Automobilis su automatine pavarų dėže dar prieš dešimtmetį buvo prabanga ir retas galėjo sau tai leisti. Šiandien „automatai“ gali būti sutinkami kone kiekviename automobilyje ir nei vairuotojams, nei automobilių servisų meistrams nebėra egzotika. Yra nemaža dalis vairuotojų, kurie automobilį su mechanine pavarų dėže vairuoja tik smarkiai spyriodamiesi, o sau perka tik „automatus“. Pati automatinė pavarų dėžė yra mechaninis-hidraulinis mazgas, kurio veikimą reguliuoja elektronika. Jos konstrukcija gerokai skiriasi nuo mechaninės, tačiau veikimo principas yra tas pats: perjungti pavaras, užtikrinant sklandų variklio darbą.
Automatinė pavarų dėžė - tai sistema, leidžianti automobiliui automatiškai keisti pavaras be vairuotojo įsikišimo. Tai labai patogu, nes vairuotojas gali koncentruotis tik į važiavimą, o ne į tai, kada reikia perjungti pavarą. Pavarų dėžė nustato tinkamą pavarą priklausomai nuo važiavimo sąlygų, kaip greitis, variklio apsukos, kelio nuolydis ir kiti faktoriai.
Automatinė pavarų dėžė pati nusprendžia, kada ir kokią pavarą reikia įjungti, priklausomai nuo variklio apsukų (RPM), greičio ir vairuotojo pageidavimų (jei reikia, galima pasirinkti sportinį režimą arba rankinį režimą).
Automatinė pavarų dėžė naudoja tam tikras sudedamąsias dalis, kurios dirba kartu, kad pasiektų sklandų pavarų perjungimą:
- Planetinės pavaros: Jos leidžia pavarų dėžei keisti pavaras, naudojant kelis dantytus mechanizmus, kurie gali sukti skirtingais greičiais ir kampais, priklausomai nuo situacijos.
- Hidraulinė sistema: Automatinė pavarų dėžė naudoja hidraulinius vožtuvus ir skysčius, kad sureguliuotų pavarų perjungimą. Hidraulinė sistema padeda valdyti pavarų jungimą ir palaiko tinkamą spaudimą, kad perjungimai būtų sklandūs.
- Elektroninis valdymas: Daugelis šiuolaikinių automatinės pavarų dėžių naudoja kompiuterines valdymo sistemas, kurios stebi įvairius parametrus, tokius kaip greitis, variklio apsukos ir vairuotojo elgesys. Tai leidžia pavarų dėžei pasirinkti tinkamą laiką pavarų perjungimui ir pagerinti degalų sąnaudas.
Pavaros automatiškai perjungiamos priklausomai nuo:
- Variklio apsukų: Kai variklio apsukos pasiekia tam tikrą lygį, pavarų dėžė perjungia į aukštesnę arba žemesnę pavarą.
- Greitis: Greičiu, kuriuo juda automobilis, taip pat atsižvelgiama į pavarų pasirinkimą. Kuo greičiau važiuojama, tuo aukštesnė pavara reikalinga.
- Aplinkos sąlygos: Pavarų dėžė taip pat gali atsižvelgti į kelio nuolydį ar apkrovą, kad užtikrintų optimalų veikimą.
Kai pavarų dėžė keičia pavaras, ji naudoja specialius mechanizmus, tokius kaip planetinės pavaros ir sankabos, kad sujungtų arba atjungtų pavaras, taip leidžiant sklandžiai pereiti nuo vienos pavaros prie kitos.
Automobilinės pavarų dėžės yra sudėtingos inžinerinės sistemos, kurios svarbios automobilio veikimui. Automobilinėse pavarų dėžėse galima išskirti du pagrindinius tipus: mechanines ir automatinės pavarų dėžės. Mechaninėse vairuotojas rankiniu būdu valdo pavarų perjungimą, o automatinėse šį procesą valdo specialus elektroninis valdymo blokas.
Automatinės pavarų dėžės tipai
Yra keletas pagrindinių automatinių pavarų dėžių tipų, kiekvienas su savo specifika:
- Klasikinė automatinė pavarų dėžė: Tai tradicinis automatinės pavarų dėžės tipas, kurioje yra planetinės pavaros ir sankabos. Ji perjungia pavaras pagal variklio apsukas ir greitį.
