Filmas, kainavęs 3,76 mlrd. Eur, kupinas adrenaliną keliančių vaizdų.
Automobilių persekiojimo scena Niujorke, milžiniškas, pastatams griauti skirtas svambalas, traiškantis blogiečių transporto priemones, didžiausias autonominių automobilių kūrėjų košmaras - į karą gatvėse stoję automobiliai be vairuotojų - visa tai atrodo visiškai įprasta ir normalu šio filmo kontekste.
Drauge filmas juokingas.
Ir, kaip visada, visas dėmesys čia skirtas automobiliams.
Taip dėl to, kad, aiškina F. Gary Gray‘us, filmo režisierius, žmonės žavisi greičiu.
Pats režisierius pasakoja, kad pirmasis jo automobilis buvo „Ford Granada“ - surūdijęs taip smarkiai, kad važiuodamas pro skyles dugne jis galėjo matyti kelią.
„Idealizuodavai kiekvieną, kuris tada turėjo laikų ir resursų tokiems automobiliams restauruoti“, - sako p. Gray‘us.
Štai kodėl 1966 m. laidos raudona „Corvette“ yra vienas mėgiamiausių jo automobilių šiame filme.
Dennisas McCarthy‘is yra tas asmuo, kuris kiekviename filme sukuria grožį ir siurprizus.
Jis vadovavo komandai, pirkusiai, kūrusiai, modifikavusiai visus filmo automobilius, pradedant Vino Dieselio „Impala“, baigiant Michellės Rodriguez vyšnios raudonumo „Stingray“.
„Aš pasvajoju apie visus tuos dalykus, o McCarthy‘is juos tiesiog pristato su šypsena veide“, - sako p. Gray‘us ir užsimena, kad p. McCarthy‘is nupirko ar modifikavo kiekvieną jo norimą automobilį.
Vienoje filmo scenų raudona „Corvette Stingray“ važiuoja ant dviejų šoninių ratų.
„Tai nutiko Niujorke, parke. Pagalvojome, kad mums reikėtų leisti Letty (filmo herojė - VŽ) važiuoti dviem ratais. Tačiau dėl to mane ėmė šiurpas, nes žinojau, kad automobiliui tai bus ne į gerą. 60-ųjų „muscle“ automobiliai nėra pritaikyti judesiui dviem ratais“, - sako p. McCarthy‘is.
Beje, „Corvette Stingray“ tik per plauką apskritai atsirado filme, mat, pasakoja pašnekovas, tokių metų automobilių kainos siekia 30.000-50.000 USD (28.000-47.000 Eur).
Visgi kūrėjų komandai pavyko atrasti reikiamų modelių.
„Turi rinktis ir galvoti, kaip leidi pinigus tokiuose didelio biudžeto filmuose.
Filme yra ir ryškiai oranžinis „Lamborghini Murcielago“.
Pastarasis vienoje filmo scenų važiuoja per užšalusią įlanką, vejamas Rusijos separatistų.
Kad „Lambo“ būtų nufilmuotas tokiomis sąlygomis, prireikė trijų automobilių.
„Jaučiausi labai blogai dėl šio automobilio. Mes jį skriaudėme ir skriaudėme. Jam teko įveikti didžiausią sniego pusnį, mes jį pašovėme iš tanko, jis įveikė dvi ar tris užtvaras. Ir visą tai jis ištvėrė“, - sako p. McCarthy‘is.
Ponas McCarthy‘is pasakoja, kad kiekvieno filmo kūrimą jis pradeda nuo susitikimo su scenarijaus autoriumi Chrisu Morganu.
„Scenarijus visuomet labai keičiasi. Pavyzdžiui, mes žinojome, kad tikrai turėsime ledo dangą ir povandeninį laivą, tačiau kitkas paprasčiausiai kybojo ore“, - pasakoja p. McCarthy‘is.
Jasonas Stathamas filme vaidina Shaw - britą, blogiuką ir klasikinių europietiškų automobilių gerbėją.
Tiesa, filmo biudžetas nebuvo toks didelis, kad p. Stathamas galėtų rinktis automobilį pagal savo skonį.
Aktorius pabrėžė, kad nevairuos automobilio su automatine pavarų dėže.
„Mes paprasčiausiai išjungėme saugumo funkcijas automobilyje ir automobilis buvo paruoštas filmavimui“, - sako p. McCarthy‘is.
Galvojant apie filmą buvo planuojama scenas sniegynuose ir ant ledo filmuoti Aliaskoje.
Tačiau teko šios idėjos atsisakyti.
„Be to, Islandijoje neturėjome resursų sukurti automobilius tokius, kokių norėjome filme.
„Mes tikrai tą padarėme. 98-99% laiko prie filmuojamų automobilių vairo - gyvi žmonės.
Dar viena smulkmena: niekas nežino, kiek iš tiesų automobilių prireikė nufilmuoti filmui - spėjama, kad maždaug 500.
Pavyzdžiui, reikėjo 11 automobilių tam, kad būtų nufilmuota lenktynių scena Kuboje.
Ir reikėjo 7 replikų to automobilio, prieš kurį Vinas Dieselis lenktyniavo.
