Biržai - miestas šiaurės Lietuvoje, Panevėžio apskrityje, 66 km į šiaurę nuo Panevėžio. Gyventojų (2010) I14 277. šsidėstęs 201 km į šiaurę nuo Vilniaus ir 90 km į pietus nuo Rygos, netoli Latvijos sienos. Biržai, vienas seniausių Lietuvos miestų, skaičiuoja jau penktą savo istorijos šimtmetį. Gyvenvietė pirmą kartą paminėta 1455 metais, o kaip miestelis - 1520-aisiais. Per čia driekėsi kelias iš Rygos į Vilnių, taigi gyvenvietė vis plėtėsi, tapo LDK ir Livonijos pasienio tvirtove. 1589 m. Biržai gavo Magdeburgo teises. Miestas ne kartą nukentėjo per karus, buvo sugriautas ir vėl atstatytas. Ilgą laiką Biržai priklausė Radvilų giminės atstovams, vėliau buvo įkeisti Tiškevičiams, kurie pasistatė iki šiol išlikusius dvaro rūmus. Stiprus gyvenvietės augimas prasidėjo XIX a. antroje pusėje, tarpukariu miestas tapo svarbiu centru, iki čia nutiestas siaurasis geležinkelis, kūrėsi dirbtuvės, gamyklos, parduotuvės, viešbučiai, kino teatrai. Deja, Antrojo pasaulinio karo metais miestas vėl stipriai nukentėjo. Miestas įsikūręs tarp dviejų upių - Apaščios ir Agluonos bei dviejų ežerų - Širvėnos ir Kilučių. Tai buvęs kunigaikščių Radvilų miestas, kurio puošmena ir praeities atspindys - bastioninės tvirtovės rūmai. Šiame mieste XIXa. vid. pėdsaką paliko ir grafai Tiškevičiai. Miestą puošia Šv. Jono krikštytojo bei Evangelikų reformatų bažnyčios. Biržai tai vieta, kurioje gamta krečia pokštus ir tai vienoje tai kitoje vietoje įgriūva žemė ir atsiranda smegduobės. Čia žmonės jau nuo seno žino kaip išnaudoti mineralinius išteklius gydymui ir kaip puoselėti iš senovės atėjusias alaus darymo tradicijas. O išskirtinę galimybę pamatyti žymias vietas iš paukščio skrydžio siūlo - Biržų aeroklubas.
Biržai paliko tikrai gerą įspūdį - gyvenvietė naujinasi, jau yra žinoma Lietuvoje, ypač dėl pilies, Astravo dvaro ir ilgiausio pėsčiųjų tilto. Tai, ką aprašėme - tikrai ne viskas, ką čia galima pamatyti. Deja, daugiau apžiūrėti nebeturėjome laiko, bet galbūt rasime galimybę likusius objektus pamatyti kada nors ateityje.
Susisiekimas ir transportas
Biržų rajonas yra šiaurės Lietuvos dalyje. Artimiausia automagistralė (apie 20 km. Sausumos keliai: Lietuvos keliai ir jų tinklo infrastruktūra yra gerai išplėtoti. Automagistralių, krašto ir rajoninių kelių ilgis - per 21 tūkst. km. Pakelėse beveik 400 sustojimo ir poilsio aikštelių, plati degalinių sistema.
Oro transportas: Oro transporto susisiekimas su Lietuva puikus. Lietuvoje yra trys tarptautiniai keleiviniai oro uostai - Vilniuje (216 km iki Biržų) (www.vilnius-airport.lt), Kaune (187 km iki Biržų) (www.kaunas-airport.lt) ir Palangoje (302 km iki Biržų) (www.palanga-airport.lt). Iš viso Lietuvoje yra 27 oro uostai ir aerodromai, dauguma jų gali priimti privačius lėktuvus. Nuo Rygos oro uosto iki Biržų - 110 km.
Vandens transportas. Keltu patogu atvykti į Latvijos sostinę - Rygą (Tallink), Biržai nuo Rygos nutolę tik apie 100 km. Taip pat galima atvykti keltu į Lietuvą, Klaipėdos uostą 6 maršrutais su Švedijos, Danijos, Vokietijos ir Lenkijos uostais jungia jūriniai keltai (DFDS , TT-line).