- CVT (kintamo greičio pavarų dėžė): Ši sistema neturi tradicinių pavarų, bet naudoja diržus arba grandines, kad pastoviai keistų perdavimo santykį, todėl ji gali palaikyti optimalias variklio apsukas bet kuriuo greičiu.
- DSG (daugiaspaudžių pavarų dėžė) / Dvigubos sankabos transmisija (angl. „Dual Clutch Transmission“ (DCT)): Tai pažangus transmisijos tipas, sujungiantis mechaninės pavarų dėžės efektyvumą su automatinės pavarų dėžės komfortu. Čia naudojamos dvi atskiros sankabos: viena nelyginio, o kita - lyginio skaičiaus pavaroms. Važiuojant viena sankaba įjungia esamą pavarą, o kita iš anksto pasirenka kitą pavarą. Iš anksto pasirinkus kitą pavarą, DCT transmisija gali atlikti sklandų perjungimą, nenutraukiant tiekiamos galios. Dėl šios priežasties automobilis gali greičiau įsibėgėti, vartoja mažiau degalų ir yra dinamiškesnis.
Automatinė pavarų dėžė suteikia vairuotojui didelį patogumą ir paprastumą, nes ji pati tvarko pavarų perjungimą priklausomai nuo važiavimo sąlygų. Tai padeda išvengti rankinio perjungimo, kuris gali būti nepatogus, ypač kamščių ar ilgesnėse kelionėse. Tinkamai prižiūrint, automatinė pavarų dėžė gali suteikti sklandų ir patogų važiavimą ilgą laiką.
Automatinės pavarų dėžės priežiūra ir mitai
Visuomenėje vis dar egzistuoja mitas, jog automobiliai su automatinėmis pavarų dėžėmis genda kur kas dažniau, nei su mechaninėmis. Galime patikinti, jog automatinių pavarų dėžių gedimai dažniausiai atsiranda dėl per menkos automobilio priežiūros ir uždelstų smulkiųjų remonto darbų.
Bene populiariausias mitas - automobilis su automatine pavarų dėže naudoja daugiau degalų nei su mechanine. Tai yra tiesa senesniuose automobiliuose - netgi jų gamintojai varikliui su „automatu“ nurodo didesnes sąnaudas nei su mechanine dėže. Tačiau šiuolaikinės automatinės pavarų dėžės yra gerokai tobulesnės ir degalų ekonomija netgi lenkia mechanines. Automatinės pavarų dėžės turi daugiau laipsnių (6, 7, 8 ar dar daugiau) nei mechaninės, o dažniau keičiant pavaras, galima išgauti didesnį variklio darbo efektyvumą. Bet kokiu atveju, pagrindinis veiksnys, lemiantis automobilio ekonomiją, yra žmogus.
Egzistuoja ir kiti mitai apie automatines pavarų dėžes, kaip kad dažnesnis stabdžių trinkelių keitimas ar itin ribotas kilometražas, tačiau jie neturi jokio pagrindo. Stabdžių trinkelių dėvėjimasis tiesiogiai priklauso nuo vairuotojo įpročių ir važinėjimo teritorijos, o pavarų dėžės patikimumas priklauso nuo jos eksploatacijos ir priežiūros.
Svarbus priežiūros dalykas - atsargiai važiuoti esant šaltam varikliui. Žiemą pavarų dėžės alyva būna sušalusi, tad didelės apkrovos jai - ne į naudą. Nereikėtų piktnaudžiauti staigiai perjunginėjant pavarų dėžės režimus iš D (drive - priekinės pavaros) į R (rear - atbulinės pavaros) ir atvirkščiai.
