Ateinančių metų Dakaro ralis keliasi į Arabijos dykumą - 2,3 mln. kv. km. ploto karščio ir smėlio oazė taps Lenktynininkų namais beveik dviem sausio savaitėms.
Į 11-ą savo Dakarą iškeliaujantis dykumų vilkas Antanas Juknevičius puikiai žino, ko reikia norint išgyventi dykumoje net ir sunkiausiomis sąlygomis.
Dakaro legenda šiemet oficialiai organizatorių pripažintas A. Juknevičius paplūdimio smėlio arenoje surengtame renginyje pristatė pasikeitusios išvaizdos automobilį ir kitas komandos naujoves - patobulintą bolido pakabą, pasikeitusią palaikymo komandos logistiką bei pasidalino paskutinėmis žiniomis apie būsimas Dakaro trasas.
„Varžybos pradeda naują etapą Saudo Arabijoje, taigi tai puikus laikas ir mums šiek tiek atsinaujinti ir įkvėpti Artimųjų Rytų dvasios. Visi, kas mane pažįsta žino, kad estetika man - labai svarbu, net ir tokiame techniniame sporte. Toks išvaizdos pakeitimas tikrai žiauriai sudėtingas procesas - tiek sprendimo prasme, tiek pačio įgyvendinimo, bet su komanda nusprendėm, kad atrodys tikrai vau, todėl turim padaryti. Dizainas įkvėptas dykumų safario tematikos, jame panaudotos kamufliažo technikos ir net trys skirtingos plėvelės. Kai dirbi su geriausiais savo srities specais, tada ir rezultatas ateina. Dabar būsime ne tik tyliausia komanda, bet ir gražiausia, vienareikšmiškai“, - juokavo labiausiai patyręs Lietuvos dykumų lenktynininkas A. Juknevičius.
Be kardinalių išvaizdos pokyčių Antano bolidas patobulintas ir techniškai - po praėjusiame Dakare įvestų naujų reikalavimų pakabos eigai, šiemet juos pritaikė ir Lietuvos misteris Dakaras. Prailgintą pakabą jis rudens pradžioje išbandė Ruklos poligone.
„Praėjusiais metais nenorėjome skubėti ir įsitikinti, jog sprendimas neturi ilgalaikių padarinių ar silpnų vietų. Kitos komandos tai išbandė, tačiau iki maksimalios leistinos 30 milimetrų ribos nepriėjo. Mūsų technikams turbūt pirmiesiems ant šio modelio pavyko maksimaliai išnaudoti naujas taisykles. Kita naujovė patyrusio lietuvio stovykloje - palaikymo automobilių logistika. Pirmą kartą per daugiau nei 10 Dakaro ralių, komanda palaikymo automobilių neplukdys iš Europos, kaip tai įprasta šio žemyno komandoms. Ilgus metus Jungtinių Arabų Emyratų dykumose mokinius smėlio vairavimo mokantis A. Juknevičius šioje šalyje turi pilnai Dakaro iššūkiui paruoštus visureigius. Taip komanda ne tik sutaupys laiko ruošiantis varžyboms Lietuvoje, tačiau ir pinigų, kuriuos sumokėtų Dakaro organizatoriams.
„Būsime pusiau vietiniai su arabiškais numeriais - gal įleis ten, kur kitiems nebus galima, - šmaikštauja Antanas.
Kitas žingsnis 2020-ųjų Dakaro pasiruošimo etape - kelionė į Marselio uostą, kur gruodžio 3-4 dienomis Europos dalyvių technika bus pakraunama į transportinį lainerį, nugabensiantį milijoninį krovinį į paslaptingąją Dakaro šeimininkę Saudo Arabiją.
Antano Juknevičiaus Dakaro patirtis
Antanas Juknevičius yra labiausiai patyręs lietuvis Dakaro lenktynininkas, 2022-iais įveikęs 13-ąjį savo Dakarą. Smėlynus ir dykumas laikantis savo stichija, Dakaro panku vadinamas lenktynininkas yra tris kartus pagerinęs Baltijos šalims priklausantį geriausią rezultatą automobilių kategorijoje.