Kūrybiškų NT projektų ir vietokūros kompanija „Citus“ rugsėjį, anksčiau nei planuota, pradėjo antrojo projekto „Kaip Niujorke by CITUS“ etapo statybas ir pardavimus Vilniuje, perspektyvioje Kareivių gatvės teritorijoje, šalia „Ogmios miesto“ ir Ozo parko.
Po sėkmingo pirmojo etapo, kuriame parduota jau 90 proc. siūlomų butų, antrajame etape bus statomi du - devynių ir trijų aukštų - A+ energinio efektyvumo klasės korpusai.
Juose suplanuoti 93 nauji butai ir 6 erdvės verslui.
Butų plotai svyruos nuo 25 iki 80 kv. m, jie atitiks įvairius pirkėjų poreikius: nuo kompaktiškų studijų iki erdvių šeimos būstų.
Kainos prasideda nuo 3 400 Eur/kv. m.
Visame projekte „Kaip Niujorke by CITUS“ pirkėjams siūlomi 174 butai ir 11 komercinių patalpų.
Projekto plėtotojas - fondas „Victory Development V“, o investicijos į projektą sieks apie 18,5 mln. Eurų.
„Kaip Niujorke“ projektas išsiskiria unikalia koncepcija: dideliu kiemu, primenančiu Niujorko Centrinį parką, su įvairiomis poilsio ir laisvalaikio zonomis, pavadintomis garsiausių parko vietų vardais.
Kiemą puošia graffiti piešiniai, aliuzijos į Niujorko gatvės meną, ir išsaugotos pramoninio pastato santvaros, tapusios kiemo dalimi.
„Antrajame etape siūlomi butai taip pat jau sulaukia didelio susidomėjimo.
Pirmojo „Kaip Niujorke“ etapo sėkmė parodė, kad Vilniaus gyventojai vertina inovatyvius ir kokybiškus projektus.
Tęsdami Niujorko dvasios įkvėptą koncepciją, suteikiame dar daugiau galimybių naujakuriams.
Antrajame etape taip pat bus keli išskirtiniai butai su didelėmis terasomis, iš kurių atsiveria įspūdingi sostinės panoramos vaizdai.
Tokios terasos būdingos aukštesnės klasės - vidutinės ar prestižinės - būstams bei lokacijoms, kur galima mėgautis nuostabiais miesto peizažais.
Pirmasis projekto etapas sulaukė didelio susidomėjimo dėl puikios lokacijos, lankstaus studijos „Eventus pro“ sukurto projekto suplanavimo ir išskirtinės koncepcijos.
Iš 81 siūlomo buto 73 jau parduoti, liko tik 8 butai.
Pirkėjai ypač vertino 1,5 ir 2 kambarių butus (25-46 kv. m).
Antrojo etapo statybų pabaiga ir būstų perdavimas naujakuriams planuojamas 2026 m. II ketvirtį.
Projektas skirtas žmonėms, ieškantiems būsto vietovėje su puikiai išvystyta infrastruktūra ir lengvai pasiekiamais prekybos, laisvalaikio, pramogų bei kultūros objektais.
Šalia esančios Kareivių, Kalvarijų ir Ozo gatvės užtikrina patogų susisiekimą su bet kuria sostinės dalimi.
Netoliese gausu parduotuvių ir traukos centrų: „Ogmios miestas“, „Ozas“, „Akropolis“.
Taip pat netoliese teka Neris, yra Ozo ir Kalvarijų miško parkai, Valakupiai, Žirmūnų paplūdimys bei kitos žaliosios erdvės, kurias galima pasiekti pėsčiųjų ir dviračių takais.
Projektas patrauklus ir studentams, nes Kareivių gatve greitai pasiekiamas universitetų miestelis Saulėtekyje, o priešinga kryptimi - Mykolo Romerio universitetas.
„Kaip Niujorke by CITUS“ plėtojamas Žirmūnuose, teritorijoje, kurioje vyksta vieni didžiausių pokyčių Vilniuje.
Ši apie 83 hektarų ploto miesto zona ruošiasi transformacijoms, panašioms į tas, kurios pakeitė Naujamiestį, o dabar planuojamos Stoties rajonui, Naujininkams ir Vilkpėdei.
Vilniaus miesto savivaldybė kuria Verkių autobusų parko viziją - jis gali virsti naujomis viešosiomis erdvėmis, mokykla, darželiu, gyvenamaisiais namais ir tapti pramoninių teritorijų konversijos katalizatoriumi.
Planuojama tiesti naujas gatves, plėtoti infrastruktūrą, dviračių takus, Šiaurinės gatvės konversiją, taip pat planuojamas pėsčiųjų tiltas tarp Žirmūnų ir Antakalnio.
Projektas išsiskiria modernia architektūra ir aukšta statybos kokybe.
A+ energinės klasės daugiabučiai atitinka aukščiausius statybos standartus, užtikrinančius gyventojų komfortą ir mažas energijos sąnaudas.
Visos automobilių parkavimo vietos - o jų iš viso bus 131 - įrengtos požeminėje aikštelėje ir pritaikytos elektromobilių krovimui su išmania galios paskirstymo sistema.
Projektas taip pat siūlo uždarą ir saugią teritoriją su vaizdo stebėjimo sistema.
Gyventojų patogumui įrengiamos apželdintos poilsio zonos, vaikų žaidimų aikštelės, dviračių saugyklos.