Nerekomenduojama automobilio su automatine pavarų dėže tempti. Jeigu nėra kitos išeities, galima tą daryti, tačiau nedideliu greičiu ir trumpą atstumą. To priežastis - pavarų dėžės tepimo mechanizmas, nedirbant varikliui, neveikia. Stovėjimo stabdžio naudojimas taip pat prailgina pavarų dėžės eksploataciją. Jeigu automobilis sustabdomas, įjungiama P (parking - stovėjimo) padėtis, dar neatleidus stabdžio pedalo reikėtų įjungti stovėjimo stabdį. Tai ypač aktualus nuokalnėse, kadangi pavarų dėžė gaus mažesnę apkrovą, o automobilis stovės stabiliau.
Automatinės pavarų dėžės valdymas apima daviklius, esančius automatinėje pavarų dėžėje, kurie renka informaciją apie automobilio veikimo parametrus. Bepakopę pavarų dėžę sudaro specialūs komponentai, užtikrinantys nuolatinį perdavimo santykio keitimą.
Dažniausi automatinės pavarų dėžės gedimai ir jų požymiai
- Sunkiai automatiškai persijungiantys bėgiai: Tai vienas dažniausių ir akivaizdžiausių gedimų, kuris įspėja apie pavarų dėžės problemas. Tiesa, jei problemos vinis yra sumažėjęs tepalų lygis, apsunkinantis bėgių perjungimą, tuomet per daug nerimauti nereikėtų. Tokiu atveju papildykite tepalų bakelį ir ramiai važiuokite toliau. Visgi, jei tepalai nėra problema, situacija kiek rimtesnė.
- Variklio apsukų svyravimai: Turbūt kiekvienas vairuotojas žino, jog važiuojant pastoviu greičiu, atitinkamai ir variklio apsukos turėtų būti tolygios. Todėl, pastebėjus, jog apsukos stipriai kinta - šoka į viršų arba smunka žemyn, vertėtų patikrinti pavarų dėžę.
- Automobilis nejuda iš vietos: Užkuriate automobilį, parkavimo rėžimą perjungiate į važiavimo padėtį, atleidžiate stabdį, tačiau automobilis pajuda ne iškart? Tai gali signalizuoti apie pavarų dėžės gedimus.
- Neįprasti garsai: Kaip dar vieną indikatorių, nurodantį pavarų dėžės gedimus, galime išskirti garsus, sklindančius iš pavarų dėžės. Tiesa, tiksliai pasakyti, koks garsas sklinda gana sunku, kadangi kiekvienos markės automobilis gali skleisti skirtingus garsus.
- Degėsių kvapas: Dar viena problema, rodanti, jog turite pavarų dėžės problemų - iš automobilio sklindantis degėsių kvapas. Šis kvapas dažniausiai atsiranda dėl per aukštos pavarų dėžės tepalo temperatūros. Padidėti temperatūra gali dėl nekokybiško arba pasenusio tepalo, tepalo trūkumo arba dėl automatinės pavarų dėžės aušinimo sistemos problemų.
Automatinė transmisija ne tik padeda lengviau valdyti automobilį kas kartą sėdus už vairo, bet ir suteikia daugiau saugumo, juk vairuotojui nereikia galvoti apie pavarų keitimą, ir jis gali visą dėmesį sutelkti į kelią.
Renkantis naudotą automobilį pravartu žinoti, kokio tipo transmisija sumontuota konkrečioje transporto priemonėje, nes pažiūrėjus į tai pro pirštus, vėliau gali tekti gerokai pakratyti piniginę.
Kurdami šio tipo pavarų dėžę inžinieriai norėjo robotizuoti klasikinę mechaninę transmisiją, taigi tai reiškia, kad tokiame automobilyje „įprastos“ konstrukcijos sankabą tiesiog valdo elektronika. Vairuotojas taip pat gali perjunginėti pavaras, naudodamasis prie vairaračio sumontuotomis perjungimo mentelėmis arba „vairasvirte“. Automobilį su tokia transmisija vairuoti lengviau, tačiau ji turi rimtų trūkumų, nes keičiant pavaras automobilis trūkčioja ir dirba labai vangiai, o tai gali sukelti nepatogumų (ypač miesto gatvėse). Be to, jos remonto išlaidos paprastai yra didelės. Populiariausios pusiau automatinės transmisijos - „Selespeed“, „Sensodrive“ ir „Easytronic“. Ši transmisijos kategorija dar neseniai buvo labai populiari, nors pastaruoju metu ją keičia naujesni sprendimai.
