Dakaro ralis, garsėjantis savo ekstremaliais maršrutais ir iššūkiais dalyviams, Pietų Amerikos žemyne įgauna naujų spalvų. Ekipažai, pasiryžę įveikti šį legendinį maratoną, turės įjungti aukščiausią pavarą, kad susidorotų su skirtingų šalių geografiniais ypatumais ir išbandymais. Šiame straipsnyje apžvelgsime Dakaro ralio maršrutus Pietų Amerikoje, sužinosime apie šalių ypatumus, sunkumus ir įdomius faktus, susijusius su šiuo renginiu.
Nuo 2009 m. Dakaro ralis vyksta Pietų Amerikos žemyne, pakeisdamas tradicinį maršrutą per Afriką. Šis žemynas siūlo įvairiausią ir sudėtingiausią reljefą, nuo aukščiausių kalnų iki dykumų, kas daro ralį dar įdomesniu ir išbandančiu.
Dakaro ralio startas Paragvajuje
Dakaro ralis startuos Paragvajuje, Centrinėje Pietų Amerikos žemyno dalyje, kur gyvena apie 6,5 milijono gyventojų. Aukščiausią pavarą ekipažai įjungs šalies sostinėje Asunsjone. Sausio mėnesį Paragvajuje vyrauja itin karštas ir drėgnas klimatas, o pietvakarinėje šalies dalyje - dykynės su siaurais keliukais tarp krūmų. Organizatoriai informuoja, jog Paragvajuje vyks vienas greičio ruožas.
„Nauja valstybė Dakare - iššūkis komandoms ir lenktynininkams. Kiekviena šalis turi savo geografinių ypatumų, tad norint gerai pasiruošti lenktynėms, geriau juos žinoti dar prieš startą. Žinant organizatorių ambicijas, lengvos trasos nesitikime. Kaip ir visada darysime geriausia, ką galime,“- sako „General Financing team Pitlane“ pilotas Benediktas Vanagas.
Bolivijos iššūkiai
Iš Paragvajaus lenktynių karavanas keliaus į Boliviją. Bolivijos sostinėje La Paze, įsikūrusioje 3500 metrų virš jūros lygio, numatyta poilsio diena. Šiame mieste įsikūrusi šalies vyriausybė ir jis laikomas svarbiausiu šalyje, bet tikroji konstitucinė valstybės sostinė - Sukrė. Bolivija - viena skurdžiausių Pietų Amerikos valstybių. Organizatoriai informuoja, jog Bolivijoje vyks keturi greičio ruožai.
Į Andų kalnus pakilę keliautojai patyrė, ką reiškia, kai pasilenkus užsirišti batų tenka minutę ilsėtis. Keturių su puse kilometro aukštyje trūksta deguonies, skauda galvą, o neprarasti budrumo padeda tik nuolat kramtomi kokos augalo lapai.
Mirties kelias
Mirties kelias, kuriuo Snaigė dardėjo Bolivijoje, yra padaręs įspūdį ir pasaulyje populiaraus TV šou „Aukščiausia pavara“ kūrėjams. Kelias, kuriame vos prasilenkia du automobiliai, vingiuoja tarp uolos ir 2 kilometrų aukščio skardžio. Jokių apsaugos tvorelių nėra. Apie statistiką, kiek nelaimėlių nuvairavo ten, kur nereikia, vietos gyventojai paslaugiai nutyli.
Argentinos etapai
Iš Bolivijos lenktynių karavanas keliaus pietų kryptimi į Argentiną. Organizatoriai informuoja, jog Argentinoje vyks septyni greičio ruožai. Trys etapai bus ilgesni nei 450 kilometrų, ilgiausias etapas drieksis 700 kilometrų.
