Vilniaus Žemutinė pilis - tai vienas svarbiausių Lietuvos valstybingumo simbolių, viena pagrindinių LDK valdovų rezidencijų nuo pat valstybės įkūrimo pradžios XIII a. pirmoje pusėje. Ji priklauso Vilniaus pilių kultūriniam rezervatui. Išaugo iš Aukštutinės pilies papilio, labiausiai suklestėjo XVI a. Buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinis, ūkinis, kultūrinis ir dvasinis centras.
Ankstyvoji istorija ir plėtra
Pilies kalno šiaurinėje papėdėje žmonių gyventa jau IV-III tūkstantmetyje pr. m. e. Vėliau, pakilus Neries lygiui, gyvenvietė užlieta, o klimatui pasausėjus ir vandeniui nuslūgus, jos vietoje susidarė 0,2-1,3 m storio durpių sluoksnis. Pilies kalno vakarinėje papėdėje, po katedra, rasta I tūkstantmečio pr. m. e. ir mūsų eros pradžios gyvenvietės pėdsakų. IX-XI a. ši priešpilio gyvenvietė išsiplėtė, vėl apėmė uždurpėjusią Pilies kalno šiaurinę papėdę. Joje kūrėsi amatininkai, pirkliai. Per gyvenvietę dabartinės Pilies gatvės link ėjo skeltomis lentomis grįstas kelias, prie šio kelio spietėsi nedideli mediniai pastatai. Manoma, kad gyvenvietė buvo Vilniaus miesto užuomazga; ją, kaip svarbiausią Vilniaus gynybos sistemoje, imta tvirtinti medžio ir žemių pylimais.
XIII a. antroje pusėje - XIV a. pradžioje, iškasus dabartinę Vilnios vagą, kartu su Aukštutine pilimi virto salos tipo pilimi tvirtove. XIII a. pabaigoje pradėta statyti mūrinius įtvirtinimus - valdant Lietuvos didiesiems kunigaikščiams Traideniui ir Vyteniui Pilies kalno pietvakarinėje papėdėje pastatyta seniausia Lietuvoje mūrinė pilis. Jos teritorijai pamažu plečiantis suformavo Žemutinę pilį. Apie XIV a. XIII a. pabaigoje pilies viduje pastatyta mūrinė katedra. Nuo 1390 m. minima gotikinė, vienos navos su apside Šv. Onos bažnyčia. XIV a. pilies vakarinėje dalyje pastatytas mūrinis pastatas, nuo 1387 m. - senieji Vyskupų rūmai. XIV-XVII a. Naujojo arsenalo vietoje stovėjo pilies rūmų tarnybų pastatai, oficinos.
Pilies teritorijoje gyventa jau ketvirtame-trečiame tūkstantmetyje prieš Kristų. 9-10 a. Žemutinės pilies teritoriją 1987 tyrė Paminklų restauravimo instituto (vadovai V. Raškauskas ir G. Stankevičius), 1988-96 - Pilių tyrimo centras Lietuvos pilys (vadovas V. Urbanavičius), 1994 - S. Sarcevičiaus, 2001-06 - E. Ožalo vadovaujamos ekspedicijos. Aptikta pastatų, grindinio liekanų. Rasta ginklų (ietigalių, strėlių ir arbaleto antgalių, alebardos fragmentų, akmeninių sviedinių, metalinių kulkų), šarvų fragmentų, darbo įrankių (liejimo formų, plaktukų, svarstyklių buožė, laužtuvų, keptuvių, peilių), papuošalų (apyrankių, tarp jų varinė su arabišku įrašu, grandinėlių, smeigtukų), buities (spynų, raktų, metalinių figūrėlių, pypkių, piniginių, vinių, apkalų, stiklinių indų, odinio apavo, tekstilės dirbinių fragmentų), apeiginių (enkolpionas) daiktų, monetų (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Lenkijos, Čekijos, Kuršo, Prūsijos, Rusijos, Švedijos, Vengrijos, Vokietijos) ir 4 lobiai (iš jų Vilniaus žemutinės pilies lobis), medalikėlių, plombų, skaičiavimo žetonų, raitelio ir žirgo aprangos fragmentų, žaislų, grublėtosios, žiestosios keramikos dirbinių fragmentų.