Transmisiją su hidrotransformatoriumi sudaro hidrokinetinė sankabos sistema arba hidrokinetinė pavarų dėžė kartu su keliomis epiciklinėmis pavaromis. Tokia pavarų dėžė, be abejo, yra užpildyta alyva, kuri leidžia atskiriems jos elementams sklandžiai veikti. Kitos pavarų dėžės su hidrotransformatoriumi evoliucijos pakopos yra hidraulinė-elektrinė pavarų dėžė ir elektroniniu būdu valdoma pavarų dėžė. Šios konstrukcijos trūkumas yra palyginti mažas eksploatacinis efektyvumas, tiksliau tariant, dideli energijos nuostoliai, kurie pablogina našumą ir padidina degalų sąnaudas. Kita vertus, ši transmisija ypač patvari ir sklandžiai veikia, tad vairuotojui patogu ja naudotis.
Šios transmisijos veikimo principą galima palyginti su dviračio pavarų perjungimu, tik automobilio pavarų dėžėje įtaisytos ne žvaigždutės, o kūgio formos skriemuliai. Skriemuliai sujungiami diržu arba grandine, o perjungiant pavaras ratai artėja arba tolsta vienas nuo kito. Paspaudus akceleratoriaus pedalą, variklio apsukų skaičius per minutę tampa pastovus, o automobilis greitėja, kol pedalas atleidžiamas. Sukimo momentas perduodamas nuolat, todėl automobilis netrūkčioja ir sklandžiai juda - šios savybės patiks nuosaikiam vairuotojui.
Jau pats pavadinimas sufleruoja, kad šią transmisiją sudaro dvi sankabos - tai gali būti „sausosios“ sankabos (automobiliuose su silpnesniais varikliais) arba „šlapiosios“ (panardintos alyvoje) sankabos. Viena sankaba skiriama nelyginėms ir atbulinės eigos pavaroms, o kita - lyginėms pavaroms. Be to, kiekvienoje sankaboje įtaisyta po du sankabos velenus ir du pagrindinius velenus, todėl pavarai pakeisti neprireikia net sekundės. Minėta konfigūracija lemia geresnes automobilio eksploatacines savybes ir mažesnes vidutines degalų sąnaudas. Deja, ji ne itin patvari, o pajudėdamas iš vietos automobilis linkęs trūkčioti.
Jeigu turite automobilį su automatine pavarų dėže, nepamirškite, kad vairuodami ar trumpai stabtelėdami neturėtumėte piktnaudžiauti neutraliu (N) režimu. Šis režimas gali labai apkrauti pavarų dėžę (ir dėl to gali anksčiau susidėvėti sankabos diskai), o tarp judančių elementų ilgainiui gali atsirasti tarpelių. Tokiu atveju variklis dirba mažomis apsukomis ir neužtikrina pakankamo transmisijos alyvos slėgio, o ji, savo ruožtu, negali tinkamai sutepti ir aušinti pavarų dėžės.
Šiek tiek senesniuose automobiliuose nerekomenduojama išjungti variklio, kai pavarų dėžė veikia vairavimo (D), atbulinės eigos (R) arba rankiniu režimu. Išjungus variklį, pavarų dėžėje staiga sumažėja slėgis, todėl darbiniai jos elementai nepakankamai sutepami. Kita vertus, jeigu įjungti stovėjimo režimą (P) pamiršite naujesniuose automobiliuose, už jus tai padarys elektronika. Galiausiai, važiuojant pirmyn negalima iš karto pasirinkti atbulinės eigos pavaros: pirmiausiai automobilį reikia sustabdyti, o tik tada galima pradėti judėti atgal.