Kelionės įspūdžiai ir iššūkiai Pietų Amerikoje
Prieš metus TV žiūrovai pamatė Martyno ir Vytaro kelionių serialą „Kartą Pietų Amerikoje“ - jau šeštą nuotykių pilną pasakojimą, po istorijų apie keliones Afrikoje, Šilko keliu Azijoje, Indijoje, JAV ir Kinijoje. Šį pavasarį jie grįžo į Pietų Ameriką - skeptikams tai galbūt puiki proga apkaltinti Martyną ir Vytarą išsisėmus.
„Nieko panašaus. Mes visada stengiamės elgtis nenuspėjamai. Šįmet daug kas manė, kad lėksime į Australiją. O mes apsisukome ir grįžome į Pietų Ameriką. Jautėme, kad yra nebaigtų reikalų. Tai - per didelis žemynas, kad aprėptum jį per vieną kelionę. Dabar mums jau šiek tiek ramiau. Artimiausiu metu ten turbūt negrįšime“, - juokiasi Martynas.
Argentina, Bolivija, Peru, Ekvadoras, Kolumbija - per šias šalis nusidriekęs keliautojų maršrutas, kaip ir įprasta, staigmenų dovanojo kasdien. „Yra tokia nuvalkiota frazė, kurią kartoja muzikantai: mano naujas albumas yra pats geriausias, visi ankstesni buvo prastesni. Nesinori taip kalbėti, bet ši kelionė mums buvo pati sudėtingiausia“, - prisipažino Martynas.
Antroji „Snaigės“ mirtis
Žiūrėję „Kartą Pietų Amerikoje“ prisimena, kuo baigėsi ta kelionė - kone trisdešimties metų senumo autobusiukas „Volkswagen Kombi“, kurį lietuviai meiliai pakrikštijo Snaige, išleido paskutinį kvapą. Naujame nuotykių sezone „Kitą kartą Pietų Amerikoje“, kurį rugpjūtį parodys TV3, paaiškės, kad gandas apie Snaigės mirtį buvo pernelyg ankstyvas.
„Mūsų bičiulis iš Argentinos ėmėsi jos remonto. Kai šį kartą nuskridome į Buenos Aires, pamatėme, kad mašina vėl gali riedėti. Visi mus vadino idiotais. Maršrutas driekėsi per kalnus. 9 tūkstančiai kilometrų - sakė, jokių šansų tokiu kledaru ir dešimtadalį atstumo nuvažiuoti. Bet įveikėme net 8 tūkstančius kilometrų, kol Ekvadore, likus visai nedaug iki sostinės Kito, subyrėjo pavarų dėžė. Tvarkyti mašiną laiko jau pritrūko - būtume stipriai rizikavę, nes po kelių dienų laukė skrydis namo. Dar norėjome Snaigę numesti nuo skardžio - juk efektingai atrodytų. Bet susilaikėme. Atidavėme už simbolinę kainą vietiniam „Volkswagen“ gerbėjui. Snaigė pateko į geras rankas“, - atsiduso Martynas.
Kulinariniai eksperimentai
Kulinariniai eksperimentai - svarbi kiekvieno Martyno ir Vytaro serialo dalis. Šis sykis nebus išimtis. Naminių gyvūnėlių mylėtojai galbūt žiaukčios, tačiau seriale tikrai bus scena, kaip keliautojai Peru kramsnoja jūrų kiaulytę.
„Jei jūsų namuose prabėgo žiurkė, pagavę neskubėkite jos išmesti. Galbūt galima ją suvalgyti“, - po šio epizodo susimąstęs ištarė Vytaras. Martynas prisiekinėjo sau, kad tik paragaus keptos jūrų kiaulytės, tačiau lietuviai ją sušveitė pasigardžiuodami.