„Siekiame, kad „Kaip Niujorke“ taptų ne tik namais, bet ir gyvenimo būdo dalimi.
„Citus“ analitikų duomenimis, per trečiąjį šių metų ketvirtį Vilniuje parduoti 952 nauji butai ir kotedžai - tai geriausias ketvirtis nuo 2022 m. pradžios.
Ekonominės klasės būstų pardavimai išaugo 50 proc., o per devynis šių metų mėnesius realizuota 1 527 ekonominės klasės būstai - beveik 90 proc. daugiau nei pernai tuo pačiu laikotarpiu.
Jei Kalifornija būtų valstybė, būtų viena svarbiausių pasaulyje!
Čia Holivudas ir Silicio slėnis, čia daugiau gamtinių zonų nei gali pasigirti daugelis valstybių, 39 mln. gyventojų.
Nedaug Amerikoje garsesnių gamtos stebuklų už Josemito nacionalinį parką!
Siauras slėnis, užspaustas aukštų pilkų uolų, nuo kurių pavasariais ir vasarom alma aukščiausi JAV kriokliai…
Tie peizažai įkvėpė ištisas kartas dailininkų, tarp jų gimė gamtos fotografija kaip meno forma, o šiandien pilni parko autobusai po žygio takus vežioja turistus iš Europos, Azijos.
Josemitas, greta Jeloustouno ar Didžiojo kanjono - tikrosios „gyvenimo kelionės“ po Amerikos gamtą kertiniai taškai…
Amerikiečiai tais peizažais dažniau gėrisi iš automobilių ar kemperių, trumpam stabteli strateginėse vietose išdėliotose apžvalgos aikštelėse, kuriomis nusėti visi Amerikos nacionaliniai parkai.
Kalifornijos kalnų grandinė - ne tik Josemitas!
Tai ir didžiulis skaidrus kalnų ežeras Tahoe, ir King‘s Canyon - visai užgožtas kaimyninių grožybių, bet jis net 2500 m gylio!
Ir Sekovojų nacionalinis parkas su masyviausiais pasaulio medžiais!
Jo gigantiškajame miške (Giant Forest) pasijutau it nykštukas, o didžiausias generolo Šermano medis ne tik yra masyviausias pasaulio medis - bet ir masyviausias gyvas organizmas apskritai.
Nuvirtusios sekvojos taip ir lieka gulėti ant žemės it atkeltos iš kokio paslaptingo priešistorinio pasaulio.
Viena nepatraukta net tiesiant kelią - tiesiog per kamieną „pravestas“ automobilių tunelis!
Viena tų fotogeniškiausių Kalifornijos vietų, kur vasaromis (Kalifornijos kalnų sezono metu) nusidriekia nuotraukų ištroškusių turistų eilės.
Yra ir kita medalio pusė: aukščiai ten dideli (2000 m ir daugiau), naktys šaltos, žiemom kalnų perėjos nepravažiuojamai užsningamos, bet didžiausios tragedijos - vasaromis.
Nebūna vasaros be miškų gaisrų; kai važiavome iš Sekvojų parko, apsupo dūmai, šalimais sraigtasparniai pildėsi kibirus ežere ir skrido gesinti židinių, o niekas nė nekreipė dėmesio, nė spauda apie tokį niekingą gaisrą nerašė…
Didieji miškų gaisrai sunaikina ištisus miestelius.
2017 m. Venturos gaisras pražudė ir 23 evakuotis nespėjusių žmonių, o per pastaruosius metus sudegė net 20% visų pasaulio sekvojų.
Kalifornijos nuostabios pakrantės - visai kitoks valstijos veidas…
Bet ten taip pat auga sekvojos!
Kita rūšis - visžalės sekvojos (angl. redwood) - ir siekianti kitus rekordus: tai - patys aukščiausi pasaulio medžiai!
Kaliforniečiai daugiau laisvalaikio leidžia paplūdimiuose.
Valstijos šiaurėje jie tokie laukiniai, banguoti, net vėsoki.
O valstijos pietuose, ties Los Andželu ir San Diegu, palei plačius „holivudinius“ paplūdimius - turtingų vilų grandinė.
Los Andželas - pirmasis pasaulyje miestas automobiliui.
Jis - toks vienaukštis begalinis priemiestis, išvagotas daugiaaukščių magistralių, kurių 14, 18 juostų greitai lekia nesibaigiantys automobilių srautai - iki stringa eiliniame kamštyje.
Vienintelė Los Andželo „žvaigždė“ - užtat kokia! - Holivudas.
Jo ženklas „Hollywood“ ant kalno, jo šlovės alėja su garsiausių aktorių ar režisierių žvaigždėmmis, ir jo studijos, kuriose kurti garsiausi planetos filmai, o dabar tarp tų iš sidabrinių ekranų pažįstamų rekvizitų šmirinėja turistų ekskursijos, vildamosis akies krašteliu pamatyti kokį aktorių-superžvaigždę.
San Franciskas gi - miestas su istorija, vienintelis toks JAV vakaruose…
Jį dar XIX a. viduryje pastatė čia plūdę aukso ieškotojai.
Jį garsina romantiški peizažai su ilgais senais tiltais - kaip Aukso vartų tiltas - su spalvingais mediniais namais.