Lankytini objektai Biržuose
Atvykome į Biržus apie 20 valandą. Pasivaikščiojimą nusprendėme pradėti palikdami automobilį šalia prekybos centro „Iki Širvėna“. Tiesa, šioje vietoje 1964 m. Netrukus praėjome vieną iš Kultūros paveldo sąraše esančių pastatų, tiesa, šios informacijos pradžioje nežinodami įamžinome tik tvorą ir už jos besimatančią statinio dalį. Vilniaus g. J. Julius Janonis - lietuvių poetas, revoliucionierius, gimęs Biržų rajone. Jo garbei 1976 m. miesto centre buvo pastatytas skulptoriaus K. J. Eidami pakeliui kaip ir visose gyvenvietėse nepraleidome progos apžiūrėti vietinės autobusų stoties. Deja, neturėjome laiko pamatyti svarbaus miesto objekto - kitoje gyvenvietės pusėje esančio išlikusio XX a. Radvilų valdymo laikotarpiu mieste įsikūrus evangelikams reformatams buvo pradėtos bažnyčios statybos. Pirmoji bažnyčia paminėta 1584 m., tačiau ji neišliko - 1704-aisiais sudegė.
Širvėnos ežeras, kartais dar tebevadinamas senuoju Rališkių vardu, yra dirbtinis. Tai - seniausias tvenkinys Lietuvoje, suformuotas 1575 m. Nuo 1978-ųjų per dešimtmetį Biržų pilies rūmai buvo atstatyti. 1988 m. čia įsikūrė miesto viešoji biblioteka, po metų - krašto muziejus „Sėla“. 2013 m. Stulpas su įmūryta XVIII a. Remiantis šaulių rinktinės iškelta idėja 1931 m. skverelyje miesto centre buvo pastatytas skulptoriaus Roberto Antinio sukurtas paminklas žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę. 1945 m. čia įkūrus sovietinių karių kapines paminklas buvo susprogdintas, o jo likučiai čia pat užkasti. 1988 m.
Turbūt nesuklysiu sakydamas, jog šiuo metu pagrindinė sutvarkyta Biržų aikštė yra Vytauto ir Ligoninės gatvių kampe. Čia atnaujinta kietoji danga, įrengtos poilsio vietos, o mūsų lankymosi metu vis dar vyko rekonstrukcijos darbai. Paskutinis apžiūrėtas statinys miesto centre - katalikų bažnyčia, pirmą kartą paminėta 1510-aisiais. Čia yra stovėjusios net kelios medinės bažnyčios, kurios sunyko arba buvo nugriautos, kol galiausiai 1861 m.
Automobiliu nuvykome per privačių gyvenamųjų namų kvartalą iki Jaunimo ir Malūno g. kampe įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės. Nuo čia tęsėme kelionę pėsčiomis... Kitoje ežero pusėje yra garsus šalyje Astravo dvaras. Kaip jį pasiekti? Per Širvėnos ežerą yra nutiestas ilgiausias - 525 metrų - pėsčiųjų tiltas Lietuvoje, kuriuo prasieiti galima nuo 1987-ųjų. Medinis tiltas driekiasi iki ežero salelės, o po to - iki pat kito kranto. Astravo dvaras buvo įkurtas Tiškevičių XIX a. pradžioje jiems perėmus miesto valdymą. Šiuose itališkų vilų stiliaus rūmuose buvo dalis Radvilų ir Tiškevičių archyvo, biblioteka su XV-XVII a. knygomis, archeologijos ir dailės kolekcijomis, vėliau išvežtomis į Vilnių bei Paryžių. Prie įėjimo stovėjo dvi iš metalo išlietos liūtų skulptūros, kurios buvo padovanotos Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejui, kur jas galima pamatyti iki šiol. Šalia nedidelio maždaug 1860 metais pastatyto tiltelio, skirto pereiti virš vandens kanalo, stovi išlikęs XIX a. Dar vienas statinys, kurį ką tik praėjome, bet įamžinome grįždami atgal - romantizmo stiliaus arklidžių pastatas, taip pat pastatytas XIX a. II pusėje.