Sunkiausiomis, pavojingiausiomis ir brangiausiomis pasaulyje vadinamos automobilių lenktynės - Dakaro ralis - prie jų prisilietusius žmones padalija į dvi kardinaliai priešingas stovyklas: vieniems maratono pavadinimas sukelia nervinį tiką, nes asocijuojasi su patirtais žiauriausiais civilizuoto gyvenimo antonimais, kiti dėl jo visiškai pameta galvą ir gyvenimą matuoja startais Dakare. Antano Juknevičiaus (40) sąskaitoje - dešimt žygių į šį automobilių sporto Everestą. Paskutinis pakeitė patį Antaną.
Antanas Juknevičius šiame kontekste atrodo kaip namų darbų neparuošęs mokinukas: turėdamas bene šešiskart mažiau resursų, jis startavo savadarbiu automobiliu, šis kone kasdien lūždavo, todėl tik katorgiškai dirbdamas trasoje pasiekdavo finišą. Mašinos remontui lauko sąlygomis mechanikai kartais turėdavo vos po dvi tris valandas.
„Jei apie tave nežino, vadinasi, tu neegzistuoji. Žaidžiant šimtalangėmis šaškėmis ar dalyvaujant smiginio turnyruose šią taisyklę, ko gero, galima sau leisti ignoruoti. Profesionalusis automobilių sportas yra pasiutusiai brangus, todėl išsiversti be reklamos čia sugeba nebent arabų šeichai. Deja, šiems dalykams neskyriau reikiamo dėmesio. Esu komunikabilus ir bendrą kalbą galiu rasti su bet kuo, tačiau prieš didelę auditoriją jaučiuosi ne itin jaukiai. Aš - kamerinių kompanijų žmogus ir niekada nesiekiau, kad apie mano pasiekimus rašytų jautrias istorijas ar kad mane pamatęs kiekvienas tarpuvartės ciucikas imtų vizginti uodegą. Visiškai pakako to, kad pavykdavo pelnyti greta esančių žmonių pagarbą, kad jie įvertindavo mano atlapaširdiškumą ir beveik visada atsakydavo tuo pačiu“, - šypsosi Antanas.
Dar prieš porą metų bekelės lenktynių meistras mandagiai atsisakydavo kvietimų pabūti televizinių pokalbių laidų herojumi ar prieiti išpažinties populiariausiems interneto portalams, ir tik neseniai buvo priverstas keisti senąsias nuostatas.
„Nesu idiotas ir suvokiu, kad ruošiantis Dakarui ar kurioms kitoms solidžioms lenktynėms suformuoti pakankamą biudžetą galima tik radus bendrą kalbą su verslo žmonėmis. Dabar beveik nieko nedomina tiesiog ant „kovinio“ automobilio užklijuotas paramą skyrusios firmos lipdukas. Komandų strategai priversti sukti galvas, kaip šiuo sportu patikėjusioms įmonėms sukurti maksimaliai didelę pridėtinę vertę. Tai labai svarbus ir toks pat sunkus darbas, kaip ir lėkimas greičio ruožais“, - prisipažįsta lenktynininkas.
Dakaro ralio iššūkiai ir ypatybės
Kaip įmanoma išgyventi itin spartietiškame „Mebar“ visureigyje, prisipažinsiu, man trūksta fantazijos, nes sportininkai iš minėtų 9000 kilometrų net 6000 įveikė „koviniu“ režimu lėkdami per dykumas mirtinai pavojingais kalnų keliukais ar išdžiūvusių upių vagomis.
Aiškumo dėlei reikia pridurti, kad šiuo metų laiku Pietų Amerikoje dieną svilina 30-35 laipsnių karštis, kartais perkopia ir +40 ribą, todėl basomis paliesti Atakamos žemės neįmanoma.