Vilniaus Žemutinė pilis buvo Pilies kalno vakarinėje ir šiaurinėje pašlaitėje tarp Vilnios atšakų. Ji išaugo iš Aukštutinės pilies papilio. Išliko Vilniaus katedra ir varpinė. XIII a. viduryje čia pastatyta mūrinė katedra. Iki XIV a. vidurio visa pilis buvo apjuosta beveik 1 km ilgio mūro siena. Pilies teritorijoje gyveno didysis kunigaikštis, o nuo XIV a. pabaigos ir Vilniaus vyskupas.
Klestėjimo laikotarpis ir menininkų indėlis
Didžiausiais LDK kultūrinio ir materialinio klestėjimo laikais - XVI a. ir XVII a. pradžioje - valdovai negailėjo pinigų Žemutinės pilies plėtimui ir gražinimui. Todėl natūralu, kad darbams buvo pasitelkti ir profesionalūs italų kilmės menininkai. Gausus jų būrys prie pilies statybų dirbo nuo Bonos Sforcos (Žygimanto Senojo, valdžiusio 1506-1544, žmona) laikų. Ji buvo kilusi iš Milano. Pirmoji Tičino ir Graubiundeno menininkų grupė, dirbusi LDK žemėse, atvyko Bonos Sforcos sūnaus Žygimanto Augusto, valdžiusio 1544-1572, laikais. Jis iš Krokuvos 1560 m. pasikvietė penkis tičiniečius: du Grepių (Kazlanas), tris Kantonių (Melanas) giminės atstovus, bei du Graubiundeniečius - Pjetrą iš Sondrijaus ir Džovanį iš Pjuro (Valtelina ir Valkjavena). Vilniuje jie galėjo praleisti apie dešimtmetį t.y. iki pat valdovo mirties 1572 m., kai jo pradėtieji projektai buvo pristabdyti. Jie galėjo dirbti prie Valdovų rūmų ir kitų Žemutinės pilies dalių mūrijimo, meistravimo ir dekoravimo darbų. Taip pat yra žinoma, kad jie dirbo prie Žemutinės pilies teritorijoje, pagal italo D. Činio (Cini) projektą, statytos Šv. Onos ir Šv. Barboros bažnyčios (1552-1572). Ši bažnyčia, skirta dviem valdovo žmonoms, taip ir nebuvo baigta.
1520-1545 m. Žygimantas Senasis toj pačioj vietoj perstatė rūmus. Rūmai - vieni iš pirmųjų renesanso pastatų Lietuvoje. Juose buvo garsi meno kūrinių kolekcija, biblioteka, teatras.
XVII a. III-V dešimtmečiuose, su pertraukomis, prie Valdovų rūmų vidaus ir išorės dekoravimo darbavosi du broliai Kostantė Tenkala ir Džovanis Džakomas Tenkala (Bisonė). Jie restauravo ir perstatinėjo Valdovų rūmų fasadą. Labai tikėtina, kad jie sukūrė į katedros aikštę atgręžto pagrindinio įėjimo į rūmus dekorą (portalą). Penktojo dešimtmečio pirmoje pusėje Džovanis Džakomas remontavo galeriją, jungusią Šv. Kazimiero koplyčią su karaliaus apartamentais Valdovų rūmuose: klojo akmeniu jos grindis, taisė perdengimus. Ta galerija buvo labai ambicingo valdovo Zigmanto Vazos (1587-1632) plano dalis, kurio esmė buvo ne tik pastatyti labai gražią, avangardišką ir prabangią koplyčia, palaidoti joje šventąjį, bet ir sujungti ją su savo apartamentais.
Gynybinė sistema ir architektūriniai pokyčiai
Žemutinės pilies gynybinę sieną iš išorės juosė Vilnios bei Neries upių vandenys, iš rytų pusės saugojo Pilies (Gedimino) kalnas. Prie šio kelio XIII-XIV a. spietėsi nedideli mediniai pastatai. Dalis jų statyta dar prieš pasirodant Žemutinėje pilyje mūro statybai. Medinių pastatų liekanų rasta arsenalo teritorijoje, palei Šv. Onos-šv. Barboros bažnyčios pamatus. Jų taip pat 1996 m. rasta Katedros aikštėje rengiant Gedimino paminklą, taip pat 1997-1998 m.