„Gardu. Viskas priklauso nuo požiūrio. Supratau, kad kinai teisūs. Jie sako, kad valgyti galima viską, kas turi keturias kojas, išskyrus stalą ir kėdę. Bet ir tai - nelygu, kokį padažą pasirinksi“, - filosofavo M.Starkus. Vytaro tikslą - tiesiai ant pusiaujo pasiruošti virtinukų - sužlugdė Snaigės mirtis. Pusiaują lietuviai jau kirto autobusu, tad stabdyti jo dėl šio ritualo nebuvo galimybių. Tačiau kulinarinių eksperimentų vis tiek pakaks - Peru užaugintos bulvės, Vytaro paruoštos su lietuviškomis dešrelėmis, įsiminė visiems kelionės dalyviams.
Susitikimai su vietiniais
Liūčių užtvindyti keliai, egzotiški vietos patiekalai, lūšnynai, kuriuose buvo nuoširdžiai patarta nerodyti filmavimo kameros, - nenuostabu, kad keliautojai pradėjo kiek painiotis geografijoje.
„Bolivija - viena skurdžiausių Pietų Amerikos valstybių. Taip jau susidėliojo maršrutas - pamatėme nuo neturtingiausių iki gerai gyvenančių žmonių. Bet visi - dideli optimistai ir patenkinti tuo, ką turi. Žinoma, protesto mitingų netrūksta, bet rimto pykčio nejautėme. Bolivijoje buvome sidabro kasyklose. Sveikatai kenksmingas darbas, kasa tuos akmenis tarp dulkių, kramsnoja kokų lapus, geria spiritą ir vis tiek sugeba džiaugtis. Aš prikasiau vieną kibirą akmenų, o darbininkas man pasakė, kad tokių kasdien prikasa šimtą. Ir taip - 20 metų”, - stebėjosi M.Starkus.
Atvykę į Kolumbijos sostinę Bogotą lietuviai elgėsi atsargiai, nes istorijos apie įkaitų grobimus ir apiplėšimus neleido jaustis visiškai ramiai. Per penkias kelionės savaites būtent Bogotoje jis sutiko vienintelį gerai angliškai kalbantį vietos gyventoją - taksistą. Kelionės pabaigoje Bogotoje lietuviai pasijuto kaip namie: į svečius, o kitą vakarą ir į sodybą juos pasikvietė žinomi Kolumbijos lietuviai, dainininko Jurgio Didžiulio seneliai Algis ir Laima.
Pasiruošimas Dakaro raliui
Naujas iššūkis Sausio 2-ąją Paragvajaus sostinėje Asunsjone startuoja legendinis Dakaro maratonas. Kaip ir daugelyje dalykų, D. Vaičiulis į dar vieną iššūkį žiūri kupinas optimizmo.
„Imsime ir pravažiuosime. Ko čia pergyventi? Nejaugi dabar į viską žiūrėsime pesimistiškai? Aš nemėgstu sureikšminti dalykų. Reikėtų į viską žiūrėti paprastai ir nesureikšminti problemų, iššūkių“, - sako Darius. Iki šiol D. Vaičiulis ir A. Juknevičius jau yra važiavę kartu 2008 metais itin sudėtingame Libijos ralyje. Dabar laukia Dakaro ralis.
„Man tai yra nauja patirtis ir nuotykis. Man iš tikro Dakaras labiau patiktų, jei nereikėtų laikui važiuoti, o tiesiog įveikti, kaip buvo iki 2008 metų. Man tada jis būtų labiau prie širdies, kai nereikia sekti kažkieno pėdomis, o turėti savo maršrutą, įjungti navigacinius sugebėjimus. Tada ir nuotykių daugiau. Aišku, nebūtinai pasiseks - gali apsiversti ir nesulaukti pagalbos“, - sako D. Vaičiulis. Nors ir kaip į daugelį dalykų optimistiškai žiūrėtų Darius, kai kurie dalykai prieš Dakarą jį neramina.
„Neramina, kad galiu padaryti klaidą. Gali susipinti liežuvis ir vietoje kairės pasakyti dešinę. Gali kažką pramiegoti. Tas labiausiai neramina“, - sako D.
