytis sėjomainos, užarti augalines liekanas, sėklos beicavimas ir, esant reikalui, vegetacijos metu naudojami fungicidai.
- Rudadėmė dryžligė: Pažeidžia pašaknį, lapus, lapamakštes, varpas ir grūdus. Apsaugos priemonės: auginant atsparesnes veisles, sėjant beicuotą sėklą, laikantis sėjomainos, vengiant sėjos į ražienas.
- Juostuotoji dryžligė: Pasireiškia ant pirmųjų lapų geltonomis juostomis. Apsaugos priemonės: atsparesnių veislių auginimas, neužkrėstos sėklos naudojimas, sėklos beicavimas.
- Miltligė: Pažeidžia lapus, lapamakštes ir varpas. Apsaugos priemonės: auginti atsparias veisles, vengti vasarinių miežių auginti žieminių kaimynystėje, optimalaus tankumo pasėlis, tinkamas tręšimas ir, esant reikalui, fungicidų naudojimas.
- Rinchosporiozė: Pažeidžia lapus, lapamakštę, akuotus. Apsaugos priemonės: rinktis atsparias veisles, nereikėtų miežių atsėliuoti, užarti ražienas ir augalines liekanas, sėklos beicavimas.
- Smulkiosios rūdys: Sukelia rūdžių sukėlėjai. Apsaugos priemonės: rūdims atsparesnių veislių auginimas ir, esant reikalui, fungicidų naudojimas.
- Septoriozė: Sukelia trys skirtingi sukėlėjai, pažeidžia lapus ir varpas. Apsaugos priemonės: fungicidų naudojimas.
Kenkėjai
- Amarai: Dažniausiai miežiams kenkia ieviniai amarai. Jie maitinasi augalų sultimis, platina virusines ligas. Apsaugos priemonės: ankstyva miežių sėja, tinkamas pasėlio tankumas ir, esant reikalui, insekticidų naudojimas.
Agrotechninės ir cheminės apsaugos priemonės
Geros augalų apsaugos praktikos (GAAP) direktyva miežiams numato kompleksinį požiūrį į augalų apsaugą. Svarbūs GAAP elementai auginant miežius yra:
- Atsparių veislių auginimas.
- Optimalus sėjos laikas.
- Tinkama augalų rotacija (sėjomaina).
- Sveikos sėklos naudojimas.
- Gerai paruoštas sėjos guolis.
- Ražienų užarimas.
Augalų apsaugos produktai gali būti naudojami bet kuriuo augalų vystymosi tarpsniu. Nuo tų kenksmingų organizmų, nuo kurių negalima apsisaugoti purškiant pasėlius, sėklos beicavimas yra GAAP. Ir nuo kitų kenksmingų organizmų sėklos beicavimas kaip GAAP gali būti taikomas siekiant apsaugoti augalus ankstyvais vystymosi tarpsniais ir taip sumažinti purškimų skaičių bei sunaudojamų augalų apsaugos priemonių kiekį sezono metu.
Dviejų ar daugiau veikliųjų medžiagų naudojimas vienu metu augalų purškimui ar sėklos apdorojimui yra GAAP, jeigu augalai apsaugomi nuo tuo metu plintančių ar dar plisiančių žalingų organizmų. Ūkininkas ar konsultantas turi gerai pažinti pagrindinius kenksmingus organizmus, nuolat sekti situaciją laukuose ir naudotis esančiomis šalyje prognozavimo sistemomis, ekonominio žalingumo riba.
Grėsmė atsirasti atsparumui fungicidams, insekticidams ir herbicidams yra reali. Pagal GAAP, nerekomenduojama purkšti fungicidais ir insekticidais vegetacijos metu, jei į jų sudėtį įeinančios to paties veikimo pobūdžio veikliosios medžiagos jau buvo naudotos sėkloms beicuoti. Geriau naudoti skirtingo veikimo pobūdžio veikliąsias medžiagas.
Derliaus nuėmimas ir kokybė
Jeigu derliaus nuėmimą pavėlina lietingi orai, kyla rizika, kad sumažės miežių baltymų kokybė. Tokiomis sąlygomis taip pat pradeda skirtis krakmolas. Salyklo gamybai reikia stambių, vienodų, sveikų, puikiai dygstančių, turinčių daug krakmolo ir mažai baltymų grūdų. Todėl itin svarbu laiku nuimti derlių.
tags: #vasariniai #mieziai #vina