Apie pirmuosius mūrinius pastatus, buvusius Žemutinės pilies aptvaro viduje, iki šiol turėjome labai mažai istorinių duomenų arba turimi duomenys buvo labai prieštaringi. Pastarųjų kelių dešimtmečių natūros tyrimai leido sukaupti naujos labai vertingos informacijos. 1970-1986 m. Antrojo Lietuvos krikšto metu Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila 1387 m. Vilniaus vyskupui padovanojo mūrinį namą, buvusį Vilniaus pilių teritorijoje netoli nuo vėlesnio varpinės bokšto. Iki 1530 metų jame buvo Vilniaus vyskupo rezidencija. G. Brauno ir F. Hogenbergo atlase Vilniaus miesto panoramoje bei viename R Smuglevičiaus piešinyje šio namo fasaduose taip pat yra romaniniam stiliui būdingų biforinių arkų.
Ryškesni gotikos stiliaus bruožai Vilniaus Žemutinėje pilyje pasirodo po antrojo Lietuvos krikšto. 1387 m. Po 1419 metų gaisro pastatoma nauja daug didesnė Vilniaus katedra. Ji buvo pailgo stačiakampio plano, trinavė, halinė. Visų trijų navų rytinė siena lygiai užbaigta, taigi presbiterinė dalis atsidūrė pastato viduje. Šonines sienas iš išorės remia arkbutanai, tarp jų statomos koplyčios. Iš pradžių fasadai buvo netinkuoti, raudonų plytų, kurios jungtos gotikiniu būdu. Pagal flamandų keliautojo Žilibero de Lanua (Ghillebert de Lannoy) aprašymą, Vilniaus katedros pagrindinis vakarinis fasadas buvęs panašus į Fromborko (Frauenburgo) katedros fasadą. Šios gotikinės katedros erdvinė-tūrinė struktūra išliko iki šių dienų, nors bėgant šimtmečiams pastatas ne kartą degė, buvo perstatytas prisitaikant prie naujų stilių. Jau XVI a. fasadai buvo nutinkuoti, vakarinėje dalyje XVII a.
Dar viena gotikinė Žemutinės pilies bažnyčia - Šv. Onos bažnyčia. Ji nedidelė, vienanavė, netinkuotais raudonų plytų fasadais, jos sienas iš išorės skaidė kontraforsai, vakarinėje dalyje priešais pagrindinį portalą buvo bokštas.
XVI a. Vilniaus pilių gynybinė funkcija tapo antraeile. Kai kurie gynybinių sienų fragmentai panaikinti, jų vietoje buvo statomi pastatai. Taip atsitiko su Žemutinės pilies aptvaro šiaurės rytų dalimi. Kampinis bokštas buvo nugriautas, šiaurinė gynybinė siena įtraukta į naujai statomo arsenalo rytinį korpusą. 1520 - 1530 metais buvo išplėsti bei rekonstruoti vėlyvojo renesanso stiliumi didžiųjų kunigaikščių rezidenciniai rūmai. Jų gotikiniai korpusai iš išorės buvo nutinkuoti, iš šiaurės pusės pastatytas rūmų šiaurinis korpusas (prieš tai nugriovus čia dar buvusius senesnius statinius). Po rekonstrukcijos rezidencinius rūmus sudarė keturi korpusai, jie dabar stovėjo vidinio, maždaug 50 x 50 m dydžio kiemo pakraščiais. Rūmai buvo trijų aukštų, išskyrus dviaukštį šiaurinį korpusą ir vakarinio korpuso dviaukštę šiaurinę dalį. Vakarinio, rytinio ir pietinio korpuso išorėje buvo nedideli priestatai, kai kuriuose iš jų buvo įrengti laiptai. Žemutinės pilies kunigaikščių rūmų išorės fasadų vaizdą išsaugojo XVIII a. pabaigos - XIX a. pradžios dailininkų piešiniai (R Smuglevičius, P Rossi), tačiau neišliko vidaus kiemo fasadų piešinių.