Dar dvi Dakaro ralio maratono ypatybės - neįtikėtinai didelis dulkių kiekis, užklijuojantis akis, nosį, ausis ir burną, bei deguonies trūkumas. Pakilus į maždaug 5000 metrų virš jūros lygio aukštumas, kvėpuoti pasidaro klaikiai sunku, apima silpnumas, taip įsiskausta galvą, kad net pykina, lėtėja reakcija ir prastėja koordinacija.
Po tokios dienos atgauti jėgas Dakaro organizatoriai siūlo vadinamajame bivake - dažniausiai plyname lauke įrengtoje stovykloje, kurią per visą perimetrą juosia aukšta vielos tvora.
Tad jei kas nors į vidų bandytų prasmukti su svetima akreditacija, greičiausiai būtų su trenksmu išspirtas lauk.
Teoriškai geriausia vieta paspoksoti į Dakaro žvaigždes yra bivako valgykla. Gigantiška „U“ formos palapinė, kur, dezinfekavęs rankas ir dar kartą ištiesęs skenuoti identifikavimo kortelę ar apyrankę, gali sočiai prisikirsti neįmantrių, tačiau skanių patiekalų. Į lenktynininkų meniu tradiciškai įtraukiami makaronai ir kepsniai, taip pat trintos daržovių sriubos, virti ir kepti kiaušiniai, sūriai ir taip toliau. Vakarienės metu galima pasivaišinti vietiniu alumi ar vynu.
Turtingos komandos paprastai turi virėjus, todėl pamatyti tituluotų ralio pilotų valgykloje beveik neįmanoma. Ypač jei šį strateginį objektą pasieki 10-ą ar 11-ą vakaro, o taip Antano komandos žmonėms nutikdavo labai dažnai.
Dar vienas atskiros ekskursijos vertas taškas - bivako tualetai ir dušai. Krepšinio aikštelės dydžio teritorijoje išrikiuotose kilnojamose būdelėse užsibūti galima nebent už bausmę: kepinant saulei viduje karšta kaip saunoje, o kvapai niekuo neprimena žydinčios pievos, nors uolūs tvarkdariai stengiasi palaikyti švarą.
Susiruošus praustis taip pat laukia šioks toks siurprizas, nes kareiviškoje palapinėje įrengtos dušų kabinos greičiausiai buvo gaminamos skaičiuojant, kad vidutinis statistinis Dakaro lenktynių dalyvio ūgis yra 150 cm, o pečių plotis mažesnis už pirmokėlio.
Kartą teko matyti, kaip minėta dušo kabina vienam vyrukui, kompleksija nedaug nusileidžiančiam Žydrūnui Savickui, vos netapo spąstais - įsispraudęs į vidų, lauk jis išslydo tik todėl, kad buvo spėjęs išsimuilinti. Vanduo iš čiaupų bėga, jei apskritai bėga, tik šaltas.
Žiauriausia bivako ypatybė, kuri bent jau pirmuosiuose Dakaro etapuose gerokai komplikuoja galimybes pamiegoti, - triukšmas. Čia iki paryčių absoliučioje daugumoje improvizuotų dirbtuvių veikia elektros generatoriai, urzgia kompresoriai, spraga suvirinimo aparatai, kaukia diskiniai pjūklai ir sunkiai suskaičiuojama gausybė kitokių įrankių.
Kai visose stovyklos pakampėse jie prabyla ir skirtingu dažniu drebina orą, atrodo, kad bandai užmigti greta technikos garsų Niagaros.
Po agresyvesnių technikai greičio ruožų aplamdytos mašinos bivake dažnai reanimuojamos iki paryčių, kai vėl reikia judėti į startą. Tradiciškai šis etapas būna paženklintas derinamų variklių stūgavimo aukštu sūkių diapazonu. Jei tai neištaško bandančių nusnausti vilčių pailsėti, paskutinius taškus ant „i“ sudėlioja organizatorių sraigtasparniai.
Turtingos komandos šią problemą sprendžia pilotus apgyvendindamos artimiausiuose miestuose esančiuose viešbučiuose ar siūlydamos poilsį specialią garso izoliaciją turinčiuose kemperiuose.