Bet San Franciskas - tiksliau, jo priemiestis San Chosė - irgi šiuolaikinės kultūros sostinė!
Kaliforniją daug kas mylėjo: jokių šaltų žiemų, begaliniai paplūdimiai, nuostabi gamta, puikūs gerai mokami darbai…
Visą XX amžių čia plūdo ir plūdo žmonės iš šaltų „nuobodžių“ JAV šiaurės rytų, Kalifornijoje gyventojų padaugėjo nuo 1,5 milijono 1900 m. iki 40 mln.
Bet dabar Kalifornijos jau madinga nekęsti, vis daugiau kaliforniečių iškeičia vandenyną į baseiną išsikeldami į kokį Fyniksą ar Teksaso didmiesčius…
Priežastis - didžiulės kainos - ypač būsto - ir politika.
Mat Kalifornija, bent jau jos didmiesčiai - radikaliausias demokratų partijos bastionas.
Čia - dideli mokesčiai, ribojimai, bei didelės išmokos tiems, kas, respublikonų nuomone, jų neverti.
„Kalifornietiška svajone“ dabar labiausiai džiaugiasi nelegalūs migrantai (jie nedeportuojami ir gauna visokios paramos) ir benamiai - net trečdalis JAV benamių gyvena Kalifornijoje, o valstija kiekvienam jų išleidžia ~4000 dolerių per mėnesį.
Esą „kovai su benamyste“, bet benamių tik daugėja, mat suvažiuoja nauji, ypač integruotis nebegalintys narkomanai, kurių priklausomybes Kalifornija irgi toleruoja.
Daug tų demokratų, beje, patys priklauso „Kalifornijos elitui“, turi ir dešimčių milijonų dolerių vertės namus visokiuose Beverli Hilsuose ar Malibu, tarp šeimos automobilių džiaugiasi ir kokiu sportiniu kabrioletu, garderobą perka tik su prabangiausiais prekių ženklais, o jaunystės paukštę mėgina sulaikyti Kalifornijoje kaip niekur išplitusiose botokso ar hialurono „salonuose“ ir visokiais asmeniniais „mitybos planais“ („Ko jūs nevalgote?“ tipinis klausimas einant pas ką nors svečiuosna Kalifornijoje - nustemba, jei valgai viską).
Anapus kalnų grandinės rytuose plyti dar kita Kalifornija.
Ten - karščiausios pasaulyje dykumos!
Mirties slėnyje temperatūra vasaromis kasdien vidutiniškai(!) pakyla iki +52 laipsnių.
Celsijaus, ne farenheito.
Pavėsyje.
Ir planetos karščio rekordas - +56,6 laipsniai - fiksuotas ten.
Labai įdomu buvo leistis ten į žygį vidurdienį - tarsi žygiuočiau pirtyje!
Mirties slėnio vaizdai nuo Date’s View ar Zabriskie Point taškų turi mažai lygių, bet ne mažiau sužavėjo Džošua medžio nacionalinis parkas, pilnas stypsančių trumpalapių jukų.
O taip pat visa eilė apleistų miestelių, vadinamų „vaiduolių miestais“.
Daugelį jų, kaip Bodį, įkūrė XIX a. aukso ieškotojai.
Būtent aukso karštinės „pagimdė“ Kaliforniją: nuo 1849 m. čia plūdo „keturiasdešimtdevintininkais“ vadinti „auksaieškiai“, jie nustelbė „senuosius“ gyventojus indėnus bei ispanakalbius misionierius, įsitvirtinusius grandinėje „ispanų misijų“, kurių XVIII a. pastatai - vienas valstijos simbolių.
Juk kadaise Kalifornija priklausė Ispanijai, paskui - Meksikai, tik 1846-1847 m. ji prijungta prie JAV.
Aukso karštinė ilgai netruko - vienur auksas baigėsi, kitur jo kasti nebeapsimoka.
„Laukinių vakarų“ miesteliai „gyventi vos tinkamose“ dykumose ir kalnuose apleisti nedaug lėčiau, nei susikūrė, šiandien tie tušti, apgriuvę namai traukia tik turistus ir menininkus.
Kai kurie miesteliai (Bodis) stūkso „kaip juos rado perėmusi valdžia“, kitur (pvz. Bodį) net išlikę net originalūs baldai.
Šiandien „nesvetingą orą“ ištverti paprasčiau: kondicionieriai ir baseinai laikomi būtinybe, o „dykumų kurorte“ Palm Springse - kur dar nuo XX a. vidurio gyvendavo ar ilsėdavosi daugybė Holivudo žvaigždžių, mat iš ten dar sąlyginai greitai buvo galima pasiekti kino studijas - net ant šaligatviais einančių žmonių purškiamas vanduo…
Šiandien elitas gyvena kitur, paliko tik nykokus (bet milžiniškus) XX a. vidurio statybos kvartalus.
Pagyvenę Kalifornijoje kartais jos gal nemėgsta, bet lai tie pikti liežuviai neapgauna - jei esi tik turistas, keliaujantis į JAV Kaliforniją pamatyti praktiškai privalai…
Juk čia - ir vieni įstabiausių JAV nacionalinių parkų, atstovaujantys įvairiausias gamtines zonas: dykumas, kalnus.