Istoriniai Dakaro ralio faktai
Prasidėjęs nuo gana kurioziškos situacijos, šis renginys netruko sulaukti dėmesio. Jau pirmaisiais metais iššūkio ėmėsi 182 nutrūktgalviai, iš kurių finišą pasiekė vos 74. Kraupi statistika sukėlė tik didesnį susidomėjimą ir netruko dvigubai pailginti dalyvių sąrašo. Tai buvo laikai, kai automobilių sportas buvo pavojingas ir po truputį įsigaliojant populiarumo viršūnėje buvusio „B-grupės“ ralio ribojimams, naujas iššūkis dykumoje, kur nėra ant kapoto lipančių žiūrovų, tapo geru pasirinkimu. Prireikė laiko, kone dešimties metų, kad šis nuotykis būtų pripažintas pasaulinėje arenoje ir prie starto linijos pirmą kartą stotų gamyklinė komanda.
Deja, išvysti šią dieną Thierry nebuvo lemta - pakliuvęs į smėlio audrą, kartu su keletu žurnalistų ir komandos narių jis patyrė sraigtasparnio katastrofą. Nepaisant pradininko žūties, ralio variklis jau buvo įsisukęs ir pasiruošęs jungti aukščiausią pavarą.
Tikrai profesionalaus vakarėlio pradininkais tapo „Peugeot“ su Ari Vatanenu priešakyje. Suomis laimėjo lenktynes, taip dar labiau sukeldamas susidomėjimą. Kitais, 1988 metais, renginys pasiekė savo zenitą: prie starto linijos stojo 607 dalyviai, o Ari nepavyko pakartoti savo rezultato dėl iš serviso zonos pavogto jo sportinio bolido. Tai nebuvo pirmasis toks incidentas, o žvelgiant į visą ralio istoriją, tai šį Europos ir Azijos žemynuose vykusį renginį tikrai galima vadinti „laukiniais vakarais“. Neretai pasitaikančios pilotų žūtys tuometinio pasaulio nestebino - automobilių sporto pavojingumą suprato visi, kada nors lankęsi bet kokiame renginyje. Kritikos Dakaro ralis sulaukdavo dėl kenčiančių Afrikos šalių: neretai pasitaikydavo civilių žūčių, ir taip skurdų derlių palaidoti padėdavo milžiniški dulkių debesys, kuriuos keldavo ne tik šimtai dalyvių, bet ir nuolat aplink zujantys sraigtasparniai. Per visą savo istoriją ralis sulaukė ne vieno šimto skandalingų pareiškimų - jį savo laiku pasmerkė net Vatikanas, teigdamas, jog galios ir turtų demonstravimas ten, kur žmonės vis dar miršta iš bado, yra netoleruotinas.
Artėjant dešimtajam dešimtmečiui ralio populiarumas ėmė smukti. Po itin pagarsėjusio Didžiosios Britanijos premjerės Margaret Thatcher sūnaus ir jo ekipažo dingimo istorijos, dalyviai vis atsargiau pradėjo žvelgti į esamą situaciją. Tuo metu Afrikos smėlynus jau mynė vieno iš dabartinių lyderių Stefano Peteranselio kojos - matyt nenuostabu, kad būdamas garbingo amžiaus, jis vis dar geba laimėti maratoną: pragyvenus laikus, kai ralis vyko net neturint GPS imtuvų, kurie leistų gelbėtis įvykus nelaimei, dabartinis maratonas tikrai gali atrodyti patogus ir lengvas. GPS sistemos naudojimas buvo įvestas 1992 metais, tačiau šimtais krentantis dalyvių skaičius bylojo apie profesionalaus vadybos aparato poreikį. Kitų metų ralyje startavo vos 153 dalyviai ir tai buvo paskutinis kartas, kai renginį organizavo Thierry šeima. 1994 metais vadeles perėmė A.S.O. - Amaury Sport Organisation kuri diktuoja maratono sąlygas iki dabar. Nors daugelis dalyvių šį pokytį vertino skeptiškai ir sakė, jog bus prarasta Thierry nuotykio idėja, tačiau nuotykio idėjos marškinėlius šis renginys buvo išaugęs jau seniai. Po ateityje sekusių skirtingų starto ir finišo variacijų, siekusių Ispaniją, buvo apsistota ties Paryžiaus-Dakaro maršrutu - būtent toks pavadinimas ir yra labiausiai žinomas pasaulyje. Per keletą dešimtmečių į ralio maratoną netruko įsisukti didesnė dalis viso pasaulio automobilių gamintojų. Raliui žengus į dvidešimt pirmąjį amžių, pirmąją pergalę pasiekė moteris - Jutta Kleinschidt. Ralis vėl atsigavo ir netruko perlipti penkių šimtų dalyvių ribos, kol, vėlgi dėl saugumo problemų, buvo atšauktas 2008, o 2009-aisiais persikėlė į Pietų Ameriką.