Automobilių su „automatu“ vairuotojai dažnai klausia, ar tokį automobilį prireikus galima užvesti stumiant. Deja, bet kokie bandymai tai padaryti pažeis ar net visiškai sugadins pavarų dėžę. Jau minėjome, kad automatinė transmisija jautri perkaitimui, tad automobilių mechanikai ypatingą dėmesį skiria sunkių priekabų vilkimui. Jeigu ketinate vilkti priekabą, automobilio techninių duomenų plokštelėje pirmiausia patikrinkite didžiausią priekabos, kurią jūsų automobilis gali vilkti, svorį, nes kai kurių automobilių vilkimo galia gali būti tiesiog simbolinė. Be to, patikrinkite, ar jūsų automobilyje yra transmisijos alyvos aušintuvas, nes kai kuriuose modeliuose, ypač importuotuose ne iš Europos, šios detalės nėra. Tokiu atveju velkant priekabą pavarų dėžė gali greičiau perkaisti ir dėl to sugesti.
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad jeigu pavarų dėžėje yra neutralus režimas, kurį žymi raidė N, sugedusį automobilį galima nuvilkti į artimiausias remonto dirbtuves ar stovėjimo vietą. Automobilių gamintojai dažnai leidžia tokią galimybę, tačiau įspėja neviršyti nurodyto didžiausio greičio ir atstumo. Daugumoje atvejų ribinis greitis lygus 50 km/h - tokius apribojimus lemia pirmiau minėtas perkaitimo pavojus.
Specialistai tvirtina, kad klasikinėje pavarų dėžėje (su hidrotransformatoriumi) alyvą reikia keisti kas 60 tūkst. kilometrų, nebent gamintojas rekomenduotų kitaip. Alyvos keitimo intervalai priklauso nuo transmisijos konstrukcijos ir alyvos rūšies. Tai reiškia, kad sintetinę alyvą galima naudoti ilgiau, o mineralinę reikėtų keisti dažniau. Kartu reikėtų pakeisti ir filtrą, nors tai padaryti kartais gali būti nelengva, nes senesniuose automobilių modeliuose jis paprastai montuojamas giliai pavarų dėžėje. Kai kuriems automobiliams su dvigubos sankabos transmisija gamintojai alyvą rekomenduoja keisti kas 120 tūkst. kilometrų. Visgi siūlome sumažinti šį intervalą per pusę ir į priežiūros dirbtuves užsukti kas 60 tūkst. kilometrų. Aplaidžiam naudojimui atspariausia pusiau automatinė pavarų dėžė, tačiau jei turite tokį automobilį, nepamiršite keisti alyvos sankabos valdymo hidraulinėje sistemoje. Belaipsnė transmisija ypač jautri alyvos kiekiui ir kokybei, todėl geriau ją keisti anksčiau negu po 60 tūkst.
Perkaitus transmisijos alyvai ar pačiai transmisijai, automobilyje su klasikine automatine pavarų dėže galima sugadinti tarpiklius ir frikcines plokšteles, taip pat - hidrokinetinę sankabą. Pusiau automatinėse pavarų dėžėse dažniausiai sugenda įranga, nes pavarų perjungimą valdo hidraulinės ir elektrinės pavaros. Belaipsnės pavarų dėžės nėra labai patvarios, be to, dažnai „iš rikiuotės išeina“ jų valdymo blokas, sankabos sistema, įsitempia arba nutrūksta grandinė arba sustreikuoja alyvos siurblys.
Aptariant automatines transmisijas, pravartu paminėti ir „pavarų perjungimo laidais“ technologiją, apie kurią daug nekalbama, tačiau ji vis labiau populiarėja. Tikėtina, kad po kurio laiko ši technologija gali tapti svarbiu elementu naujos kartos automobiliuose su autonominėmis sistemomis ar net visiškai autonominiuose automobiliuose, nes tokios transporto priemonės pačios pasirenka važiavimo kryptį ir greitį, o jums pakanka tik nurodyti kelionės tikslą. Norimas režimas (D, N arba R) įjungiamas svirtele arba mygtuku, kurie įtaisyti vairo kolonėlėje arba šalia centrinio skydelio. Po to signalas belaidžiu būdu siunčiamas į pavarų dėžės imtuvą, kuris įjungia arba išjungia atitinkamą pavarą. Be kita ko, ši naujoviška technologija leidžia efektyviau suprojektuoti automobilio saloną ir sumažina jo masę, nes galima atsisakyti daugybės mechaninių elementų, kurie paprastai įtaisomi po centriniu tuneliu arba prietaisų skydeliu. „Pavarų perjungimo laidais“ sistemą galima derinti su belaipsne transmisija, dvigubos sankabos transmisija arba pusiau automatine transmisija.