Ar myli medžius, ar kiną, ar kalnus, ar dykumas, ar tiltus, ar tiesiog „progresyvią“ politiką - Kalifornijoje rasi kažką savo.
Tiesa, jau čia atvykus, keliautojų keliai išsiskiria.
Net ir per kelias savaites neaplankytum viso šios valstijos - tai tarsi valstybė-valstybėje…
Reikia rintis: kalnai, miestai, poilsis kurorte?
Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai).
Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto).
JAV turi gausybę nutolusių salų.
Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas.
Vieną vasaros vakarą su draugais kilnojom bokalus vietiniam Vilniaus bare ir garsiai svajojom - „įsivaizduokit, jeigu visi pasiimtume bent tris savaites atostogų, išsinuomotume automobilį ir pervažiuotume visą Ameriką“.
Aišku, tada toks planas skambėjo tikrai kaip svajonė.
Reikia daug laiko, daug pinigų, daug planavimo ir daugiausia - noro.
Pradėjom žvalgytis bilietų, pasidėliojom atostogų grafikus ir, žiūrėk, sausį nusipirkom bilietus.
Dar 4 mėnesiai laukimo, šiokio tokio planavimo ir sėdim lėktuve į Niujorką.
Jeigu kaskart sulaukę keistos amerikiečių reakcijos į savo „we are driving from New York to San Francisco“ būtume gavę po dolerį, kelionė jau būtų atsipirkusi.
Beveik trys tūkstančiai mylių per tris savaites skamba mažų mažiausiai keistai.
Bet mes supratom, kad kitaip JAV nepažinsim.
Nuskristi nuo Niujorko iki San Francisko yra viena, o savo akimis pamatyti tai, kas dedasi viduryje - visai kas kita.
Tiesa, dar planuodami kelionę Lietuvoje nusprendėme nespęsti sau spąstų ir geriau leisti sau adaptuotis prie susiklosčiusių situacijų, o ne būti apribotiems savo pačių prisigalvotų planų.
Žinojom, kad startuosim Niujorke, nes į jį atskrisim, žinojom, kad užbaigsim San Franciske, nes iš jo išskrisim, žinojom, kad norim pamatyti Colorado valstijos kalnus, Utah kanjonus, o daugiau - kaip jau pavyks.
Kaip tik todėl išskridom į JAV turėdami tik pirmas keturias nakvynes, kurias praleidome Niujorke.
Ar kartotume tokį būdą?
Manau, kad taip.
Privalumai - esi nepriklausomas, gali lengvai keisti planus.
Jeigu matai, kad pavargai, gali pailsėti, jeigu matai, kad turi jėgų, judi toliau.
Minusai - tarpusavy juokavom, kad čia ne atostogos, o darbas, nes kiekvieną mielą vakarą, nepriklausomai nuo to, kiek jautėmės pavargę, lįsdavom į telefonus ir planuodavom kitą dieną ir nakvynę.
Stotelės: New York - Washington - Harrisonburg - Wartburg - Nashville - Lawrence - Woodland Park - Colorado Springs Salina - Zion National Park - St. George - Las Vegas - Death Valley - Los Angeles - San Francisco.
Keliaudami keturiese išvis išleidome 13 966 $.
Į šias išlaidas įsiskaičiuoja nakvynės, maistas, automobilio nuoma, kuras ir bendros pramogos - muziejai, nacionaliniai parkai.
Ko šitoje sumoje nėra - kiekvieno mūsų atskirai išgertų kavų ar alaus bokalų, suvalgytų šokoladukų ar ledų porcijų, suvenyrų ir asmeninių pirkinių.
Bilietai pirmyn-atgal su SAS oro linijomis kainavo 585 €, round-trip bilietus pirkome tiesiogiai iš jų.
Automobilio nuomai pasirinkome „Alamo“ bendrovę, kuri leido automobilį pasiimti Niujorke, o grąžinti San Franciske.
Praleidę JAV tris savaites, tik vieną iš visų tų naktų nakvojom viešbuty - Las Vegase.
Kodėl?
Kaip galėsit pamatyti detaliame kelionės aprašyme žemiau, kavinėse ir restoranuose valgėme tikrai ne triskart per dieną.
Įprastai bent vienas valgymas vykdavo namuose, maisto apsipirkus vietinėse parduotuvėse, o likę - kavinėse, restoranuose, pakelės užkandinėse ar net degalinėse.
Galų gale maistui kavinėse ir restoranuose visi kartu išleidome 1332.17 $, apsipirkinėjimui parduotuvėse - 961.50 $.
Ar maistas brangus?
Žiūrint į etiketes parduotuvėse, atrodo, kad brangesnis nei Lietuvoje, bet ilgainiui pastebėjome, kad ir pakuotės didesnės.
Aišku, labai priklauso nuo to, kur apsipirkinėsi.
Paprastos parduotuvės dažniausiai turi pigesnį asortimentą, bet maisto ir skonis dažnai būna labiau primenantis plastmasę.
Gerai, kad gyvenam laikais, kai nebereikia pirkti jokių SIM kortelių.
Norint turėti vietinį interneto ryšį, užtenka parsisiųsti „Airalo“ programėlę ir įsidiegti e-sim kortelę, kuri tinka tiek Android, tiek Apple telefonams.