Ekskursija po Biržų apylinkes
„Kų tujė?” - kas čia per pavadinimas? Turbūt koks nors biržietiškas slengas, nes kavinė tokiu pavadinimu įsikūrusi Vytauto gatvėje Biržuose. Šį pavadinimą įvedus į paieškos sistemą bene aukščiausiai pasirodo nuoroda į barbarizmų žodynėlį. Ne, ačiū, man geriau meniu parodykit, nes atvažiavęs iš Vilniaus į Biržus jaučiu, jog skrandis spėjo visus vėlyvuosius pusryčius suvirškinti. Tiesa, jie ten tik meniu ir kelia. Sąžiningai: kasdien. Ko daugiau reikia? Turiu pasakyti, viskas čia paprastai, bet ne prastai. Nuo interjero iki maisto, kurį čia pat už užuolaidos ir gamina. Su meniu taip pat neišsidirbinėja, jis paprastas, biržietiškas, kad prie visumos derėtų: apkepti cepelinai, virtiniai su plaučiais, naminis kompotas, naminis pyragas. Pastarasis dar šiltas, kaip tokio deserto neparagausi? O už jo nesislepia nieko. Sako, biržiečiai susitikę vienas su kitu sveikinasi sakydami ne „Labas”, bet „Kų tujė?”. „Ką tu?” ar „kaip tu?” - lietuviškai būtų maždaug taip. Klausiu, kodėl toks pavadinimas, bet, matyt, koks klausimas, toks ir atsakymas - „Ar geriau būtų „pas Giedrutę”?”. Ne, negeriau, bet duok Dieve išvengti kalbininkų dėmesio. Sviestas sviestuotas irgi gerai skambėjo, bet jiems užkliuvo. Labai jau taiklus tokius kalbininkus apibūdinantis posakis, jog iš didelio rašto išėjo iš krašto. Tačiau šį kartą ne apie raštą, o apie kraštą. Ne veltui paminėjau ne Biržus, o Biržų kraštą. Labai jau daug visokių įdomybių ir grožybių yra ne pačiuose Biržuose, bet aplink juos. Būčiau ir pavalgyti radęs kažkur kitur, šalia Biržų, bet kai randi tokią kavinukę… Lai būna tokia simbolinė pradžia kelionę po Biržų apylinkes pradėti Biržuose. O jei galvojate, kad kuriant verslą ar rengiant pažintinį taką pavadinimas nesvarbu, tai pagalvokit dar kartą.
Lietuvoje yra daug išskirtinių apžvalgos bokštų, tačiau šis - su niekuo nesupainiojamas. Vieniems panašus į grimzdančią valtį, kitiems - į pusmėnulį, jis tikrai puikiai reprezentuoja Biržus. Tiksliau reikėtų sakyti Kirkilus, kadangi nuo Biržų jį skiria keli kilometrai. N-ąjį kartą lipu į bokštą pasižvalgyti į jo apačioje telkšančius karstinius ežerėlius. Ne vieną kartą juos mačiau, bet norisi išvysti juos spalvotus. Rašoma, jog dėl ežerėliuose gyvenančių bakterijų vandens spalva įgauna tam tikrą atspalvį. Ir šį kartą vanduo kaip vanduo, nieko ypatingo nematau. Sutinku, perlenkiau lazdą su tokiu pasakymu. Kad ir kokios spalvos būtų ežerėlių vanduo, apsilankymas Kirkilų apžvalgos bokšte palieka stiprų įspūdį. Jei ne pats populiariausias, tai tikrai vienas populiariausių lankytinų objektų Biržuose ir aplink juos. Lipdamas į apžvalgos bokštą sutinku aukščio baimės pakirstus ir nuo pusiaukelės apsisukusius lankytojus. Ne visiems vaizdas iš aukštai suteikia tik malonius pojūčius. Kirkiluose tam yra alternatyva - galima pasivaikščioti per ežerėlius nutiestu taku. Vienur jis vadinamas pažintiniu, kitur - pasivaikščiojimo, tačiau dėl vieno sutaria visi - tai tikrai takas. 800 metrų ilgio žiedinės formos take stovi 3 informaciniai stendai, garsų gaudyklė ir jaukios atokvėpio vietos. Takas prasideda automobilių stovėjimo aikštelėje ir salas bei pusiasalius jungiančiais tiltukais nusidriekia per ežerėlius. Įsivaizduojate pikniką ežerėlių saloje su vaizdu į Kirkilų apžvalgos bokštą? Pasiruoškit namuose vaišes ir į Kirkilus, tokių dailių suoliukų su stalais ne kiekviename mieste rasit. Valandą, jei ne dvi, Kirkiluose tikrai sugaišit.