Antanas Juknevičius ir Edvardas Duoba po finišo taip pat stengdavosi pasiekti rezervuotus viešbučius, tačiau dažnai nutikdavo taip, kad, iki bivako nukakus po vidurnakčio, su mechanikais aptarus, kokius agregatus būtina keisti ir ką sutvarkyti, nakvynės vietą vyrai pasiekdavo paryčiais, kai miegoti likdavo vos pora ar trejetas valandų.
Nuoširdumo dividendai ir draugystė su Dakaro legendomis
Tokiu beprotišku ritmu daugelyje ligšiolinių maratonų gyvenęs ir atkaklumo stebuklus demonstravęs Antanas Juknevičius per pastarąjį dešimtmetį sugebėjo pagarsėti tarp visų Dakaro senbuvių. Negana to, stebint iš šalies susidaro įspūdis, kad jis tapo geriau žinomas užsienio šalių automobilių sporto pasaulyje negu Lietuvoje.
Pirmo ryškumo Dakaro žvaigždės bendrauja su vilniečiu kaip su lygiu, nes yra matę jo sugebėjimus trasoje ir už jos ribų, pasitiki juo ir kartais netgi klausia nuomonės.
„Esminis dalykas - man nieko iš jų nereikia. Įsivaizduokit, kaip jaučiasi koks nors Nasseras Al-Attiyah ar Stéphane’as Peterhanselis, kai jiems kiekviename žingsnyje plekšnoja per petį norintys drauge nusifotografuoti, ko nors paklausti ar paprašyti. Aš jau daugiau kaip dešimtmetį maluosi su jais po tas pačias varžybas. Per tiek laiko nori nenori susibičiuliauji taip, kad kartais drauge „uždarai“ naktinius barus.
Pavyzdžiui, per vieną tokį vakarojimą Lucas Alphandas (šis vyrukas, 1997-aisiais tapęs pasaulio kalnų slidinėjimo čempionu, 2006-aisiais triumfavęs Dakaro ralyje, Prancūzijoje laikomas kone dievu) prisižadėjo atvažiuoti į Lietuvą ir savo akimis įsitikinti, ar tikrai čia tokios gražios merginos, kaip kalbama. Beje, su Nasseru Al-Attiyah, pirmą kartą Dakarą laimėjusiu 2011-aisiais, Antaną supažindino Jungtinių Arabų Emyratų šaulių rinktinę treniruojantis lietuvis Leonas Molotokas (Londono olimpiadoje 2012-aisiais Nasseras iškovojo bronzą). Dėl šios priežasties jis taip pat yra porą kartų prisiekęs atkeliauti į Vilnių.
Ar realu sulaukti, kad tokie pažadai bus išpildyti? „Negaliu guldyti galvos dėl visų, bet kad į Vilnių „KAMAZ-master“ komandos vadovas Vladimiras Čaginas (jis septynis kartus laimėjo Dakarą sunkvežimių įskaitoje) atvyks, esu visiškai tikras dėl paspęstų smagių spąstų: papasakojom jam, jog Vilniaus centre, Basanavičiaus gatvėje, atidarėm rusiškos virtuvės restoraną „Čaginas“. Tai iš tiesų mano iniciatyva atsiradęs projektas, pavadintas XIX amžiuje mūsų mieste dirbusio vyriausiojo architekto Nikolajaus Čagino garbei.
Mintis iškrėsti pokštą kilo čia vakarieniaujant su Kazachstano lietuviu Artūru Ardavičiumi - jis padarė keletą restorano iškabos, barą puošiančių „Kamaz“ nuotraukų, nusiuntė Vladimirui ir tuoj pat paskambinęs paaiškino, kad „Antanas tavo vardu pakrikštijo restoraną“. Kai kitose lenktynėse Dubajuje susitikom, šis puolė atsiprašinėti, kad dvejus metus manė, jog kabinu jam makaronus, ir davė žodį atvykti į Lietuvą“, - juokiasi Antanas Juknevičius.
