Pablo Picasso, gimęs 1881 m. spalio 25 d. Malagoje, Ispanijoje, ir miręs 1973 m. balandžio 8 d. Mužene, Prancūzijoje, buvo ispanų tapytojas, vienas žymiausių XX amžiaus menininkų. Jo vardas, suteiktas krikšto metu, buvo be galo ilgas: Pablo Diego José Francisco de Paula Juan Nepomuceno María de los Remedios Cipriano de la Santísima Trinidad Ruiz y Picasso. Per savo ilgą ir produktyvų gyvenimą (91 metus) Pablo Picasso sukūrė apie 20 000 meno kūrinių, kurie yra vertinami kaip vieni brangiausių pasaulyje.
Berniukas gimė dailės mokytojo šeimoje. Tėvo pavardę jis gavo iš tėvo - Ruiz, o Picasso - iš motinos, turėjusios itališkas šaknis. Jo prosenelis XIX amžiuje atvyko į Malagą iš netoli Genujos esančio vaizdingo Sorio miestelio. Pablas piešė nuo ankstyvos vaikystės, o pirmasis jo mokytojas buvo tėvas. Aštuonerių berniukas nutapė pirmą rimtą paveikslą - „Pikadoras“ - ir saugojo jį visą gyvenimą. Vėliau Pablo Picasso teigė, kad iš tėvo išmoko piešti, o iš mamos - kurti pagal čia ir dabar išgyventas emocijas.
Ankstyvoji karjera ir kelionė į meną
1891 m. šeima persikėlė į La Korunją, kur tėvas gavo dėstytojo vietą menų mokykloje, kurioje kurį laiką mokėsi ir Pablas. Vėliau šeima persikėlė į Barseloną, kur sūnus įstojo į garsią La Lonchos menų mokyklą. Nors jam tebuvo keturiolika, tėvas iškovojo, kad Pablui būtų leista laikyti stojamuosius egzaminus išimties tvarka, ir paauglys juos išlaikė puikiai. Įdomu tai, kad į mokyklą jis stojo turėdamas tėvo - Ruiz - pavardę, bet pasą atsiėmė jau pasirinkęs motinos pavardę - Picasso.
1897 m. jaunasis dailininkas išvyko į Madridą ir įstojo į San Fernando karališkąją menų akademiją. Tačiau didesnę dalį laiko jis praleido ne auditorijose, o Prado muziejuje, nagrinėdamas įvairių epochų meistrų darbus. Klasikinėje akademijoje jam buvo nuobodu, tad po metų jis metė studijas ir grįžo į Barseloną. Ten prisijungė prie menininkų draugijos „Els Quatre Gats“ („Keturios katės“), kurios pavadinimas kilo nuo bohemiškos kavinės, kurioje menininkai leisdavo laiką. Šioje kavinėje buvo surengtos ir dvi pirmosios P. Picasso personalinės parodos.
Perėjimas per kūrybos periodus
1900 m. Pablo Picasso su draugu Karlosu Kasagemasu pirmą kartą atvyko į Paryžių, kur aplankė Pasaulinę parodą ir susipažino su prancūzų impresionistų darbais. 1901 m. įvyko tragedija, sukrėtusi Picasso: jo bičiulis Karlosas, nesulaukęs mylimosios atsako, nusižudė. K. Kasagemaso mirtis tapo ne vieno P. Picasso paveikslo siužetu ir davė pradžią vadinamajam žydrajam periodui (1901-1904 m.). Šio laikotarpio darbams būdingi įvairūs mėlyni atspalviai, o siužetuose vyrauja skurdo, melancholijos, liūdesio, senatvės ir mirties temos. Dažnai drobėse gimdavo aklųjų, senolių, elgetų, prostitučių, alkoholikų portretai.
1905 m. buvo nutapytas paveikslas „Mergaitė ant rutulio“, tapęs perėjimo iš žydrojo į rožinį kūrybos periodą (1904-1906 m.) simboliu. Šis periodas prabėgo Paryžiuje, Monmartro rajone, garsiajame dailininkų bendrabutyje „Bateau-Lavoir“. Ankstesnius liūdesiu persunktus vaizdinius ėmė keisti optimistiškesni, dažniausiai cirko ir teatro siužetai. Šio laikotarpio drobėse galima išvysti klajojančius artistus, klounus, akrobatus, šokėjus, nors daugelis herojų atrodo vieniši ir bejėgiai.