Jūsų lietuviška kortelė veiks lygiagrečiai.
Į New York atskridom vėlyvą vakarą, buvom jau beveik parą normaliai nemiegoję, todėl tą pačią dieną tik susigaudėm transportą ir ėjom miegot.
Transportui iš JFK oro uostą pasirinkom ten vietoje esančius geltonuosius taxi - priklausomai nuo paros meto ir užimtumo jie siūlo flat rate nuo 70 $, todėl toks pasirinkimas pigesnis nei Uber.
Pirmąją dieną skyrėm savo gyvenamosioms apylinkėms - Manhattanui.
Apėjom visus pagrindinius dangoraižius (tik į juos nekilom), įkišom nosį į Grand Central Station (visos „Gossip Girl“ fanės mane supras) ir milžinišką NY Public Library, pagulinėjom Central Park, pasigrožėjom The High Line vaizdais.
Beveik visur vaikščiojom pėstute, metro važiavom tik iki The High Line.
Pusryčiai - „Best Bagel & Coffee“.
Beigeliai su krūva įdarų, bet aš pusryčiams rinkausi standartą - su sūriu ir kiaušiniais.
Už 7.25 $ gavau milžinišką beigelį, kurio pusę suvalgiau per pusryčius, o antrą dielį - per priešpiečius.
Pietūs arba vakarienė - „Cho Dang Gol“.
Korėjietiška vietelė, garsėjanti savo pačių gaminamu tofu, kurį spaudžia nuo 1997 metų.
Puikūs užkandžiai, labai patiko omletas su ikrais, bet pagrindiniam rinkčiausi ne tradicinį bibimbap, o kurį nors jų troškinį.
Antra diena prasidėjo kelione link ikoninės ir instagramiškos vietelės - Brooklyn Bridge.
Iki jo atvažiavom metro, prasiėjom, pavėpsojom, pasifotkinom ir tada jau žygiavom link Financial District.
Bent jau mūsu su vyru prioritetų sąraše Chinatown buvo gerokai aukščiau už visus gražius pastatus.
„Deluxe Green Bo Restaurant“.
Būtinai pačiupkit steamed buns, fried dumplings ir bent vieną sriubą.
Desertui - vietinė „Nice One Bakery“.
Po Chinatown dar apsukom ratelį Little Italy kvartale, bet šis jau tokio įspūdžio europietiškai akiai nepaliko - matyt, esam per daug išlepinti tikrosios Italijos.
Iš vietinių, apsikarsčiusių drabužių parduotuvių maišeliais, supratom, kad čia laiko skirti reiktų slampinėjimui po parduotuves.
Apsiprekinus SoHo, sarmata būtų nenueiti iki legendinio deli - „Katz’s Delicatessen“.
Ten jus pasitiks užkandinėje valgiusių įžymybių portretais nukabintos sienos ir mėsiukų kvapas.
Žymiausias deli patiekalas - su bulka ir garstyčiomis suteptas pastrami sumuštinis.
Du alaus bokalai ir du sumuštiniai atsiėjo 47 $, bet tikrai verta.
Visai kitokį Niujorko įspūdį kuria jaukus (bet turtuoliškas) Greenvich Village rajonėlis, kuriame norėčiau gyventi kitąkart sugrįžus į Niujorką.
Mes jame pasivaikščiojome, nes vakaro pabaigai buvome suplanavę apsilankymą standup’e, viename iš legendinių Comedy Cellars - „Comedy Cellar of the Village Underground“.
Kokia Amerika be standartinių diner’ių?
Tikrai nekokia.
Nors mūsų kelionė Niujorke tik prasidėjo, nepraleidom progos išbandyti vietinį diner’į ir čia - pusryčiavom „Westway Diner“.
Per pirmas dvi dienas prisukę beveik 43 kilometrus pėsčiomis, trečią dieną nusprendėm skirti kultūrai.
Kiek laiko skirti MoMa’i?
Mums sakė, kad užteks 1,5-2 valandų, bet su bičiule ten atsakingai praleidusios 3 valandas supratom, kad reikia paskubėti arba kitaip išeisim su tamsa.
Tiek laiko prabimbinėjus tarp meno, tikrai ims gurgti skrandis, tai siūlau nepraleisti legendinės picerijos - „Joe’s pizza“.
Kitaip nei vakarykščiam deli, čia vienas picos gabaliukas kainuoja beveik centus Niujorko kainom - slice’ą gausit už 4-6 $.
Pirma stotelė - Vašingtonas.
Po dviejų valandų kelionės automobiliu savo akimis pamatėm visus pagrindinius monumentus, suvalgėm po porciją ledų ir važiavom toliau.
Jeigu kas klaustų, ar verta, sakyčiau, kad priklauso nuo poreikių.
Kadangi būtinai norėjome aplankyti dabar gana populiarų, muzikos sostine laikomą, bet per 14 valandų automobiliu nuo Niujorko nutolusį, Nešvilį, savo maršrutą padalijome į kelias dalis.
Paskutinė dienos stotele tapo už 4 valandų nuo Vašingtono laukęs nedidelis Harisonburgo miestelis.
Čia man patiko labiau nei Vašingtone - papirko kalnuoti Virdžinijos horizontai, šilti vietiniai gyventojai, krūva alaus daryklų, kavos skrudyklų ir jaukios vietinės kavinės.