Iš pastarąjį dešimtmetį Dakarą laimėjusių garsenybių vienintelis ispanas Carlosas Sainzas pabrėžtinai laiko atstumą nuo lenktynių vidutiniokų. O jo tautietis Nani Roma, praėjusiais metais pirmas kirtęs finišo liniją, pats yra prašęs Antano patarimų analizuojant Maroko dykumų ralio žemėlapius.
Didžiulę patirtį tokiose varžybose turintis vilnietis patikino, kad visos dabartinės ralio garsenybės yra perėjusios etapą, kai tekdavo skęsti greitesnių ar galingesnę techniką turinčių varžovų sukeltų dulkių debesyse, todėl gerbia ir varžovus iš mažą biudžetą turinčių komandų.
„Tai patyrė ir Stéphane’as Peterhanselis, ir Nani Roma, kurie po to perėjimo į automobilių klasę turėjo startuoti paskui anuometinius lyderius. Reikalas tas, kad pirmasis dvidešimtukas įveikia trasą, kol jos paviršius būna gana tvirtas, ir iš esmės nežino, jog yra „fesh-fesh“ dulkės. Vėlesnis dvidešimtukas mato jau kitokį Dakarą, nes visi važiuojantys tokiu tempu nori nenori priversti judėti atsiradusiomis provėžomis. Startuojančius dar vėliau galima tik užjausti, nes visas kelias būna taip išmaltas, kad už kiekvieną klaidelę moka valandų valandas vaduodamiesi iš cementą primenančio smėlio akivarų, kai visureigis kabo nesiekdamas ratais žemės.
2017-ųjų Dakaro ralis. A. Juknevičiaus automobilio atsiėmimas.
Menininko metamorfozė: nuo dailės iki dykumų
Kalbai pasisukus apie pačią sportinės karjeros pradžią, lenktynininkas prasitaria, kad čia taip pat būta velniškai daug atsitiktinumų. Su vieninteliu ketvertu atestate (pagal penkiabalę vertinimo sistemą) baigęs M. K. Čiurlionio menų mokyklą, Antanas įstojo į Dailės akademiją ir stačia galva nėrė į visuomeninę veiklą. Drauge su grupės draugu Egmontu Bžesku organizavo kaukių balius, kurie buvo garsūs visame Vilniuje, karnavalus, diskotekas ir iš tokių šėlionių sugebėdavo visai neblogai uždirbti.
„Rūpesčių ir lakstymo būdavo velniškai daug, todėl, norėdamas prisidėjusiems prie organizacinių darbų atsidėkoti ne tik ištardamas „labai ačiū“, paprašiau bičiulio karatė meistro padėti su apsauga. Toks sprendimas pasirodė teisingas, nes kitą dieną po studentiškų švenčių, kurios kėlė ažiotažą, surinktas „vagnorkes“ skaičiuodavome maišais. Mane netgi buvo pradėję pravardžiuoti „komersantu“, nes tais laikais, kai profesoriai į akademiją atvažiuodavo senais žiguliukais, aš į paskaitas trečiame kurse važiuodavau baltu „Ford Scorpio“, - prisimena Antanas.
Bekelės lenktynėmis jis užsikrėtė atsitiktinai gatvėje pamatęs vieno Vilniaus visureigių klubo įkūrėjo Vaidoto Marozo „Nissan Patrol“. Juodas automobilis visas buvo dekoruotas lipukais su baltomis kaukolėmis, todėl akimirksniu pakrikštytas „kaukuoliniu“. Vaikiškai užsimanęs tokio pat didelio „žaislo“, jau po poros metų tebebūdamas studentas įsigijo dar geresnį.
Po pirmųjų pasivažinėjimų pelkynais greitai perprato, ko reikia norint greičiau įveikti kliūčių ruožus. „Kai 2000-aisiais prasidėjo oficialios visureigių varžybos, rodos, trejus metus laimėdavau beveik viską. Tas pat nutikdavo startuojant Latvijoje, Baltarusijoje ar Lenkijoje. Su Aurelijumi Petraičiu važiuodami po vienos tokios ekspedicijos pradėjom nekaltai svarstyti: jei jau esam tokie kieti - kodėl nepabandžius įkopti į visureigių sporto Everestą? Tą pokalbį buvau gerokai primiršęs, bet vidurvasarį gimtadienio proga iš Aurelijaus gavau dovaną - kvitą, liudijantį apie sumokėtą startinį Dakaro lenktynių mokestį. Buvo likę pusė metų, o mes net automobilio neturėjom“, - pats savo avantiūrizmu stebisi Antanas Juknevičius.
