Juozas Vitkus-Kazimieraitis - tai vardas, kuris neatsiejamai susijęs su Lietuvos laisvės kovomis. Jo indėlis į pasipriešinimo judėjimą Pietų Lietuvoje yra ypač ryškus, o be jo neįsivaizduojama kovų pradžia. 2021 m. gruodžio 10 d. buvo minimos 120-osios Lietuvos kariuomenės pulkininko, partizanų vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio gimimo metinės. Naudodamiesi Vitkų šeimos archyve išlikusiais laiškais ir dokumentais, archyvų duomenimis, bendražygių prisiminimais, interviu iš šio straipsnio bendraautorės A. Zalanskaitės dokumentinio filmo, galime atskleisti jo gyvenimo ir kovos kelią.
Juozas Vitkus gimė 1901 m. gruodžio 10 d. Ketūnų kaime, netoli Tirkšlių. Jo senelis Mykolas Vitkus, gavęs žemės prie Šerkšnės upės, spaudos draudimo laikotarpiu aktyviai dalyvavo lietuviškų leidinių gabenime iš Prūsijos. Būdamas griežtas, bet teisingas, jis vertė savo vaikus mokytis lietuviško rašto. Vėliau ūkį perėmė jo sūnus Juozapas, būsimojo pulkininko tėvas. 1898 m. Juozapas Vitkus vedė Marijoną Plonytę.
Ankstyvasis gyvenimas ir iššūkiai
J. Vitkaus gyvenimas ir likimas galėjo susiklostyti visiškai kitaip. Vos penkerių metukų sulaukęs Juozukas, su motina ir broliais, 1906 m. Londone atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje: motina, nemokėdama kalbos ir rašto, buvo priversta vaikus atiduoti į prieglaudą, o pati dirbo skalbykloje. Vaikų tėvas, slapta išvykęs į JAV 1903 ar 1904 m., kad išvengtų Rusijos-Japonijos karo, po ilgų paieškų rado savo šeimą, tačiau vaikų globėjai nenorėjo jų atiduoti.
Juozas rusų kalba baigė Tirkšlių pradžios mokyklą, o 1913 m. įstojo į Mažeikių šešiaklasę prekybos mokyklą. Pirmojo pasaulinio karo metais, kai frontas nusistovėjo tarp Tirkšlių ir Mažeikių, namuose likęs keturiolikos metų Juozas susidūrė su karo realijomis.
Kovos už Lietuvos nepriklausomybę
Viskas pasikeitė 1918 m. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę. 1919 m. sausį Tirkšlius užėmus bolševikams, jaunasis J. Vitkus, paveiktas komunistinių idėjų, tačiau vėliau, tėvo įtakoje, pakeitęs pažiūras, siekė prisidėti prie kovos už Lietuvos išlikimą. Devyniolikmetis jaunuolis su bendraklasiais metė mokslus ir 1920 m. įstojo į Kauno karo mokyklą, kurią baigė 1921 m. gruodį.
Tą patį 1921 m. gruodį leitenantas J. Vitkus buvo paskirtas jaunesniuoju karininku į Ketvirtąjį pėstininkų pulką, kovojusį su lenkų kariuomene ties Širvintomis ir Giedraičiais.
Asmeninis gyvenimas ir karjera
1924 m. J. Vitkus susipažino su Genoveite Grybauskaite, kuri tuo metu dirbo mokytoja Panevėžio pradinėje mokykloje. Jų susirašinėjimas tęsėsi ilgus metus, o 1927 m. birželį Juozas ir Genovaitė susituokė Panevėžyje. Nors jaunai šeimai teko išgyventi atstumo tarp Kauno ir Panevėžio iššūkius, o vėliau ir didelę netektį, jų meilė ir palaikymas buvo stiprus.
1927 m. pabaigoje J. Vitkui buvo pasiūlyta mokytis Belgijos karo mokyklos Inžinerijos skyriuje. Po papildomo pasirengimo ir stojamųjų egzaminų, jis 1929 m. vėl išvyko į Briuselį. Nors pirmuoju bandymu jam nepavyko įstoti, po metų, 1930 m., jis sėkmingai išlaikė egzaminus ir pradėjo studijas. 1933 m. J. Vitkus baigė prestižinę Karo mokyklą (École Militaire) būdamas antras pagal pažangumą. 1934 m. šeima grįžo į Lietuvą, o J. Vitkui buvo suteiktas kapitono laipsnis.
Tolesnė tarnyba ir pasipriešinimas
Grįžęs į Lietuvą, J. Vitkus kilo karjeros laiptais: 1936 m. dirbo Inžinerinio bataliono Technikos skyriaus viršininku, mokė šaulius. 1938-1939 m. bendradarbiavo karinėje spaudoje, o 1938 m. pradėjo nuolat dėstyti karo inžinerijos dalykus Kauno karo mokykloje. Po 1940 m. sovietų okupacijos J. Vitkus toliau dėstė karo mokykloje, tačiau privalėjo prisisiūti naujus Raudonosios armijos antsiuvus ir priimti pagal sovietų statutą pakeistą papulkininkio laipsnį.
Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas J. Vitkų užklupo Vilniaus krašte. Nors karo mokykla gavo įsakymą trauktis į Rusijos gilumą, J. Vitkus kartu su tarnybos draugu plk. ltn. Karoliu Dabulevičiumi, nusiplėšę raudonarmiečių ženklus, padedami vietos gyventojų, grįžo į Vilnių. Lietuvoje tuo metu vyko Birželio sukilimas ir buvo paskelbtas nepriklausomybės atkūrimas. Vokiečių okupacijos pradžioje J. Vitkus dirbo savisaugos dalinyje Vilniuje.
Partizanų keliais III - Juozas Vitkus - Kazimieraitis (2 dalis)
Partizanų vadas ir pasiaukojimas
Juozas Vitkus-Kazimieraitis tapo vienu svarbiausių Lietuvos partizanų vadų. Jo vardas ypač ryškus pasipriešinimo kovų kontekstuose Pietų Lietuvoje. Jis ne tik vadovavo partizanams, bet ir nuolat kėlė aukštus reikalavimus sau ir kitiems kovotojams. Jo nusistatymas buvo tvirtas: „Aš iš savo žemės nė žingsnio.“ Ši auka, mylint šeimą, buvo nepaprasta.
Pulkininko Juozo Vitkaus inžinerijos batalionas, pavadintas jo garbei, iki šiol tęsia jo tradicijas, remdamas kovinius vienetus, užtikrindamas kariuomenės judėjimą ir teikdamas pagalbą civiliams gyventojams.
| Metai | Įvykis |
|---|---|
| 1901 | Gimė Juozas Vitkus |
| 1919 | Įstojo į Kauno karo mokyklą |
| 1921 | Baigė Karo mokyklą, paskirtas į Ketvirtąjį pėstininkų pulką |
| 1924 | Susipažino su Genoveite Grybauskaite |
| 1927 | Susituokė su Genoveite Grybauskaite |
| 1934 | Baigė Belgijos Karo mokyklą, grįžo į Lietuvą, suteiktas kapitono laipsnis |
| 1940 | Po sovietų okupacijos tarnavo Raudonosios armijos struktūrose |
| 1941 | Grįžo į Lietuvą, dalyvavo Birželio sukilime, dirbo savisaugos dalinyje |
| Vėliau | Tapto svarbiu Lietuvos partizanų vadu |
tags: #vinas #juodasis #pulkininkas