Aplankę Kirkilų ežerėlius nepulkit važiuoti atgal. Išvažiavę į pagrindinį kelią sukite į priešingą pusę nei Biržai ir bemat privažiuosite Kirkilų pramogų parką. Apverstas namas, siaubo kambarys, labirintas - tai tik dalis pramogų, tinkančių vaikams ir leidžiantiems laisviau pasijausti suaugusiems. Bene labiausiai Kirkilų pramogų parką išgarsino pradėtos rengti Helovino šventės. Prieš kelis metus pirmą kartą pakvietęs švęsti Heloviną Kirkilų pramogų parkas tradiciją išlaiko ir toliau. Kiekvienais metais pasiūlo vis ką nors naujo ir nematyto. Praeitų metų tema - šiurpinantis cirkas. Sako, seniau lapkričio 1d. policija Biržuose budėdavo prie kapinių, dabar - prie Kirkilų pramogų parko. Tiesiog automobilių ir žmonių čia daugiau. Jei ilgėjančiais tamsiais rudens vakarais nesinori sėdėti namuose, galima pasilinksminti Kirkiluose. Tačiau rudens laukti nebūtina, vasarą pramogų parke karaliauja iš medžio išdrožti animacinių filmų personažai.
Kažkur kažką panašaus jau mačiau. Nuo pramogų parko tuo pačiu keliu galit važiuoti toliau. Sekantis sustojimas Sodeliškės. Aplink esančias žemes su senoviniais pastatais nusipirko Linkevičių šeima. Pradėjo ūkininkauti ir senus sodybos pastatus tvarkyti. Visus surastus senovinius rakandus ne laukan išmetė, bet restauravo ir išsaugojo - tokia buvo čia įsikūrusio liaudies muziejaus pradžia. Dabar sukauptas toks jų kiekis, jog viskam apžiūrėti dienos neužteks. Nuo pjūklų iki lagaminų, nuo vaikiškų lovelių iki lygintuvų. Kieme stovi seni ūkio padargai, kiek toliau - gyvenamasis namas su kukliu darželiu. Iš karto už jo matosi dideli medinio malūno sparnai. Sako, jog tai vienintelis Lietuvoje veikiantis vėjo malūnas. Stovėjo jis kitoje Lietuvos vietoje, todėl reikėjo išardyti ir atvežti. Laukė didelis darbas, trys darbininkai malūną statė ilgiau nei 3 metus. Ne tik fiziškai reikėjo daug dirbti, teko ieškoti brėžinių ir žinių.
Už 300 metrų yra dar vienas muziejus - senovinės technikos. Jaučiantys silpnybę senovinei technikai čia gali užtrukti - muziejuje yra virš 300 eksponatų. Nuo retų ir brangių užsienietiškų iki po atviru dangumi rūdijančių sovietinių. Kam bent kiek teko gyventi sovietiniais laikais, nepraeis abejingai pro gazirovkę ir girą, ar įlips į vieną kitą atnaujinimo laukiantį eksponatą, seniau buvusį kolūkio pasididžiavimu. Kol po atviru dangumi rūdijanti sovietinė technika laukia atnaujinimo, muziejuje visu gražumu blizga prieškariniai motociklai ir automobiliai, kurie į muziejų atkeliavo ne tik iš Lietuvos ar Europos, bet ir iš JAV. Jie čia stovi dešimtimis, net sunku patikėti, jog šis muziejus veikia vos nuo 2018 metų. Pasižvalgyti yra į ką, nors be papildomos informacijos sunku suprasti kuo vienas ar kitas eksponatas garsus, unikalus ar vertingas. Muziejuje galima pamatyti ir tokios egzotikos kaip XIX a. pagamintos garo mašinos. Tai savaeigiai garo traktoriai, kurie dar veikia ir šiandien. Sodeliškių dvaro sodybos muziejuose lankymą galima atidėti popietei. Apžiūrėjus muziejus verta pasinaudoti gerą kainos ir kokybės santykį atitinkančiu nakvynės pasiūlymu. Aišku, jei laisvų vietų yra. Nors sodyba orientuota į įvairias šventes, čia laukiami ir pavieniai svečiai. Užsisakius iš anksto galima susitarti ir dėl vakarienės, o tuo pačiu ir SPA zonoje apsilankyti.