Savo septintąjį maratoną sausį pradėsiantis „General Financing by Team Pitlane“ pilotas Benediktas Vanagas sako niekada nebuvęs didis šio ralio sekėjas. „Man pradėjus lenktyniauti, nelabai sekiau šios serijos, nors apie jos egzistavimą žinojau nuo tada, kai buvau vaikas. Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje pradėjau juo šiek tiek domėtis, tačiau jokiu būdu netapatinau savęs su šia serija - man ji atrodė kaip pensininkų užsiėmimas. Laikui bėgant, o man po truputį bręstant, buvo kilusi mintis, jog „kada nors reiktų pabandyti“, tačiau ji buvo labai labai blausi. Viskas pasikeitė, kai 2009 metais gavau netikėtą pasiūlymą dalyvauti „Silkway rally“, kas iš esmės yra Dakaro analogas. Nuo tada prasidėjo mano Dakaro epopėja. „Silkway rally“ startavome 2009 ir 2010 metais, po to sekė mintys apie Dakaro ralį, tačiau truputį pasikeitė kryptis ir pirmą savo startą sunkiausiame pasaulio maratone turėjome 2013-aisiais“, - pasakojo pilotas.
Kelią iš žiedinių lenktynių ir klasikinio ralio į dykumą Benediktas atrado atsitiktinai: „Istorija buvo tokia: vienas lietuvis, Merkys Laukevičius, buvo suplanavęs dalyvauti, tačiau nespėjo pasiruošti automobilio. Jis pasiūlė šios avantiūros imtis mums, perimti jo vietą, o aš ėmiau ir susigundžiau. Netrukome išsinuomoti Latvijoje pagamintą „OsCar“ iš Aurelijaus Petraičio ir stojome prie starto linijos. Du kartus startavome „Silkway Rally“, po to savo jėgas išbandėme „Abu Dhabi Desert Challenge“, kuriame nefinišavome dėl nesėkmingo šuolio nuo kopos, kuris baigėsi šturmano Sauliaus Jurgelėno stuburo lūžiu. Tad po to turėjome šiokią tokią pertrauką iki 2013-ųjų, o nuo tada lagaminus į Pietų Ameriką kraunamės kasmet, tik latviškąjį „OsCar“ jau daugiau kaip penkmetį pavaduoja „Toyota Gazoo Racing“ pajėgos“, - dalinosi B.Vanagas.
Artėjantis Dakaro ralis pradės dar vieną istorinį laikotarpį - „Post-Peugeot“ erą. Pasitraukus sąlygas diktavusiai ir neribotu biudžetu pasižymėjusiai ekipai, jėgų pusiausvyra vėl keisis, taip iš naujo sukurdama dar vieną Dakaro legendą.
DAKARO RALIS | LEGENDOS IR ISTORIJOS
tags: #auksciausia #pavara #pietu #amerika