Dvigubos sankabos transmisija (angl. „Dual Clutch Transmission“ (DCT)) atnešė didelius pokyčius į automobilių inžinerijos pasaulį. Tai suteikė naujas galimybes automobilių gamintojams siekiant ekonomiškesnio ir komfortiškesnio vairavimo. Dvigubos sankabos pavarų dėžė (DCT) - tai pažangus transmisijos tipas, sujungiantis mechaninės pavarų dėžės efektyvumą su automatinės pavarų dėžės komfortu. Čia naudojamos dvi atskiros sankabos: viena nelyginio, o kita - lyginio skaičiaus pavaroms. Važiuojant viena sankaba įjungia esamą pavarą, o kita iš anksto pasirenka kitą pavarą. Iš anksto pasirinkus kitą pavarą, DCT transmisija gali atlikti sklandų perjungimą, nenutraukiant tiekiamos galios. Dėl šios priežasties automobilis gali greičiau įsibėgėti, vartoja mažiau degalų ir yra dinamiškesnis.
Nors dvigubos sankabos transmisijos (DCT) turi daug privalumų, reikėtų atkreipti dėmesį ir į keletą minusų. Vienas iš pagrindinių trūkumų yra kiek grubesnis pavarų dėžės veikimas važiuojant mažesniu greičiu. Dėl sudėtingos DCT transmisijos struktūros jų gamyba ir priežiūra įprastai yra brangesni, o tai lemia didesnes remonto išlaidas. Dvigubos sankabos pavarų dėžės yra kiek jautresnės perkaitimui, bet daugelyje automobilių yra sumontuotas efektyvesnis aušinimas.
Ar žinote, kas yra CVT transmisija? CVT (angl. Continously Variable Transmission) transmisija yra transmisijos tipas, kuriame nėra fiksuoto pavarų skaičiaus. CVT transmisija yra paprastos konstrukcijos ir nuolat perduoda sukimo momentą ratams. Nepriklausomai nuo galios poreikio, pavarų perjungimas yra sklandus, todėl išvengiame trūkčiojimų keičiant pavaras.
Kaip bepakopė transmisija skiriasi nuo "klasikinių" automatinių pavarų dėžių ir ar šis sprendimas turi trūkumų? Automatinės pavarų dėžės jau kelerius metus sulaukia vis daugiau šalininkų. Vadinamosios automatinės pavarų dėžės padidina vairavimo komfortą, nes nereikia naudoti sankabos, kuri atima didelę dalį vairuotojo dėmesio. Automatinės pavarų dėžės taip pat saugo aplinką. Tiek automatinės, tiek mechaninės pavarų dėžės turi tam tikrą pavarų skaičių. Bepakopė transmisija arba CVT transmisija laikoma viena iš geresnių transmisijų rūšių, kurią galima naudoti transporto priemonėje su vidaus degimo varikliu, nors ji turi ir trūkumų. Skirtingai nuo mechaninės pavarų dėžės ar įprastos automatinės pavarų dėžės, nėra jokių apribojimų fiksuotų pavarų pavidalu.
Pagrindinis transmisijos elementas bepakopėje pavarų dėžėje yra variatorius, t.y. skriemulių pora, susidedanti iš dviejų kūginių puselių. Tarp kūgių eina kelių šimtų grandžių plieninis diržas. Kiekvienas skriemulys turi tam tikrą storį, plotį ir kūgio kampą. Sistemos centre yra transmisijos valdymo blokas. Jo įvesties parametrai yra sukimosi greitis, važiavimo greitis ir akceleratoriaus pedalo padėtis, kurie nustato kūginių pavarų judėjimą. Kūgiai tolsta ir priartėja vienas prie kito, o tai keičia jų darbinį skersmenį, ir tai turi įtakos pavaros santykio pokyčiui.