Beje, tada vyrai už 5000 JAV dolerių nusipirko kartą šturmuojant Dakarą dalyvavusį senutėlaitį „Toyota“ visureigį ir susidūrė su netikėta problema: kai sandoris jau buvo įvykęs, jie sužinojo egzistuojant vieną iš daugybės apribojimų - šiose dykumų lenktynėse galima dalyvauti su ne senesne nei dešimties metų mašina. Kitaip tariant, 1987-aisiais gimęs „BJ 71 Land Cruiser“ 2003-iaisiais jau buvo mažiausiai šešeriais metais per senas. Neturėdamas kur dėtis Antanas su Aurelijumi įkalbėjo pažįstamus, kurie dirbo anuometinėje kelių policijoje, kad išduotų naujus visureigio registracijos dokumentus ir įrašytų, esą jis pagamintas devyneriais metais vėliau. Tokius popierius pamatę Dakaro techninės komisijos pareigūnai i...
Pravažumo tradicijos ir modernios technologijos
Kad savaitgalio išvykos džiaugsmai neapkarstų kelyje, lenktynininkas Antanas Juknevičius prieš važiuojant į sunkiau pasiekiamas vietoves pataria pagalvoti apie du dalykus: ar kelionei parinktas tinkamas transportas ir ar maršrutas neturi alternatyvų.
„Reikėtų kritiškai vertinti automobilio galimybes įveikti sudėtingą kelio ruožą, tuomet rizika, kad teks susidurti su nemaloniomis pasekmėmis savaime sumažės. Sunkiai pravažiuojamuose užmiesčio keliuose visuomet galima pasidairyti, galbūt yra alternatyvūs būdai pasiekti norimą tašką, gal kažkas jau net išvažinėjo naują taką“, - pataria patyręs visureigių lenktynininkas.
Būtent apie visureigius, A. Juknevičiaus teigimu, reikėtų susimąstyti tiems vairuotojams, kuriems tokie iššūkiai kyla ne vieną kartą per metus, o nuolat. Sportininkas pažymi, kad didelį pravažumą šie automobiliai įgyja dar inžinierių brėžiniuose, kuriuose iš anksto numatomi ir visi galimi išbandymai jau nuriedėjus nuo konvejerio.
Patikimas visureigis sunkiai įsivaizduojamas be nuolatinės visų varomų ratų sistemos, lėtesnės pavaros ir aukštos prošvaisos.
Tačiau norintiems prie vairo ne sunkiai dirbti, o tiesiog komfortiškai nuvažiuoti į norimą tašką, A. Juknevičiaus pastebėjimu, reikėtų dairytis automobilių, turinčių ir solidžius šiuolaikinius elektroninius pagalbininkus.
„Visos naujos modelių slydimą, buksavimą slopinančios ir panašios sistemos skirtos tam, kad pagelbėtų vairuotojui neprarasti sukibimo ir išvažiuoti tokiose situacijose, kur vienas jis vargiai susidorotų“, - pabrėžia ilgametis Dakaro ralio dalyvis.
Kompiuteris pranoksta žmogų
Vienas šviežiausių tokių pavyzdžių yra neseniai A. Juknevičiaus išbandytas atgimęs legendinis „Land Rover Defender“ modelis, kuris, be ankstesniems būdingo kultinio tvirtumo, įgijo ir daugybę šiuolaikinių technologijų, tarp jų ir išmanią „Terrain Response 2“ sistemą, savarankiškai nustatančią važiavimo sąlygas atliepiančius variklio, pavarų dėžės, važiuoklės ar diferencialų darbo parametrus.