Puikiai žinojom, kur lendam - už kelių dienų prasidėsianti vidurio JAV kelionės dalis bus intensyviausia.
Turėdami tai omenyje, radę gražų Airbnb Wartburgo kaimely jį ir užsirezervavom.
Kaimas prastokas, bet Airbnb gražus, tai čia ir likom.
Pagal Lietuvoje sukurptą planą, mūsų pagrindiniu JAV pietryčių objektu turėjo tapti jau mano minėtas Nešvilis.
Realybėje situacija kiek keitėsi dėl kelių priežasčių.
Pirma, kadangi nakvynes rezervuojam dieną prieš, praleidom faktą, kad kaip tik tomis dienomis, kai planavome apsistoti Nešvilyje, ten vyko milžiniškas koncertas.
Ką tai reiškė?
Girtus ir rėkaujančius kantri muzikos fanus jau 11 ryto ir milžiniškas apgyvendinimo kainas.
Kol antrąją problemą išsprendėm pasirinkdami nakvynę netoliese esančiame miestelyje Hopkinsville, su pirmąja teko taikstytis vietoje.
Vis tiek paragavome vietinių Tenesio patiekalų „Martin’s Bar-b-que joint“, paslampinėjom po kaubojiškų batų ir skrybelių krautuves, atradom daug kraftinių sidro ir alaus rūšių jaukioje „Woodland Wine Merchant“ parduotuvėje, aplankėm vietines devėtų drabužių parduotuves (kurios, beje, gana prabangios).
Kur pavalgyti nespėjom - „Hattie B’s Hot Chicken“.
Pasak interneto, dėmesio verta rytinė Nešvilio pusė, bet mūsų ji irgi nepakerėjo.
Taigi, ar grįžčiau į Nešvilį?
Kaip ir sakiau, adekvačios nakvynės Nešvilyje dėl koncerto neradome, tai važiavome toliau, į Hopkinsvilio miestelį, kur apsistojome tikrai gana baugiai atrodžiusiame name.
Savaitės sukaktį pradėjome kultūriniu šoku arba laiko mašina į pašėlusius 2000-tuosius.
Dar prieš kelionę visi vieningai nutarėm, kad nusibeldę per pusę pasaulio nenorime patirti tik glamūrinės Amerikos - Niujorko, Las Vegaso, Los Andželo, San Francisko ir tvarkingų nacionalinių parkų.
Pirmoji tokia tikrai autentiška vidurio JAV patirtis buvo Cadiz miestelis su viena gatve, 2 tūkst. gyventojų ir diner’iu „Cadiz Family Restaurant“, kuriame 8 ryto sustojome pavalgyti.
Pirmas vaizdas - prie valgyklos bariuko sėdintys vietiniai, vienoje rankoje laikantys šakutę, kitoje - cigaretę.
Pamačiusi pasimetusius veidus, draugiška diner’io darbuotoja mus iškart nugynė į diner’io galą, kuriame nerūkoma.
Prasibrovėm pro dūmų debesis, įsitaisėm, gavom meniu, apsižvalgėm.
Prie vieno stalo meldžiasi veteranai kariai, prie kito - prieš darbą pusryčius doroja kombinezonais apsirėdę drūti darbininkai, už manęs - vietinių paramedikų racijos.
Atrodo, visas miestelio veiksmas 8 ryto vyksta čia.
Tądien laukė ilga kelionė.
Pamatę, kad Kentukyje ir Tenesyje jausmeliai panašūs, nusprendėm sprintuoti iki ten, kur mums tikrai įdomu - kalnų.
Kaip tik todėl likusi diena buvo apie 8-9 valandų kelio automobilyje ir nakvynę Kanzaso užmiestyje, Lawrence.
Čia, beje, gavom progą patirti tikrą amerikietiškos suburbijos dvasią.
Pasiekėm ir negalėjom atsigrožėt.
Pirmai svarstę nakvynę Colorado Springs miestelyje, galiausiai pasirinkom gyventi kalnųnamelyje.
Ir vaje kaip neklydom.
Jeigu keliausit link Colorado valsijos, nuoširdžiausiai rekomenduoju apsistoti Woodland Parke, „Pikes Peak Resorte“.
Kadangi Colorado valstiją ir savo namus pasiekėme jau vėlai vakare, tą trečiadienio vakarą skyrėm čili troškinio gaminimui, vynelio gurkšnojimui ir poilsiui sūkurinėje vonioje.
Gerai išsimiegoję ir skaniai papusryčiavę, šokom į sportines aprangas ir važiavom į kalnus.
Pirmai pažinčiai pasirinkom tikrai lengvą haiką-pasivaikščiojimą „7 bridges trail“.
Vaikščiojom gal ir trumpai, bet rytinė šakšuka susivirškinti jau spėjo, tai iškart pasukom ieškoti maisto.
Nauja diena, naujas diner’is, šįkart tinklinis, bet ne ką ne prastesnis - „Black Bear Diner“.
Jeigu turėsit laiko pasivaikščioti po visai nemažą Colorado Springs miestą, užsukit naujų ir dėvėtų knygų į „Poor Richard’s Bookstore“.