Bepakopė pavarų dėžė pirmiausia tiks automobiliams su mažais varikliais, turinčiais mažai galios. Tai geras pasirinkimas mažo sukimo momento, mažoms ir lengvoms transporto priemonėms, daugiausia naudojamoms miesto sąlygomis. CVT transmisija ilgai tarnauja automobiliuose, kurių sukimo momentas mažesnis nei 200 Nm. Ji žymiai prasčiau veiks automobiliuose su turbokompresoriumi ar su dyzeliniais varikliais, kurių sukimo momentas viršija 300 Nm.
CVT automatinė pavarų dėžė teoriškai atrodo šiek tiek kitaip nei praktikoje. Ji turi du pagrindinius privalumus. Pirmasis yra neabejotinas važiavimo tolygumas. Antrasis yra beveik akimirksniu perjungimas iš važiavimo į priekį į važiavimą atgal. CVT pavarų dėžė taip pat užtikrina aukštą vairavimo komfortą mieste. Teoriškai tai užtikrina mažas degalų sąnaudas, tačiau tam reikia švelnaus vairavimo stiliaus ir pojūčio. Deja, CVT transmisija taip pat turi trūkumų. Tai visų pirma yra mažas transmisijos atsparumas dideliam sukimo momentui ir varginantis dinamiškas važiavimas. Važiuojant dideliu greičiu, susiduriama su didelėmis degalų sąnaudomis. Kai kurie vartotojai kritikuoja tokio tipo transmisiją dėl specifinio garso, kurį transporto priemonė skleidžia įsibėgėdama.
Kaip prižiūrėti CVT transmisiją? CVT pavarų dėžė reikalauja tam tikros praktikos. Norint, kad ji veiktų kuo ilgiau, patartina pavarų dėžės alyvą keisti kas apie 60 tūkstančių km ridos.
Kaip minėta aukščiau, CVT transmisijos neriboja pavarų skaičius. Pavarų perjungimas yra sklandus, greitėjant nėra "trūkčiojimų", kaip kartais būna su mechanine pavarų dėže. Įprastoje transmisijoje, perjungus vieną iš pavarų, automobilis kurį laiką naudoja tą patį perdavimo santykį. CVT transmisijoje galia iš variklio į diferencialą perduodama per diržą, esantį tarp kūginių pavaros porų. Šis diržas nėra lankstus, todėl, kai viena kūginių krumpliaračių pora priartėja viena prie kitos, kita turi nutolti ir sumažinti sukimosi spindulį. CVT transmisija neturi sankabos. Dar visai neseniai, XX amžiaus 90-aisiais, CVT transmisijos naudojo vadinamąją miltelių sankabą, t.y. elektromagnetinę sankabą. Šiandien įdiegtos bepakopės transmisijos yra valdomos elektroniniu būdu. Pirmasis toks sprendimas buvo panaudotas 1989 m. Bepakopė e-CVT transmisija neturi krumpliaračių, grandinės ar diržo. Jos veikimas pagrįstas planetine pavara. Tokio tipo sprendimai sulaukia vis daugiau šalininkų, nes sumaniai vairuojant tai leidžia žymiai sutaupyti degalų ir suteikia didesnį komfortą vairuojant. e-CVT transmisija yra pigesnė ir lengviau gaminama, tuo pačiu padidinant variklio ir pavaros sistemos ilgaamžiškumą. e-CVT transmisijoje pavarų perjungimą atlieka sistema, kurią sudaro planetinė pavara, elektros variklis ir generatorius.
Elementas, kuris dažniausiai pažeidžiamas bepakopėse automobilių pavarų dėžėse, yra diržas arba grandinė, perduodanti pavarą. Po kelerių metų eksploatacijos grandinė išsitempia ir ją reikia pakeisti. Kai kurie diržai gali nutrūkti. Jei laiku nepakeisime susidėvėjusių dalių, gali būti pažeisti kūginiai skriemuliai. Kartais, dėl eksploatacijos, transmisijos valdymo blokas nustoja veikti arba sugenda keitikliai. Pirmasis ir svarbiausias ženklas, kad CVT transmisija neveikia tinkamai, yra atsiradęs trūkčiojimas. Esant gerai veikiančiai bepakopei transmisijai, toks įvykis neturi teisės įvykti. Kita problema, apie kurią transporto priemonių su bepakopėmis CVT transmisijomis savininkai praneša aptarnavimo centrui, yra perjungimas žemyn į žemesnę pavarą, nedidinant važiavimo greičio. Kartais praleidžiamas ir tam tikras pavarų diapazonas, o tai tarsi pavarų perjungimas.