Šios sistemos valdymo elektronika per sekundės dalį įvertina gausybę automobilio jutikliais fiksuojamų duomenų ir nenutrūkstamai parenka važiavimo sąlygoms optimalius algoritmus arba suteikia galimybę vairuotojui savarankiškai nustatyti norimą važiavimo režimą.
Nesvarbu, koks sudėtingas būtų kelio paviršius, sistema variklio sukimo momentą gali paskirstyti konkrečiam ratui ir užtikrinti maksimalų sukibimą.
„Ši sistema turi specialiai purvui ir provėžoms skirtą režimą, kuris puikiai veiktų tokiomis sąlygomis, kai vykstama į medžioklę ar žvejybą: ten, kur reikia ne šiaip iki sodybos keliuku važiuoti, bet laukais ar miškavežio keliais, tokiomis atkarpomis, kur apie ne visureigį jau nė kalbos nėra. Svarbiausia, kad sistema visus darbus automatiškai padaro pati: pakelia automobilį į didžiausią aukštį, jį maksimaliai sulėtina ir kiekvieną ratą iš karto veikia slydimą slopinanti sistema“, - paaiškina A. Juknevičius.
Sportininko teigimu, tokios sistemos ypač palengvina darbą tiems vairuotojams, kurie nenori ilgai svarstyti ir ieškoti išeičių, o tiesiog važiuoti pirmyn.
„Jeigu kažkuris ratas, pavyzdžiui, atsirėmė į šaknį, jis sulėtės, bet sistema jam duos tokį sukimo momentą, kokio reikia, kad įveiktų kliūtį. O vairuotojui belieka ramiai sėdėti ir pamažu judėti ten, kur jam reikia. Galima sakyti, kiekvienas ratas dirba individualiai“, - atskleidžia lenktynininkas.
Jis pažymi, kad purvo ir provėžų režimas skiriasi nuo taikomo važiuoti per sniegą ar ledą, kurį aktyvavus pneumatinę pakabą turintis automobilis kaip tik nuleidžiamas kuo žemiau, kad važiuodamas per slidų paviršių turėtų žemesnį svorio centrą ir negalėtų lengvai pasiduoti inercijai nuslysti nepageidaujama kryptimi.
Pavyzdžiui, jau minėto „Defender“ su pneumatine pakaba prošvaisa pagal poreikį gali skirtis nuo 21,8 iki 29,1 cm. Kartu su tūkstančius kombinacijų per sekundės dalis apskaičiuojančiu valdymo kompiuteriu tokio automobilio galimybės gerokai viršija žmogiškąsias.
„Sniego ir ledo režimu automobilis visiškai nuleidžiamas ir visos slydimo bei buksavimo ribojimo sistemos veikia maksimaliai. Kai nors vienas ratas prasisuka, kompiuteris iš karto priima sprendimą, ką su tuo ratu padaryti, kad automobilio neužmestų. Viskas kontroliuojama, kad vairuotojas toliau važiuotų ta kryptimi, kuria važiavo. Žmogus negalėtų išgauti tokio tikslumo. Lenktynininkai profesionalai yra arti tokio valdymo galimybių, tačiau kompiuteris vis tiek padaro daugiau ir tiksliau“, - įsitikinęs A. Juknevičius.
Tęsiant pravažumo tradicijas
„Land Rover“ istoriškai skiria itin daug dėmesio pravažumo savybėms, tad jomis pasižymi ne tik bet kokioms sąlygoms užgrūdinti naujieji „Defender“, bet ir pagalbinėmis sistemomis gausiai aprūpinti „Range Rover“ modeliai.
Pavyzdžiui, į standartinę „Range Rover Velar“ įrangą jau įdiegta minėta „Terrain Response“, taip pat „Low Traction Launch“ ir elektroninė sukibimo kontrolės sistemos, leidžiančios tiksliai ir užtikrintai manevruoti ar pajudėti iš vietos sunkesnėmis sąlygomis.
Vardindamas kitus svarbius pagalbininkus A. Juknevičius pažymi, kad ypač sudėtingai išvažiuojamose vietovėse padeda palėtinta pavara, sutelkianti maksimalią galią judant itin lėtai.