Nyksmas ir atstatymo idėjos
Nuo XVI a. pabaigos pilies reikšmė pradėjo mažėti. Pilies statybos sustojo, keitėsi pastatų paskirtis ir šeimininkai. Per 1655-1661 m. karą su Maskva nusiaubta pilis nebeatstatyta, remontuoti tik pavieniai pastatai. Lietuvai praradus valstybingumą, XVIII-XIX a. sandūroje Rusijos imperijos administracijos iniciatyva nugriauti Valdovų rūmai, XIX a. Nuo XX a. pabaigos Žemutinės pilies pastatai rekonstruojami ir atstatinėjami. XXI a.
XVIII a. pilis sunyko ir virto griuvėsiais, o 1801 m. Po Trečiojo ATR padalijimo pasikeitus valdžiai pilis pradėta ardyti - ne vien dėl apgailėtinos būklės, bet ir kaip Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę primenantis simbolis. 1799-1801 m. Rusijos imperijos administracijos iniciatyva nugriauti Valdovų rūmai, XVIII a. pabaigoje - XIX a. pirmoje pusėje visai išardyti pilies bokštai ir sienos, 1831-1837 m. nugriauti Vilniaus kapitulos, vikarų, senieji Vyskupų rūmai ir tribunolo rūmai, jų vietoje įrengti Vilniaus tvirtovės žemės pylimai, bastėjos. Aplink katedrą susidarė erdvi aikštė. 1878 m. tvirtovė panaikinta, pylimai išlyginti.
Nuo XX a. pabaigos Žemutinės pilies pastatai rekonstruojami ir atstatinėjami. 2000 ir 2001 m. Lietuvos Respublikos Seimas ir Vyriausybė priėmė sprendimus dėl Valdovų rūmų atkūrimo. 2009 m. rūmai atkurti, bet dar neįrengti, 2018 m. liepos 6 d.
Konservuoti Vilniaus Žemutinės pilies XVI a. mediniai poliai papildė muziejaus ekspoziciją
Publikacija pateikia Valdovų rūmų ir Vilniaus žemutinės pilies istorinių šaltinių paieškos rezultatus. Dviejų su puse metų sunkų istorikų darbą vainikavo ši šaltinių publikacija, kurioje pateikiami dvylikos tyrinėtojų straipsniai. Dėl savo išskirtinumo ir savitumo, Valdovų rūmų atstatymo problema sulaukė aštrios diskusijos ir padidinto visuomenės dėmesio. Natūralu, kad ir po savo atsidarymo, Valdovų rūmų problema neišniks. Viena iš diskusijų palietė naujų šaltinių paieškos klausimą. Tai galėtų padėti atstatomiems Valdovų rūmams įgaunant jų vertybinį statusą ir išorinį pavidalą. Tokių būdu ir susirinko dvylikos įvairių sričių istorijos specialistų, kurie sugebėjo pasinaudoti įvairių šalių (Lenkijos, Italijos, Rusijos, Vengrijos, Vatikano ir Vokietijos) saugoma rašytinę ir vaizdinę medžiagą. Reikėtų paminėti, kad tai pirmas toks bandymas pristatyti Valdovų rūmus ir Vilniaus žemutinę pilį kaip žymų istorinį ir kultūrinį Lietuvos monumentą ir istorinį įrodimą. Į šį tyrimą nėra įtraukti archeologinių kasinėjimų rezultatai.
Temiškai publikacija padalinta į 6 skyrius pagal chronologinį požymį(I. Ikonografiniai Vilniaus žemutinės pilies šaltiniai 16 - 19 a.; II. Istoriniai LDK Valdovų rūmų šaltiniai 14 - 16 a. pradžioje; III. Valdovų rūmų išsivystimas 16 - 18 a.; IV. Vilniaus žemutinės pilies ansamblio topografija istoriniuose šaltiniuose; V. Lietuvos valdovų Vilniaus intinerarijos; VI. Gyvenimo būdas Valdovų rūmuose). Kiekvienoje dalyje publikuoti šaltiniai yra pristatomi knygos autorių, pabrėžiamos problemos ir jų analizė.