Sekanti vieta, kurią verta aplankyti keliaujant po Biržų kraštą su vaikais, yra Šiaurinė ranča. Į pietus nuo Biržų vos prieš metus pradėjo veikti naminių gyvūnėlių namai. Prieš užsukant vertėtų pasitikrinti darbo laiką, kad vaikams netektų vietoje džiaugsmo patirti nusivylimą. O džiaugsmo betarpiškas pasibuvimas su rančos gyventojais gali suteikti tikrai daug. Net ir suaugusiam visai smagu pabūti su triušiukais, pamaitinti juos, paglostyti. Jei susitarsite dėl ekskursijos, ne tik pamaitinsite ar paglostysite gyvūnėlius, bet ir išgirsite įdomių pasakojimų. Sako, kiek ilgiau pastebėjus paukščius nesunku pastebėti, kurie iš jų yra susiporavę. Šalia ožkos Bronės gyvenantis seniausias rančos gyventojas ožys Zigmas nuolat kovoja dėl jos dėmesio. O štai poniai yra protingi, bet užsispyrę. Jiems patinka kiekvieną išbandyti. Santykiai yra ne tik tarp žmonių ir ne tik tarp gyvūnų, bet ir tarp žmonių ir gyvūnų. Lamos, alpakos, avys, poniai ir taip toliau, gyventojų čia daug. Beje gyvena rančoje ir asiliukas Fredis, kuris turi keistą įprotį - vaikščioti dantyse laikydamas laistytuvą. Sako, jis pavydus, nepatinka, kai rodomas dėmesys ne jam, o kitiems rančos gyventojams. Tokius dalykus vargu ar pastebėsit vaikščiodami savarankiškai, bet gal jums to ir nereikia? Gal užtenka tiesiog pabūti gyvūnų draugijoje ir supažindinti vaikus jais?
Dar viena vieta, kur smagiai praleisti laiką gali ir vaikai, ir suaugusieji, yra Eko basų kojų takas. Tiesa, jis dabar jau vadinasi nebe basų kojų taku, bet parku. Vieta ta pati, bet takas pavirto parku. Jame yra daugiau kaip 1,2 kilometro ilgio maršrutas, kurį reikia įveikti basomis. Smėlis, skalda, akmenys ir vanduo - dangų yra pačių įvairiausių. Nuo pėdoms malonaus smėliuko iki skausmą sukeliančių aštriabriaunių akmenų ir kankorėžių. Tenka išeiti iš komforto zonos, kad sąžiningai nueiti taku nuo pradžios iki pabaigos. Netoli basų kojų parko yra dar vienas takas - pažintinis. Nors jis neatrodo kažkuo ypatingas, vietiniai jį vertina. O priežastis paprasta: aplink Biržus plyti laukai, didelių miškų nėra, todėl miško plote įrengtas pažintinis takas su poilsiaviete jiems yra brangus.
Keliauti po Biržų kraštą ir nepamatyti smegduobių tai tas pats, kad nepamatyti vieno didžiausių šio krašto unikalumų. Taip, Kirkiluose esantys ežerėliai yra ne kas kita kaip užtvindytos smegduobės, tačiau pamatyti smegduobes be vandens ir dar į jas įlipti - tai jau kas kita. Dėl šios priežasties verta nuvažiuoti prie bene garsiausios smegduobės, pavadintos Karvės olos vardu. Kad tai yra gausiai lankomas objektas tampa akivaizdu vos atvažiavus - gražiai sutvarkyta aplinka, įrengta visa reikiama infrastruktūra, o prie smegduobės stovi karvės skulptūra. Užtenka apsidairyti aplink ir supranti, kad smegduobių čia yra daugiau nei jų norėtų vietiniai gyventojai. Dar didesnė, nors ir ne tokia garsi, smegduobė yra už kelių šimtų metrų. Ji vadinama Geologo duobe, o nuo jos prasideda Barsuko olos pažintinis takas. Kilometro ilgio nesiekiantis maršrutas driekiasi ne tik tarp smegduobių, bet ir per jas. Vienos turi pavadinimus, kitos bevardės, vienos sausos, kitų dugne telkšo vanduo.
Štai toks gavosi Biržų apylinkių lankytinų objektų sąrašas. Vienai dienai jo tikrai per daug, todėl arba teks keliauti su nakvyne, arba važiuoti antrą kartą. O kur dar patys Biržai?.. Tiek Biržuose, tiek Biržų krašte tikrai yra ką pamatyti. Yra kur apsistoti ir kur pavalgyti. Ir dar už priimtiną kainą.
tags: #automobiliu #marsrutai #birzai #turizmas