„Tai yra papildoma transmisija, kuri aktyvuojama, kada reikia nedidelio greičio, tačiau maksimalios galios, todėl ji nepaprastai svarbi visureigiui“, - sako lenktynininkas.
Naudodamiesi palėtinta pavara „Defender“ vairuotojai gali pasitelkti ir „All Terrain Progress Control“ sistemą. Veikdama kaip greičio palaikymo sistema, tik skirta stabiliam judėjimo tempui labai nepalankiomis sąlygomis palaikyti, ji leidžia vairuotojui nustatyti pastovų automobilio greitį nuo 1,8 iki 30 km/val. ir kartu dėmesį sutelkti į kelią.
Antanas Juknevičius - Dakaro ralio legenda, gerai žinoma automobilių sporto pasaulyje. Šiame straipsnyje panagrinėsime jo karjerą, požiūrį į pagalbą varžovams ir kitus įdomius faktus.
Lietuvių pasirodymas Dakaro ralyje
2017-aisiais Antano Juknevičiaus ir Dariaus Vaičiulio ekipažas finišą pasiekė 21-as ir tai atrodė nerealus pasiekimas. Iš esmės jis buvo puikus - geriausias Baltijos šalių rezultatas per visą ralio istoriją. Tačiau palyginus su šiemetiniais pasiekimais, jis lieka šešėlyje.
2018-aisiais, jubiliejiniame 40-ame Dakaro ralyje, A. Juknevičiaus ir D. Vaičiulio ekipažas sukeitė skaičius vietomis ir galutinėje rikiuotėje užėmė 12-ą vietą.
Vaidotas Žala ir Saulius Jurgelėnas tapo Lietuvos numylėtiniais. Ilgą laiką važiavusi greičiausiai tarp tautiečių, antroje Dakaro dalyje jų „Toyota Hilux“ susidūrė su techninėmis problemomis - lūžo vairo traukė, tada pusašis, o galiausiai nutrūko stabdžių žarnelė. Ir viskas - viename greičio ruože, kuriame buvo prarastos bene 3 valandos, ir vietoje galimybės kovoti dėl „Top 10“ lenktynininkai gavo kitą išbandymą - išsilaikyti „Top 20“. Tą jie padarė sėkmingai ir 2018-ųjų Dakare finišavo 18-ti, o paskutiniuose klasikinio ralio greičio ruožuose dar nustebino puikiu pasirodymu - 13-ame etape užėmė net 9-ą vietą.
Benedikto Vanago ir Sebastiano Rozwadowskio ekipažas patyrė tiek išbandymų, kad jeigu automobilyje nebūtų įmontuotos viską filmuojančios vaizdo kameros, tie nuotykiai atrodytų pramanyti. Tačiau ir šio ekipažo užimta 30-a vieta nėra blogas pasiekimas. Juk Dakaro automobilių įskaitoje startavo 92 ekipažai, tad B. Vanagas pateko tarp trečdalio greičiausiųjų.
Motociklininkas Balys Bardauskas Lietuvoje taip pat susirinko nemažą gerbėjų armiją. Stabiliu bei užtikrintu važiavimu visus stebinęs lietuvis finišą pasiekė būdamas 81-oje vietoje. Tai - geriausias lietuvio motociklininko pasiekimas per Dakaro ralio istoriją, toje pačioje pozicijoje 2012-aisiais finišavo Gintautas Igaris.
Saudo Arabijos Dakare startavo rekordinis lietuvių skaičius. Net penki automobilių ekipažai ir vienas motociklininkas. Aukščiausiai iš lietuvių bendroje rezultatų lentelėje, 15-oje pozicijoje, Dakarą baigė Benediktas Vanagas su Filipe Palmeiro. Kol kas vienintelė Lietuvos Dakaro legenda - Antanas Juknevičius - bendroje rezultatų lentelėje liko 20-oje pozicijoje. Gintas Petrus ir Tomas Jančys automobilių įskaitoje liko 40-oje pozicijoje.
tags: #antanas #juknevicius #vaziavimas #dovana