Nors vienas įdomiausių pastarųjų metų automatinių automobilių sprendimų yra CVT transmisija, nuomonės apie ją gali suskaldyti automobilių entuziastus. Automatinių pavarų dėžių naudotojus šiuo atveju riboja galimybė perduoti sukimo momentą, kurio maksimali vertė yra apie 350-400 Nm. Jei jums svarbi ilgaamžė CVT transmisija, ekspertų nuomonės rodo, kad sukimo momento perdavimo galimybė turėtų būti net mažesnė nei 200 Nm. Dėl šios priežasties tokio tipo transmisijos dažniausiai naudojamos A-C klasės automobiliuose. CVT transmisijos trūkumu kartais yra gedimai, atsirandantys dėl alyvos trūkumo ir pernelyg dinamiškos eksploatacijos.
Šiais laikais vis daugiau automobilių turi automatines pavarų dėžes. Labiausiai paplitę yra DSG ir CVT modeliai. DSG (Direct-Shift Gearbox) automatinės dvigubos sankabos pavarų dėžės yra tos, kurios gali veikti automatiniu arba pusiau automatiniu režimu su galimybe perjungti pavaras rankiniu būdu. DSG pavarų dėžė pagrįsta mechaninės pavarų dėžės su trimis velenais ir dvigubos kelių diskų sankabos su elektrohidrauliniu reguliavimu veikimu. Pasiekus reikiamą sukimo momentą ir greitį, atsidaro žemesnės pavaros sankaba, o aukštesnės pavaros sankaba užsidaro. Perjungiant pavarą, apsukos sumažėja minimaliai, o transporto priemonės varančioji jėga beveik nesikeičia. DSG transmisijos privalumas yra greitas pavarų perjungimo laikas, puiki važiavimo dinamika, tuo pačiu be trūkčiojimo ir mažesnės degalų sąnaudos.
CVT automatinės pavarų dėžės yra Lexus, Toyota, Nissan, Subaru, Volvo ir Renault automobiliuose. Šiose transporto priemonėse pavarų perjungimas beveik nepastebimas. CVT transmisijas lengviau aptarnauti nei DSG transmisijas, taip pat pigiau eksploatuoti. CVT transmisijos variantas yra e-CVT modeliai, randami hibridinėse Lexus ir Toyota transporto priemonėse. Vienas iš elementų, jungiančių tradicines automatines pavarų dėžes su CVT modeliais, yra elementas, jungiantis variklį su transmisija. Paprastai tai yra sukimo momento keitiklis, kuris taip pat leidžia važiuoti mažu greičiu. Kai kuriose transporto priemonėse, pvz., Multitronic transmisijų atveju, vietoj keitiklio naudojamas sankabų paketas, kurių atveju vadinamasis šliaužimas vyksta slydimo būdu. Siekiant pašalinti pernelyg didelę vibraciją, tada naudojamas dviejų masių smagratis, t.y.
Bepakopė pavarų dėžė tai modernus įrenginys, randamas daugelyje žinomų automobilių gamintojų modelių. Nors teoriškai tai turėtų padėti vartotojams sutaupyti degalų ir pastebimai pagerinti vairavimo komfortą, ne visi mano, kad tai geriausias sprendimas. CVT automatinėje pavarų dėžėje vietoj klasikinių pavarų yra plieninis diržas arba grandinė, kuri juda tarp dviejų kūginių pavaros porų. Deja, praktikoje, važiuojant per dinamiškai, šie parametrai pasirodo daug blogesni, o tai atbaido daugelį pirkėjų. Tai taip pat reiškia nedidelę automobilių su CVT rinkos dalį, nors naujausios patvaresnės konstrukcijos e-CVT transmisijos artimiausiais metais gali padidinti jų populiarumą.
Kaip veikia automatinės transmisijos?
tags: #automobiliu #automatikso #sistemos