Aš iš ten grįžau su praeitąmet išleista nauja Haruki Murakami knyga „Novelist as a Vocation“ ir devėta F. Scott Fitzgerald „The Great Gatsby“.
Savo liūdesiui ryte apleidom savo pasakųnamely kalnuose ir pajudėjom Ziono link.
Gerai, kad bent vaizdai gražūs - važiuojant link Utah valstijos nesinorėjo nė trupučio scrollint.
Jeigu išvažiavom apsirengę šortais ir šlepetėm, važiuojant aukščiausiomis Colorado vietomis turėjom progą prisiminti jau senokai matytą sniegą ir pamatyti žmonių, nuo galvos iki kojų apsirengusių žieminiais apdarais.
Kadangi ši diena buvo skirta beveik vien važiavimui, daugiau ką pasakoti nelabai ir turim.
Nebent reiktų netikėto meksikiečių restorano pakelėje - tada užsukit į Glenwood Springs esantį „Tequila’s Mexican Restaurant“.
Dieną užbaigėm turistų pamėgtoje stotelėje - 2 tūkst. gyventojų turinčiame Salina miestelyje.
Pa-ga-liau - po dienos važiavimo ir nakvynės vidury niekur privažiavom tašką, kurio laukėm labiausiai.
Pirma klaida - reikėjo gerokai labiau susipažinti su JAV nacionalinių parkų ypatumais.
Atvažiavom į parko teritoriją, už tai susimokėjom 30 dolerių, važiuojam toliau.
Važiuojam, matom, kad didžioji dauguma parkuojasi automobilius, lipa į parke kursuojančius žymėtus autobusus ir į viršų keliauja jais.
„Hm, turbūt autobusai sukurti tinginiams - su automobiliu pakilsim į haiko vietą ir tiek,“ - galvojom mes.
Klydom, aišku - automobiliu gali nebent pervažiuoti visą parką, paspoksoti į jį iš tolo ir važiuoti namo.
Antrą klaidą supratom jau tada, kai atvažiavom į tako pradžią - į „Angel’s Landing“ taką galima patekti tik su išankstine registracija parą prieš.
Aišku, ko nesitikėjom, kad tas „lievasis“ takas bus tokio grožio.
Visi vieningai nusprendėm, kad tai arba gražiausia, arba antra gražiausia mūsų gamtos patirtis.
Užkopėm į milžinišką kalną, pavargom ir sau padėkojom, kad kita stotelė - St. George esantis senovinis kurorto kompleksas su baseinu, džiakuzi ir kitom pramogom.
Tarpusavy juokavom, kad mūsų kelionė yra darbas, o ne atostogos.
Atvažiavę į St. George, pagulėję prie baseino, grįžom į kambarį ir pradėjom planuoti Didįjį Kanjoną.
Į vieną pusę - toli.
Į kitą pusę - brangu, turistiška ir negalima fotografuoti.
Ką padarėm?
Parašėm savo Airbnb host’ams, paklausėm, ar neturi tam pačiam komplekse laisvo keturviečio butuko ir nusprendėm Didįjį kanjoną iškeisti į dieną prie baseino.
Po poilsio prie baseino supratom, kad gal ir neprošal dar būtų ką pamatyti Utah valstijoj, tai sustojom į vietinės parduotuvės konsultantės išgirtą Snow Canyon.
Snow Canyon įdomus tuo, kad turi suragėjusias kopas - Petrified Dunes.
O toliau jau tik laukiniai vakarai.
Mano patarimas - jeigu ir jūs būsit prisižiūrėję „Oušeno vienuoliktų“ bei norėsit apsistot tokiuose gerai pažįstamuose viešbučiuose kaip „Bellagio“, neapsigaukit.
Buvom nuėję pažiūrėti į „Bellagio“ ir apsidžiaugėm, kad pasiėmėm nakvynę „Las Vegas HIlton at Resorts World“ - kazino švaresnis, žmonių mažiau, viešbutis jaukesnis.
Pralošę 20 dolerių, pavargusių veidelių gaivinti važiavom į geriausiai įvertintą diner’į - „Mr. Mamas Breakfast and Lunch“.
Tiesa, meniu ten kiek platesnis nei įprastame dineryje, tai aš rekomenduoju paragauti pusryčių buritą.
Pavalgydami, atsigavom, susikrovėm lagaminus, išsiregistravom iš savo prabangaus viešbučio ir pajudėjom pirmyn.
Pasirodo, Mr. Mamas Breakfast and Lunch’as yra vienas tų, kurių pavadinimą reikia įsiminti.
Taip po keturių valandų kelio privažiavom miestą, iš kurio nežinojom, ko tikėtis - glamūro ar pakėlėse įsikūrusių benamių, jų kemperių ir palapinių.
Pirmąjį vakarą skyrėm klasikiai - Holivudo bulvarui.
Aš suradau savo meilių - Milo Ventimiglia, Jon Favreau ir Ryan Reynolds - žvaigždes, bičiuliai rado žymiąją plokštelių parduotuvę „Ameba Music“ ir visi buvo laimingi.
Vakarienei laukė klasikinis derinukas - „In n Out“ burgeris ir dietinė kola.
Nors...
Įsiutusiųjų likimas | Harpūnuojančio Domo automobilis
tags: #automobiliu #kastis #niujorke