Kubizmo revoliucija ir kitos inovacijos
Ilgai eksperimentavęs su spalvomis ir nuotaikomis, P. Picasso galiausiai ėmėsi formų analizės, domėdamasis figūrų deformacija ir destrukcija. Taip jis kartu su kolega ir bičiuliu Žoržu Braku tapo naujos tapybos srovės - kubizmo - pradininkais. Kūrėjai atmetė natūralizmo tradiciją ir vaizdžiojamąją pažintinę tapybos funkciją. Kubizmui nemenką įtaką padarė jo pradininkų žavėjimasis Afrikos tautų tradicine skulptūra bei ritualinėmis kaukėmis. P. Picasso apie šį posūkį kūryboje rašė: „Stipriausius kūrybinius išgyvenimus patyriau, kai prieš mano akis atsivėrė nežinomų Afrikos dailininkų sukurtų skulptūrų grožis.“
Pirmojo pasaulinio karo metais P. Picasso ėmė tolti nuo kubizmo. 1916 m. jis netikėtai paniro į naują veiklą - bendradarbiavimą su Sergejaus Diagilevo baletu. Jis prisidėjo prie spektaklių scenografijos, scenarijų, kūrė kostiumus ir rūpinosi scenos apipavidalinimu. Sprendimai buvo drąsūs ir sukėlė audringas publikos bei kritikų reakcijas. Spaudoje netgi pasirodė recenzijų, kuriose Erikas Sati buvo išvadintas psichu, o P. Picasso - teplioriumi. S. Diagilevas buvo patenkintas - kilęs skandalas didindavo susidomėjimą jo teatru.
1925-aisiais P. Picasso kūryboje prasidėjo naujas etapas, sparčiai artėjantis prie siurrealizmo. Tuo metu pagrindiniu kūrybos siužetu tapo moterys, kurių formos buvo netikėtos, kartais net agresyvios ir monstriškos. Galbūt taip nutiko dėl to, kad dailininkas vis prasčiau sutarė su savo žmona Olga Chochlova, su kuria susilaukė sūnaus Paulo. Tuo pat metu pozuotoja, meiluže ir mūza tapo Marija Teresė Valter, pagimdžiusi dailininkui dukrą Mają.
Visuomeninis ir politinis įsitraukimas
1936-1939 m. dailininko gimtojoje Ispanijoje vyko pilietinis karas. P. Picasso visa širdimi palaikė respublikonus, tapė propagandinius atvirukus. Po siaubingo baskų Gernikos miesto bombardavimo, kurį surengė nacių Vokietijos legiono „Kondor“ bombonešiai, P. Picasso vos per du mėnesius nutapė didžiulę drobę „Gernika“. Jame siurrealistiniu ir kubistiniu stiliumi atskleidė siaubą, kurį teko patirti miesto gyventojams.
1939-aisiais, karą laimėjus F. Franko šalininkams, P. Picasso atsisakė Ispanijos pilietybės ir tapo Prancūzijos piliečiu. Paryžiuje 1940-1944 m. jis išgyveno nacių okupaciją, nemažindamas kūrybos tempo. 1944-aisiais įstojo į Prancūzijos komunistų partiją. Dėl savo kairuoliškų pažiūrų dailininkas buvo itin liaupsinamas Sovietų Sąjungoje.
Vėlesni metai ir palikimas
Pokario metais P. Picasso užmezgė romaną su dailininke Fransuaza Žilo, kuri pagimdė jam sūnų Klodą ir dukterį Palomą. Šiuo laikotarpiu menininkas labiausiai domėjosi grafika, skulptūra, taip pat dirbo fabrikui, gaminusiam stalo indus, vazas, skulptūrėles. Pagal jo sukurtus modelius dirbiniai buvo gaminami tūkstančiais, taip P. Picasso kūriniai atsidūrė daugybės žmonių namuose. Tuo pat metu jis ir tapė, sulaukė tarptautinio pripažinimo - P. Picasso personalinės parodos keliavo per pasaulį.
1953 m. Fransuaza paliko Pablą. Tai tapo rimtu moraliniu smūgiu dailininkui. P. Picasso pradėjo justi vienatvę ir senatvę, bet paguodą gana greitai rado naujos mylimosios - choreografės, dailininkės ir modelio Žaklinos Rok - glėbyje. 1961-aisiais pora susituokė. Garbaus amžiaus sulaukęs P. Picasso mirė Pietų Prancūzijos Muženo mieste 1973 m. balandžio 8 d. Didžiąją dalį savo turto testamentu jis paliko įdukrai Katrinai Huten-Blė. Menininko amžinojo poilsio vieta yra jam priklausiusiame Vovenargo dvare netoli Viduržemio jūros.
Pablo Picasso vardas tapo sinonimu meninei inovacijai ir genialumui. Jo darbai, kategorizuojami įvairiais periodais, nuo niūriojo Mėlynojo iki spalvingojo Rožinio, nuo revoliucinio Kubizmo iki siurrealistinių eksperimentų, pakeitė meno istorijos eigą ir iki šiol įkvepia menininkus visame pasaulyje.